Rudenį ryškesnė vienatvė. Ypač koronos rudenį. Retėja susiėjimų. Praeityje likę pobūviai, švediški stalai, vaišės. Pastebėjau, jog net TV rodomi kino filmai liūdnesni. Dramų ir tragedijų daugiau nei komedijų.

LRT plius rodo prancūzų režisierės Agnes Vardos kino filmų retrospektyvą. Pradėjo ją kino kūriniu „Kleo nuo 5 iki 7“. Dvi valandas Kleo laukia vėžio tyrimų rezultatų, kol galiausiai iš gydytojo išgirsta, jog švitinimo reikės. Gydytojas, tiesa, nori suteikti vilties, žodis „vėžys“ tad nenuskamba.

Kino filme „Laimė“ dar jaunas šeimos tėvas Fransua su mylima ir mylinčia žmona augina du mažus vaikus ir atrodo, kad šeimos gyvenimas nuostabus. Tačiau Fransua sutinka bei pamilsta kitą moterį, bet jausmai žmonai irgi neatšalę ir taip jis pasiklysta tarp dviejų meilių.

LRT plius pakartojo režisieriaus Martino Makdonacho kino filmą „Reikalai Briugėje“. Kino kūrinio vaizdais nusikėliau į šį gražų Belgijos miestą, kurį filmo herojams prieš mirtį buvo leista pamatyti. Kurį vakarą reikės susirasti ir dar kartą pasižiūrėti kino filmą „Pasiklydę vertime“ ir taip nusikelti į Tokiją, po kurį vedžioja režisierė Sofija Kopola ir aktorius Bilas Murėjus. Kelios dienos Japonijos sostinėje, viskio reklama, kurioje filmuojasi herojus – viskas taip artima. Prisimenu net viešbučio, kuriame gyvena herojus, pavadinimą – „Hyatt“. Nė vienas dokumentinis kino filmas man nėra geriau papasakojęs apie Briugę ir Tokiją, kaip šie meniniai, jau galima sakyti, kino klasikai priskiriami kūriniai.

Vilniuje užsidarė Baltijos šalių simbolizmo dailės paroda „Laukinės sielos“. Mano galva, tai pati įspūdingiausia šiais metais Lietuvoje buvusi dailės paroda. Pasirodė parodos albumas tuo pačiu pavadinimu, kaip ir paroda.

Kas nespėjote parodoje pabuvoti, karštai siūlau jį įsigyti ar paimti pavartyti iš bibliotekos. Albume reprodukuoti visi parodoje eksponuoti kūriniai. Ne vienas sako, jog yra internetas ir ten puikiai galima susipažinti su viso pasaulio daile, tad kam bereikalingi spausdinti leidiniai. Ginčysiu. Dabar tokia spaudos kokybė, kad miela stebėti reprodukcijas dailės albumuose, nes internetinis vaizdas irgi nėra tobulas.  

Facebooke Žemaitijos medžiotojai patalpino savo nuotrauką šalia krūvos suguldytų nušautų vilkų. Didmiesčių žalieji pasipiktino, kaimo žmonės besipiktinantiems atsakė, jog jie nebegali atsiginti vilkų, kurie pjauna avis, kitus gyvulius, baisu tapo net žmonėms, nes iškirtus miškus šie veržiasi į sodybas.

Rinkimai. Norėdami balsuoti kai kurie eilėje laukė valandą ar net dvi. Džiugina toks noras įvykdyti savo pareigą. Jau ir senjorai rečiau beklausia, už ką balsuoti, o patys svarsto.

Tas dar neseniai skambėjęs klausimas „už ką balsuoti“ buvo atplaukęs iš sovietmečio, kai buvo nurodoma už ką. Ir tuomet tai vadinosi rinkimais, nors jokių rinkimų nebuvo. Anuomet dažną traukdavo rinkiminės apylinkės tik todėl, kad ten vienai dienai būdavo įsikūrusios maisto prekių parduotuvės, kuriose galėdavai įsigyti konservuotų žirnelių ar geresnės dešros.

Ko palinkėti išrenkamiems politikams. Trumpai ir aiškiai į šį klausimą atsakė V. Landsbergis: „Paprasta, būti politikais.“
Senas anekdotas apie rinkimus.

Seneliukas rinkimų registratoriaus klausia, ar jau balsavo jo žmona. Šis pasižiūri į sąrašus ir atsako, jog balsavo, bet kiek nustemba, ar jie gyvena ne kartu, kad atskirai eina balsuoti. Seneliukas paaiškina, jog jo žmona jau 12 metų kaip mirusi, tačiau kiekvienais metais ateinanti balsuoti, o jis vis negali jos sutikti.

Vėl burbame dėl laiko sukinėjimo, nes tai panašu į tai, kaip kvailiai ilgino dieną. Bet pagrindinė pokalbių tema ir judėjimo kryptis šiomis dienomis – kapinės. Kiekvienais metais, Vėlinių išvakarėse, prisimenu pasakojimą apie šiuos du maršrutus Paryžiuje ir Vienoje. 2-uoju metro galima nuvykti į Per Lašezo kapines Paryžiuje, 71-uoju tramvajumi – į centrines kapines Vienoje.

Bent man pasaulyje šios abejos kapinės pačios gražiausios. Turbūt daugiausia įžymybių Paryžiuje ilsisi Per Lašezo kapinėse. Praeitį ir ateitį prancūzai glaudžiai sieja. Čia galite atsirasti šalia didžiųjų pasaulio rašytojų Balzako, Prusto, Moljero, parymoti prie bučiniais nusėto Oskaro Vaildo kapo. Čia ilsisi Edita Piaf, Marija Kaalas, Isadora Dunkan, Sara Bernard, Šopenas.

Takelis šalia Džimo Morisono poilsio vietos nusėtas cigarečių nuorūkų ir gėlių girliandų. Esu tikras, kad garsusis muzikantas ant roko fanų nepyksta. Kuklus, bet skoningas Simonos Sinjorė ir Ivo Montano kapas. Per 300 tūkstančių išėjusių Anapilin. Ir visa tai supa romantiškos medžių alėjos bei paslaptingai karkiančios varnos.

Vienos centrinės kapinės veikiausiai pačios muzikaliausios. Jos glaudžia L. van Bethoveną, J. Brahmsą, Ch. W. Glucką, F. Šubertą, tėvą ir sūnų Štrausus bei, be abejo, Mocartą ir jo priešą A. Saljerį. Nors dėl Mocarto ne visišką tiesą parašiau, nes šiose kapinėse didžiajam genijui tik pastatytas paminklas, o ilsisi jis visai kitur.

Kaip ir Per Lašez Paryžiuje, taip ir Centrinės Vienos kapinės vienas didžiausių Europos nekropolis. Jos buvo atidarytos 1874-ųjų lapkričio 1-ąją. Nuo 1907 m. į jas pradėjo kursuoti 71-asis tramvajus. O 1918 m. Europoje siaučiant ispaniškajam gripui naktimis tas pats tramvajus gabendavo miruosiuosius. Ligi šiol tarp vieniečių išlikę šiurpūs juokeliai, kaip antai: „Jis išvažiavo 71-uoju tramvajumi“ (suprask, iškeliavo anapilin). 71-asis tramvajus egzistuoja ir šiandien. O į Per Lašez Paryžiuje, kaip minėta, reikia vykti 2-ąja metro linija.

Meldžiamasi už mirusiuosius buvo visada, tačiau iki X a. pab. nebuvo toms maldoms nustatytos dienos. 998 m. Kluny abatijos abatas Šv. Odilis įrašė į visų jam priklausančių vienuolynų kalendorių, kad po Visų šventųjų šventės būtų meldžiamasi už visus jau mirusius jų vienuolijos narius. Šis gražus pavyzdys greitai paplito po Europą.

Kažkodėl mums Vėlinių diena – lapkričio 1-oji, nors iš tikro tai Visų šventųjų diena, o Vėlinės – lapkričio 2-ąją. Šventųjų mums nelabai reikia (nusidėjėlių diena būtų populiaresnė), tad ją tiesiog prašokame. Tiesa, vieną šventąjį ir teturime (šv. Kazimierą).

Minios žmonių turguje ir prie kapinių. Pagrindinis klausimas – po kiek chrizantemos ir kuriame prekybos centre didesnė nuolaida žvakėms. Pagrindinis rūpestis – koks bus oras. Gal nebus vėjo ir šlapdribos, gal dar nebus šalnų? Tokiu laiku pamatome, kiek daug Lietuvoje kapų.

Literatūrinės Nobelio premijos laureato Josė Saramago romanas „Kai mirtis nusišalina“, prasideda sakiniu „Kitą dieną niekas nemirė“. Romanas kelia esminį filosofinį klausimą – kas būtų, jei vieną gražią dieną nebeliktų mirties? Taip ir nutiko knygoje aprašytoje šalyje – pasipiktinusi žmonių nedėkingumu, pirmąją naujųjų metų dieną mirtis paskelbė neterminuotą streiką ir nuo to laiko niekas nebemirė!

Toks staigus pokytis, be abejonės, pasėjo siaubą ir sumaištį tarp politikų, religinių lyderių, laidotuvių biurų savininkų ir gydytojų, bet žmonės linksminosi ir šoko gatvėse: jie juk pasiekė išsvajotą žmonijos tikslą – amžinąjį gyvenimą. Deja, netrukus iškilo milžiniškų demografinių ir finansinių problemų: daugybė žmonių neteko darbo, ligoninės persipildė nepagydomais ligoniais, o pats gyvenimas ėmė nebetekti prasmės. Padėties neišgelbėjo net mafija vadinama verslo grupuotė, organizavusi sunkių ligonių gabenimą į kaimynines šalis.

Tada mirtis prisėdo ant kėdės savo vėsiame kambaryje, nužvelgė į sieną atremtą dalgį ir susimąstė – gal šis eksperimentas vis dėlto buvo klaida?

„Kai jūs taip gerbiate mirusius, net neįsivaizduojame, kaip jūs gerbiate gyvuosius“, – sako Vėlinių metu į Lietuvą atvykę svečiai iš kitų šalių ir pamatę minias žmonių kapinėse, puošnius paminklus, gėlių jūrą. Mes net iš Sibiro tolumų  mirusiuosius tremtinius ėmėme parsivežti anksčiau, nei ten tremtį  ištvėrusius gyvuosius, kuriuos šiandien beveik visai užmiršome.    

Vienas iš labiausiai įsimintinų pastarosiomis dienomis skaitytų tekstų – mūsų profesoriaus Vytenio Rimkaus tekstas savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (09-25 ir internetiniame variante). „Knygos su įrašais ir jų istorijos“. Kiek meilės knygai, o ypač profesoriui mieliausios su įrašais, kurių kiekvienas kažką primena. Pamąstykime, jog ir mums taip. Prisimeni žmones, kurių ne vienas jau išėjęs, bet juos primena šviesūs jų įrašai. Būtinai susiraskite šį tekstą.

Man net mieli įrašai, draugų padaryti ne ant savo knygų, daugumas šių draugų net ne rašytojai, bet ant knygų, kurios jiems labiausiai patiko ir nori, kad tu irgi perskaitytum. Štai radau tokį įrašą mus palikusio dailininko Viktoro Ostašenkovo ant Truman Kapote romano „Pusryčiai pas Tifanį“.

Daugumas žino, jog Paul Coelho kiekvienoms Kalėdoms parašo specialų neilgą tekstą. Tą jis kartais padaro ir Vėlinėms. Štai viename tokių tekstų rašytojas pasakoja istoriją apie žmogų, kuris sutiko dykumoje angelą ir davė jam vandens.

„Aš mirties angelas ir atėjau tavęs, – pasakė angelas. – Bet tu buvai man geras. Aš tau paskolinsiu Likimo knygą 5 minutėm. Gali pakeisti ką panorėjęs.“

Ir davė angelas žmogui knygą. Bevartydamas knygos puslapius žmogus pradėjo skaityti apie savo kaimynų gyvenimus... Ir užsimiršo...

„Šie žmonės nenusipelno tokių mielų dalykų“, – pasakė jis. Ir turėdamas rašiklį rankose pradėjo bloginti jų gyvenimus.
Galiausiai jis pasiekė puslapį, kur buvo aprašytas jo paties likimas. Jis pamatė tragišką savo gyvenimo pabaigą, kai tik pakėlė ranką pakeisti tai, kas parašyta, knyga dingo. Penkios minutės buvo jau praėjusios.

Nors šiaip jau norisi tikėti, kad pragaras tuščias, nes ar beribis Dievo gailestingumas gali derėti su amžina prapultimi. Yra net teologų, neigiančių pragaro egzistenciją, o dėl skaistyklos buvimo tokie irgi abejoja. Anot jų, yra tik dangus. Tiesa, Bažnyčia tokių teologų nepagiria.

O dėl visų lygybės ir kad jokių turtų ten nenusineši vis prisimenu anekdotą.

Turtuolis liepė po jo mirties visas jo brangenybes sudėlioti aplink karstą, kuriame jis bus pašarvotas. Ir štai guli jis karste, žmonės renkasi velionio aplankyti ir žiūrėdami vienas kitam šnibžda: „Štai kaip žmonės gyvena.“

Ką pasakyti pabaigai? Senieji pranašautojai sako, kad kai miršta žmogus, danguje atsiranda žvaigždė. O visa, kas suteikta žmogui – jaunystė, meilė, sveikata, grožis – paženklinta laikinumo. Šansų nemirti nėra daug. Ką darysi. Laukiame to ar nelaukiame, bet anksčiau ar vėliau kiekvienam mūsų teks įlipti į 71-ąjį tramvajų arba pravažiuoti 2-ąja metro linija ir pasiekti savąjį Porto Fino.