facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Anuomet pokalbiu apie orą visad prasidėdavo bet kokie susitikimai. Ypač rudenį. Dabar pirma kalbame apie virusą, rinkimus, depresiją ir tik po to – apie orą. Prognozuojamas ir toliau gražus ruduo, prognozuojama, kad žiemą grybausime, bet mes vis tiek liūdni. Virusas. Depresija. Sovietmečiu net nežinotum, kad toks siaučia.

Ką aš žinau apie depresiją? Skaičiau, kad ji būna klasikinė ir sezoninė. Klasikinė žinoma nuo seno, o sezoninė – nuo XX a. pabaigos. Nors kažkokių didesnių skirtumų tarp šių depresijų bent aš nematau, nes abiem būdinga prislėgta nuotaika, jėgų, energijos praradimas, nepasitenkinimas savimi, niekas nebedžiugina ir net, pašėlimas, mažėja seksualinis potraukis. Gal tik gera žinia, kad rudens depresijos kamuojami žmonės žudosi rečiau nei klasikinės. Bet jie dažniau įninka į įvairias priklausomybes, tame tarpe – rūkymą.

Tad dar viena šio rudens pokalbių temą – rūkymą balkonuose. Tą pačią dieną, kai Seimas paskelbė draudimą rūkyti balkonuose, Delfi TV žiūrovų paklausė, ar jie prieš rūkymą balkonuose, ar tegul rūkaliai rūko, ar neturi dėl to nuomonės. Galvojau, kad daugiausiai bus neturinčių nuomonės, bet tokių buvo labai mažai, o diduma pasisakė prieš draudimą rūkyti balkonuose. Irgi galvojau, jog bus atvirkščiai. Reiškia, nerūkantieji yra jautrūs žmonės kitų negalioms.

Aišku, jog draudimas rūkyti balkonuose kelia daug diskusijų. Pamąsčiau ir aš, jog jei balkonas yra bendro naudojimo turtas, o mano buto balkonas yra vakarų pusėje, bet aš kiekvieną rytą noriu stebėti saulės tekėjimą, galiu eiti į priešingoje namo pusėje gyvenančio kaimyno balkoną ir tuo tekėjimu grožėtis. Dar pamąsčiau, ar nereiktų bausti ir vairuotojų, kurie pravažiuodami pro tavo namus staiga padidina greitį tuo išmesdami daugiau nuodingų dujų?

Peržvelgiau nuodėmių, ydų ir visų kitų negerovių sąrašą. Pasiro¬do, o siaube! – viskas, kas bloga, man yra būdinga. Neaplenkė ir ne¬pakerėjo manęs tik viena negerovė – rūkymas. Gal verčiau jau rūkyčiau, o ne stiklelį kilnočiau. Nors ką gali žinoti – kas geriau. Suprantama, geriausiai būtų, jei prieš abi šias negeroves at¬silaikyčiau.

Nemeluosiu, kad rūkyti visai ne¬bandžiau. Kažkurioje mokyklos klasėje truktelėjau, pakosėjau, ir tuo, ačiū Dievui, viskas baigėsi. Tie¬sa, turėjau surinkęs nemenką pypkių kolekciją. Visi ją pamatę tuoj klausdavo, ar rūkau. Iš¬girdę neigiamą atsakymą, atrodo, nusivildavo, girdi, dulka tokia graži kolekcija. Aš gi paaiškindavau, jog man pypkės tarsi skulptūros, tad ir grožiuosi.

Kai buvo uždrausta rūkyti baruose, ka¬vinėse ir restoranuose, rūkoriai šai¬pėsi, jog nuoseklu būtų uždrausti ir alkoholį, kurio vartojimas ne ką ma¬žiau žalingas. Suprantama, prakti¬koje tai būtų keistas reiškinys: tie¬siog iškiltų paties baro ar restorano paskirties klausimas. O ir kas ge¬riau: kepenų cirozė ar plaučių vė¬žys? Tiesa, gerdamas alkoholį žmo¬gus nuodijasi tik pats. Tačiau prisigėręs gali paleisti į darbą kumščius ar net griebtis peilio, surūkęs nors ir pakelį „Marlboro“ šito nepadarys. Sovietmečiu į rūkančiuosius buvo žiūrima atlaidžiai. Labai atlaidžiai. Kai kada rūkymas buvo kažko nedarymo pasiteisinimu. Pavyzdžiui, rusiškai vadinami „perekur“ darbe. Jei rūkai, niekas davęs negalėdavo versti dirbti. Bet tai, aišku, nėra sektinas pavyzdys, kaip ir daugelis iš anų metų.

Kodėl žmonės rūko? Ar kas atsakys? Keista, kad žmogus net nežino, kodėl tą daro. Vienas rūkalius, tiesa, aiškino, kad net rašyti nepatogu, nes, anot jo, ne¬rūkantiems dažniau užkietėja vidu¬riai, o tuomet žmogus būna nelai¬mingas. Kai kurie rūkantieji stengiasi kaip nors tą savo įprotį prieš nerū¬kančiuosius pateisinti. Girdėjau guo¬džiantis: „Aš sėdėjęs.“ Iškart dar ir suprasti negali, apie ką kalbama. Dargi norisi pašmaikštauti: „O aš gulėjęs.“ Laimėtų, mano galva, pasitei¬sinimas, kad rūkoma, nes nervinamasi dėl blogėjančios sveikatos.

Negalima tokiame tekste nepasvarstyti, kiek pinigų išleidžiama rū¬kalams. Jei rūkome normalias ciga¬retes ir mums reikia vieno jų pakelio per dieną, tai mėnuo tam iš mūsų pa¬reikalauja apie 150 eurų, metai – veik 2 tūkstančių, dešimtmetis – 20 tūks¬tančių (jau ne pati blogiausia mašina) ir t. t. Nors vienas užkietėjęs rūkalius man sakė, jog jeigu jis lankytųsi pas psichologą, išleistų žymiai daugiau (girdi, 150 eurų mėnesiui nepakaktų), o parūko – nusiramina, ir jokių psichologų nebereikia. Irgi ginčytina.

Bet palikime rūkymo problemas rūkantiems, o šoktelkime prie neramesnės rudens temos, apie kurią jau kiek užsiminiau, – depresijos.

– Ką liūdniausio gyvenime esi girdėjęs? – paklausiau bičiulio.
– Dainą, – atsakė jis.
– Kokią dainą? – toliau klausinėjau.
– Man labai labai rugpjūčio grožio gaila.

Bandysiu perteikti, ką apie rudeninę depresiją sako gydytojai psichologai. Pasirodo, ji atsiranda dėl šviesos stygiaus. Žmogaus smegenyse pakinta cheminių medžiagų – serotonino ir melatonino, kurių gamybai įtakos turi saulės šviesa, pusiausvyra. Serotoninas gerina nuotaiką, didina aktyvumą, o melatoninas – priešingai, sukelia mieguistumą, apatiją. Melatoninas gaminasi tamsiuoju paros metu. Rudenį, žiemą, kai dienos trumpos, daug tamsos, melatonino gaminasi daugiau, o serotoninas gaminasi šviesoje. Tai va. Depresijos simptomai nėra liūdesys dėl to, kad vyras nenupirko kailinių.

Statistika teigia, kad rudens depresija serga apie 3–5 proc. žmonių. Tai nebūtų jau taip blogai, bet apie 50 proc. gyventojų patiria depresinius simptomus. Sako, benamių depresija nekankina. Net į klausimą apie emigraciją jie atsako optimistiškai: „Kas liks, jeigu mes išvažiuosime.“ Nepaliečia depresija ir „Olialia“ mergaičių. Pats žodis „Olialia“ – linksmas, dainingas – yra priešprieša depresijai.

Ir dar depresiją iššaukia baimė. Baimė padaryti klaidą, baimė priimti svarbius sprendimus, baimė prarasti darbą arba nesuspėti (nesugebėti) atlikti savo pareigų, baimė kurti naujus santykius arba prarasti jau turimus, baimė kalbėti viešai... O šiomis dienomis dar baimė susirgti koronavirusu.

Be to, prie visų baimių dar reiktų pridėti baimę dėl planetos išlikimo. Naujovės turi tarnauti žmogui, o net jos gąsdina. Didžiulė E pasaulio baimė. Baiminamasi daržovių, išaugintų naudojant naujas technologijas, ypač genetiškai modifikuotų šakniavaisių. Panaši panika europiečiams kyla dėl kaučiuko ir plastiko žaislų, pagamintų naudojant minkštinamąsias medžiagas. Tvirtinama, kad mobilieji telefonai pažeidžia smegenis... Baimė tampa viena iš europietiškos kultūros dalių. Beveik kas savaitę kyla panikos bangos apie naujus pavojus sveikatai ir tai tampa neatskiriama šiuolaikinio gyvenimo dalimi.

Didžiulė baimė kausto šiandienos mūsų verslininkus. Kaip susimokėti mokesčius, kaip išgyventi. Tiesa, su verslu lietuviams niekad nebuvo lengva. Net mūsų rašytojai klasikai savo knygų jiems neskyrė.

Pirmasis verslininkas – Palangos Juzė. Dar pamenu Benediktą Šešplaukį iš Vaižganto „Pragiedrulių“, kuris stato malūną. Nors štai draugas sako pramatęs verslo nišą – leisti žurnalą gėjams. „Kaip jį pavadinus?“ – klausė manęs. „Platesnį ratą“, – pasiūliau.

O kur dar baimė, kad esame sekami. Pamenu, mama klausinėjo apie telefonų pasiklausimus.

– Ar ir manęs pasiklauso? – klausė ji.
– Taip, mama, – atsakiau.
– Ir kai kalbuosi su Angele pasiklauso? – toliau teiravosi.
– Taip, – irgi patvirtinau.
– Vajėzau, kokia gėda, – nuliūdo ji.

„Bijau, kad nepaskambintų telefoniniai sukčiai, o tai imsiu ir atiduosiu visus pinigus“, – girdėjau nerimaujant. Be abejo, kai tikime prekybininkų akcijomis, nesunku patikėti ir telefoniniais sukčiais.

Kai kurios baimės turi savo pavadinimus, ir gana gražius. Stendalio vardu pavadintą baimę arba sindromą sukelia meno kūriniai, kai pamatai tobulas „Madonos“ ar „Dovydo“ figūras ir supranti, kaip pats vargingai prieš juos atrodai.

1817 metais Stendalis apsilankė Florencijoje ir aprašė baimingą susižavėjimą Renesanso meno kūriniais, todėl liguistas susirūpinimas savo figūra ir pavadintas šio garsaus rašytojo vardu. Sako, jog nėra nė mėnesio, kad koks nors turistas, apsilankęs Florencijos muziejuje, neatsidurtų vietos psichiatrijos ligoninėje dėl paniškos baimės, nervinio išsekimo ar isterijos, jog yra negražus.

Bet viską vainikuoja baimė, kad gali būti dar blogiau.

Kiekviena kultūra turi savo normos ir patologijos kriterijus. Beveik madinga Europoje tapusi depresija daugelyje Azijos kraštų laikoma gėdingu negalavimu, užtraukiančiu nešlovę ne tik pačiam ligoniui, bet ir jo šeimai. Todėl japono ar kino neįmanoma priversti nusakyti jį varginančios depresijos simptomų (baimės, liūdesio, ilgesio). Jei Rytų kultūros žmonės kuo nors ir skundžiasi, tai tik galvos skausmu arba nuovargiu: somatiniai negalavimai jiems atrodo priimtinesni negu psichikos sutrikimai.

Kultūros ypatumai taip pat lemia ir haliucinacijų bei kliedesių pobūdį. Europiečiams paprastai vaidenasi atominis karas, pasaulinės technologinės katastrofos, jie bijo būti paversti robotais ar pagrobti ateivių. Afrikiečius lanko dvasios, mirę protėviai arba toteminiai gyvūnai. Indams dažniausiai atrodo, kad juose įsikūnijo kuris nors iš dievų.

Ruduo. Tai laikas – sustingęs, įstrigęs tarp vasaros ir žiemos. Ar galima pamilti rudenį? Bent man ruduo gražus jaukiomis rudens popietėmis, rūku, kuris glosto sutemas ar ryto aušrą virš gelstančių miškų. Vis dėlto keista jausti rudenį ir laukti spalvotų lapų šlamesio po kojomis, kai dienomis vis dar norisi porcijos ledų. Nemieli pesimistai, kurie tegeba tvirtinti, girdi, trumpėja dienos, artinasi lietūs, ciklonai ir anticiklonai...

Be to, tiems, kam šis metas nėra mielas, siūlau prisiminti Alberą Kamiu, kuris pasakė, jog ruduo – tai antrasis pavasaris.

O mes apskritai pamiršome džiaugtis. Juk pasaulis pilnas netikėtumų. Ir dažnai malonių. Tad pabaigai neseniai skaityta istorija apie moteriškę, paskambinusią į policiją ir pasiskundusią, jog jos bute apsigyvenęs nematomas žmogus. Jai buvo atsakyta, jog tuoj atvyks nematomas policininkas, kuris tą nematomą žmogų išsiveš.

Į viršų