facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Bičiulis sako, jog jam įdomiausia skaityti apie sovietmetį, nes po trisdešimties metų atsiskleidžia tų laikų kvailumas ir, deja, liūdnumas.

Gal todėl šiandien populiarios knygos nukeliančios į šį laikmetį. Kad ir Ingos Liutkevičienės „Deja vu“ apie ilgametį sovietmečio Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininką (dabar sakytina – merą) Algirdą Vileikį ar neseniai pasirodžiusį „Lietuvių architektai pasakoja apie sovietmetį“.

Galima daug tokių knygų pavardyti, bet populiariausias Juozo Baltušio tritomis „Vietoj dienoraščio“. Keista, ko tik šiandien paklausiu, ką skaito, dauguma atsako, jog Baltušio dienoraščius. Tiesa, tie skaitytojai tai dažniausiai pagyvenę žmonės, bet ir iš ne vieno jauno girdėjau, jog jiems tai įdomu. Todėl savo tekstuose vis prie šių dienoraščių grįžtu.  

Kaip sovietmečiu ilgą savo gyvenimo tarpsnį praleidusiems, o ir kitiems objektyviausiai kalbėti apie tą laikmetį. Populiaru gretinti ano meto ir šiandienines prekių kainas. Kad ir degtukų dėžutes. Sovietmetyje dėžutė kainavo 1 kapeiką, tai 10 dėžučių – 10 kapeikų. Dabar „Optima linija“ dešimties dėžučių blokas kainuoja 25 euro centus. Tarsi 2 su puse karto brangiau, bet jei anksčiau atlyginimas, buvo, tarkim, 80 rublių, tai dabar tokio darbuotojo, manau, 480 eurų. Tai būtų šešis kartus daugiau. Reiškia degtukų dėžutė tekainuoja trečdalį nei anksčiau, tačiau daugelis įsitikinę, jog šiandien degtukų dėžutė kainuoja brangiau ir tiek.

Juozas Baltušis degtukų dėžučių kainų dar nelygina, nes mus paliko 1991, bet dienoraščiuose praeities ir dabarties sąsajų begalė. Rašytojas atsiskleidžia netikėtu kampu, net sunku patikėti, kad tai jis: „Leninas, o ne kas kitas, pradėjo ir išvystė masines nekaltų žmonių žudynes Rusijoje, kurių pasekoje išsivystė kruvinasis Stalino kultas. Dabar kažkodėl užmirštama, kad Stalinas nesugalvojo nieko originalaus, o tiktai tęsė ir vystė Lenino pradėtą terorą, nesibaigiančias nekaltų žmonių žudynes, trėmimus, užkankinimus mirties lageriuose bei kalėjimuose“ (2 t., 1978 m. birželio 9 d.). Arba: „Niekad nemaniau, kad komunistų tvarkoma valstybė šitaip išsigims, prilygdama fašistinei santvarkai, kad po kruvinojo Stalino kulto galėtų gimti ir išsivystyti naujas kultas, ir tai tokios menkystos, kaip niūdienis „generalinis“, kad šitiek įsibujuos karjerizmas, kyšiai, sukčiavimas, politinė demagogija, draudimas tarti tiesos žodį apie realius gyvenimo reiškinius...“ (2 t., 1978 m. liepos 1 d.).

Šiaip jau manau, Juozas Baltušis niekam nebūtų užkliuvęs, šviesiai būtų prisimenama jo kūryba, ypač „Sakmė apie Juzą“, jei ne Atgimimo metais skelbiamas įsitikinimas, jog Lietuva turi rastis TSRS sudėtyje.

Tarsi nujausdamas, kad bus prieštaringai vertinamas, rašytojas leido praėjus 25 metams po mirties, atversti rašyto dienoraščio puslapius. Kaip niekur kitur, šiuose dienoraščiuose įtaigiu žodžiu atidengiamas sovietinės epochos veidrodis.

Štai skaitau apie Vilniaus „Sigutės“ parduotuvėje pardavimam „išmestus“ konservuotų žirnelių stiklainėlius, tirpios kavos dėžutes ir, jei esi buvęs, jautiesi tarsi vėl į tą parduotuvę įėjęs. O jei nebuvęs, tai vis tiek tai panašu į bet kurią sovietmečio parduotuvę.

Skaitydamas Baltušį prisimeni seniai išnykusius žodžius – CK, partinis sekretorius, plenumas, Lenino jubiliejus... Prisimeni paskyras automobiliui, butui, baldų komplektams... Rašytojas mini daugiau nei 3700 žmonių.

Kai kurias asmenybes vertina netikėtai. Pavyzdžiui, Juozą Miltinį: „Negaliu, beje, nesigėrėti Miltiniu: ketvirtį šimtmečio blefuoja šitas moraliai perpuvęs žmogelis, mulkina visą respubliką, pradedant mažai tenusimanančiais žiūrovais ir baigiant respublikos partiniais bei tarybiniais vadovais! Jeigu kalbėti apie išbaigtumą, tai Miltinis – išbaigčiausias puvėsis ir tuo pat metu išbaigčiausias gudruolis“ (2 t., 1978 m. spalio 6 d.).

Vaizdingais aprašymais rašytojas nukelia į sovietmečio deficito laikus, kai vyravo „pajokai“ (skiriami maisto produktų krepšeliai), talonai daiktams, paskyros butams, automobiliams, pagaliau, pažintys. Šiaip jau rašytojo dūšia gera. Jis ir sau prašydavo visų tų „pajokų“, talonų, paskyrų ir artimiesiems juos gauti padėdavo. Kai kas jo ko prašydavo, pamąstydavo, ar padėti, bet galiausiai nuspręsdavo – „reikia“ (šis „reikia“ dažnai jo dienoraščiuose užtinkamas). Gal tik kartą suabejojo, kai buvo prašoma padėti gauti taloną kilimui, nes jam nepatiko, kai kilimai kabinami ant sienos.

Šiandien gali turėti visko, ko tik širdis geidžia, ir negali pasipuikuoti, jog turi daiktą, kurį retas turi ar net niekas neturi. Aišku, tokį turėjimą apsprendžia pinigai, bet tai kitas klausimas, o aš apie tai, jog tavo turimą daiktą kitas, turėdamas tiek pat pinigų, turėti negalėtų.

Gera būdavo anais laikais, kai daug ko trūkdavo. Niekas kokio deficitinio daikto neturi, o tu turi. Gali prieš kitus pasipuikuoti. Tam deficitiniam daiktui įsigyti nereikėdavo kažkokių didelių pinigų. Reikėdavo tik pažinčių, vadinamojo blato. Senieji komikai anksčiau juokaudavo, sakydami, jog reikia, kad visko būtų, bet kažko trūktų ir žmonės bus laimingi siekdami to trūkstamo. Trūkstamas daiktas – gyvenimo variklis, nes kai viską turi, gyventi nebeįdomu.

Sovietmečiu daiktų turėjimas reiškė dvasinių vertybių išdavystę. Automobilis šeimai tik vienas, butas ar namas tik vienas (turėdamas butą, namo negalėjai turėti ir atvirkščiai), be to, namas turėdavo būti ne didesnis nei 130 kv. m.

Maskviečiai draugai pasakojo apie garsų profesorių, kuris turėjo 4 kambarių butą ir jam pavyko suveikti šalia savojo tokį pat 4 kambarių butą sūnui. Kad nereikėtų vaikščioti per koridorių, tarp butų pramušė sieną ir įsistatė duris. Tik visa tai profesoriui buvo suteikta su sąlyga, kad jis į šį 8 kambarių butą vedžiotų į jų institutą atvykstančius užsienio svečius ir rodytų, kaip jie gyvena. Taigi profesorius aprodydavo tą savo butą ir tarnavo: „Gyvename paprastai, kaip visi tarybiniai žmonės.“ Šį epizodą savo pjesėje „Kurtinio gūžta“ panaudojo dramaturgas V. Rozovas.

Ar reikalingi dabar „reikalingi“ žmonės? Kai trūko prekių, reikalingi buvo bazių direktoriai, parduotuvių vedėjai, vedėjos ar bent pačios pardavėjos. Kai deficitas buvo knygos ar bilietai į teatrą, reikalingos buvo knygyno darbuotojos, teatro administratoriai, kasininkės ir t. t. O restoranų administratoriai ar net rūbininkai buvo tarsi dievai, nes kaip be jų į pasilinksminimo įstaigas pateksi... Panašių pavyzdžių būtų galima rasti daug.

Dabar norint gauti bet kokią prekę nereikia jokių ryšių – užeik į parduotuvę ir pirk, ko tik širdis geidžia. Tam „reikalingi“ žmonės nebereikalingi. Bet neskubėkime, nedėkime taško... O jeigu nori nusipirkti jūros krantinę, įlįsti į energetikos ar kitą pelningą verslą, laimėti kokį nors konkursą prekėms įvežti, gauti užsakymą pastatams statyti ar šiaip gauti didelį projektą?

Neturėti daugiau, negu būtina, visad reikėdavo neapsakomos jėgos. Norisi turėti, norisi kaupti. Tik kai daug daiktų turi ir dėl kokių nors įvykių visko netenki, bet pats išlieki, supranti, kad ne daiktai gyvenime svarbiausi. Gali apie tai kitiems aiškinti, moralizuoti, bet jie tavęs nesupras. Vis tiek sieks turėti, būti daiktų sužlugdyti ir tik tuomet įgis šias gyvenimo pamokas.

Kai regi, jog daiktas tau per brangus, gal geriau bei pigiau ir toliau apie jį svajoti ir tiek. Nors dažniausiai viskas būna atvirkščiai. Apie trokštamą brangų daiktą protas dar bando sakyti „Nėra man jis toks reikalingas“, bet dažniausiai būna per vėlu – daiktas jau įsigytas.

O dar tos akcijos. 20 proc., 50 proc., jau ir 70 proc. Tad gal greitai prekybos centrai daiktus pradės dykai dalyti, o dar vėliau ir atėjusiems kažką įsigyti dar primokės. Pamenu, buvo „Anglų kalba per dvejus metus“, vėliau „Anglų kalba per pusę metų“, dar vėliau „Anglų kalba per dvi savaites“, tad gal greitai imsime ir sužinosime „Jūs tik ką išmokote angliškai.“

Yra daiktai niekučiai, bet yra ir daiktai milžinai, į kuriuos net pats telpi ir jų panešti negali (automobilis, karstas). Ar knyga – daiktas? Manau, neperskaityta – daiktas, o perskaitytą jau kitaip reikėtų vertinti.

Nors kartais knygos sukelia prieštaringus jausmus. Štai vakar pamačiau, jog žmona skaito Beigbederį – „Meilė trunka trejus metus“. Neįsivaizduoju bohemos atstovo rankose ir horoskopų ar pranašysčių knygos. Ką reiškia, jeigu miegant kokia kūno dalis nutirpo? Nieko nereiškia, o tik tai, kad paprasčiausiai nepatogiai miegate.

Daiktai apibūdina žmones. Į ypač mylimus daiktus žmogus ima panašėti. Tiesa, kiek žmogus mylėjo šį daiktą galima spręsti tada, kai daiktas praranda pirminį blizgesį, nusitrina, apiblunka, įskyla...

Vatikanas metų pradžioje paskelbė ataskaitą, kurioje daro išvadą, kad moterims būdingiausia nuodėmė yra išdidumas, o vyrams – geidulys. Be to, dailiosios lyties atstovės dažnai pavydi, niršta ir pasiduoda geiduliui, o rečiausia jų nuodėmė yra tingėjimas. Vyrų nuodėmės pagal dažnumą toliau išsidėstė šitaip: apsirijimas, tingėjimas, pyktis, išdidumas, pavydas ir godumas.

Bet tai tarp kitko, nors tokios mintys grąžina į šias dienas. Vis dar kalbam apie rinkimus. Dar ne viskas pasibaigę. Šiais metais priešrinkiminiai TV debatai buvo nuobodūs. Gal todėl, kad pateikiama tema ir į jos klausimus reikia atsakyti, o konkretumas kandidatams nepatinka. Jiems leisk kalbėti bet ką, tuomet ir klausytojui būtų linksmiau. Atrodo, kad priešrinkiminiai debatai „TV pagalbos“ populiarumo dar neaplenkė, o ankstesniais metais aplenkdavo, nors „TV pagalboje“ dominuoja vienas ir tas pats klausimas: „Ar kėlė prieš jus ranką?“

Pašto dėžutė pilna agitacinių laikraštėlių, bukletų. Visur nuotraukos, pažadai. Greitai jais norintys atsikratyti permeta į kaimynų dėžutes, tvarkingieji išima ir neša į šiukšlių kibirą. Šie leidinėliai būtų populiaresni, jei spausdintų kryžiažodžius, horoskopus, receptus, na, bent kalendorius.

Kai kas vis burba dėl kaukių. Ankstesnis Veryga, teigęs, kad kaukių nereikia, jiems mielesnis. Nešiojantys kaukes, girdėjau, skirstomi į tris grupes: tie, kurie nešioja kaukes uždengę burną ir nosį, priskiriami prie gerbiančių mokslą, dengiantys tik burną – negerbiantys, o visai nenešiojantys tiki burtais, magija, amuletais, viruso išvarymu skanduojant: „Viruse, lauk!“

Atnaujinami senieji lietuviški kino filmai. Neseniai atnaujinta režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus kino juosta „Atsiprašau“. Miestelio gydytojas močiutei pakiliai sako: „Gyvensit dar dešimt metų“. „Tiek mažai?“ – nustemba ligonė. „Aš norėjau pasakyti mažiausiai dešimt“ – pasitaiso gydytojas. „Nepasakėte“, – konstatuoja senutė.

Žmogelis skundžiasi pranašui, jog jam labai nesiseka. „Tai praeis!“ – paguodžia pranašas. Po kurio laiko žmogelis džiaugiasi, jog jam pradėjo sektis. „Ir tai praeis“, – konstatuoja pranašas.

O baigsiu tuo, kad ruduo nėra maloniausias metas, bet kaip ir visad, taip ir rudenį laukiame savaitgalių. Puikus metas – savaitgalis. Baigiasi darbo dienos ir prasideda laisvadieniai. Gero savaitgalio! 

Į viršų