Netikiu pranašystėmis, bet dėl vienos sutinku – lapkričio 11-oji, Šv. Martyno diena, nusako Kalėdų orus. Jei lapkričio 11 pasninga, balutes užtraukia ledelis ar bent pašąla, Kalėdos bus be sniego, jei atvirkščiai, lapkričio 11-oji šilta, per Kalėdas sulauksime sniego. Šiais metais Šv. Martyno dieną atrodė, kad ruduo ne baigiasi, o tik prasideda, tad belieka per Kalėdas laukti sniego.

Neseniai skaičiau apie Didžiojoje Britanijoje susituokusią porą: vaikinukas Kiereanas White‘as, jo išrinktoji Tiny Christmas. Jauna šeima pasiliko abi pavardes, tad dabar vadinasi ponas ir ponia White Christmas (Baltos Kalėdos).

Karantino metu norisi kažko linksmo. O kad kas sukurtų geros nuotaikos eliksyrą. Pavyzdžiui, paskambinus moteriai nepamiršti pasakyti: „Kaip jūs šiandien stilingai atrodote.“ Nesvarbu, kad jūs niekur neišėjęs iš namų ir jos nematote. Gražūs žodžiai visad reikalingi.

Astrologai ir visokie pranašautojai suteikia mums viltį. Jie pranašauja, jog Lietuva liks viena saugiausių vietų Žemėje. Nebus čia žemės drebėjimų, nors jie prasideda ir ten, kur anksčiau nebuvo. Gal nepalauš mūsų ir korona? Juk tvirtinama, kad iš visų pasaulio kurortų mažiausiai susergama Palangoje.

Delfi TV laidoje „Delfi diena“ buvo klausiama: 1) Ar norėtumėte uždirbti vidutinį atlyginimą, kad galėtumėte sutaupyti kelionėms, didesniems pirkiniams? 2) Ar norėtumėte uždirbti tiek, kad niekam nereikėtų taupyti? 3) Ar galvojate, kad ne piniguose laimė?

Pagalvojau, jog iš visų atsakymų po kažkiek tiktų. Įdomu, jog dauguma balsavo už pirmąjį norą. Kuklu ir gražu. Tiesa, dar sužinojau, jog Lietuvoje 57 proc. gyventojų priskiria save vidurinei klasei. Galvojau, kad mažiau.

Viename savo tekste užsiminiau, jog karantino metu sunkiausia vienišiams. Tiesa, užsiminiau ir tuoj tuo suabejojau. O ir vienišiai, perskaitę tą tekstą, skambino ir tvirtino, jog karantinas jiems nėra baisus (kaip gyveno savo bute vieni, taip ir gyvena).

Išleista begalė pamokymo knygų „Kaip tapti turtingu“, „Kaip sulieknėti“, „Kaip rasti draugų“, „Kaip rasti antrą pusę“. Nustebau, jog knygų apie turtą autoriai dažniausiai patys sunkiai besiverčiantys, sulieknėjimo patarėjai – storuliai, su patariančiais, kaip rasti draugų, draugauti niekas nenori, o knygų apie tai, kaip rasti antrąją pusę, autoriai dažniausiai patys vieniši. Ką tokie gali pamokyti? Jie gyvena savo fantazijų pasaulyje, ir tiek.

Vienišiai nori kuo daugiau gėrio. Kadangi žinau, jog vienišiai mėgsta serialus, paklausiau, koks jiems labiausiai patinka. Atsakė – „Daktarė Kvin“. Pamenate tokį? Ar šio serialo žiūrėjimas nėra gėrio terapijos seansai?

Baigusi medicinos mokslus Harvarde, jaunutė gydytoja Mišelė Kvin palieka patogų ir ramų gyvenimą Bostone ir vyksta dirbti į nedidelį pasienio miestelį Kolorado Springs, toli – Laukiniuose Vakaruose. Miestelio gyventojai įtariai žiūri į moterį gydytoją. Jie nepasitiki daktare Kvin, vengia gydytis pas ją... Tačiau pamažu jaunoji gydytoja pralaužia nepasitikėjimo ledus – miestelio gyventojai patiki jos profesionalumu ir gera širdimi. Netrukus moteriai tenka globoti tris našlaičius, kuriuos vėliau įsivaikina. Jauną moterį aplanko ir meilė...

Vienišiams yra artimos svetimos bėdos. Visad padės, paguos. Patys jie nori gerai atrodyti, vaizduoja, jog jaučiasi laimingi būdami vieniši. Bijo, jei iš jų kas pasišaipys. Štai bičiulis vienišius išvažiavo į Vokietiją. Rado puikų darbą, įsitvirtino. Bet ėmė krimstis dėl savo pavardės, girdi, vokiečiams ją sunku ištarti – Dereškevičius. Pradžioje persivadino į Derys. Irgi nepatiko. Tuomet pasikeitė į grynai vokišką pavardę – Birka. Sako, Vokietijoje tai labai populiari pavardė. O man keista – Dereškevičius negražu, o Birka gražu.

Galiu pasidžiaugti, jog aš ne iš tų, kurie sekmadieniais likus iki 15 valandos 15 minučių bėga į parduotuvę. O ir šiaip prekybos centrų nemėgstu, dargi neapkenčiu. Jau verčiau apsilankau turguje. Ne halėse, o lauko turgavietėse, kur vėjas nupučia šalin koroną. Keista, kad tokiu metu lankytojų turgavietėse nepagausėjo, o prekybos centruose jų knibždėti knibžda. Yra šalių, kur draudžiama lankytis ne savo rajono prekybos centruose. Ir pagarba toms šalims.

Bičiulis sako, jog norime mes to ar nenorime, apie kalėdines dovanas tokiu laiku vis tiek mąstome, be to, rūpi, kaip atrodys mūsų Kalėdų stalas, ką dėsime ar statysime ant jo, kokie žaisliukai puoš eglutę.

Kvaila, kad mūsų visuomenėje per daug akcentuojama materialioji dovanų pusė. Aš mąstau šiais metais gerai prasisukti. Paskambinsiu visiems draugams ir pasakysiu, kad šiais metais mano dovana – tai palinkėjimas sveikatos. Sakysiu, jog manau, kad tai pati geriausia dovana, o geresnės ir neturiu.

Juk puiku, jei dovaną lydi gražūs jos įteikimo žodžiai. Pamenate iškalbingąjį elegantiškąjį Liudviką XIV, kuris įteikdamas dovaną savo moteriai visad sakydavo: „Mano nuostabioji, mano puikioji, mano gražioji, mano vienintele.“ Ji į tai atsakydavo: „Mano nuostabusis, mano puikusis, mano gražusis, Liudvikai keturioliktasai.“

Apie ką dar mąstome besibaigiant 2020 metų rudeniui? Nepatekę į Seimą tikriausiai mąsto, kodėl jie ten nepateko, patekę mąsto, kodėl pateko (yra ir tokių mūsų seimūnų, kurie nieko nemąsto), pensininkai mąsto, kad gal jau geriau dar kartą reikėjo balsuoti už Karbauskį, visi mąsto, ko laukti iš naujosios valdžios, trokštantys kultūros bėdojasi, kodėl, skirtingai nei parduotuvėse, negalima bent iki penkių žmonių lankytis muziejuose ir galerijose. Nors muziejuose tarsi turi teisę lankytis dvi krepšinio komandos su treneriais, teisėjais ir atsarginiais žaidėjais.

Šiandien TV laidose dažnai pašnekovų klausiama, kokias knygas jie skaito, kokius filmus žiūrėjo, kokią muziką klausosi. Girdi, gal karantino metu ir kiti šiuos kūrinius pasirinks. Žodžiu, tai pagalba sėdintiems namuose ir galvojantiems, kuo čia užsiėmus.

Ką skaityti, žiūrėti, klausytis renkuosi iš meno savaitraščių ar portalo bernardinai.lt, ypač ką pasiūlo Marius Burokas. Bet būtų įdomu sužinoti, ką skaito, kokius filmus žiūri, kokios muzikos klausosi Petras Gražulis. Nebūtinai, kad aš tuos kūrinius rinkčiausi, bet įdomu, kaip susiformuoja toks žmogus. O ir apie daugelį Seimo narių norėtųsi sužinoti, kuo jie domisi.

Dažnai iš lentynos traukiu žavaus pasiskaity¬mo knygutę – Matijo van Bokselio „Kvailybės enciklopedija“. Ke¬liaudamas per epochas ir sistemas, autorius pasako tik viena – esame iš principo kvaili. Norėtųsi tiesiog pa¬teikti vieną istoriją iš šios knygos.

Van Bokselis pasakoja apie Tilį Ulenšpygelį, kuriam pavedama išpuošti vienos pilies didžiąją menę paveikslais, vaizduojančiais garsią ir garbingą giminę. Tilis apsiima tai atlikti, tik pareiškia, kad jo paveikslai bus stebuklingi – jie bus puikūs, tačiau jų negalės matyti mergvaikiai. Rezultatas aiškus – visi kilmingieji per giminės atvaizdų pristatymą tematė plikas sienas, bet nedrįso prisipažinti. Tik viena mergaitė, kuri dvare buvo laikoma priekvaiše, sušunka: tegu ji bus nesantuokinis vaikas – bet vis tiek čia nematanti jokių paveikslų. Tiesa, kitų jos prisipažinimas nepaveikia, tačiau Tilis supranta – jei jau kvailiai ima sakyti teisybę, laikas nešti kudašių.

Kaip greitai prisigaudyti žinių, tapti apsišvietusiam? Levo Tolsto¬jaus „Karo ir taikos“ keturi tomai – kiek laiko truks, kol perskaitysi?! Čia į pagalbą ateina kinas. Viskas greičiau. Ir pastangų daug nereikia, ypač jeigu filmas demonstruoja¬mas per televiziją: žiūri išsitiesęs, ant sofos, tereikia būti tik atsimer¬kus, ir viskas į tavo galvą krauna¬ma.

Žinoma, gerai, kai, tarkim, „Karui ir taikai“ pasisekė, nes Sergejus Bondarčiukas, o po to ir keli britų bei amerikiečių režisieriai puikiai romaną pateikė ekrane. Bet jeigu kitoks rezultatas? Nuostabiausia, kai meno kūrinys yra knyga ir atskiras savitas meno kūrinys yra kino filmas pagal šią knygą. Pavyzdžiui, „Skrydis virš gegutės lizdo“, „Sofi pasirinkimas“, „Krikštatėvis“...

Ne vienas regėjome tokias knygas, kaip „100 geriausių operų“, „100 geriausių kino filmų“ ar pan., su trumpais operų libretais, kino filmų atpasakojimais ir t.t. Perskaitai – kažką sužinai. Tokiomis santraukoms nepritariantys pa¬prieštaraus, jog ir „Aną Kareniną“ taip pat galima sutalpinti į tris puslapius. Pritarčiau pastariesiems.

 Greito maisto restoranai niekada neimponavo. Žinoma, malonu ir ta¬da, kai sakai „Dantė“, o tau atsako „Dieviškoji komedija“, sakai „Šeks¬pyras“, atsako „Hamletas“, „Mak¬betas“, „Romeo ir Džiuljeta“, visi Ričardai ir t. t. Ibsenas –„Lėlių na¬mai“, „Peras Giuntas“, „Heda Gabler“..., Strindbergas – „Mirties šo¬kis“, „Kreditoriai“, „Freken Juli¬ja“... Bet tai – tik silpnokas kryžia¬žodis, pirmieji (pigiausi) žaidimų klausimai.

Rusijoje išrinkta pirmojo XXI a. dešimtmečio knyga. Ja tapo jauno rusų rašytojo Zacharo Prilepino novelių romanas „Nuodėmė“. Pagrindinis romano herojus – Čečėnijoje kariavęs jaunuolis, kuris sugrįžęs dirba tai apsauginiu naktiniame klube, tai duobkasiu, tačiau netampa ciniku.

Patys rusai šį autorių jau vadina šiuolaikiniu Remarku. Nesinori ginčytis, nes knyga patraukliai pateikia tai, kas dedasi dalies šiuolaikinės Rusijos trisdešimtmečių-keturiasdešimtmečių galvose. Jaunąjį autorių reikia sveikinti ir todėl, kad jis nugalėjo į dešimtmečio geriausios knygos vardą pretendavusius Rusijos stipriuosius, t. y. Viktorą Peleviną su romanu „DPP (NN)“ ir Dmitrijų Bykovą, parašiusį poeto Boriso Pasternako biografiją.

Skaičiau, jog vieno mėgstančio keliauti ruso žurnalistai paklausinėjo, kur jis norėtų gyventi, jei pasaulyje liktų tik Lietuva, Latvija ir Estija. Jis atsakė, jog gyventi norėtų Taline, mokytis – Tartu, o labiausiai nenorėtų Daugpilyje. Bet čia tarp kitko.

Ką rekomenduoja skaityti Josifas Brodskis? Verta atkreipti dėmesį. Jeigu jūsų gimtoji kalba anglų, jis rekomenduoja Robertą Frostą, Thomą Hardy, W. B. Yeatsą, T. S. Eliotą, W. H. Audeną, Marianne Moore ir Elizabeth Bishop. Jeigu vokiečių – Rainerį Mariją Rilkę, Georgą Traklį, Peterį Huchelį, Gottfriedą Benną. Jeigu ispanų – Antonio Machado, Federico Garcią Lorcą, Luisą Cernudą, Rafaelį Alberti, Octavio Pazą. Jeigu mokate lenkų, siūlo Leopoldą Staffą, Czesławą Miłoszą, Zbigniewą Herbertą ir Wisławą Szymborską. Jeigu gimtoji prancūzų, iš knygų lentynos reikia traukti Pierreą Reverdy, Paulio Eluardą, Louis Aragoną, Victorą Segaleną ir Henri Michaux. Jeigu gimtoji graikų kalba, tai garsus poetas pataria skaityti Konstantiną Kavafį, Georgą Seferį, Janį Ricą. Jeigu olandų, tai skaitytinas Martinus Nijhoffas. Jeigu portugalų – Fernando Pessoą ir Carlosą Drummondą de Andradę. Jeigu švedų – Gunnarą Ekelofą, Harry Martinsoną, Tomą Transtromerį. Jeigu rusų, būtina skaityti bent jau Mariną Cvetajevą, Osipą Mandelštamą, Aną Achmatovą, Borisą Pasternaką, Vladislavą Chodasevičių, Velimirą Chlebnikovą, Nikolajų Kliujevą. Jeigu italų – Salvatorę Quasimodo, Umberto Sabą, Giuseppę Ungaretti ir Eugenio Montalę.

Kalbame apie dvasinę krizę. Kada ji prasidėjo? Aišku, XX amžiuje (šiam amžiui daug negandų priskiriama, bet gali būti, kad XXI bus priskirta dar daugiau), antrojoje jo pusėje. Industrinės visuomenės susiformavimas, sparčiai išaugusi gamyba ir vartojimas, marksistinis ateizmas, F. Nyčė su „mirusiu Dievu“, regis, buvo tik užuominos į tai, kas žmonijos dvasios laukia.

Grįžti norisi prie J. Brodskio, kuris sako, jog jei pradėję skaityti knygą jos neatidedate į šalį, o ir toliau skaitote, tai pliusas autoriui ir tai, anot poeto, reikš, „kad šis autorius tikrai turi kuo praturtinti tiesą apie mūsų egzistenciją, tiesą, kad šitas autorius ne plepūnas, kad jo kalba pasižymi savita energija ir grakštumu. Arba tai bylos, kad skaitymas – neužgesinama jūsų aistra. Ir ne pati prasčiausia“.