Man karantinas prasidėjo dar kartą perskaityta Alain de Botton knyga „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ ir per LRT pradėtu rodyti serialu „Rožės vardas“.
Skaityti Proustą nėra lengva. Kaip ir Hesę ar Džoisą (pirmojo ypač „Stiklo karoliukų žaidimus“, o antrojo, be abejo, – „Ulisą“).
Knygoje „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ Bottonas imasi žmonijos prusinimo Proustu. Autorius viską sudėjo į devynias knygos dalis, kurių kiekvieną pradeda žodeliu „Kaip…“ (pvz., „Kaip mylėti gyvenimą dabar“, „Kaip rasti laiko sau“, „Kaip rodyti jausmus“, „Kaip praregėti“ ir t. t.). Proustas moko kaip būti geru draugu ar kaip atrasti gyvenimo grožį mažose kasdienybės detalėse. Tūlas visgi pasakys: „Proustas nepakeitė mano gyvenimo.“ Tokiam atsakysiu – tu meluoji.
A. Bottonas prisimena Prousto esė, kurioje niūriam, gyvenimo prislėgtam ir džiaugsmo nerandančiam jaunuoliui bandoma sugrąžinti šypseną. Vaikinas apžvelgia kuklų savo ir tėvų būstą, kuriame iki gyvo kaulo įgrisę baldai, daiktai. Vaizdo nykumas neatitinka jauno žmogaus polinkio gražiems prabangiems daiktams, kuriems įsigyti neturi pinigų. Jaunuolis pavydi turčiams, kurie gali deramai išpuošti namus, kur visi daiktai yra meno kūriniai – pradedant anglies žnyplėmis židinyje ir baigiant durų rankenomis.
Proustas pasiūlo jaunuoliui aplankyti meno galerijas. Bet neragina eiti žiūrėti Rafaelio ar Veronezės paveikslų, o žvilgtelėti į Jeano Batisto Chardino darbus. Pasirinkimas gali atrodyti keistas, nes Chardinas nevaizdavo nei kalnų, jūrų, uostų, laivų, nei princų, nei rūmų, nei puošnių angelų. Jis tapė dubenis su vaisiais, ąsočius, vyno taures ar tiesiog virtuvės reikmenis, duonos kepalus, mėsos gabalus. Ir jo žmonės neturėjo nieko herojiško – vienas skaito knygą, kitas stato kortų namelį, štai moteris, iš turgaus ką tik parnešusi kelis duonos kepaliukus, ar motina, rodanti dukrai klaidas siuvinyje. Bet kaip dailiai jis nutapęs, pavyzdžiui, indelius šokoladui.
Nepaisant kasdieniško siužeto, Chardino paveikslai žavūs. Proustas rašo, jog „jo persikas toks pat rausvas ir putlus kaip cherubinas, o austrių lėkštė ar citrinos griežinėlis – tikrai gundantys apetito ir juslingumo simboliai. Išskrosta ant kablio pakabinta raja primena jūrą, kurios bauginanti palydovė gyva buvo. Giliu raudoniu nukraujavę viduriai, melsvos gyslos ir balkšvi raumenys panašūs į polichrominės katedros navas. Tokia pat harmonija sieja ir daiktus: vienoje iš drobių jaukiai tarpusavy dera rausvi kilimėlio prie židinio atspalviai, adatų dėžutė ir verpalų sruoga. Paveiksluose atsiveria pasaulis, kurį iškart atpažįsti kaip savą, neįtikėtinai ir stebuklingai žavų“.
Todėl Proustas įsitikinęs, o Battonas tai pastebi, kad susitikimas su Chardinu gali lemtingai pakeisti liūdnojo jaunuolio nuostatas: „Iš nuostabos apstulbusio regint šį daiktų prašmatnumą, ligi šiol matytą kaip banalybę, šias žavias gyvenimo scenas, iki tol laikytas be galo varganomis, šiuos įkvepiančius gamtos vaizdus, iki tol įsivaizduotus tokius nykius, paklausčiau jo: „Ar esi laimingas?“ Proustas įsitikinęs, kad, pamačius Chardino drobes, džiaugsmo jaunuoliui teiks ir vargani jo tėvų namai: „Žingsniuodamas po virtuvę sakysite: kaip žavu, kaip prašmatnu ir gražu – tarsi Chardino paveiksluose.“
Nuo lapkričio 4 d. LRT pradėjo rodyti režisieriaus Giacomo Battiato serialą pagal Umberto Eco romaną „Rožės vardas“. Kažkuris literatūros kritikas šio kūrinio filosofinę gelmę pavadino „Žmogiškojo veido postmodernizmu“. Net nežinau, ar vieną geriausių rašytojo, semiotiko, viduramžių istorijos žinovo ir literatūros kritiko Umberto Eco romaną, pasklidusį po visą pasaulį didesniu nei 50 milijonų tiražu, vadinti filosofiniu traktatu, ar istorine knyga, ar viduramžių gyvenimo enciklopedija, o gal tiesiog – detektyvu. Dar girdėjau sakant, jog tai paprasčiausiai intelektualus literatūrinis žaidimas.
1387 metai. Į nuošalų Šiaurės Italijos kalnuose įsikūrusį vienuolyną dalyvauti teologinėse diskusijose tarp pranciškonų ir popiežiaus Jono XXII atstovų atvyksta įtakingas pranciškonas Viljamas ir jaunas vienuolis Adso. Naktį prieš jiems atvykstant mįslingai miršta vienuolyno brolis Adelma, vienas geriausių knygų iliustratorius (vienuolynas garsėja didžiule biblioteka). Viljamas ima domėtis keista vienuolio mirtimi, o tuo tarpu vienuolyne pasipila nauji nusikaltimai.
U. Eco yra pripažinęs, kad romanui jam reikėjo labai įžvalgaus seklio, kuris, jo manymu, galėjo būti tik kažkuris iš pranciškonų (kiti pasakytų, jog tam gal geriau tiktų jėzuitas). Visas reikalingiausias sekliui savybes autorius ir suteikia broliui Viljamui. Nors žudiko vardą galima pradėti nujausti gan anksti, tačiau vis tiek lauki patvirtinimo, kol Viljamas jam ištars: „Tu esi velnias.“
Į filosofines bei teologines diskusijas U. Eco iškart įtraukia ir skaitytojus. Spausdinamas vienuolyno planas su visomis celėmis, koridoriais, kitomis patalpomis, kad gali įsivaizduoti kas kur vyko. Seriale, manau, tas bus dar aiškiau.
Tarp kitko, popiežius Jonas XXII susirašinėjo su mūsų Gediminu ragindamas lietuvius krikštytis. O Jono vardas iki to laiko buvo populiariausias tarp popiežių, tačiau būtent po šio popiežiaus, sekantis Jono vardą rinkosi tik 1958 m. Ir dar įdomi detalė, kad romano herojaus Algirdo de Cluny personaže rašytojas matė bene garsiausią pasaulyje lietuvį semiotiką Algirdą Julių Greimą.
Kodėl šiandien man atrodo aktualus „Rožės vardas“? Pamąsčiau, jog gyvenimas tame nuošaliame Šiaurės Italijos kalnų vienuolyne tarsi vyksta pandemijos metu, kai randamės uždaryti celėse: baimė, įtampa, laukimas kažko sukrečiančio. Ir pagrindinė mintis – kada tai baigsis.
Pavydžiu rudeniniams žmonėms. Yra žmonių, kurie džiaugiasi sulaukę rudens, anot jų, ramybės ir susikaupimo meto, kai niekur neskubama, kai gamta puošiasi lapų auksu ir laukia ateinančios žiemos, kai su visa šeima lankome mirusiųjų kapus, kai laukiame prasidedant advento. Tokius pavadinčiau rudeniniais žmonėmis.
Gimiau žiemos ir pavasario sandūroje, todėl ruduo nėra mano metas. Pavydžiu rudeniniams žmonėms, kuriems žvarbūs orai, trumpėjančios dienos tampa jų savastimi. Vėlinės irgi jų, netgi visas lapkritis– jiems Vėlinės, nes kiek jau per jas kalbėta apie mirusiuosius, tačiau rudeniniams atrodo, jog dar ne viskas pasakyta. Jiems visas lapkritis paženklintas laikinumu. Pasisvečiavęs draugas iš Vakarų pasaulio stebėjosi: „Man gražus tas jūsų liūdnumas.“ Norėjau paklausti, o kas būtų jei liūdni žmonės jį suptų ne keletą dienų, bet visą gyvenimą.
Prekybos centre prie kasos už vyriškio laukianti moteriškė tarsi būtų jį apsikabinusi. Vyriškiui pirkėjos alsavimas į nugarą atsibosta ir mandagiai paprašo jos laikytis atstumo. Moteriškei nė motais. Vyriškis meta svarų argumentą: „Pasitraukite, ponia, aš sergu koronavirusu.“ Mąstė – padės. Naivuolis. Irgi jokios reakcijos. Vyro nervai nebeatlaiko, žinia, dabar visų nervai pairę, tad jis pyktelėjęs šūkteli: „Traukis, boba, nes spirsiu.“
Dar toje eilėje pastebėjau senjorą su vienu kefyro pakeliu. Ne viruso metu tai būtų gan mielas vaizdas, bet šiandien pagalvoji – o ką jis valgys rytoj, vėl eis į parduotuvę. Na, nebent senjorai mąsto: pragyvenom sovietmetį, pragyvensim ir virusą.
Pandemijos metu norisi šviesesnių istorijų. Štai keletas tokių. Prancūzijoje knygynai uždaryti, gi maisto prekių parduotuvės veikia, tad vienas prancūzas savo knygyne šalia knygų ėmė pardavinėti konservus. Jaunas mano bičiulis paskambino visiems pažįstamiems senjorams ir pasisiūlė jiems iš parduotuvės parvežti maisto. Tik tie senjorai, tarytum tas seneliukas prekybos centre su vienu kefyro pakeliu, spyriojasi: „Nereikia, eisime pirkti patys.“ O štai senjorė džiaugiasi, kad vaikai jai dažniau paskambina, anksčiau taip nebuvę.
Paskambinęs draugas sako, jog pavargo toje viruso apsuptyje, darbe ir šeimoje atsirado problemų, tad lįs į vonią pagulėti ir išsimaudyti. Pagalvojau, jog anokios čia problemos, jei užtenka pagulėjimo ir pasipliuškenimo vonioje.
LRT laidoje „Labas, rytas, Lietuva“ buvo klausiama, koks produktas dažniausiai naudojamas karantino metu. Atsakyta – kava. Pritariu – kava yra karantino gėrimas. Apie kavą ne kartą rašiau, bet šiomis dienomis ją skanaujant norisi dar kelis gerus žodžius kavai tarti.
Kažkas yra pasakęs: „Jeigu nevartoji kavos, žinok, kad visą laiką taip nebus, greičiausiai ateityje vis tiek ją vartosi.“ Keletą metų buvau nustojęs gerti kavą ir tuo netikėjau. Bet vėl pasidavus kavos vilionėms iš galvos išgaravo visi sveikatos specialistų patarimai, kad kava turi narkotizuojantį poveikį ir neigiamai veikia kai kurias organizmo funkcijas. Juk kiti sveikatos specialistai kalba kitaip.
Buvau įsitikinęs, kad kavoje yra daug kalorijų. Pasirodo, nesąmonė, kavoje be cukraus ir pieno nėra nė vienos kalorijos! Gali mėgautis kava ir negalvoti apie kilogramus! Dar kartą peržvelgiau tekstus apie kavos žalą ar naudą ir sužinojau, kad šis gėrimas mažina insulto, širdies ritmo sutrikimo, cukrinio diabeto rizikas, kurių visų net neišvardinsi, apsaugo nuo skrandžio ir kepenų, Parkinsono bei dar begalės kitų ligų. O, kas žino, gal ir koroną įveikti padeda?
Kaip ir visi geriausi pasaulio reiškiniai, kava atsirado netikėtai, tai yra ji nebuvo išrasta ir sukurta kaip kokia nors elektros lemputė ar telefono aparatas, bet yra ir šiek tiek tikresnė kavos atsiradimo istorija. Ji tokia.
Kartą Etiopijos vienuolių ganomos ožkos prisirijo kavos uogų ir pradėjo keistai elgtis. Vienuolis, norėdamas sužinoti, kas atsitiko ožkoms, paragavo šių uogų ir pasijuto labai gyvybingas. Apie tai jis papasakojo vienuolyno abatui, kuris liepęs šias uogas sudeginti. Vienuoliai, pajutę sklindantį deginamų uogų kvapą, ištraukė jas iš laužo ir užpylė verdančiu vandeniu, o gautą gėrimą paskelbė Dievo dovana, nes jis neleido jiems užmigti naktį.
Kartais net pagalvoji, ar nevertėtų pradėti deginti visus pakelėje esančius krūmus – gal ką nors atrasi. Tiesa, kavą vadinančiu šėtono gėrimu dar liko, tad popiežius Klemensas VIII pakrikštijo šį gėrimą, kad jis daugiau toks nebebūtų.
Rytą atsikeliate, išgeriate puodelį kavos ir einate į darbą. Ten išgeriate dar puodelį, po to dar. Jei dirbate online, tai darote namuose. Sako, jei per dieną išgeriate ne mažiau nei tris puodelius kavos, jūs jau esate pasaulinio kavos mėgėjų klubo narys, kuriam priklauso daugiau negu 50 proc. žmonijos. Manau, karantino metu šis procentas dar padidėjo. Tiesa, apie tokį klubą gal ir niekas nėra girdėjęs, bet kodėl toks negalėtų būti.
Aišku, jei kas kavos vis tiek mano nepamėgs, tinka ir arbata. Viena mano draugė kiekvienais metais laukia pirmo sniego, nes tuomet lepinasi uogiene. Baltas sniegas už langų ir rausva uogienė jai labai gražu. O dabar belieka laukti kada ne pavieniui, bet vėl drauge susėdę galėsime skanauti kavą, arbatą, uogienę...
