Gyvenimas trumpas, tad reikia ryžtis išeiti iš prasto filmo, atidėti šalin nepatinkančią knygą, tolintis blogo žmogaus. Kažkuris iš didžiųjų tai pasiūlė. Teisingai pasiūlė. Reikia ieškoti kažko jaukaus. Norisi tikėti, kad gyvename su virusu paskutinį pusmetį. Todėl reikia jį aplenkti. Kaip apylanką. Juk jis tikrai baigsis anksčiau nei remontai mūsų mieste.

Dar būtų gerai aplenkti ir rudenį. Nors galima jį ir prisijaukinti. Viruso neprisijaukinsi, o rudenį galima. Kaip šunį, kaip katę. Taip siūlė viena poetė. Visgi manyčiau, jog rudenį reikia jaukintis kaip šunį. Su katėmis sunkiau. O, be to, „šuo“ ir „ruduo“ labai panašu.

Girdėjau sakant, jog net lietus rudenį liūdnas. Tačiau yra ir teigiančių, kad lietus pagyvina rudenį. Norisi būti jų pusėje. Imponuoja žmonės, mėgstantys ne dulksną, kuri tegali įvaryti melancholiją, bet gerą tikrą pliaupimą, kai iš debesies griūte griūva vanduo. Apie tokius neseniai skaičiau. Miela. Nesiginčysiu ir su tais, kurie nesinešioja skėčių ir sako, kad lietus yra ne tam, kad nuo jo dangstytumeis, o tam, kad sulytum. Tai yra nuostabi Dievo dovana.

Norėčiau išskirti vieną lietaus savybę – jis niekieno, o drauge jis tavo ir mano. Lietus priklauso visiems, jo neprivatizuosi, kaip kokio nors ežero ar kito vandens telkinio.

Šiaulių dailės galerija pakvietė į parodą „Šabakštyno retro“. Jau penkiasdešimtmetį atšventęs tas mūsų miesto dailininkų sambūris paliko ryškų pėdsaką ne tik Šiaulių, bet ir visos Lietuvos dailės gyvenime.

Pamenu pokalbius Vilniuje su poetu Sigitu Geda ar tapytoju Antanu Martinaičiu, kai jie sužinodavo, kad esu iš Šiaulių, tuoj sakydavo: „O, Šabakštynas!” Visi jį žinojo. Tai buvo menininkų šventovė ir bohemos lopšys. Na, šventovė ne todėl, kad už bažnyčios ir šalia kapinių. Šventovė – tai šviesuma toje sovietmečio pilkumoje.

„Šabakštynas“ – tai parodos, poezija, teatras ir iki išnaktų trunkančios diskusijos. „Šabakštynas“ turėjo savo teatrą, kurį anuomet niekaip kitaip negalėjai pavadinti, kaip tik pogrindžio teatru. Jis, be abejo, bendradarbiavo su miesto teatru, buvo tarsi jo prieglobstyje, bet apie tai geriausiai galėtų papasakoti aktyviausias šio teatro narys aktorius Vladas Baranauskas.

Šabakštyniečiai organizavo parodas ir kitose netikėtose erdvėse, pavyzdžiui, geležinkelio stotyje, o vienoje miesto parduotuvėje paveikslus iškabino ant lubų.

Ir, aišku, „Šabakštynas“ – tai bohema, kuri prilygo Vilniaus širviškajai bohemai. Vienas dailininkas, neturėjęs buto, gyveno palapinėje pastatytoje krūmuose šalia „Šabakštyno“, čierkutę veik visi pakeldavo, bet nebuvo jokios agresijos, o tik draugiški apsikabinimai. Jei ir susipykdavo, tai tik dėl kūrybos, ypač tapytojai – svarstydami, kurio paveikslai geresni.

Ačiū tapytojui Sigitui Prancuičiui, „Šabakštyno“ liūtui, kuris įteikė man išleistą „Šabakštynui“ skirtą knygutę. Vartau ir atgyja prisiminimai. Ne vienas šabakštynietis jau ir išėjęs.

Vis prisimenu istoriją apie „Šabakštyno“ sielos tapytojo ir grafiko Eduardo Juchnevičiaus paveikslą.

Vėlavau į „Laiptų galeriją“ ir užsisakiau taksi. Vairuotojas, sužinojęs, kur važiuoju, o ir šiaip gal pažinęs tarstelėjo norįs paklausti. Papasakojo istoriją, kaip prieš daugelį metų jau baiginėjo darbą, kai į automobilį įsėdo dailininkas Eduardas Juchnevičius, kuris tiesiai šviesiai pasiūlė: „Pastatyk man butelį ir dovanosiu tau paveikslą.“

Vairuotojas nuvežė dailininką į dirbtuvę „Šabakštyne“, grįžo į garažą, pastatė automobilį, nusipirko butelį ir atvažiavo pas dailininką. Išgėrė, gavo paveikslą ir nori paklausti, kokia galėtų būti to paveikslo vertė. Išklausinėjau apie paveikslą, pasirodė, kad tai nemenka aliejinė drobė, tad atsakiau, jog apie 2 tūkstančius litų (tuomet buvo dar litų pasaulis). Pajutau, jog vairuotojas labai nustebęs, kai privažiavom galeriją ir traukiau piniginę mokėti, jis atsisakė užmokesčio, sakydamas, jog pavežė už konsultaciją. Supratau, jog jis mąstė, ar atgautų už paveikslą tą savo butelį ar ne, o čia... Taip, „Šabakštyno“ dailininkų paveikslai turėjo ir turi savo kainą.       

Palangoje, viloje „Anapilis“, praėjusią žiemą lankytojus pakvietė Palangos muziejus, tačiau žiemą jis nesulaukė daug lankytojų, o pavasarį vilą uždarė karantinas, todėl galimybė apžiūrėti muziejų atsirado gana neseniai.

Išsidėstęs jis antrajame vilos aukšte ir bokštelyje. Pirmojoje salėje keliamės į pačią Palangos senovę, nes pasirodo, 2014 m. rekonstruojant Palangos koncertų salę buvo rasta XVI a. daiktų. Antroji salė nukelia į kurorto įkūrėjų grafų Tiškevičių laikus, kurie tęsėsi daugiau nei šimtmetį. Salėje eksponuojamas pirmasis Palangos vaizdų albumas, kurio šalia gulinčią kopiją galima ir pavartyti. Be grafų Tiškevičių daiktų ir unikalus 1899 m. Birutės parko planas.

Trečiojoje salėje jau braidai po tikrą pajūrio smėlį ir apžiūrinėji kurorto raidą: ankstesniuosius ir dabartinius statinius, poilsiautojus. Pro akis prabėga visos paplūdimio mados ir net galima įlipti į ponams skirtą maudymosi vežimą.

Be abejo, didžiausią įspūdį palieka bokštelyje įkurtas veidrodžių kambarys, kurį čia įsteigė spiritizmo seansus rengusi grafienė Sofija Tiškevičienė. Bokštelyje dar galima kilti ir aukščiau – prie vėjo vargonų. Irgi grafienės Sofijos iniciatyva buvo įtaisyti aštuoni skardiniai būgneliai, po du prie kiekvieno stoglangio krašto. Iš bokštelio sklindantys garsai dar labiau pabrėždavo vilos paslaptingumą.

Išsiruoškite aplankyti Palangą, kurią, ne vienas sako, reikia lankyti rudenį ir, aišku, „Anapilį“.

Kas pasiilgote skrydžių lėktuvu, atsisėskite ant grindų šalia skalbimo mažinos. Tiesa, pastaroji būtinai turi būti su apvaliu langu, kuris vienas prie vieno lėktuvo langui, tai yra, iliuminatoriui. Anoje stiklo pusėje prisiklijuokite nuotrauką fotografuotą pro iliuminatorių – gal debesis, gal žemę iš aukštai, sudalytą kvadratais. Priešais pasistatykite mažą kėdutę, ant kurios pasidėkite kavos puodelį, stiklą vyno ar stiklelį viskio, šalia pasidėkite pasą, į kurį įdėkite sulankstytą skrydžio bilietą, nes gal išlikę kompiuteryje senų, kai keliavote ir internetu pirkdavote bilietus. Jei išlikę, atsispausdinkite, jei ne, gal kuri kelionių agentūra padės. Pasiieškokite muzikos, kuri kartais leidžiama lėktuvuose jiems kylant ar leidžiantis. Klausykitės, kelkite taurę, traukite ir vėl įdėkite į pasą bilietą, žiūrėkite pro langą.

Jei vis tiek turite pernelyg daug laisvo laiko, susigalvokite kokį žaidimą. Pavyzdžiui, nusiųskite draugui, o dar geriau draugei, žinutę: „Pamiršk, ką prieš tai parašiau.“ Ilgam turėsite užsiėmimą.

Yra „vyrų laikas“ ir „moterų laikas“. Vyrų laikas ryškiai atsilieka nuo moterų. Taigi, kai vaikinas iškart neatrašo ar neperskambina ar paskutinį kartą „myliu tave“ sakė prieš dvi savaites, atminkite, kad tai nereiškia, jog jam nerūpi – tiesiog jam laikas bėga kiek kitaip. Vyrams patinka kardinalesni moterų pokyčiai, nes jiems sunku pastebėti, jeigu jūs tik šiek tiek pasikeičiate, pavyzdžiui, vos vos pakerpate plaukus. Kaip geriausiai moteris gali patraukti vyro dėmesį? Tik būdama savimi. Vyrai įsitikinę, kad moterys žino viską. Nesugriaukite šio mito.

Švedų kino režisieriaus Ingmaro Bergmano pagrindinės kūrybos temos buvo meilė, tiesa, jos sakymas, gyvenimo melas, kaltė, atsakomybė. Prisiminiau jo „Scenas iš vedybinio gyvenimo“. Pagrindiniai filmo herojai psichologas ir advokatė įklimpsta mele. Dažnai šeimose taip būna. Iš pradžių gyveno mažame kambarėlyje. Mylėjo vienas kitą. Bėgo metai. Gyvenimo sąlygos gerėjo. Karjera darbe, puikus butas, automobiliai, darbo ir atostogų kelionės po užsienį... Jam prireikė kitų, ji irgi pradėjo gyventi savo gyvenimą. Prasidėjo melas ir šeimos neliko. Kada jie buvo laimingiausi? Atsakymas – tame mažame kambarėlyje. Bet svarbiausia – kai nemelavo.

Girdėjau meilę lyginant su draugyste. Mano galva, toks palyginimas yra meilės naudai. Meilės aistros akivaizdoje draugystės ryšys atrodo lengvas, bespalvis ir nelabai rimtas. Meilę tūkstančius metų šlovina teatras, poezija ir romanai.
Bet kai kada draugystė turi pranašumų. Negali būti vienpusės draugystės. Jūs nejausite draugiškumo žmogui, kuris nejaučia draugiškumo jums. Arba draugystė abipusė, arba jos nėra. O meilė be atsako, priešingai, gali maitintis savo skausmu. Taip pat negali būti draugystės be pagarbos. Jei jūsų draugas pasielgia niekšingai, jis nebėra jūsų draugas. O meilės įkarštis nepaiso mylimo žmogaus kvailumo, bailumo, menkystės. Be to, laikas kenkia meilei, o draugystei jis yra parankus.

Vis dėlto daugelis tars – kaip be meilės? Ir jie bus teisūs. Gera turėti daug draugų, bet norisi turėti vieną, savą, patį artimiausią mylimą žmogų. Ir dar. Nors draugystė puiku, bet esu įsitikinęs, ne kartą tai jau ir rašiau, kad negali būti draugystės tarp vyro ir moters. Prieštarausite, bet liksiu įsitikinęs.

Vyrai ir moterys meluoja skirtingai. Štai, pavyzdžiui, prašote vyro telefono numerio. Nenorėdamas jo duoti vyras aiškina, jog jo mobiliajam kažkas atsitikę, jog numeris šiomis dienomis turi keistis. Moteris dažnai duoda neteisingą telefono numerį. Kad moteris negraži, vyras jai nepasakys, o tiesiog dings nuo jos, moteris, atvirkščiai, gali tarstelti, jog jai nepatinka žemi vyrai, vyrai didelėmis ausimis, želdinantys barzdą ir t. t. Komentaras neturi reikšmes, tačiau jis skirtas tam tikriems jūsų bruožams. Net jeigu atsitiktinai moteris nemėgstamam vyrui ir pasakytų komplimentą, iškart bandytų jį neutralizuoti neigiamu bruožu.

Bevartydamas interneto statistikos puslapius užtikau, kad vidutiniškai žmogus sumeluoja keturis kartus per dieną. Svarbiausia melavimo priežastis – norėjimas išvengti konflikto. Nustebau, kad daugiau meluoja vyrai. Jei dėl sutuoktinių apgaudinėjimo, tai 38 proc. vyrų apgaudinėja savo žmonas, bet pastarosios irgi mažai atsilieka: 32 proc. jų apgaudinėja vyrus. Bet gal čia nėra taip jau daug. Bent aš visad galvojau, kad šie procentai didesni.

Melo problema aktuali. „Kaip sekasi?“ – į šį klausimą tikimasi lakoniško atsakymo. Klausiantysis, kaip ir kiekvienas lietuvis, be abejo, turi problemų, todėl atsakymas „Puikiai!“ nelabai tiktų. Greičiausiai puikiai ir nesiseka, nes taip retai būna, o jeigu ir sekasi, nesugadinkite klausiančiojo nuotaikos, atsakykite, kad problemų turite. Stenkitės atsakyti kuo trumpiau. Pašnekovas jums bus dėkingas. Jam užtenka žinoti, kad jūs turite problemų, o smulkmenos nelabai ir domina. Inteligentiškų žmonių, kurie, sulaukę atsakymo į savo klausimą, suprastų, jog toliau klausinėti nekorektiška, yra labai mažai.

Štai tokios padrikos mintys lanko viruso apsupty.  Nuotaikos praskaidrinimui ieškau žydiškų anekdotų. Gerai ir šiaip anekdotai, bet žydiški ypač. Jie giliausi, nes pasaulyje gyvena 2 proc. žydų, o Nobelio premijų laureatų žydų 20 proc.

Žydų jaunikaitis pasiskundė tėvui, kad skauda ausį. „Viduje ar išorėje?“ – paklausė tėvas. Vaikinukas išėjo laukan ir kiek pabuvęs, grįžęs atsakė: „Ir čia, ir čia vienodai.“ Tėvas tuomet susimąstė, ar ne per daug tuščiai pinigų skiria sūnaus mokslui koledže.