Man kartais atrodo, kad koronavirusas – tai baisus sapnas, netgi viliuosi, jog greitai iš jo pabusiu. Atrodo, jog visa tai – pasaka, prasidedanti žodžiais, kaip kažkoks kinas suvalgė šikšnosparnį.

Deja. Sergančiųjų daugėja. Jeigu tu neturi draugų, sergančių COVID-19, vadinasi, jog tu visai neturi draugų. Vieni už suvaržymus, kiti prieš. Žmonės nori laisvės, bet paskui nežino ką su ta laisve veikti. Šiek tiek nuo kovido atitraukė rinkimai, bet jie pasimirš, nebent pradėsime organizuoti ekskursijas į Gargždus, pasižiūrėti, kaip atrodo ten gyvenantys rinkėjai.  

Žmonės ragina balsuoti tuos, kurie ir taip eina balsuoti. Pamąsčiau, jog ir aš neturiu ką paraginti balsuoti, nes visi mano draugai balsuoja. Tad iš kur tiek nebalsuojančių. Tai tie, kurie sako: „Ne už tokią Lietuvą kovojome.“ Iškart aišku, jog už nieką ir niekur jie nekovojo bei nekovos.

Tuoj bus pamirštos ir Vėlinės, nors jos, sako, tęsiasi oktavą – aštuonias dienas. Girdėjau palinkėjimą nugyventi savo dienas taip, kad tau iškeliaujant anapus pasiliekantiesiems būtų drauge ir liūdna, ir gražu. Visi nemokami dalykai yra gražūs. Tarp nemokamų – ir mirtis.

Niekas nežino, kas laukia už mirties vartų. Nejau kraupi tuštuma? Vilties, tiesa, yra, nes jei paskutinį mūsų uostą vadiname Porto Fino ir plaukimą į jį aprašome didingai, tai jei yra uostas, turi jame kažkas ir gyventi.

O ką mąsto patys mirusieji? Skaičiau, kad mirusieji viską mato, viską žino ir šneka visomis kalbomis. Tik papasakoti apie mirtį negali. Sako, kol nors vienas žmogus prisimena tą, kuris jau baigė savo žemišką kelionę, šiam nieko blogo negali atsitikti. Viliuosi, jog gali būti ir atvirkščiai – mirusieji mus globoja.

Koks žodis geriausiai apibūdinantis rudenį? Sakyčiau – tai žodis „nostalgija“. Nežinau paslaptingesnio žodžio už šį. Ilgokas žodis, jau pats savaime liūdnokas. Kol jį ištari apninka ilgesys, liūdesys ir visi kiti niūroki jausmai. Žodynuose jis apibrėžtas paprastai – praeities ilgesys, bet daug kur šis žodis kiek paslaptingiau ir kilniau apibūdinamas – ilgesingas idealizuotas praeities prisiminimas. Graikiškai „nostos“ – grįžti, o antroji žodžio pusė ir pabrėžia tą ilgesį.

Nostalgija XIX amžiuje buvo traktuojama kaip liga: niūrastis, verkšlenimai, širdies ritmo sutrikimai. Šiandien, sakoma, nostalgija sukelia teigiamus jausmus, tačiau to slogučio likę. Jautiesi prastai, o gyventi norisi. Bet nesutikčiau su tais, kurie sako, kad nostalgija verčia kabintis kilpą ant kaklo. Bent man žodis „nostalgija“ primena vaišes, pobūvį, kai dar ne viskas suvalgyta ir išgerta, bet svečiai jau skirstosi namo.

Nostalgija – tai dar ne mirtis, o kaip tik jausena, kad dar ne viskas nuveikta. Be to, tai nepagrįstas įsivaizdavimas, kad anksčiau viskas buvo geriau. Nostalgija turi tik vieną bėdą. Ji kartais tampa kančia.

Mąstau, koks kino filmas, matytas šį rudenį, labiausiai nostalgiškas. Tokiu pavadinčiau režisieriaus Luciano Viskončio kino juostą „Šeimyninis portretas interjere“, matytą XXI kanalu.

Garbingo amžiaus profesorius gyvena prabangiame name, pilname paveikslų, kuriame kasdien skamba Mocarto muzika. Jam patarnauja ekonomė, kartais aplanko jo draugas advokatas.

Ir štai į jo privačią, ramią oazę įsiveržia vaidinga šeima, apsigyvenusi viršutiniame aukšte. Toji šeima – tai markizė Bianca Brumonti, jos duktė ir sūnus bei dar jos meilužis Konradas. Markizės turtuolis vyras nekenčia to meilužio ir liepia žmonai rinktis tinkamesnį palydovą arba grasina skyrybomis ir globos nutraukimu. Markizė pasirenka skyrybas, bet Konradas jau pavargęs ir nuo jos, ir nuo gyvenimo, nusižudo.

Profesorius, pradžioje irgi nekentęs Konrado, nes rekonstruodamas vonią šis vos neaplieja paveikslų, ilgainiui su juo susidraugauja. Konrado netikėti poelgiai, cinizmas pavergia profesorių. Kino kritikai mąsto, kad profesorius – tai pats Luciano Viskontis ir filmas biografinis. Greičiausiai taip ir yra, nes pernelyg jau daug filme nostalgijos, o ji gali atsirasti tik kalbant apie save.

Vėlinės iš knygų lentynos paskatina išsitraukti A. Mickevičiaus „Vėlines“. Kiekvienais metais iškart atsiverčiu trečiąją „Vėlinių“ dalį, kur veiksmas prasideda Vilniuje, Aušros Vartų gatvėje, Bazilijonų vienuolyne. Čia kalėjo ir pats Adomas Mickevičius. Rašytojas atkuria 1823–1824 metų įvykius, kai caro valdžios nurodymu buvo suimta daug Vilniaus universiteto studentų. „Vėlinių“ dramoje susipina realybė ir fantazija. Poetui svarbūs ne tik istoriniai įvykiai, realijos, bet ir įvairios giluminės patirtys. Taip jau yra, kad realybės ir fantazijos jungtys romantikams itin būdingos.
Ir visgi rudenį reikėtų rengtis šviesesniais drabužiais, tačiau trumpėjant dienoms, kai šviesos periodas vis trumpesnis, ima dominuoti tamsa, žmonės dažniau renkasi ir tamsią aprangą.

Prisimenu savo vaikystės draugą, kuris vilkėjo tik tamsius kostiumus. Jis tvirtino, kad tik taip vyras atrodo solidžiai. Vilkėdamas tamsų, tvarkingai išlygintą kostiumą jis ateidavo į egzaminus, ir nežinau, ar todėl, ar ne, būdavo įvertintas gerais pažymiais. Vilkėdamas tokius kostiumus draugas pradėjo inžinieriaus karjerą ir greitai pasiekė gamyklos skyriaus viršininko kėdę. Dabar jis – verslininkas. Ir toliau išsiskiria elegantiškais tamsiais kostiumais. Verslas, sako, sekasi.

Prisiminęs tą draugą pagalvojau, kad ir tamsusis metų periodas turėtų pasižymėti solidumu, būti kažkoks pakylėtas. Svarbiausia tokiu metu nebeskubėti, atsipūsti, apgalvoti, kas per metus nuveikta. Neskubėjimas – štai kas svarbiausia greito tempo pasaulyje. Skubi gatve ir net nepastebi pastatų architektūros, išleki už miesto, bet nepasidžiaugi laukų, miškų grožiu. Net valgydamas nieko nejauti. Neskanauji.

Grįžtant prie sapnų, tai svarbiausia, ką besusapnuotume, likti optimistais. Susapnuota nelaimė gali prišaukti sėkmę! Susapnavote barnį su sutuoktiniu? Nesijaudinkite! Tai gali reikšti, kad jūsų santykiai pereina į naują etapą, o jūs galite drąsiai pasikliauti savo žmogumi. Sutuoktinis sapne jus paliko? Tai dažniausiai reiškia kopimą karjeros laiptais arba netikėtus pinigus.

Susapnavote dideles finansines bėdas. Tokie sapnai dažniausiai sapnuojami prieš didelius pirkinius. Kuo daugiau pinigų išleidote sapne, tuo daugiau uždirbsite realybėje. Susapnavote nemalonumus darbe? Tai reiškia, kad jūsų laukia sėkmė ir stulbinanti karjera.

O svarbiausia, jei susapnavote, jog sergate COVID-19, reiškia, kad artimiausiu metu jūs neturėsite jokių problemų su sveikata. Žodžiu, būsite sveikut sveikutėlis.

Pranašiškas sapnas – dar ne nuosprendis, tik galimybė, tikimybė, vienas iš ateities variantų. Juk gavę įspėjimą mes dar galime pakeisti savo likimą geresne linkme, todėl kaip viskas nutiks realybėje, priklauso tik nuo mūsų! Ir niekada negalvokite, kad atsimiegosite senatvėje. Žmonės senatvėje nebegali daug miegoti.

Kokie sapnai jus lydi? Ką sapnuoja vadovai, vadybininkai, o ką biudžetininkai, vairuotojai, daktarai, ką žemdirbiai? Ar skiriasi moterų ir vyrų, jaunų ir pagyvenusių sapnai? Ką sapnuoja turintys vidutines pajamas, ką gaunantys minimumą ar algą pasiimantys vokeliuose? Kiek sapnai susiję su darbo stažu, profesija, rizika netekti darbo ar darbo praradimu?
O ar skiriasi vienišių ir nevienišų sapnai? Pasirodo, vienišių sapnai ramesni nei nevienišų. Vienišas moteris aplanko nevienišos jų draugės. Vienišos moterys visados turės kavos ir kelių rūšių arbatos, prie kavos ras kokių nors saldumynų, o jei reikės – ir taurelę brendžio, likerio ar taurę vyno. Ir guosis tos nevienišos savo nevėkšla vyru, neklaužadomis vaikais ir nesibaigiančiais gyvenimo rūpesčiais. Tad ar gali būti blogi sapnai, kai prisiklausai nevienišųjų problemų?
Blogiausia, kai užmiegi ne laiku ir ne vietoje. Pavyzdžiui, susirinkime klausantys ilgos prelegento kalbos. Daug kas, sako, užmiega prie televizoriaus ir net per pramogines laidas. Ką darysi, kad pramoginių televizijos laidų lygis dažniausiai būna ganėtinai žemas, viskas padaryta greitai ir neprofesionaliai.

Tūlas pasakys, ką gero gali susapnuoti, jei prieš užmiegant perskaitai kriminalines žinias. Štai vyriškį apvogė jo į svečius pasikviesta moteris. Ji buvo vidutinio amžiaus, be priekinių dantų. O štai pensininkė telefoniniams sukčiams jau antrą kartą atidavė tris tūkstančius eurų. Skaičiau, jog jeigu jus išgąsdino sapnas, jį būtina papasakoti trims žmonėms ir sapnas neteks galios.

Miegui rinkitės vietą. Geriausia vieta ten, kur miega katinas. Dažnas, ką nors susapnavęs, rytą bando išsiaiškinti ką, tas sapnas galėtų reikšti. Štai vienas populiarus sapnų portalas pateikia duomenis, jog 2019 metais sapno apie mirtį aiškinimas perskaitytas daugiau nei 13 000 kartų, vestuves sapnavo 10 500 lankytojų, dantis sapnuose skaudėjo 10100 skaitytojų, plaukų reikšme sapnininke domėjosi 8 600 lankytojų, kraujo reikšmės sapnininke ieškojo net 7300 kartų, gyvatė prisisapnavo 7 200 lankytojų, vandenį sapne regėjo 6 500 skaitytojų, lavonus – 6 100, kūdikį – 6 000, pinigus – 5 300. Užtikau ir statistiką, jog dažniausiai sapnuojate, kad esate nuogut nuogutėlis, vėluojate, jus persekioja, skrendate, krentate, skauda dantys. Dažniausiai sapnuojami gyviai – žuvys, žiurkės, katės, grybai, vorai ir kirminai; objektai – batai, lėktuvai, moterys, vyrai, bučiniai (bučiuotis), žiedai ir meilė.

Ir dar apie vieną kino filmą. Kažkuris TV1000 kanalas kartojo režisieriaus Michelio Gondry kino filmą „Gėlėti sapnai“ – gražią pasaką apie meilę ir netektį. Patraukia ir tai, kad pagrindinį moters vaidmenį atliko Audrey Tautou, visiems pažįstama iš Jeano-Pierre Jeunet filmo „Amelija iš Monmartro“.

Filmo herojus nuolatos lydi gėlės. Jų pilnas Koleno mylimos Chlojos kambarys. Deja, ši gėlė yra mirtinos ligos simptomas. Terapija – gulėjimas apsiklojus gėlių kompresu, kol šios nuvysta. Visas filmas dvelkia prancūziška elegancija. Filme daug muzikos.

Žinia, režisierius M. Gondry devintajame XX a. dešimtmetyje ėmėsi kurti muzikinius videoklipus ir bendradarbiauti su tokiomis įžymybėmis kaip Bjork, „The Rolling Stones”, „Chemical Brothers“. Žiūrėti „Gėlėtus sapnus“ – reiškia sapnuoti. Tai pasaka suaugusiesiems. Visgi žvelgdami į prasiskleidžiančius žiedlapius, drauge suvokiame kraupoką pasaulio kaip tuštybių mugės atspindį.

Būdamas Vilniuje stengiuosi apsilankyti Rasų ir Antakalnio kapinėse, Kaune – Petrašiūnų. Savo archajiškumu mielos man ir kuklios Šiaulių senosios kapinaitės prie Talkšos.

Pamenu ant vieno antkapio matytą užrašą: „Pabaiga – liūdnas akordas.“ Prisiminiau, jog tai žodžiai iš Icchoko Mero romano „Lygiosios trunka akimirką“: „Pabaiga – liūdnas akordas? Pradžia, net liūdna, – geriau už džiaugsmingiausią pabaigą? Kartais pradžia gali būti pabaiga, o pabaiga – tiktai pradžia.“ Tai paskutinės romano eilutės.

Maga pamąstyti, jog bent aš norėčiau, kad nostalgija taptų geros energijos resursais, o nenorėčiau, kad kažkada buvęs noras minkyti molį liktų pomėgiu rinkti gražius molinukus.

O gyvenimas tęsiasi... Savo dienoraščiuose Juozas Baltušis apie gyvenimą su Monika Mironaite rašo: „Tvarkėmės po namus, šiek tiek konfliktavome. Dėl įvairumo“ (3 tomas, 1987 m. rugpjūčio 1 d.). Taip juk ir visi.