facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Olimpinis šūkis „Citius. Altius. Fortius“ koronaviruso siautėjimo metu virto šūkiu „Rankos, Veidas, Erdvė“. Erdvė – tai atstumas tarp žmonių. Bet ypač dėmesį reikėtų kreipti „Veidui“, nes pražiota burna pražudo net žuvį.

Manau, teisingai elgiasi tie, kurie viruso bijo, manau, jog teisingai elgiasi ir tie, kurie jo nebijo. Kiekvienas elgiamės taip, kaip mums atrodo geriausia. Pastebėjau, jog daugiau viruso bijo vyrai. Rašyti apie virusą sunku, nes viskas labai greitai keičiasi.

Toks laikmetis, kai laukdami mokslo metų pirmosios dienos tėvai svarsto, ar savo vaikams pirkti mokyklines uniformas ar pižamas. Pagausėjo „morozų“. Kai kurie, mačiau, prasidėjus COVID-19 atplaukė iš Jungtinės Karalystės ar kitų šalių, kai kurie čia tūnoję prabudo ir veržiasi į parduotuves ar autobusus be kaukių, eina perėja degant raudonam šviesoforui, ar tiesiog eina ne per perėjas, o kur jiems arčiau. Tiesa, dar spjaudosi. Čia jau jų visų atpažinimo ženklas.
Vienas kunigas, kai prakalbau apie tokius, bandė juos pateisinti dvasingais žodžiais: „Kiekvienas patiria tamsą, svarbu joje neužstrigti.“ Kur ten neužtriksi, kai nežinai kur rašyti „ia“, o kur „e“ („Man reike pašalpos“). Aišku, ne tai svarbiausia, bet kol ir to neišmoksi, neatstrigsi.

Prie Šiluvos kapinių paklausiau bičiulio, ar jis žino, jog čia palaidotas Eimuntas Nekrošius. „O kas jis?“ – klausė bičiulis. Kapus tvarkanti moteriškė iškart parodė, kur garsaus režisieriaus kapas, ir papasakojo, kad į Šiluvą prie šio kapo atvyksta daug žmonių iš viso pasaulio. Neseniai, sakė, buvo iš Italijos.

Kartais, atrodo, viskas aišku, bet nustembi pamatęs tokį skelbimą: „Laikinam darbui ieškome studentų. Garantuojame laiku mokomą atlyginimą.“ Tai ar gali būti kitaip? Pamenu, vienu metu Lietuvoje buvo mėgstama kartoti, jog esame dugne. Jau ir patikėjome, bet kažkas tame dugne dar rado duris į rūsį.

Atrodo, jau mažiau nei už pusmečio sutikdami Naujuosius metus, ne tiek sutiksime juos, kiek palydėsime senuosius 2020-uosius. Gaila, bet manau, kad šiandienos gyvenimui tinka portugalų rašytojo Fernando Pessoa žodžiai iš neseniai lietuvių kalba pasirodžiusio jo romano „Nerimo knyga“: „Darau, ko nenoriu, svajoju, ko negaliu turėti, ir šitaip stumiu savo gyvenimą, niekam tikusį it sustojęs gatvės laikrodis.“

Kai koronavirusas privertė uždaryti knygynus, bibliotekas, žmonės pajuto, kokia svarbi yra knyga. Kai uždarė koncertų sales, bemat visi pasiilgo muzikos. Ar pastebėjote, kad kamerinės, tai yra, rimtosios muzikos, koncertuose virusu retai užsikrečiama. Virusui savesnis popsas. Tiesa, į Operos ir baleto teatrą jis įsisuko ir tai nemaloni išimtis (ką darysi, kartais suklysta ir virusas). Neužsikrečiama bibliotekose, knygynuose. Virusui nepakeliui su mylinčiais knygas.

Mėgstu pasiklausyti kitų rekomendacijų ką skaityti. Ypač pasikliauju literatūros kritiku, vertėju ir rašytoju Mariumi Buroku, kurio rekomendacijas dažnai užtinku portale bernardinai.lt ar meno savaitraščiuose. Viskas, ką jo rekomenduojamo skaičiau, man tiko.

Marius Burokas kartais parenka netikėtas knygas, kurios šiaip praplauktų pro tavo akis, o kai sužinai apie jas, supranti, jog tau būtinai reikėjo jas perskaityti. Literatūros kritikas pastebi, jog būna, kad tik atsivertęs knygą užčiuopi, kaip pasiilgai subtilaus, lėto pasakojimo apie paprasčiausius dalykus. Juk, anot kritiko, būna, kad pavargsti nuo dažnai rėksmingo rašytojo noro patikti ir „skaitytojui prieš akis tiesiamų ryškiaspalvių kilimų“.

Stabtelsiu ties neseniai M. Buroko pristatytu japonų kilmės britų rašytojo Kazuo Ishiguro romanu „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“. Atrodo, autorių buvau primiršęs, bet juk jis parašė garsųjį romaną „Dienos likučiai“, o visai neseniai, 2017 metais, apdovanotas Nobelio literatūros premija.

1948-ieji, Japonija ir pasaulis gydosi karo žaizdas. Į pensiją išėjęs garsus dailininkas Masudžis Ono prižiūri savo sodą, bendrauja su dukterimis ir anūku. Atrodo, nuostabi idilė, bet dailininkui ramybės neduoda prisiminimai iš praeities ir žodis „kolaborantas“, pergyvenimai dėl susiviliojimo nacionalizmo idėjomis. Autorius atveria problemas, kurios kankina ne vieną okupacinį režimą patyrusių šalių gyventoją. O jei vienu žodžiu – tai knyga apie žmogaus orumą. Sunku išlikti žmogumi plūduriuojančiame pasaulyje.

Tiesa, įdomi (nors čia tiktų net stipresnis žodis už „įdomi“) ir paties Mariaus Buroko kūryba. Paskutinio jo eilėraščių rinkinio „Švaraus buvimo“ nė su žiburiu nebeaptiksi jokiame knygyne. Džiugu, kad neseniai Mariaus Buroko vakaras vyko Šiaulių „Laiptų galerijoje“. Vakarą moderavo literatūrologė, humanitarinių m. dr. Jūratė Čerškutė. Ją gal labiausiai žinome kaip iki kruopelytės išnagrinėjusią Ričardo Gavelio kūrybą.

Dar vienas vakaras vykęs Šiaulių „Laiptų galerijoje“ – tai rašytojo ir filosofo Liutauro Degėsio naujos knygos „Lengva nebus“ pristatymas. Liutauras Degėsys pasidalijo įdomiais pastebėjimais. Ar galima viltis kito žmogaus racionalumu? Rašytojas pateikė pavyzdį, jog privažiuoja sankryžą, kur ženklas rodo, kad iš kairės juostos galima sukti kairėn, bet taip pat galima važiuoti tiesiai. Rašytojui reikia tiesiai, o toje juostoje stovintis automobilis nerodo jokio posūkio, tai už jo ir rikiuojasi. Kai užsidega žalias šviesoforo signalas, priešais stovinčio automobilio vairuotojas įjungia kairio posūkio signalą. Rašytojas stebisi, kam rodomas tas signalas, nebent ponui Dievui, nes jam, patikėjusiam, kad automobilis važiuos tiesiai, tai jau niekuo nepadės.

Svečias pasidalijo ir dar viena situacija. Jo šuo žaidė su pilnu aliejaus buteliu ir jį prakando. Aliejus ištekėjo virtuvėje ant grindų, šuo jame išsivoliojo ir toliau nubėgo voliotis į lovą miegamajame. Pasidalijo šia situacija facebooke, sulaukė gausybės „patinka“. Niekad tiek nesulaukdavo, todėl svarstė, jog visiems patinka, kai tau nepasiseka, o ne kai dalijiesi sėkme.

O dėl racionalumo, tai mano pastebėjimas iš Šiaulių gyvenimo. Einu Tilžės gatve nuo bulvaro link autobusų stoties. Gatvės pakraštyje pažymėtu dviračių taku pravažiuoja keli dviratininkai. Gražu. Bet štai vienas atlekia šaligatviu. Na, kur tu, žmogau, kai šalia puikiausias dviračių takas?!

Ir dar apie dviračius pėsčiųjų bulvare. Pats žodis „pėsčiųjų“ tarsi kalba pats už save, bet štai visu greičiu pro vaikų būrį pralekia dviratininkas. Net nežinau, ar gali jie pėsčiųjų bulvaru važinėti, bet jei gali, gal nužymėti jiems juostą. Nors šiaip aš už dviračius.

Bent kiek mylinčius dailę karštai kviečiu Vilniuje, Nacionalinėje dailė galerijoje, aplankyti parodą „Laukinės sielos Baltijos šalių simbolizmo dailė“, kuri savo kelią pradėjo Paryžiaus Orsė muziejuje, o jos iniciatorius – neseniai mus palikęs muziejininkas Osvaldas Daugelis, parodos koncepcijos autorius, Europos simbolizmo tyrinėtojas, ypač besidomintis Baltijos šalių menu, R. Rapetti. Jei pasaulyje simbolizmas prasidėjo XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje, tai Lietuvoje – keliais dešimtmečiais suvėlavęs su akivaizdžiu romantizmo dvelksmu, gausiais folkloro, mitų, legendų elementais. Lietuvai atstovauja M. K. Čiurlionio, F. Ruščiso, P. Kalpoko, A. Varno, A. Žmuidzinavičiaus ir kitų dailininkų darbai. Tai išskirtinė 2020 metų paroda.

O kas iki Vilniaus neprisiruoš, Šiauliuose „Laiptų galerijoje“ verta pamatyti dvi garsaus Ukrainos dailininko Matvejaus Vaisbergo parodas „Siena“ ir „Svetimi namai“. Paskutinės parodos dienos. Maidano įvykiams skirtas paveikslų ciklas „Siena“, eksponuotas Varšuvoje, Stokholme, Miunchene, Niujorke ir kt. megapoliuose, COVID-19 siautėjimo metu labai sunkiai pasiekė Šiaulius, bet pasiekė. O ciklo „Svetimi namai“ paveiksluose dailės mylėtojai išvys Lietuvą – Žagarės miestelį.

Ta proga pasirodė ir Matvejaus Vaisbergo knyga „Atsiminimai“. Skaitydamas regi, kiek daug šviesos toje šeimoje: „Pirmuosius pinigus, sutaupytus iš skirtų pusryčiams ir žaislams, mano tėtis išsiuntė Ispanijos respublikonų vaikams paremti. Kiek pamenu, tai buvo 10 rublių.“ Daug atsiminimuose ir sveiko humoro: kaip Matvejus savo draugą musulmoną prašė pjaustyti lašinius ar kai jam susižavėjus žmonos Irinos nutapyta žuvele, ši jam atsakiusi, jog tai maža žuvytė ir lengva ją piešti, o piršlybų metu jų šeimoje nereikėdavo girtis pasiekimais, o užtekdavo atsakyti į klausimą, ar esi žydas.  

Siaučiant virusui pradėjau gerti daugiau kavos. O dar į rankas pakliuvo tekstas apie kavos naudą. Sužinojau, kad šis gėrimas mažina insulto, širdies ritmo sutrikimo, cukrinio diabeto rizikas, kurių visų net neišvardysi, apsaugo nuo skrandžio ir kepenų, Parkinsono bei begalės kitų ligų. Buvau įsitikinęs, kad kavoje yra daug kalorijų, o, pasirodo, kavoje be cukraus ir pieno nėra nė vienos kalorijos. Ir toks gražus straipsnis baigiasi sakiniu, jog kavos nepatariame gerti nėščiosioms, nes ji gali pakenkti vaisiui. Suabejoji, jeigu gali pakenkti vaisiui, ar negali pakenkti ir tau.

Čia kaip su vaistais. Atsilankstyk lapelį ir perskaityk vaistų šalutinį poveikį ir kam nepatartina vartoti šių vaistų. Tau nebus patartina, gali patirti šalutinį poveikį. Nors gal ir gerai, apseisi be šių vaistų.

Dar palyginsiu su skraidymu ano meto lėktuvais. Pats geriausias tuomet buvo TU-104. Įlipęs turėdavai išklausyti himną, prasidedantį žodžiais: „TU sto četyre – chorošij somoliot.“ Po to stiuardesė papasakodavo, jog tai pats geriausias ir saugiausias lėktuvas, jog jis niekad nesuges ir nenukris. Ir baigdavo savo pasakojimą žodžiais, jog jeigu jau nukristumėte, tai plaktuku išmuškite lango stiklą, reikės pūsti, kol pripūsit kažkokią pūslę, dažų balionėliu ratą apie save apsipurkšti, kad iš viršaus matytųsi.

Tokį gražų tekstą šie žodžiai galutinai sugadina ir pradžioje pasakytais žodžiais apie saugumą imi abejoti. O jeigu viską sukeitus. Pirmiausia papasakoti ką daryti nukritus, bet iškart pranešti, jog tas įspėjimas tik tarp kitko, o šiaip niekad nenukrisite ir skrydis bus saugus.

Taigi nekreipiu dėmesio į tą paskutinį sakinį apie kavą, o dar kartą perskaitysiu tik tuos, kavą giriančius, ir palieku šį gėrimą šalia kitų malonumų. Ir maistas gali teikti malonumo. Blogiausia, kai tegali pasakyti, jog valgai standartus. O jei dar apie kavą, tai pokalbiai prie kavos puodelio įdomesni ir gilesni nė prie alaus bokalo. Ir apie meilę dažniau kalbama geriant kavą. „Ar yra meilė iš pirmo žvilgsnio?“ Klaustasis pamąsto ir nusprendžia: „Iš pirmo žvilgsnio, taip.“

Koncerto rengėjai prieš renginio pradžią kreipėsi į susirinkusius: „Kas klausysis koncerto, prašome dėvėti kaukes.“ Maestro Sigitas Vaičiulionis pašmaikštavo: „O jeigu aš  koncerto neklausysiu, nes neturiu klausos, ar man reikia dėtis kaukę?“ Puiku, kai koronaviruso apsupty neprarandamas humoras. Vadinasi, virusą anksčiau ar vėliau vis tiek nugalėsime. Besišypsančio žmogaus niekas neįveiks.

Į viršų