Ruduo skalsus švenčių. Šį mėnesį švenčiame Mokytojų ir Angelų sargų dienas. Bet šias šventes vis užgožia mintys ir pokalbiai apie menkus mokytojų ir policininkų atlyginimus, visokiausias reformas. Be to, Angelų sargų diena taip pompastiškai nešvenčiama, kaip sovietmečiu Milicijos diena, kuri būdavo svarbesnė už Naujuosius.

Lapkričio 1-oji – Visų šventųjų diena, 2-oji – Vėlinės. Šventųjų mums nelabai reikia (nusidėjėlių diena būtų populiaresnė), tad ją tiesiog peršokame, netgi išbraukiame, ir lapkričio 1-oji mums – Vėlinės. Rimti lietuviai tradiciškai suvokia, kad mirusiųjų pagerbimo diena skirta ne linksmybėms, na, o jaunimėlis švenčia Heloviną, kuris daugelio nepasitenkinimui yra bemaž linksmiausia rudens šventė.

Lapkričio 17-oji – Tarptautinė studentų diena. 1939 m. tuometėje Čekoslovakijoje studentai surengė mitingą prieš nacių okupaciją ir čekų studento nužudymą. Vėliau, naciams šturmavus Prahos universitetą, 1200 studentų buvo ištremta į lagerius, o 1939 metų lapkričio 17 dieną mirties bausme buvo nuteisti devyni čekų studentai. Besibaigiant XX a. ši diena įgijo kitą prasmę – minima džiugiai, primenant sau ir kitiems, kad „studentas – ne piemuo“. Mieli studentai ir buvę studentai – pakelkite rankas, kas studentų dieną švenčiate. Kur jūsų rankos?

Mažai kas pastebi, jog lapkričio 21-oji – Pasaulinė televizijos diena. Leidinyje, kuris skelbia TV programas, norisi tai prisiminti, o tai vėl tą dieną televizijos darbuotojų niekas nepasveikins. Diena praeina be gėlių, sveikinimo šūksnių, šampano taurių.

Tiesa, galima rasti pasiteisinimą, jog televizijos žmonės, kaip ir visi žurnalistai, sveikinami gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo dieną, bet Pasaulinės televizijos dienos nederėtų pamiršti, juolab kad ji lapkričio 21-ąją simboliškai sutampa su dar viena švente – Pasauline sveikinimosi diena.

Pastaroji šventė minima nuo 1973 metų. Ją švęsti paskatino du broliai amerikiečiai Maiklas ir Brajenas Makkomak, kovojantys prieš šaltąjį šalių karą. 1973 m. rudenį broliai netyčia susitiko Nebraskoje ir taip apsidžiaugė susitikimu, kad nutarė savo džiaugsmu pasidalyti su kitais. Jie išsiuntė laiškus draugams ir pažįstamiems į visus pasaulio kampelius. Jų siunčiamuose laiškuose nebuvo jokių idėjinių užuominų. Tai buvo tiesiog sveikinimai, linkėjimai ir prašymas perduoti sveikinimus dar bent dešimčiai žmonių. Galiausiai jų idėją palaikė JAV ir kitos valstybės. Taigi lapkričio 21-ąją siūloma išsiųsti kuo daugiau sveikinimų visiems savo draugams ir pažįstamiems.

Dar lapkričio mėnesį yra diena be pirkinių. Paskutinieji metai rodo, jog tą dieną prekybos centruose žmonių ne mažiau nei kitomis dienomis. O juk prekybos centrų turėtume nemėgti vien todėl, kad didžiausia ten besidarbuojančių klaida – orientacija į produktą, o ne į klientą.

Ir dar. Pirmąjį lapkričio šeštadienį švenčiama Tarptautinė vyrų diena. 1999 m. šią šventę inicijavo buvęs TSRS lyderis Michailas Gorbačiovas, todėl lietuviai gana skeptiškai žiūri į šią šventę. Tačiau Tarptautinė vyrų diena švenčiama visame pasaulyje, nes M. Gorbačiovo pasiūlytą šventę patvirtino Jungtinių tautų organizacija Vienoje.

Po to Kalėdos ir Naujieji metai. Ir viskas. Švenčių nebuvimas rudenį yra akivaizdus kažko trūkumas. Aišku, Kalėdos ir Naujieji metai – pompastiškos šventės, gal net atstojančios švenčių nebuvimą rudenį, bet jų reikia sulaukti.

Rudenį norisi prisėsti ir padiskutuoti apie gyvenimo prasmę. Rudenį atgyja pranašai. Niūriomis dienomis norisi išgirsti šviesių ateities prognozių, laimės ir sėkmės pažadų. Sako, piniginėje reikia turėkite „laimingąją monetą“ – tokia gali tapti pirmo atlyginimo moneta ar gauta iš gero žmogaus, likusi po gero sandėrio ir kt. Jos negalima išleisti, nešiokitės kaip turtus pritraukiantį talismaną.

Nebepamenu, kur buvau užtikęs apklausą apie didžiausius žmogaus malonumus. Respondentai prie tokių priskyrė aistringą meilę, laimę, džiaugsmą, sveikatą, sėkmę. Jei konkrečiau ir apčiuopiamiau, tai minėjo trokštamo daikto įsigijimą ir keliones.

Bičiulis teigia, jog žiūrėdamas TV kelionių laidas apsilanko visame pasaulyje. Kai neaišku, kada realiosios kelionės atsigaus, sutinku, jog mažajame ekrane gali išvysti labai įdomių laidų apie keliones, reportažų iš tolimiausių pasaulio kampelių. Ypač malonu, kai regime reportažus iš jau mūsų aplankytų šalių, tuomet galime besti pirštu ekrano pusėn ir oriai tarti: „Ir aš ta alėja vaikščiojau!“

Man labai patikdavo laidos „Su Anthony Bourdainu be rezervacijos“. Gaila, šis vyras mus anksti paliko. Anksti mus paliko ir krokodilų gaudytojas Stivas Irvinas. Šių iškilių laidų vedėjų vietas šiandien niekas, mano galva, dar ir neužėmė.

Televizijos kelionių laidose žmogus sužino, kur norėtų nukeliauti, ir taip pat supranta, jog ten niekad nenukeliaus. Gal dėl pinigų stokos, gal dėl sveikatos, bet dažniausiai jam pritrūks ryžto. Nors šiandien mąsto, jog jeigu pranyks visi su virusu susieti draudimai, jis tikrai keliaus daugiau ir toliau.

Man mieli naivūs turistai, kurie neslepia, kad mato tai pirmą kartą, nesigėdija prisipažinti, kad apie tai nieko nežinojo, o tik bėgioja ir visur fotografuojasi. O nepatinka tie išminčiai, kurie viską žino ir visa savo laikysena byloja „mūsų niekuo nenustebinsi“, nors fotografuojasi ne mažiau nei pirmieji. O juk ar ne tokiems skirtas užrašas įvažiuojant į Austriją: „Čia nėra kengūrų.“ Tiesa, iš tų užrašų turistams tai labiausiai patiko šis lentelėje šalia upės: „Jeigu šią lentelę apsėmęs vanduo, per upę bristi draudžiama.“   

Gerbiu keliaujančius. Didžiulė pagarba tiems, kurie ieško Lietuvoje dar nelankytų kampelių ar dar kartą prisimena tuos, kuriose yra jau buvę. Maniau, kad šie metai bus pirmieji po daugelio, kai Palangos verslininkai nebesibėdos. Bet kur tau. Prie vieno restorano jo savininkas praneša, jog restorane nėra laisvų vietų ir priduria, jog tokių blogų metų dar nėra buvę.

Nors susiduriame ir su tuo, su kuo niekad negalvojome susidurti. Vaikai prašo tėvų jiems neskambinti, o patys vis šiems skambina. Sako, kiekvienas skambutis iš tėvų, kai tik telefono ekrane pamato jų vardus, sukelia nerimastį – gal kas blogo atsitiko.

Kažkada buvo mada gerokai prisigėrus ir dar per pilnatį mėtyti per balkoną televizorius. Paskui ta mada dingo, bet dabar kažkokių nesąmoningų poelgių vėl ne vienas.

Moteris paskambino į policiją ir pasiskundė, jog jos bute apsigyvenęs nematomas žmogus. Apramino ją tik pažadas, jog tuoj atvyks nematomas policininkas, kuris tą nematomą žmogų išsiveš.  Nors sako, jog tie gąsdinimai, baimės sėjimas ne be pagrindo. Tai politika, nes ilgai ir stipriai gąsdinti žmonės eis paskui bet ką, kas žadės išsigelbėjimą. Sako, kad kai kas taip galvoja laimėti rinkimus. Nors nelabai tikiu įvairiausiomis teorijomis, ypač tomis, jog jokio viruso nėra ir jis tik išgalvotas. Girdi, parodyk bent vieną savo sergantį giminaitį ar draugą. Neturi tokio? Tik nesuprantu, ar būtų geriau, jei jį turėtum.

Kalbomis apie virusą ir gąsdinimais grįžtame į kovo-balandžio mėnesius. Gali nesiklausyti ir neskaityti pranešimų apie kovidą, bet jie vis tiek kažkokiais būdais tave pasiekia.

Tad minčių nukreipimui traukiu knygą. Kad pas mus verčiama daug tolimųjų Rytų autorių, nepasakysi, todėl iškart pastebėjau Saykos Muratos knygutę (kiek mažiau nei 200 puslapių) „Kombino moteris“ patraukiančiu viršeliu, kurio melsvame fone akį rėžia baltas prekybos centro kasos kvitas su įrašu toje vietoje, kur šiaip būna nuoroda koks pinigų likutis tavo kortelėje: „Ši knyga – lobis. Išdaigiškai rimta, kandi ir santūriai giliamintiška – dovana visiems, kurie kada nors jautėsi nepritampą pasauly.“

„Kombinas“ Japonijoje – tai tarsi mūsų „Maxima“ ar koks kitas maisto ir būtiniausių prekių parduotuvių tinklas. Kaip bebūtų keista, japonų rašytojos herojė Keiko džiaugiasi darbu dideliame prekybos centre.

Na, čia, manau, reikia gilintis į japonų kultūrą ir gyvenimo būdą, nes mūsuose pardavėjos, besidžiaugiančios savo įsiprasminimu prekybos centre, atrodo, nežinau... Tiesa, apie patį prekybos centrą autorė nieko gero nepasako: „Tai – vieta, kur prievarta palaikomas normalumas. Svetimkūniai bemat pašalinami.“ Nors Keiko ir pamilsti už jos atvirumą, nors artimas tampa jos naivumas, visgi manęs skaitant neapleido viena mintis – visi mes sugrūsti į „Kombinus“ ar panašius prekybos centrus.

Dar viena knyga – Orhano Pamuko romanas „Tos keistos mano mintys“. Orhanas Pamukas jau daug metų viename iš Amerikos universitetų dėsto literatūros teorijos ir istorijos kursą, skirtą didiesiems klasikiniams romanams. „Tos keistos mano mintys“ pasakoja apie Mevliutą, kuris kartu su tėvu į Stambulą 7-ajame dešimtmetyje atvyko iš tuo metu labai skurdaus Turkijos regiono Anatolijos.

Mevliuto gyvenimas niekuo neišsiskiria iš kitų atvykėlių į didelį miestą. Jis – smulkus prekybininkas, vakarais pardavinėjantis fermentuotą tradicinį pieno gėrimą – bozą. Šis romanas yra ir meilės istorija. Mevliutas iš pirmo žvilgsnio įsimyli merginą. Anot O. Pamuko, tai tipiška senesnės kartos turkams, kai susitikinėti dviese ar flirtuoti buvo laikoma ištvirkavimu. Mevliutas susitaria su mylimosios broliais, kad ją ves, bet vedybų dieną paaiškėja, kad broliai jam į vestuves atvedė kitą merginą – vyresnę seserį. Vaikinas nesipriešina ir ją veda, priima šį likimo iššūkį. Galiausiai jie su žmona tampa ne tik meilužiais, bet ir gerais draugais. Jie kalbasi apie viską, daug mylisi, augina dvi dukras.

Jųdviejų gyvenimas, žinoma, netolygus, jame daug pakilimų ir nuosmukių, bet Mevliutas užkariauja skaitytojo širdį. O ir visas šis romanas apie paprastų, bet geraširdžių žmogelių gyvenimą.  Jei televizijų ekranuose dažniau matome sociologus Vladą Gaidį ar Rasą Ališauskienę, vadinasi, artėja rinkimai. O laikas iki rinkimų – pažadų metas. Iš visų pusių tiek jų girdime, kad net išsigąsti, jog jei visi jie bus išpildyti, mus užgrius nuostabus gyvenimas. Išsigąsti todėl, kad kardinalios permainos nėra gerai. Žmogus gali neatlaikyti staiga jį užgriuvusio gyvenimo gerbūvio.   

Jau esu užsiminęs, kad man tie pažadai labai panašūs į vaikų ar giminaičių, kaip jie globos ir rūpinsis savo senoliais tėvais ar sergančiais giminaičiais, jei tik šie užrašys palikimu jiems savo namą ar butą. Pagaliau ateina diena, kai senoliai prikalbinami. Kas vyksta po to, visi žinome. Mums tokia diena šiais metais bus spalio 11-oji.

Kas bus išrinktas, kuri partija laimės? Šiaip jau prognozės slidus reikalas. Politologai aiškina, kokios partijos ir kokie politikai nugalės rinkimuose, ekonomistai pateikia ekonomines svarstymus, o aš jiems prilyginu ir orų prognozuotojus, kurie pranašauja orus, bet nei vieniems, nei antriems, nei tretiems nesiseka. Bet gyventi reikės: ir su virusu, ir su pačių išsirinkta valdžia.

Su turizmo agentūra šeštadieniais sumąstėme kelionę po Žemaitijos bažnyčias. Lankysime Kražius, Varnius, Tverus, Rietavą, Plungę, Beržorą, Žemaičių Kalvariją. Daug gražių ir senų bažnyčių – mūro ir medinės architektūros šedevrų. Nežinau, ar gerai elgiamės, bet norisi šviesulių prasidėjus rudeniui. Gal virusas nepalauš.

Į viršų