Virusas daug iš mūsų atėmė, bet nesakysi, kad nieko nedavė. Pradėjome džiaugtis tuo, kuo anksčiau net nebūtume galvoję džiaugtis. Niekur neužtinku, kas citatos „Ieškok grožio paprastume“, kuri labai tinka šioms dienoms, autorius. Be abejo, tai pasakyta išmintingo žmogaus. Gal kurio senovės išminčiaus.

Tiesa, viruso meto džiaugsmus dideliais nepavadinsi, bet mažais galima, o iš mažų džiaugsmų juk ir susideda mūsų gyvenimas. Draugas sakė, gal dvidešimt metų nebuvęs Palangoje. Po visų pasišaipymų iš šio kurorto, ten vykdamas nieko gero nesitikėjo, o ėmė ir patiko. Nustebino užsieniečių gausa. Kai kas atskrenda net savais lėktuvais. Kituose pasaulio kurortuose siaučia koronavirusas, o čia jokio viruso, cepelinai ir šiltas rugpjūtis. Alus nesiskiria nuo Vakarų pasaulio. Nenustebkite šiuo pasidžiaugimu, nes, pavyzdžiui, coca-cola skiriasi. Šio gėrimo mėgėjai net stengiasi jo parsivežti iš Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Skandinavijos ar kitų šalių. Skiriasi ir skalbimo milteliai ar dantų pasta.

Kiek tik Lietuvos dvarų aplankiau, o štai Kelmės dvare būti neteko, net, savo gėdai, nežinojau apie tokį. Ir jei ne trumposios koronaviruso meto kelionės, toliau nežinočiau. O pasisukus iš Šiaulių kelio Kelmės link, dar vienas posūkis kairėn ir vos pavažiavus išvysti barokinius rūmus, prancūziško stiliaus parką, šonuose svirną, kumelyną, vandens malūną. Nusikeli daugiau nei du šimtmečius atgal, vaikščiodamas užtinki XVII a. atvirą arkadą orkestrui, dar keletą pastatų.

Niekad nežavėjo Pakruojis. Bet kai buvau pavedžiotas biednų ir turtingų žydų gatvelėmis, nustebau dėl pastatų grožio. Tiesa, biedniokų žydų gatvelė man net labiau patiko nei turtingųjų. O ką bekalbėti apie restauruotą sinagogą.

Draugas pasakojo po ilgos, gal trisdešimties metų pertraukos važiavęs miesto maršrutiniu autobusu. Liko patenkintas, sakė, galvojęs, jog bus blogiau. Aš gi irgi po ilgesnės pertraukos važiavau traukiniu. Per dvi valandas atsidūriau Vilniuje, sėdėjau patogiai, aplink švaru, mėlyna. Na, mėlyna, nes mėlynos buvo to vagono sėdynės, bet tai maloni spalva – mokėta parinkti.

Nežiūrint televizijos nepopuliarumo, retkartėmis ėmėme televizorių įsijungti. Ir kartais nenusiviliame. Kas burba, jog blogiausia, kas šiandien gali būti, tai televizija, siūlau įsijungti LRT plius, „Travel“ ar „History“ kanalus. Tai mano mėgstamiausi kanalai.

LRT plius labiausiai gerbiu dėl kultūrinių laidų ir kino filmų parinkimo. Štai vieną rugpjūčio šeštadienį rodė 1985 m. amerikiečių režisieriaus sukurtą komišką trilerį „Į naktį“. Nieko apie šį kino kūrinį nežinojau. Pradžioje galvojau, jog gal tai bus J. O‘Nilo pjesės „Ilga dienos kelionė į naktį“ ekranizacija, bet ne – tai atskiras kūrinys. Filmo herojų kankina nemiga bei išgyvenimai dėl žmonos neištikimybės, todėl bendradarbiai pataria jam nuskristi „atsipūsti“ į Las Vegasą. Ten jis sutinka keistą merginą (tiesa, ji nukrinta tiesiog ant jo mašinos) ir ją besivejančią gaują gangsterių. Prasideda kažkoks crazy marazmas, kur herojui sunku suprasti, kas yra kas. Su mergina jis išsiskiria ir vėl susitinka, veiksmą tarsi atkartojo vėlesnis, mano ypač mėgstamas kino filmas „Švilpiko diena“.

„Travel“ vis žiūriu, bet labai ilgu laidos „Naujo būsto paieška“. Vis kitame mieste šeima ieško nuomotis ar pirkti butą ar namą. Pamatai ir to miesto vaizdus, jo gyventojus, to miesto butus ir namus. Įsiminė laidos kūrėjų tolerantiškumas: būsto ieškodavo moteris ir vyras, du vyrai ar dvi moterys. Gaila, kad šios laidos neberodo, bet tikiu jį grįš į ekranus, nes televizijose viskas grįžta ir kartojasi.  

„History“ programoje intriguoja veik viskas – piramidžių paslaptys, senieji miestai, karai, monarchų gyvenimai...

Virusas suteikia laiko pasiklausyti muzikos. Gal net daugiau rimtosios, nes popso bumbčikai – tarsi viruso sukėlėjai. Daug ką naujo, netikėto sužinojau. Štai vienoje bažnyčioje, kurioje vakare turėjo vykti koncertas, vienas iš jo dalyvių, muzikos profesorius užėjęs bažnyčion paklausė, ar čia gera akustika. Ką aš galėjau profesoriui pasakyti, todėl nedrąsiai tarstelėjau: „Atrodo, taip.“ Svečias pliaukštelėjo delnais, pasiklausė ir tarė: „Aštuoni. Tikrai gerai.“ Vėliau kitiems muzikantams papasakojau šį akustikos tikrinimą ir klausiau, ką reiškia tie „aštuoni“. Niekas negalėjo atsakyti, sakė, jog tai tik tam profesoriui ir žinoma.

Dar sužinojau apie fortepijono derinimą. Vakaro koncertui svečias iš sostinės prašė pasakyti fortepijono derintojui, kad suderintų 4x4x2. Dabar kur būdamas netoliese fortepijono ar bent pianino galėsiu paklausti: „Ar fortepijonas suderintas? Ar 4x4x2?“

Čia prisiminiau kaip mūsiškiai Londono viešbutyje telefonu užsisakinėja iš restorano: „Tu ti tu tu tu“..Suprask, dvi arbatas į 222 kambarį.

Žinome, kad yra lytėjimas, rega, uoslė. Tai žmogui duota gimstant. O džiaugsmas, gera nuotaika, humoras? Sako, humoro jausmas atsiranda, kai žmogus mato šį pasaulį dvipusį. Yra teigiančių, kad nėra žmogaus, kuris neturėtų humoro jausmo, tik jo kartais nesugeba savyje rasti. Būna, kad kitų tas jausmas kitoks nei mūsų. Juokas yra universalus, tačiau humoras – individualus. O jeigu žmogus neturi humoro jausmo, jis turi turėti jausmą, kad neturi humoro jausmo.

Sako, itin vykusį humoro jausmą turi taupūs vyrai. Man kažkodėl atrodė, kad jis labiau vykęs pas storulius, nes humoras ir taupumas tarsi nesuderinami dalykai. Pavyzdžiui, kai restorane atneša meniu ir taupus vyriškis kreipiasi į damą: „Na, ką užsisakysi, mano storuliuke?“ – tarsi puikus humoras, o jei tai taupumas. Dėl lieknų ir storulių pralinksmino skelbimas: „Liekna mergina ieško auklės darbo.“ O visad mąsčiau, jog vaikams labiau patinka auklės storulės.

Lietuviai mąsto, jog humoras privalo turėti bent kruopelytę liūdesio. Kaip ten bebūtų, lietuviams prikaišiojama (dažniausiai tai daro patys lietuviai), kad jie per mažai juokiasi.

Šiandien norisi kalbėti ne apie populiarumą, bet apie nepopuliarumą. Kaip ten bebūtų, tikroji laisvė įmanoma tik už populiarumo ribų. Nepopuliarumas leidžia turėti daugiau privatumo. Nieko nėra smagiau, kai sėdi kavinėje ir džiaugiesi, kad tavęs niekas nepažįsta. Neslėpsiu, kad tuštybės viduje yra ir kad kartais norisi pelnyto pripažinimo. Antra vertus, tai suteikia ir išminties. Esu tikras, kad visos nesėkmės – tik į gera. Normalu eiti į svečius, kai tave kviečia, siaubinga eiti į svečius, kai tavęs nekviečia, bet užvis geriau – kai tave kviečia, o tu neini.
Žmona ir vyras žiūri televizorių. Rodo „Auksinį balsą“.

– Įdomu ar taps šį mergaičiukė „Auksinio balso“ savininke? – klausia žmona.

– Tu dėl tos mergaičiukės nesijaudink! Tu dėl savęs jaudinkis! – pataria vyras.

LRT plius parodė Šoblės studentų kino klubo sukurtą trumpametražinį kino filmą „Sobaka“ (rež. D. Petronis). Jauna šeima nutarė užmigdyti seną sergantį savo šunį. Nuvežus pas veterinarą paskutinę akimirka šuns pagaili žmona ir parsiveža jie jį namo. Visgi šuo serga ir kitą kartą šunį pas veterinarą veža jau vienas vyras. Tačiau istorija kartojasi: ir vyriškiui pasidaro savo augintinio gaila. Parveža jį namo, bet šuo, tarsi viską suprasdamas, iš namų pats išeina ir dingsta.

Tęsiant apie kino filmus, tai daugelis, manau, matėte lietuvių kino režisieriaus Algimanto Puipos filmą „Edeno sodas“. Filmo žanras – fantastinis, siužetas – smagus ir pamokantis, veiksmo laikas ir vieta – klestinti ateities Lietuva, 2025-ieji. Ateities Lietuvos senelių namai filmuojami Vidiškių ir Taujėnų dvaruose, nes ateities seneliai gyvens mažų mažiausiai dvaruose...

Filmo herojai – turtingi, pasiturintys Lietuvos piliečiai, po ilgų klajonių ir blaškymosi sugrįžta iš užsienių į tėvynę čia praleisti paskutinių savo gyvenimo akimirkų. Juos aptarnauja į Lietuvą uždarbiauti sugužėję emigrantai – šveicarai, britai, filipiniečiai...

Dažniausias gyvenime klausimas „Kaip sekasi?“ Į šį klausimą tikimasi lakoniško atsakymo. Klausiantysis, kaip ir kiekvienas lietuvis, be abejo, turi problemų, todėl atsakymas „Puikiai!“ nelabai tiktų. Greičiausiai puikiai ir nesiseka, nes taip retai būna, o jeigu ir sekasi, nesugadinkite klausiančiojo nuotaikos, atsakykite, kad problemų turite. Stenkitės atsakyti kuo trumpiau. Pašnekovas jums bus dėkingas. Jam užtenka žinoti, kad jūs turite problemų, o smulkmenos nelabai ir domina.

15 min.lt klausinėja žymių žmonių apie jų mėgstamas knygas. Poetas ir dramaturgas Gintaras Grajauskas prisimena etapines knygas, kaip „Don Kichotą“. Prisiminiau šį leidinį su puikiomis graviūromis. Po tiekos metų išsitraukiau iš lentynos. Neskaičiau, tik pasigrožėjau graviūromis. G. Grajauskas sako, jog skaityti šį Servanteso kūrinį buvę labai įdomu, nors kažkiek ir graudu, išgyvenant dėl pagrindinio herojaus likimo. Prisimena, jog tokie pat jausmai buvo užplūdę ir dėl Myškino bejėgiškumo skaitant F. Dostojevskio „Idiotą“. Toliau poetas mini Čechovą, Markesą, Kafką, Nabokovą, Rilkę, Šimborską, Gombrovičių... Sako, jog šie autoriai jam ir dabar tebesvarbūs. O šiuo metu jo skaitomų knygų krūvelėje vėl S. T. Kondroto „Kolekcionierius“.

Knygyno „Eureka!“ Vilniuje įkūrėja Eurika Stogevičienė iš neseniai perskaitytų knygų išskiria O. Tokarczuk „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“. Pagrindinė herojė – kaime gyvenanti moteris, kažkiek ragana, kažkiek astrologė, nemėgstanti žmonių, kurie medžioja, skriaudžia gyvūnus, niokoja gamta.

Filosofas Viktoras Bachmetjevas pasakoja, jog jį sužavėjusi S. Kierkegaardo knyga „Baimė ir drebėjimas“. Visam krikščioniškam pasauliui iki skausmo žinoma tema – Abraomo istorija, kai Dievas jam liepia paaukoti Izaoką. O sužavėjo filosofą originalus šios istorijos perteikimas.

Aš šiuo metu skaitau Roberto Muzilio romaną „Žmogus be savybių“. Šią knygą man dovanojo bulvare sutiktas senjoras Juozas. Pasakė per klaidą nusipirkęs dvi tas pačias knygas, todėl ir dovanoja. Padėkojau, o kitą dieną jis man ją ir atnešė. Sunki knyga (net ir svoriu – du tomai). Romanas – analizė. Autorius analizuoja žmonių siekius, poelgius. Kiekvienam personažui leidžiama pagrįsti savo gyvenimo stilių. Žaviuosi ir dėkoju senjorui, kuris per klaidą nusiperka net dvi tas pačias knygas ir gali kitam suteikti džiaugsmo.

Parašiau apie atradimus, džiaugsmus, o nieko – apie viltį. O pagrindinė viltis šiandien – kad virusas iš mūsų gyvenimo dingtų. Nors tuo tikime ir kiekvienas turime dar kitas viltis. Taip ir turi būti. Vis prisimenu šviesaus atminimo dailininko, kuris buvo ir poetas, Eduardo Juchnevičiaus eilėraščio eilutes: „Viltis numiršta paskutinė, jos vietoj imas vėl viltis.“