facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Karantino metu telefonais tiek prisibendravome, kad, atrodo, išsemtos visos temos. Kalbėti nėra apie ką. Todėl vėl reikia pradėti nuo orų. O apie ką daugiau?

Dabar visus labiausiai domina, kokia bus vasara, ar, kaip kai kurie pranašauja, sulauksime didelių karščių. Nors paskutinėmis dienomis, girdėjau, šias prognozes imta neigti – karščių nebus.

Kai orai mainosi (tai lietus, tai vėjas, o vėliau saulutė išlenda), sinoptikai aiškina, jog susiduria šalto ir šilto oro srovės, ar kažkaip panašiai (vietomis – lietus, vietomis – vėjas). Kodėl blogas oras žmonėms taip sugadina nuotaiką? Girdėjau, kaip viena moteriškė išplūdo kitą ir po to atsiprašė teisindamasi: „Atleisk, šiandien blogas oras.“ Orų kaita veikia ne tik mūsų nuotaiką, bet ir apetitą.

Būna, kad klimatą mes išvadiname tokiais žodžiais, kad net ausys linksta. Bet kam gadinti nervus, jei žinai, kad orų ir klimato nepakeisi? Kodėl žmonėms sukelia tiek daug emocijų, atrodo, visiškai natūralūs dalykai?

Man atrodo, reikėtų tik džiaugtis viskuo, kas mums duota. Jei lyja, reikia įsijausti į lietaus ritmą – mąstyti, svajoti, jei saulėta diena – džiaugtis, linksmintis ir t. t. Juk kaip būtų nuobodu, jei kasdien būtų saulėta ar amžinai apniukę. Mums labai pasisekė dėl klimato juostos. Mes turime viską: žiemą, vasarą, pavasarį ir rudenį. Juk didelis malonumas išeiti pasivaikščioti lietui lyjant, nes paskutinis išdžiūsta tas, kuris labiausiai bijo sušlapti.

Vasara. Svarbiausia tokiu metu nebeskubėti, atsipūsti, ilsėtis. Neskubėjimas – štai kas svarbiausia greito tempo pasaulyje. Skubi gatve ir net nepastebi pastatų architektūros, išleki už miesto, bet nepasidžiaugi laukų, miškų grožiu. Net valgydamas nieko nejauti. Neskanauji.

Man atrodo, nebus tiksliai prognozuoti orai, ir kas čia tokio. Bet, pasirodo, yra dalykų, kur reikalingos labai tikslios prognozės. Štai baigus gręžti naftos gręžinį iš dviejų kilometrų gylio jūros dugno reikia iškelti grąžtą. Tokiai operacijai naftos gręžimo platformoje reikia itin ramios jūros. Jeigu bangos bus per didelės, grąžtas ims siūbuoti, o tonas sverianti konstrukcija gali sugriūti ir sukelti pavojų žmonių gyvybei. Todėl labai svarbu žinoti tikslią prognozę, koks bus oras artimiausias keliolika ar net daugiau dienų. Naujos technologijos padeda naftininkams, dirbantiems atviroje jūroje.

Kažkuriame mokslo populiarinimo žurnale skaitydamas apie chaoso teoriją atkreipiau dėmesį į teiginį, jog pirmasis chaoso suvaldymas – orų prognozė. Anot mokslininkų, jog jei prie šalto kūno priglausime šiltą, šiluma po truputį juose taps panaši. Jei į vandenį įlašinsime lašą nuspalvinto skysčio, netrukus ta pačia spalva nusidažys visas stiklinėje esantis vanduo. Tokie yra gamtos dėsniai.

Būtent su šiais gamtos dėsniais susijęs vaizdingas pasakymas, kad drugelio sparnų plazdenimas viename Žemės pusrutulyje gali sukelti didžiulius pokyčius kitame. Kitaip tariant, net ir, regis, nereikšmingi įvykiai gyvenime gali nulemti didelius pokyčius.

Paprastesnis šio posakio tekstas: drugelio sparnų plazdenimas Singapūre gali sukelti uraganą Šiaurės Karolinoje. Jo autorius – 1917 m. gimęs chaoso teorijos pradininkas, JAV matematikas ir meteorologas E. Lorenzas. Atmosferą jis įsivaizdavo kaip šildomą puodą.

Kol temperatūrų skirtumas apačioje ir viršuje skiriasi nežymiai, oro darinys išlieka gana stabilus, tačiau kai temperatūrų skirtumas didėja, oro masės praranda stabilumą ir tampa netvarkingu dariniu. Taip galima prognozuoti gerą ar blogą orą. Kita vertus, E. Lorencas pastebėjo, kad net ir menkiausias sąlygų pasikeitimas prognozę padaro visiškai neįmanomą. Taip ir atsirado minėta „drugio efekto teorija“, esą užtektų netikėtai praskridusio drugelio, kad prognozė visiškai nepasiteisintų.

Chaoso teoriją galima pritaikyti ir ekonomikoje. Verslą geriausiai pradėti ekonominio chaoso metu. Kai sistema yra chaoso būsenos, jai valdyti užtenka labai mažos jėgos. Tik jei kas nors galvojate, jog chaosas yra šiandien, klystate. Chaosas buvo 1990 metais. Kas tuomet iškilo, tas iškilo, kas žlugo – žlugo.

Šiais metais prognozuoti orus privengia ir Naglis Šulija, ir Palmira ar kas nors kitas. Tiesa, šiokių tokių išvedžiojimų girdėti. Teigiama, kad orai svyruos (tai šals, tai vėl atšils), skėtį bus galima pamiršti, nors kitos prognozės teigia, kad be skėčio ilgai neišgyvensime.  

Dar neseniai renkant populiariausius Lietuvos žmones, daugelis siūlė popdainininkus, kitų sričių menininkus, sportininkus ir orų pranešėjus. Visos televizijos bei spaudos leidiniai per amžius žinojo, kad juos žiūrės ir skaitys, jei bus skelbiami kriminalai, maisto gaminimo receptai, dietos, kryžiažodžiai ir orų prognozės. Šiandien meno bei sporto žmonės irgi būtų siūlomi į populiariųjų gretas, bet štai orų pranešėjai vargu. Vasarą, kai orai gali lemti tavo atostogų sėkmę, orų pranešėjai turėtų būti itin populiarūs. Maga apie orus žinoti ir rudenį. Bet norisi, kad jie pataikytų.

Šiaip jau apie orų prognozavimus manau, jog tai norėjimas praskleisti ateities uždangą ir kyštelti nosį į Dievo planus. Teisingiausiai pasakytų pirmieji bolševikai, kad orų prognozės – opiumas liaudžiai. O kokia bebūtų rytojaus orų prognozė, visada ją galima atėjus tai dienai pataisyti.

Apie orus galima pajuokauti. Štai pranešama, kad numatytą šaltą vasaros savaitgalį bus 30 laipsnių šilumos. Nustebę klausiame, ar gali staiga atšilti. Sulaukiame atsakymo: 15 laipsnių šeštadienį, 15 – sekmadienį. Į svečius pavėlavęs lietaus permerktas meteorologas atsiprašė: „Atsiprašau, kad pavėlavau. Nepasiėmiau skėčio, nes kas galėjo pagalvoti, kad lis.“

Puikus užsiėmimas pranešinėti orus. Tavęs visi klausosi, o jeigu įvyksta tai, ką prognozavai, tampi populiarus, tave apgaubia mokslininko ir pranašo aureole. Bet juk dabar, kai orus numatyti padeda kosminiai palydovai, surinktą medžiagą apdoroja kompiuteriai, neturėtų būti sunku.

Tai ne anksčiau, kai, anot humoristės Vytautės Žilinskaitės, perskaičius žodžius „oro biuras“, vaizduotė piešdavo ore kabantį biurą arba biurą, pripildytą oro – tokio, kokį jis numatė, bet kokio piliečiai nematė ir nematys. Oro biuras asocijuodavosi su oratoriais, kurie be paliovos ką nors žadėdavo.

Suprantama, kad ši asociacija būdavo ypač stipri, kai orų pranešėjai aiškindavo apie spindinčią skaisčią saulę, o už lango regėdavai šlapdribą. Tad, antra vertus, nepasitenkinimą dėl prastų orų – per didelės kaitros ar ilgalaikio lietaus – mėgstame išlieti ant sinoptikų, esą jie eilinį kartą nepataikė. Nors ant ko daugiau tokiu atveju pykti? Nejau ant Dievo?

Kodėl jau ne pirmą kartą prisimenu Vytautę Žilinskaitę? Ogi šios satyrikės prieš keturiasdešimt ar net daugiau metų parašytos humoreskos – įdomios ir aktualios net šiandien. Retai taip būna, todėl norisi jos humoristines noveles dar kartą prisiminti.

Jau prieš keturis dešimtmečius satyrikė prognozavo, kad ateis laikas, kai žmogus įmins orus bent savaitę priekin. O dar tolimesnėje ateityje bus taip, kad kas kokio oro norės, tokį ir turės, tereikės paspausti specialų mygtuką. Bet štai vienam prireiks šiltesnio oro, kitam šaltesnio, dar kitas būtinai užsinorės žaibų bei gaivaus ozono po jų ir t. t. Žmonės susipeš. Kadaise žmonės nepasidalydavo grobiu, vėliau – žeme, dar vėliau – bendra virtuve, po to – dar kartą žeme, kol galiausiai nepasidalys oru.

Blogai tai, kad kai bus tiksliai pranešami būsimi orai, išnyks pokalbiai apie orą, kurie buvo diplomatinio bendravimo variklis. „Žmonės stabteli. Pasisveikina. Patrypčioja. Pažiopčioja. Ir... ir... nueina kas sau. Nueina, nusinešdami kartėlį, nusivylimą susitikimu, neužsimezgusiu pokalbiu, įtartinu kito mikčiojimu („kažką slepia užantyje, gyvatė!“). Kita kartą jiedu jau nebesustos šnektelėti, o pralėks vienas pro kitą kaip vėtra“, – liūdnai prognozavo satyrikė.

Šiandien, kai meteorologai neatspėja būsimų orų ir juos prognozuoja netiksliai, bemat teisinasi jau minėta drugio efekto teorija bei tuo, jog gamtos negalima sudėti į formules ir neįmanoma sudaryti prognozių, kurios pasitvirtintų šimtu procentų.

Girdėjau 90 metų senolį priekaištaujant, jog jis matęs per savo gyvenimą ir šaltų žiemų, ir karštų sausringų vasarų, ir tvankių naktų, kai ganydamas arklius naktimis vandeniu gaivinosi, ir besniegių žiemų buvo, ir pūgų, o dabar neapsiplunksnavęs jaunuolis aiškins jam, kas bus, ko ne.

Lietuviui orai visada blogi. Burnojantiems ant orų lietuviams šie atkeršija. Orai tokie, kokių nusipelnėme. Ar pastebėjote, kad vos daugiau mūsų suguža į tą pačią vietą, ten atskuba ir lietus, pavyzdžiui, Dainų šventė, Varnių bliuzo festivalis ir t. t. Aišku, giriant senolių išmintį, greitai galima nuklysti į šoną ir pradėti svaičioti apie būrėjus, alchemikus, varnas.

Girdėjau ne vieną sakant, jog klimatas šyla. Tačiau girdėjau ir priešingų teiginių, jog Europos žemynas palaipsniui vėsta. Girdi, šiltoji Golfo srovė, skalaujanti Anglijos krantus, skyla ir numigruoja į Antarktidą, tuo pačiu nebešildydama Europos. Pateikiama ir pavyzdžių, kad vasaros metu +3, +5 naktį ne retas atvejis.

Platonas „Valstybėje“ teigė, jog į žmogaus sielą gali būti įmaišyta aukso, sidabro arba geležies ir vario mišinio. Metalo priemaiša lemia, kokia bus žmogaus padėtis visuomenėje: filosofas, kareivis ar darbininkas. Panašiai ir su orais. Kažkas juose primaišyta ir tas kažkas iššaukia vienokius ar kitokius orus.

„Galima manyti, kad stebuklų nebūna, galima manyti, kad viskas yra stebuklas“, – pasakė kažkuris iš didžiųjų. Panašiai galvoju ir apie Aukščiausiojo buvimą. Kartais atrodo, kad jo nėra, bet kai pagalvoju, kaip viskas gamtoje surėdyta, teturiu vienintelį atsakymą – kaip Jo gali nebūti.

Nors žmonės lieka žmonėmis. Gyvenimas yra toks, koks yra. Vestuvinę naktį jaunavedžiai skaičiuoja vokeliuose gautus pinigus. Kai mūsų pensininkai kalba apie sveikatą, mini tik ligas, o ne tai, kiek jie yra sveiki.

Kas baisiausia? Kad šių dienų žmogaus godumui nebėra ribų. Net pagalvojau, kad oligarchai, registruojantys savo įmones kitose šalyse, kad tik savo šaliai nemokėtų mokesčių, galėtų tas įmones registruoti laivuose neutraliuose vandenyse – jokių mokesčių nereikėtų.

Pažįstamų garbaus amžiaus žmonių tiesiai šviesiai paklausiau, už ką jie balsuos. Atsakė, kad už tuos, kurie laiko nebesukinės. Kiti pamini bankus, alkoholį.

Kažkas siūlė, jog jei Lietuvoje bus steigiamas nacionalinis bankas, Šiauliuose jis galėtų būti centrinio pašto patalpose. Pagalvojau, jog ir man mielą įsivaizduoti banką Šiaulių centriniame pašte. Pamenate kokia graži centrinė salė, kurioje vyktų pagrindinės operacijos. Tokia aplinka verstų jaustis oriai ir reikalautų kitaip žvelgti į pinigus. Tai ne dabartinių bankų sterili, bet sausa, nemiela aplinka.

Ar žodis „karantinas“ pradings iš mūsų gyvenimo? Sako, kad žmonės depresiją išgyvena rudenį ir žiemą. Nes tamsu. Nes šalta. Nes nuovargis. Nes taip visiems. Jie turi kuo teisintis. Nors man tas liūdesys jau liepos pabaigoje atkeliaudavo. Tačiau pavasario mėnesiai ir vasaros pradžia visad būdavo šviesūs. Tik šie metai buvo kitokie.

Gimusiems sovietmečiu karantinas lengviau pakeliamas. Nes tuomet gyvenome tarsi karantine. Ir tai penkiasdešimt metų. Į užsienį niekur neišvažiuodavome, knygynai, bibliotekos veikdavo, bet glavlitas daug ko neleido spausdinti, parduotuvėse prekių trūko, tarsi visi ruošėsi karantinui ir viską išpirko. Dabar, jei tik užsinorime, galime eiti į gatves ir mitinguoti iškėlę plakatus „Virusui – ne!” (nors, žinia, virusas nemoka skaityti). O apie kažkokius ten mitingus anksčiau net pamąstyti negalėjai. Ko labiausiai trūksta karantino metu? Laisvės. Būtent jos tuomet mums labiausiai ir trūko.

Atsigauname. Birželio 17 d. „Laiptų galerijoje“ 28-ajame „Laiptų galerijos“ pavasaryje koncertavo D. Dėdinskaitė (smuikas), T. Motiečius (akordeonas), G. Pyšniak (violončelė), vyko skulptoriaus Martyno Gaubo objektų paroda, birželio 23 d. laukia trumpiausios vasaros nakties poezija ir muzika, dalyvaujant puikiam Kauno dramos teatro aktoriui Dainiui Svobonui ir L. Krėpštaitei (fortepijonas), I. Andriuškevičiūtei (smuikas), A. Krištoponienei (smuikas), birželio 30 d. vakaras su aktoriumi ir režisieriumi Valentinu Masalskiu, liepos 6 d. Šarūno Saukos tapybos paroda.

Tiesa, šalia informacija: „Sėdėsite saugiu atstumu – salėje vietų skaičius ribotas. Būtina dėvėti apsaugines kaukes. Bilietus galite įsigyti tik iš anksto. Koncerto dieną bilietai neparduodami.“ Ką darysi. Nors gal kai pasirodys šis tekstas, toks skelbimas-įspėjimas bus nebereikalingas.

Visada galime pasirinkti, kaip pradėti dieną – gerai ar blogai nusiteikę. Sunkiausia, kai reikia prastumti dieną, t. y. ištverti iki dienos pabaigos. Kadaise šv. Augustinas yra kalbėjęs apie tai, kad egzistuoja tik esamasis laikas. Tačiau jis skyrė tris jo formas: esamasis apie būtąjį (atsiminimas), esamasis apie esamąjį (stebėjimas) ir esamasis apie būsimąjį (laukimas). Ir visai kitokia diena, jei iš kieno nors lūpų išgirdai: „Geros Jums dienos!“ Nepakenks ir palinkėjimas: „Gero oro!“ Gaila, kad jis retai girdimas.

Į viršų