Viskas greitai pasimiršta. Ar ką bepamename iš paskutinių Seimo rinkimų, atrodo, kad A. Veryga yra ministras nuo neatmenamai senų laikų, o draudimas sekmadieniais nuo 15 val. įsigyti alkoholinių gėrimų tarsi visad buvęs. Jau ant nosies naujieji rinkimai į Seimą ir jau prasidėjo lenktynės, kas daugiau pažadės ar gražiau ir geriau pameluos.

Sako, kartais prisirišimas prie praeities nėra sveikintinas ir skatintinas. Čia pagalvojau apie save. Išsikviečiu taksi. Siūlo atsisiųsti programėlę, su kuria visad galėčiau automobilį užsakyti. Kas to nenori, prašo palaukti atsiliepiant operatorės. Sulaukiu. Užsisakau. Operatorė mielu balsu praneša, jog taksi tuoj atvažiuos ir net palinki geros dienos. Jaučiuosi puikiai. Ne kažkoks automatas, bet gyvas žmogus manimi rūpinasi.

Nors pats suprantu, jog technikos progreso amžiuje nesielgiu teisingai. Suprantu, jog greitai kviečiant taksi nebebus operatorių, o viską darys tik programėlės. Berods J. Baltušis savo dienoraščiuose apie 1970-uosius rašė, jog jam maloniau užsisakyti pokalbį su kitu miestu per operatorę nei ieškoti kokių ten šalių ar miestų kodų ir juos rinkti.

Šiandien viskas – tik surenkant šalies ar miesto kodus ir niekas net negali kitaip įsivaizduoti. Taip ir su taksi operatorės balsu – jo nebegirdėdamas galiausiai priprasiu ir suprasiu, kad jo niekam nereikia.

Mėgstantys skaityti vos spėja gaudyti naujausias knygas. Atrodo, dar neseniai knyga pasirodė, o ji – jau praeitis.

Štai viename iš tekstų užsiminiau, kad poetas Gintaras Grajauskas prisimena „Don Kichotą“, o štai neseniai iš kažkurio internetinio portalo sužinojau, ką skaito Arūnas Valinskas. Tiesa, seniai kniedėjo sužinoti o ką jis skaito. Dar norėtųsi sužinoti Andriaus Tapino skaitomas knygas, nes jis savo laidose tik klausinėja, ką kiti skaito, o pats apie savo skaitymus nieko nepasako.

Taigi A. Valinskas siūlo nepamiršti Ž. Verno, o kaip mėgstamiausią knygą išskiria Karlo Sagano parapsichologinį kūrinį „Demonų apsėstas pasaulis“. Nė vienas XX a. žmogus nedavė tiek kosmoso mokslui kaip Karlas Saganas. Jis apdovanotas NASA medaliais už visuomeninę veiklą, jo vardu pavadintas asteroidas. Tai – žmogus (mirė 1996 m.), aistringai tikėjęs NSO ir kosminių kontaktų galimybėmis, įkūręs pasaulinę Planetų studijų draugiją ir buvęs jos prezidentu. Autorius aprašo tikrus mokslo stebuklus, kurie, kaip sako kiti mokslininkai, „įspūdingesni už demonų kuždesius“. K. Saganas sako, jog parašytomis knygomis jis nori atskleisti savo meilę mokslui. „Demonų apsėstojo pasaulio“ autorius pabrėžia kokiame nuostabiame pasaulyje gyvename, kokios subtilios ir nepaprastos yra gamtos paslaptys ir koks didžiulis džiaugsmas tas paslaptis pastebėti.

Ne vien Arūnas Valinskas, bet ir daugelis kitų žymesnių ir mažiau žymių žmonių tvirtina, jog tai – lietuviams privaloma knyga. Tikiu šios knygos proto lavinimo misija ir sutinku, kad ją perskaičius žaisti „Auksiniame prote“ tampa lengviau. Manau, tai ir norėjo pasakyti Arūnas Valinskas. Jei man reikėtų apibūdinti šią Karlo Sagano knygą, sakyčiau, jog tai knyga apie pasaulį, kuri kitaip skaitosi pandemijos metu.

Dar prisiminiau Stiveno Kingo „Švytėjimą“ (ir knygą, ir kino filmą), kur šiandien su herojais atsiduri tarsi karantine ir supranti, ką tai reiškia. Šeima tuščiame kalnų viešbutyje atskirta nuo pasaulio, o toji atskirtis veikia savaip. Pradedi matyti įvairiausius vaizdus: tuščiame viešbučio restorane – puošnius svečius, grojantį orkestrą. Ir tai nėra blogiausia. Blogiau, kai ne vieną tokį atskirtąjį užvaldo agresija.

Bičiulis sako kiekvieną dieną prisimenąs buvusias keliones. Telefone žiūri nuotraukas, youtube – filmuotus kelionių epizodus. Tai jam padeda. Regiu, jog yra įdomiai nufilmuotų kitų kraštų vaizdų. Man, pavyzdžiui, patinka Orijaus kelionės. Yra ir daugiau vertų dėmesio. Stengiuosi ir aš vis kurią nors aplankytą šalį ar miestą prisiminti.
Tebūnie šiandien Edinburgas.

Yuotube įrašų apie Edinburgą veik ne mažiau nei apie Londoną. Pirmą kartą traukiniu iš Londono į Edinburgą atvykau vėlyvą vakarą. Apsistojau viešbutyje, bet nejau klosi lovą miegui mieste, kuriame dar nebuvai. Lijo, bet smalsumas nugalėjo. Kiek pasukęs iš centrinės Princų gatvės atsidūriau kapinėse. Kapinės pačiame miesto centre. Lietus, vėjo ošimas, dideli antkapiai, kuriuos apšviesdavo kur ne kur kabantys žibintai. Patikėjau, jog Edinburgas – vaiduoklių miestas.

Pasirodo, šiose kapinėse mėgdavo lankytis Hario Poterio autorė Rouling. Labiausiai įsiminė pusiau pakartos Megi istorija. Apkaltinta kūdikio žmogžudyste ji buvo pakarta, bet naktimis iš jos kapo ėmė sklisti bildesys. Kai kapą atkasė ir karstą atidarė, merginą rado gyvą.

Šiandien kapinės nepasikeitusios. Skirtumas tik tas, kad dabar įėjimas į jas mokamas, o mano pirmojo apsilankymo metu galėjai jas apžiūrinėti nemokamai. Tiesa, gal naktį jokių bilietų nereikia. Gal tik keista, kad vartai į kapines nebuvo uždaryti, o praviri.

Dar viena Edinburgo istorija apie šunį, kuri daug ankstesnė už Hačiko istoriją Japonijoje. Vienas Edinburgo konsteblis turėjo šunį ir budėdamas visur vaikščiodavo su juo. Tai truko dvejus metus. Konsteblis mirė ir šuo 14 metų budėjo prie savo šeimininko kapo.

Edinburgas – rašytojų miestas. Karališkosios mylios gatvėje, įlindus į vieną siaurutį kiemą, užtinki rašytojų namą. Jame įrengti Roberto Burnso, Valterio Skoto ir Roberto Luiso Stivensono kambariai. Bet maloniausią ir kvapniausią įspūdį Edinburge paliko Viskio muziejus. Tiesa, Edinburge nereikalinga anglų kalba, ne vis tiek nesuprasi, ką škotai tau sako.  

Sako, nuo koronos sukeltų sunkumų ir jos baimės gali gelbėti grįžimas prie bohemiško gyvenimo. Nuostabiausia, kad anuomet, kai daug kas buvo draudžiama, gyvavo bohema. Sovietmečio Lietuvos bohema laisvės sėmėsi iš smetoninės bohemos. Kultine asmenybe tapo Paulius Širvys. Išgyveno ir vaizduojamojo meno bohema. Nepaisydami epochos sunkumų, dailininkai ir toliau tapė, rūsiuose rengė slaptas parodas ir liko ištikimi bohemos tradicijoms. Kartą du dailininkai siaubingai susipyko dėl vieno prancūzų impresionisto tapybos. Vienas jų paėmė pilną kibirą dažų ir visą išpylė draugui ant galvos.

O šiaip jau iš pradžių bohema buvo visuomenės nekenčiama subkultūra, tačiau pamažu, didėjant menininkų profesijos prestižui, ji tapo elitu. O tapusi elitu pradėjo daryti įtaką kitam elitui ir masinei kultūrai. Juk iš tiesų elitas yra vienas. Bohemiškas gyvenimo būdas, patraukliausias savo laisvumu, tapo būdingu viso elito bruožu.

Bohemos atstovai – man dargi savotiški etiketo specialistai. Štai nusipirko tokie viskio butelį, bet neturėjo viskio taurių ir liko negėrę. Tikras bohemos atstovas yra laisvas žmogus, o tokių privilegija, kad jie patys sau pasirenka kompaniją, nelaisvi – šito negali.

Bohemiečiai pripasakoja linksmų istorijų. Štai vienas sako po vieno pabaliavojimo jo telefono numerių knygelėje atsirado užrašas „Pragaras“. Jis juo skambinti nedrįsta, bet kiekvienais metais šis numeris pasveikina jį su gimtadieniu. Ir dar įsiminė trumpas pokalbis: „Aš esu kažkur jus matęs.“ Prakalbintas į tai: „Aš dažnai kažkur būnu.“

Svarbiausia, kad bohemos atstovams būdingas optimizmas. Perfrazuojant Šveiką jie supranta, kad kažkas kažkaip turi vykti ir nieko čia nepakeisi. Iš bohemos patirties tiktų semtis net orų prognozuotojams, kuriems pasiteisinimui kiekvieną orų prognozę vertėtų baigti žodžiais: „Tokia Dievo valia.“

Ar galima pamilti rudenį? Galima. Reikia atrasti jo grožį. Ir pradėti tai daryti nuo rugsėjo. Koks gražus Kryžių kalnas rudenį – paslaptingas kraštovaizdis ir deimanto skaidrumo ramybės aura. Iš vieno rudens kelionių įsiminė Žemaitijos kalvelės, voratinkliais aplipęs senas švyturys Ventės rage, karstinės Biržų įgriuvos, Anykščių lajų takas...

Tokiu metu mielos net ant kalvelių pro ryto rūką vos regimos kapinaitės, kurios po kelių mėnesių pasidengs žybčiojančia žvakių jūra. Iš spintos jau trauki pūkinę antklodę, ieškai megztinio, arčiau kabini ir lietpaltį, pajunti tikrą kavos ar arbatos šilumą bei skonį, mėgaujiesi šokoladu.

Nepritariu pesimistams, kurie tegeba tvirtinti, girdi, trumpėja dienos, artinasi lietūs, ciklonai ir anticiklonai... Juo labiau kad šiauliečiams tai šventinis mėnuo – miestas šventė gimtadienį, prisimins Saulės mūšį.

Rudeniškas mintis, sako, galima nuvyti, pavyzdžiui, įnikus į madų pasaulį. Nereikia net parduotuvių, užtenka pasirausti spintoje, rasti primirštus rūbus ir nuotaika iškart bus kita. Madų žinovai siūlo: derinkit pačius netikėčiausiais raštus bei stilius: kamufliažo spalvas, elegantiškus šalius, odinius švarkeliais, klasikines rankines...

Prieš keletą metų lenkai sumąstė, jog ant zlotų vertėtų atspausti Aušros Vartų atvaizdą. Mūsų pusėje kilo nedidelis triukšmelis. O man atrodo, jog net pasveikinti juos reikėjo su tokia mintimi ir nusiųsti kokybiškas tų Vartų nuotraukas. Kažkas iš mūsų eseistų taip ir pasiūlė. Ar turkai pyksta ant armėnų dėl Ararato? Galėtume ir mes ant kokio vertybinio popieriaus spausti Krokuvos Vavelio katedrą ir rūmus, nes juk ten palaidotas Jogaila bei tiek daug lietuviškų pėdsakų.
Po Vavelį atvykusius lietuvių turistus lydi Lenkijos gidai. Pasakoja jie daugiausiai apie savo karalius ir kunigaikščius, o apie lietuvius nė žodžio. Net apie Barborą Radvilaitę neužsimena. Tik Žygimantas Augustas. Vienas lietuvių turistas visos grupės vardu aiškindamas gidei, kad jie turi labai mažai laiko, paprašė, nors buvo pilnai sumokėję už ekskursiją, ją trumpinti ir pasakoti tik apie lietuvius, nes apie lenkus jie viską žino. 

Jei užsieniečiui tenka įteikti saldainių dėžutę, visad teikiu su Kanuto Rusecko paveikslu „Pjovėja“. Romantiškasis paveikslas, mano galva, gražus ir puikiausiai atspindintis Lietuvą.

Milanas Kundera rašo apie tokį čekų kalbos žodį „litost“. Rašytojas teigia ieškojęs tikslaus atitikmens šiam žodžiui kitose kalbose ir neradęs. Artimiausias apibrėžimas tikrajai žodžio reikšmei būtų sielos kančia, sukelta paties žmogaus vidinio kalėjimo ir skausmo. Vladimiras Nabokovas teigia, kad rusų kalboje tai atstotų žodis „toska“, kaip giliausias ir skausmingiausias pojūtis. O bent anglų kalboje neegzistuoja joks atitikmuo, kuris atskleistų šio termino gylį. Lietuviškai tai gal būtų „ilgesys“, kai nieko konkrečiai nesiilgima. Aišku, galima rasti tarptautinių žodžių – nostalgija, melancholija, bet tai bus ne tas.

Mąstau, kurio eilėraščio eilutės galėtų išvaduoti iš rudeninės melancholijos. Gal Tomo Venclovos: „Už mūsų sienų kvadratus / Ir durų kvadratus, / Už aukštą langą – du kartus / Ir lempą – du kartus, / Už atkirstų šalių vardus, / Žemėlapių vartus, / Už tai, kad oras neklaidus / Ir kad klaidus vidus, / Už baltus garvežių ratus, / Patikrintus raktus, / Už mus visus – tuos du kartus...“