facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kavinėse, restoranuose, koncertų salėse sėdime it aristokratai – patogiai, atstumu vienas nuo kito, poilsiui galime ištiesti kojas ar sukelti vieną ant kitos. Gal kiek varžo kaukės. Bet japonai jau seniai jas dėvi, o koks išsivystęs kraštas.

Šią vasarą paaiškėjo, jog mūsų moksleiviai – stiprūs anglistai, bet silpni matematikai. Net juokaujama, kad kitais metais matematikos egzaminą vertėtų laikyti anglų kalba.

Išties lietuvaičiai angliškai kalba gerai. Lyginu su lenkais. Visko yra, bet jei procentais, tai nesunku pastebėti, jog lietuviai angliškai kalba geriau už kaimynus. Net Lenkijos restoranuose ne visur susikalbėsi su padavėju angliškai. Lenkai ypač prisirišę prie savo tautos istorijos ir kalbos. Nuo seniausio iki jauniausio, nuo aukščiausias pareigas užimančio ir eilinio darbininko visi tvirtina viena – zloto niekada neatsisakysime. Lietuviams gi globalizacija artimesnė.
Laikmetis, kai apie keliones kalbame su nostalgija. Lydėdavau ekskursijas į Krokuvą, Zakopanę, Liubliną, Lvovą. Šiandien sustabdę bulvare žmonės klausia, kada vėl bus kelionė, ir sako iškart keliaus. Ne vienas lietuvis važiuoja net į tuos kraštus, iš kurių grįžus teks karantinuotis. Žino, bet vis tiek važiuoja.

Nugirdau, kuo keliautojas skiriasi nuo turisto. Turistas nuvyksta į vieną ar kitą kraštą, pasižiūri, kaip viskas ten blogai (viešbučiai, paslaugos, kainos), ir grįžta namo. Keliautojui gi viskas gerai. Keliautojas aiškinasi, kur kiek mokėti, taupo, turistas dažniausiai permoka. Kad ir Kopenhagoje keisdamas pinigus. Nepasikeičia pinigų vykdamas į šią šalį, nepasikeičia oro uoste, kur dar maži keitimo mokesčiai, keičiasi mieste ir nuo 100 eurų praranda veik 100 kronų.
Iš paskutinių kelionių, o tokios man buvo praėjusį rudenį, įsiminė apsilankymas Zakopanėje. Čia sirgdamas džiova gyveno ir tyru kalnų bei pušų oru kvėpavo Jonas Biliūnas. Čia rašytojas mirė ir buvo palaidotas miesto kapinaitėse. 1953 m. jo palaikai pervežti į Anykščius, bet kapo vieta ir paminklėlis Zakopanės kapinėse liko.

Turistinėje programoje įtrauktas šio kapo lankymas, bet turistai užklysta čia retai, nes keliasi į kalnus, o nusileidę nori ilgiau pavaikščioti centrine Zakopanės gatve, kuri savo ritmu labai panaši į J. Basanavičiaus gatvę, apsilankyti garsiajame Zakopanės turguje. Kartą, kol turistai leido laisvą laiką turguje ir toje gatvėje, į kapines nuklydau, tačiau kapo neradau. Skambinau kolegoms, kurie irgi lydi grupes į Zakopanę, ir klausiau, kur J. Biliūno kapas. Niekas nežinojo, girdi, vis tiek turistai ten neužsuka.  

Jono Biliūno raštų dvitomyje radau šio kapo nuotrauką, vėl užsukau į kapines, bet nesėkmingai, nors kapinės ne tokios jau ir didelės. Pagaliau viena turistų grupė nusprendė apsilankyti prie šio kapo. Prisipažinau, kaip to kapo nesėkmingai ieškojau, padalijau atšviestų kapo nuotraukų ir visi pradėjome paieškas. Turistai mielai pasidavė tokiai avantiūrai, žiūrėk – kažkuriame kapinių kampe kažkas iš mūsų grupės pamato panašų antkapį ir visus kviečia. Pribėgame, deja, panašus, bet ne tas. Paieškos užsitęsė, bet buvo be rezultatų. Ir tik išeidami iš kapinių, staiga žiūrime – ogi pats pirmas kapas, iškart dešinėje įėjus pro vartus.

Pasidalijau šiuo prisiminimu, nes kai negali keliauti, visi ankstesnių kelionių prisiminimai mieli. Pabandykite ką nors iš savo kelionių prisiminti. Tiesa, vienas draugas, sako, kelionių nesiilgi, nes ir taip retai kur išvykdavo, o atostogauja tik Šventojoje. Sako, mėgstąs pastovumą, o Šventojoje niekas nesikeičia ir viskas primena vaikystę.

Būna, kad keliones susapnuoju. Kartais sapnai – malonumas, kai nenorime atmerkti akių, kad neišbaidytume gražaus reginio, o kartais – košmariški, iššaukti nervų ir fobijų, kai pabundi šalto prakaito išpiltas. Tokie, atrodo, turėtų būti pandemijos siautėjimo metu.

Sakote, kas gali būti košmariškiau, kaip tokiu metu susapnuoti virusą. Galvojate, susirgsite, apspis nesėkmės. Klystate. Aukštyn galvas. Sapnininkai praneša, jog susapnuotas virusas praneša, kad būsite kaip niekad sveiki ir, negana to, visur lydės tik sėkmė. Dar galima susapnuoti, jog virusas įsimetė į kompiuterį. Tai irgi nieko bloga, tik byloja, kad ieškote naujų draugų, dažniau draugių, kartais puslapiuose, apie kuriuos ne visiems prasitarsi. Bet čia jau kita tema. Aišku viena – susapnuoto viruso tikrai nereikia gąsdintis.  

Rusai turi vieną žodį, kuris apibūdina ir miegą, ir sapną. Anglai ir prancūzai – vienu žodžiu apibūdina sapną ir svajonę. O mes savo žodyne atskiriame miegą nuo sapno, tarsi suteikdami pirmenybę ir išskirtinumą sapnui bei privilegijuodami tuos, kuriems sapnuojasi.

Kažkuris TV1000 kanalų kartojo režisieriaus Michelio Gondry kino filmą „Gėlėti sapnai“ – pasaką apie meilę ir netektį. Patraukia ir tai, kad pagrindinį moters vaidmenį atliko Audrey Tautou, visiems pažįstama iš Jeano-Pierre Jeunet filmo „Amelija iš Monmartro“. Filmo herojus nuolatos lydi gėlės. Jų pilnas Koleno mylimos Chlojos kambarys. Net dešiniajame merginos plautyje išauga vandens lelija. Deja, ši gėlė yra mirtinos ligos simptomas. Terapija – gulėjimas apsiklojus gėlių kompresu, kol šios nuvysta.

Visas filmas dvelkia prancūziška elegancija. Filme daug muzikos. Žinia, režisierius M. Gondry devintajame XX a. dešimtmetyje ėmėsi kurti muzikinius videoklipus ir bendradarbiauti su tokiomis įžymybėmis kaip Bjork, „The Rolling Stones”, „Chemical Brothers“. Žiūrėti „Gėlėtus sapnus“ – reiškia sapnuoti. Tai pasaka suaugusiesiems. Visgi žvelgdami į prasiskleidžiančius žiedlapius, drauge suvokiame kraupoką pasaulio kaip tuštybių mugės atspindį. Meilės istorijoje režisierius ieško gyvenimo prasmės.

Rudenį dažniau prisėsime prie televizoriaus. Lauksime serialų. Sako, jog serialus žiūri vienišiai. Tai galinčios pagrįsti statistikos, atrodo, nėra, tad tebūnie. Aišku, serialus žiūri daug kas, bet gal ir tikrai vienišiai dažniausiai. Žinau tik apie statistiką, kuri teigia, kad per savo gyvenimą žmogus vidutiniškai pražiūri penkis serialus.

Puikiame praėjusio televizijos sezono seriale „Jaunasis Popiežius“ vienišas Popiežius miniai sako: „Aš norėčiau prieiti ir apglėbti kiekvieną jūsų, tačiau to padaryti fiziškai negaliu, tad tai padarysiu po mirties.“ Dėl tokių žodžių mes ir žiūrime serialus.

Šekspyras yra rašęs: „Vos gimę verkiame, kad atėjome į šį didžiulį kvailių teatrą.“ Gyvenimą jis palygino su teatru. XX amžiaus pabaigos ir XXI amžiaus žmonėms jį tenka lyginti su serialu. Kai 1988-aisiais mūsų ekranuose pasirodė brazilų serialas „Vergė Izaura“, jį tarsi užhipnotizuota žiūrėjo visa Lietuva. Po „Izauros“ žiūrovus pavergė aibė kitų serialų su sukeistais kūdikiais, nepagydomomis ligomis bei komomis, stebuklingais išgijimais, atmintį praradusiomis vargšėmis, kurios išteka už turčių, ir begale pelenių istorijų.

Kiekvieną žmogų gali užgauti žodžiais. Kiekvienas ilgisi švelnumo. Tad pirmiausia juos patraukti turi serialų pavadinimai. Visada tinka žodis „meilė“ su bet kokiu kitu žodžiu, pvz.: „Atklydusi meilė“, „Vienintelė meilė“, „Neišgalvota meilė“ arba skausmingi „Prarasta meilė“, „Neišsaugota meilė“, „Dingusi meilė“. Jei nieko kito serialų kūrėjai nesugalvoja, tai gali būti nors ir „Meilė meilė“...

O jei reikėtų geriausią lietuviško serialo pavadinimą išrinkti man, sakyčiau, jog tai „Moterys meluoja geriau“. Pavadinime esantis žodis „moterys“ patraukia ne tik vyrus, bet ir moteris, nes ir joms įdomu, ką veikia bei kaip gyvena kitos silpnosios lyties atstovės. Žodis „meluoja“ irgi patrauklus. Nors „žudo“ gal ir labiau tiktų. Žodis „geriau“ tą „meluoja“ dar labiau išryškina. Pavadinimas turi byloti, jog matysite „gyvenimišką“ serialą apie eilinius žmones a la „tokius kaip mes“. Jei, mieli serialų kūrėjai, nesugalvojate jokio intriguojančio pavadinimo, galima jį pavadinti pagrindinės herojės vardu.

Sakote, kad seriale reikia kuo daugiau dinamiško veiksmo. Nebūtinai. Idealiausia scena – du žmonės kalbasi virtuvėje. Svarbu išlaikyti pastovumą.

Lietuviai prisiriša prie namų, daiktų, automobilių. Jiems keista, kai herojus vieną sezoną, t. y. pusmetį, gyvena viename bute, kitą – jau kitame. Nejau serialų kūrėjai taip prišnerkščia jiems užleistus butus, kad tai pamatę šeimininkai juos bemat veja lauk?

Šiek tiek keistoka, kai į susitikimą koks nors stambus verslininkas ar korumpuotas politikas atvyksta prabangiu juodu BMW, o eilinis vadybininkas, prašantis to verslininko ar politiko pagalbos, – su tokiu pat, tik sidabriniu. Aišku, jei toks serialas būtų rodomas trečiojo pasaulio šalims, galėtume stebinti, girdi, Lietuvoje rojus ir visi lietuviai gerai gyvena.

Vis dėlto nedovanotinos kūrėjų klaidos, kai moteris į lavoninę atpažinti lavono išvyksta kelnėta, o prie lavoninės iš automobilio išlipa jau mūvėdama sijoną. Aišku, pakeliui ji galėjo užsukti į namus persirengti. Keista, kai herojui, einančiam aplankyti mamos, buvo prisnigę iki kelių ir teko bristi per sniegą, o po pusvalandžio išėjus visas sniegas jau nutirpęs.

Daug kam patiko serialas „Naisių vasara“. Nes malonu, kai nepriklausomai nuo metų laiko pro langą matyti amžinai žaliuojantis medis. Serialų kūrėjai supranta, jog jų kūrinys bus populiaresnis jeigu veiksmas vyks vasarą, o pats serialas bus rodomas žiemą.

Žmonės nori matyti kuo daugiau gėrio. Tad, pavyzdžiui, ar amerikiečių serialo „Daktarė Kvin“ žiūrėjimas nėra gėrio terapijos seansai? Prisimenate. Baigusi medicinos mokslus Harvarde, jaunutė gydytoja Mišelė Kvin palieka patogų ir ramų gyvenimą Bostone ir vyksta dirbti į nedidelį pasienio miestelį Kolorado Springs toli Laukiniuose Vakaruose. Tais laikais, iškart po pilietinio karo, miestelio gyventojai įtariai žiūri į moterį gydytoją. Jie nepasitiki daktare Kvin, vengia gydytis pas ją... Tačiau pamažu jaunoji gydytoja pralaužia nepasitikėjimo ledus – miestelio gyventojai patiki jos profesionalumu ir gera širdimi. Netrukus moteriai tenka globoti tris našlaičius, kuriuos vėliau įsivaikina. Jauną moterį aplanko ir meilė...

Bet grįžkime prie vasaros – rudens sandūros. Šią vasarą apie orus ir depresiją kalbėti teko dažnai ir, regis, dar ne kartą teks ir rugsėjį, nors tai daugiausiai turėtų būti spalio, lapkričio bei žiemos temos, t. y. kai trumpėja dienos, o saulės stoka iššaukia liūdesį.

Šiandien dar skamba daina apie rugpjūtį. Ne, ne ta „man labai labai rugpjūčio grožio gaila“, bet lyriškesnė (ją dainavo Janina Miščiukaitė):

Už lango – rugpjūtis...
Nuo lietaus augalai patamsėjo...
Ir žinau aš, kad tau patinku,
Kaip kadaise patikdavai man...
Bet, matyt, jau vėlu išsipildymo laukti,
Kaip sulauki pavasariui siaučiant...

Bičiulis sako, jog labiau depresiją varančios dainos nėra girdėjęs. Jau nebepamenu, kur, bet esu užtikęs, mano galva, gan vykusį depresijos apibrėžimą: „Depresija – neatitikimas tarp fakto ir nuojautos.“

Ką pasiimtum iš besibaigiančios vasaros? Viena mūsų poetė rašė, jog pasiimtų medžių žiedų, gėlių, vaisių, knygą, paveikslą, vyno taurę, tariamo triumfo arką... Gražus pasirinkimas. O svarbiausia – niekad netikėsiu, kad jau vėlu išsipildymo laukti.

Į viršų