facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Bičiulis sako, jog dar kiek ir mes pamiršime džiaugtis. O juk pasaulis pilnas netikėtumų. Ir dažnai malonių.

Kodėl jums atrodo, kad ruduo šaukiasi tamsių ir tik liūdnų spalvų? Kodėl rudens spalvos turi būti tik niūrios? Kodėl rudenį negalėtų būti populiari ir balta spalva, simbolizuojanti gėrį ir viltį. Visžaliai augalai – amžiną gyvenimą ir rimtį. Spygliuočiai nebūtinai turi būti žali, tinka visi melsvi, pilkšvi, gelsvi atspalviai.

Aišku, įveikti rudens slogutį nėra paprasta ir lengva. Ruduo – tai jau toks laikas, kad gali užsidegti kambary kiek tik nori lempų, įsijungti radiją, TV ar internetą, skaityti arba rašyti, bet melancholiškos rudens nuotaikos nenuvysi. Vis dažniau lyja, mažiau saulės, daugiau depresijos, dangus pilkas it cepelinas. Neatrodo, kad artimiausiu metu šviesos sulauksime daugiau ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Nors viltis miršta paskutinė.

Sako, jog gyvenime reikia laikytis Dešimties Dievo įsakymų ir pragyventa bus teisingai. Prieš dešimtmetį net viena į Seimą kandidatavusi partija aiškino, jog nereikia jokių programų, o tik gyventi pagal tuos įsakymus. Neginčysi, bet man atrodo, jog užtektų ir trijų senovės inkų įsakymų ir pamokymų: nevok, nemeluok ir netinginiauk.    

Iki didžiųjų metų švenčių likus mažiau nei mėnesiui ir randantis advento susikaupimo ir laukimo laikotarpyje, prisiminiau gražų lotynišką žodį „silentium“. „Silentium“ reiškia tylą. Rudens žiemos sankirtoje šis žodis aktualus.

Tiesa, visi tuoj pasakys, jog gruodis – švenčių mėnuo ir ne metas kalbėti apie tylą, gyventi tyloje. Tai nebus visiška tiesa. Sukluskime. Juk gruodis prasideda adventu – tylos ir susikaupimo laikotarpiu. Ir tęsiasi jis iki pat Kalėdų. Būtent šiuo metu reikia ypač įvertinti tylą, kuri tarsi svetima prasidedančiam švenčių šurmuliui. Jei jau pradedi gruodžio pradžioje švęsti, tai atėjus Kalėdoms būsi visiškai išsisėmęs ir didžiosios metų šventės nebebus mielos.

Atsiras tvirtinančių, jog gyventi tyliai – tai gyventi nepastebimam. O gyventi nepastebimam yra labai sunku, nes mylėdamas ar mirdamas žmogus trokšta būti paimtas už rankos. Bet būtent tyloje geriausiai susitikti su savo siela.

Vienoje, itin pamaldžioje knygutėje skaičiau, kad laimingas žmogus yra tada, kai jo siela laiminga. Rūpestis siela reiškia būdraujančią vaizduotę, nes visada tenka įsivaizduoti kelią, kurio nėra. Sielos gelbėtojai yra vaizduotė ir jausmai. Sako, patartina turėti užrašų sąsiuvinius, skirtus žmonėms, vietoms, drabužiams, orui, nuotaikoms, jausmams. Galima tam naudoti ir telefoną. Radęs ką nors, kas patinka, įrašyti į vieną iš šių sąsiuvinių ar telefono atmintin.

Tarp rašytojų, tyrinėjančių sielos užkaborius, vyrauja dvi nuomonės. Pavyzdžiui, Johnas Irvingas teigia, kad literatūra apie žmogaus jausmus būtų neapsakomai nuobodi, jei visi rašytų tik apie tai, ką žino. Ernestas Hemingway’us manė priešingai – anot jo, rašyti galima tik apie tai, ką jauti.

Paradoksalu, bet siela geriausiai atsiskleidžia pačiuose kūniškiausiuose reikaluose, kur tiesiog fiziškai pajunti žmogaus skausmą ir išgyvenimų tikrumą. Juk kūnas ir dvasia nėra nesusisiekiantys indai, kaip bandė mus įtikinti apšvietos filosofai.

O jei apie man įsiminusias sielos tema knygas, tai norisi išskirti Viktoro Emilio Franklio „Žmogus ieško prasmės“. Kam nepatinka tiesmukiški pavadinimai, nesiūlyčiau šios knygos nustumti į šoną. Austrų psichiatras V. E. Franklis pasiūlė vieną pirmųjų egzistencinių psichoterapinių sistemų, greta iškeldamas kūnišką, psichinį ir dvasinį matmenis bei viso to įtaką žmogaus vystymuisi. Šią knygą sudaro dvi dalys: pirmoji – kaip žmonės gali ištverti fašistinėse koncentracijos stovyklose ir antroji – apie tai, kas gali padėti ištverti kasdienybę šiandien.

Knygoje suformuluoti ir trys svarbiausi principai: 1) gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas; 2) kiekvienam žmogui būdingas prasmės siekimas, kuris yra svarbiausias gyvenimo variklis; 3) kiekvienas žmogus laisvas pasinaudoti galimybe atrasti prasmę ar ne. Autoriaus nuomone, šiandien žmonėms labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį į puikybę, pavydą ir rūstybę. Kai šie dalykai užvaldę, nelengva juos įveikti.

Prasidedant Naujiesiems būdinga duoti kokius nors pažadus. Bičiulis sako, jog ir karantinas – labai tinkamas laikas pažadams. O jeigu jau davei tokius pažadus, nesunkiai juos vykdai pirmosiomis dienomis, o vėliau imi klupti. Bet jeigu ištempei tris savaites, reiškia, galimas dalykas, jog pasiseks užsibrėžtus tikslus įvykdyti.

Statistika byloja, jog daugiausiai pažadų prasidedant metams susieta su svorio metimu. Pasaulis sulaukė laikų, kai daugiau problemų kyla dėl valgančiųjų per daug, nei dėl valgančiųjų per mažai. Iki 1990-ųjų nepakankamas maitinimasis buvo pagrindinė ligų priežastis, matuojant pagal prarastus sveiko gyvenimo metus, kuriuos vidutinis asmuo galėtų prarasti dėl ligos ar ankstyvos mirties. Skaičiau, kad tada aukštas kūno masės indeksas (KMI) buvo dešimtojoje vietoje. Dabar nepakankamas maitinimasis nukrito į aštuntąją, tuo tarpu per aukštas KMI pakilo į šeštąją ligų naštos vietą.

Tarsi viskas aišku, bet norisi paklausti – kodėl, nors daugiau mūsų nutukę, gyvename ilgiau? Japonija lyderiauja senėjimo srityje. 82,6 metų tikėtina gyvenimo trukmė ne tik ilgiausia pasaulyje, bet ir sveiko gyvenimo trukmė – metai, praleisti esant geros sveikatos – taip pat ilgiausia. Pavyzdžiui, japonų vyrai gali tikėtis 79,3 metų geros sveikatos. Tai 10,5 metų ilgiau nei pasaulinis vidurkis. Tad kokia jų paslaptis?

Nesena analizė, atlikta Nayu Ikeda ir kolegų iš Tokijo universiteto, pateikė keletą užuominų. Japonų dieta yra sveika, o sveikata tikrinama reguliariai. Kasmet maždaug 3 milijonai žmonių atlieka išsamią medicininę apžiūrą, kai klinikoje pasiliekama pernakt. Aukštas kraujospūdis tapo svarbiausia sveikatos netekimo priežastimi pasaulyje, bet Japonijoje kraujospūdis mažėjo. Panašu, antihipertenzinių vaistų prieinamumas ir druskos vartojimo sumažinimas suvaidino savo vaidmenį. Joshas Salomonas, profesorius, tiriantis pasaulinę sveikatą Harvardo universitete, mano, kad jeigu japonai gali pasiekti sveiką senėjimą, galime ir mes visi. „Tai optimistiška žinia, kad sveikas senėjimas yra įmanomas“, – sako jis.

Kodėl zoologijos soduose dažnai suserga gyvūnai? Todėl, kad juos maitina lankytojai ir ypač nepagaili saldumynų. Ankstyvas rytas bet kuriame pasaulio zoologijos sode pirmiausia prasideda nuo maisto normų svėrimo, jų dėliojimo į dėžutes konkretiems gyvūnams ir gyvūnų sveikatos patikros. Kiekvienas gyvūnas maisto gauna pakankamai, jų racionas yra įvairus, visavertis ir kokybiškas. Zoologijos sodo specialistai atidžiai paskiria maistą, nustato jo normas, atsižvelgdami į gyvūno rūšį, aktyvumą bei sveikatą. Ir štai jie gauna dar papildomo maisto, o dar tokio, kurio laukinių gyvūnų organizmas nėra prisitaikęs įsisavinti, nes gamtoje tokio nėra.

Tikslą numesti svorio įgyvendina tik 8 procentai. Ypač kai vienu metu pasiryžtama siekti keleto tikslų, visi jie ima veikti vieni prieš kitus, taip mažindami sėkmės galimybę. Kai žmonės prieš eidami valgyti iš anksto nusprendžia, ką rinksis, jų pasirinkimas būna geresnis nei nulemtas impulsyvaus sprendimo, ką ir kiek jie valgys. Verta turėti bičiulį, kuriam galėtumėte „atsiskaityti“ apie savo pasiektą pažangą.

Karantino didžiausias draugas – knyga. Užtikau skaičius, kad 76 proc. Didžiosios Britanijos gyventojų sako, jog skaitymas įprasmina jų gyvenimą ir kelia malonius jausmus. Nuolat skaitantys žmonės yra labiau patenkinti gyvenimu, laimingesni ir jaučiasi gyvenantys taip, kaip patys nori. Išskiriami įvairūs skaitymo savo malonumui privalumai: geresnis teksto suvokimas bei gramatika, aukštesni rašymo gebėjimai, platesnis žodynas, bendros žinios, kitų kultūrų supratimas.

Skaitymo situacijos tyrimai rodo, jog Lietuvoje kasmet vis daugiau tėvų prisipažįsta neskaitantys savo vaikams. Visiškai neskaitančių yra 41 proc. lietuvių.

Knygos skatina susikaupimui ir taurumui. Jau esu apie tai rašęs, bet norisi pasikartoti.

Manęs kartą paklausė, kokią moterį gyvenime kelčiau ant pjedestalo. Pasakiau, jog savo mamą. Pritarė, tačiau siūlė išskirti ką nors be jos, nesvarbu, ar ji būtų tikrai gyvenusi ar tik personažas. Ilgai mąsčiau ir prisiminiau – Džeinę Eir. Gal klystu, turbūt geriau pasakytų moterys, bet taip manau.

Prieš šimtą metų Virginia Woolf, minėdama Ch. Brontės šimtmetį, prisėdo dar kartą perskaityti „Džeinę Eir“. Ji manė, kad knyga atrodys pasenusi, bet ji taip patraukė ir sujaudino, kad niekaip nepajėgė atsiplėšti. Perskaičiusi negalėjo suvokti, kaip Ch. Brontė galėjo sukurti tokį kūrinį. „Kai galvojame apie Rochesterį, – rašė Woolf, – mes turime iš karto galvoti ir apie Džeinę Eir, pagalvoję apie maurus, mes vėl matome ją. Pagalvokime apie piešimo kambarį, tuos baltus kilimus su puikiomis gėlių girliandomis, balkšvą židinį su rubino raudonumo Bohemijos stiklu, visur besimaišančius ugnies ir sniego vaizdinius. Ir ką kitą juose galėtume matyti, jei ne Džeinę Eir?“

Pagrindinės Džeinės Eir savybės – protas ir drąsa. Taip, Džeinė turi trūkumų, bet dėl to ji tampa tik artimesnė. Jau romano pradžioje pamilsti našlaitę, augančią nemylinčių giminaičių namuose, ir imi jaudintis dėl jos likimo. Šie jausmai dar labiau išsiplėtoja, kai mergaitė patenka į varganą našlaičių prieglaudą.

Pagaliau imi džiaugtis herojės sėkme, kai ji tampa mokytoja, vėliau guvernante Rodčesterio dvare. Neilgai trukus Džeinė ir rūmų šeimininkas Rodčesteris įsimyli vienas kitą, tačiau jų meilei sutrukdo ilgai saugota šeimininko paslaptis – jo išprotėjusi žmona, kurią jis laikė užrakintą palėpėje. Visą tai sužinojusi Džeinė skubiai susikrauna daiktus ir išvyksta pradėti naujo gyvenimo. Po kelerių metų visgi ji nusprendžia aplankyti poną Rodčesterį, tačiau sužino kraupią žinią – dvaras sudegė. Atokiame namelyje ji randa aklą Rodčesterį ir lieka kartu su juo.

O kokios ateities herojės bus mėgstamos praėjus dar dviem šimtmečiams? Vargu bau ar tuomet vis dar rūpės Bela Swan iš Stephenie Meyer „Twilight“ („Saulėlydžio“), nors pačios Belos mėgstamiausias romanas yra „Vėtrų kalnas“.

Šiandien ypač sunku moteriai pasiputusiai lūpas ir turinčiai dėvėti kaukę.  

Iš vienos moters lūpų girdėjau, jog kai tikrai sutinki savo gyvenimo meilę, tai nei grožis, nei pinigai nesvarbu. Ir jei tikrai myli, tai nematai nieko: nei pinigų, nei padėčių, paprasčiausiai visas gyvenimas einasi kaip iš pypkės, nors ir sunkumų būna, bet jų tarsi nepastebi.

Pabaigai karantino istorija.

Turiu stropų draugą. Niekad nepamatysi jo be kaukės, gatvę pereis tik pėsčiųjų perėja, tiesa, sako, balkone rūkančio kaimyno neskųs. Ir štai tas draugas vieną dieną namuose pamiršo kaukę. Susigaudė nuėjęs nuo namų geroką galą, jau žingsniuodamas bulvaru. „Ir ką darei?“ – klausiu jo. Atsakė, jog tolesnį kelio galą bėgo it būtų sportininkas, nes girdėjęs, kad sportuojant kaukės nereikia.

JAV radijo žurnalistas Erikas Weineris knygoje „Laimės geografija“ rašo, jog į laimę veda daug kelių. Vieni atsipūtę ir laimingi, kiti įsitempę, bet irgi laimingi. Tretiems viskas – vien kančia.

Į viršų