Karantinas, atrodo, jau baigiasi, todėl norisi apie jį kalbėti būtuoju laiku. Karantinas suklostė draugų sąrašą. Su vienais norėjai telefonu ilgiau ir dažniau pabendrauti, kitų skambučio nelaukdavai ir jiems skambinti neprisiversdavai. Tai tiesiog diktavo širdis. Ne vienas sakys, jog toks telefoninis draugų sąrašas nėra tikras, o man atrodo – pats tikriausias. Nepasiilgai žmogaus, ar jis tavęs nepasiilgo, vadinasi, jūs vienas kitam tiek ir tereikalingi.
Net ne karantino metu, tuomet apie jį niekas net nebuvo sapnavęs, pamenu, kaip laukdavau vieno iš puikių savo draugų, tiesa, jau šviesios atminties, maestro Juozas Tiškus skambučio, kuris visad linksmai pasisveikindavo (aš gyvenau tuomet lenkiškame Nemenčinės krašte): „Dzien dobry, pan Ričard, kas naujo, kas blogo, kas mirė?“ Žodžius „kas mirė“ jis visad tardavo atsargiai, jei neseniai buvo išėjęs koks pažįstamas žmogus, niekad to nesakydavo. Šiandien, aišku, tų žodžių visai nevartotų.
Štai bent kartą savaitėje susiskambiname su dailininku Sigitu Prancuičiu ar skulptoriumi Kaziu Bimba. Savaitė baigiasi ir žinome, kad turime vienas kitam paskambinti. Taip ne su vienu draugu. Pamatai telefono ekrane jo vardą ar pavardę ir apsidžiaugi. Apsidžiaugiu, ir kai paskambinęs bei dar nespėjęs pasisveikinti, išgirstu atsiliepusio žodžius: „Sveiki, Ričardai!“ Vadinasi, tave žino, tu įrašytas jo telefone, reiškia kažkuo tam žmogui reikšmingas, nes esi to žmogaus draugų sąraše.
Draugai gali būti ir tie, su kuriais tiesiogiai nebendrauji, bet, pavyzdžiui, jie yra tavo skaitomų knygų herojai. Tik baigiau skaityti Arno Ališausko knygą „Kostas: eskizai scenos generolo portretui“ apie aktorių Kostą Smoriginą. Prisiminiau aktorių, vaidinantį Osvaldą H. Ibseno pjesėje „Šmėklos“. Susiklostė, kad šią norvegų dramaturgo pjesę teko matyti ne viename teatre ir šis Osvaldas labiausiai įsiminė. Tiesa, nuostabus buvo visas trejetukas – E. Pleškytė (fru Alving), A. Šurna (pastorius Mendesas).
Prisimenu pokalbį su K. Smoriginu apie draugystę. Jis mąstė, jog draugai skirstomi į tuos, kurie vidurnaktį magistralėje Klaipėda-Vilnius sugedus tavo automobiliui, kelsis ir atvažiuos tau padėti, ir į likusius.
„Literatūroje ir mene“ recenzuodama šią knygą Jūratė Visockaitė pastebi, jog leidykla pasiryžo ir praleido rusiškus keiksmus su taškeliais vidury žodžio ir minimą nemažą kiekį alkoholio. Anot kritikės, chebros tarpe tai faina, bet surašant ant balto lapo... O aš pagalvojau – o ką čia pakeisi. Atvirumas artina žmones.
Gegužę mus paliko rašytojas Eugenijus Ignatavičius. Iš jo kūrinių labiausiai įsiminiau pjesę „Svajonių piligrimas“ apie M. K. Čiurlionį, 1975 m., švenčiant Čiurlionio 100-etį, režisieriaus J. Vaitkaus pastatytą Kauno dramos teatre, o 2008 m. pakartotą Vilniaus Mažajame teatre. Paties M. K. Čiurlionio pjesėje tarsi ir nėra, jį atskleidžia trys neramios sielos herojai: Jaunuolis, Keistuolis, Piligrimas. Pjesė apie asmenybės ir tikrovės susidūrimą, gyvenimo sudėtingumą. Girdėjau M. K. Čiurlionį lyginant su Edvardu Munchu. Galima būtų sutikti, tik E. Munchas gyveno apsuptas asmenybių, pavyzdžiui, artimai draugavo su Augustu Strindbergu, o štai M. K. Čiurlionis buvo vienišų vienišas.
Draugų iš ekrano irgi kiekvienas turime. Bent mano vienas iš didžiausių – aktorius Džekas Nicholsonas. Jo herojai nėra didvyriai, bet jie artimi, nes ir pats kokiais ten žygdarbiais negali pasigirti. Nors geriau pagalvojus, kiek daug gėrio slypi pagrindinio kino filmo „Kaip bus, taip gerai“ herojaus rašytojo, kurį vaidina Dž. Nicholsonas, sieloje. Pradžioje jį erzina kaimynai – vieniša motina, gyvenanti su chroniškai sergančiu sūnumi, ar homoseksualus dailininkas. Bet ilgainiui jis ima tuos žmones suprasti ir jie jam tampa tarsi šeimos nariai. Ar tas pats Dž. Nicholsonas, „Švelnumo kalboje“ vaidinantis plevėsą astronautą. O ypač Makmerfis „Skrydyje virš gegutės lizdo“. Tiesa, šio aktoriaus herojai visi neigiami-teigiami.
Pačiu blogiausiu atveju draugu tampa ir televizorius. Rusiškų kanalų nežiūriu. Su nedidelėmis išimtimis. Pavyzdžiui, pažiūriu viktoriną „Kas? Kur? Kada?‘ Štai priešpaskutiniame žaidime buvo klausiama, kam vieno kambario ir virtuvės bute reikalinga juos jungianti siaura anga. Niekas neatsakė, nesugalvojau atsakymo ir aš. O pasirodo, kad toje angoje pastačius lempą, kuri apšviestų ir kambarį, ir virtuvę. Išgirdęs šį atsakymą iš širdies apsidžiaugiau – kaip gerai, kad mes iš ten pabėgome.
Atsirado naujas JAV remiamas Laisvosios Europos radijo transliuojamas kanalas skambiu pavadinimu „Currenttime.tv“, kuris paprasčiau vadinamas „Nastojaščeje vremia“. Labai savotiškas kanalas. Geros laidos pinasi su prastomis. Įdomu stebėti rusus, ne vaidinančius, o tvirtai tikinčius sovietinėmis idėjomis. Nors žodis „įdomu“ gal čia ir netinkamas, gal tiksliau – graudu stebėti. Prisiminiau jau minėto maestro Juozo Tiškaus legendiniame orkestre LEO trimitu grojusį iš Rusijos gilumos į Lietuvą atvykusi Marengleną Baburiną. Tėvai pagerbdami marksistines idėjas iš trijų pavardžių (Marksas, Engelsas, Leninas) sukonstravo sūnaus vardą.
Neseniai bulvare sutiktas draugas netikėtai tarstelėjo įdomią ir netikėtą mintį. Anot jo, dėl visko gyvenime kalčiausi pinigai, melas ir puikybė. Anot jo, PMP. Sako, pinigai pagimdė melą ir jie tapo neatskiriami. O čia tuoj ir puikybė. Tuo PMP labiausiai ir išbandoma draugystė. „Dideli pinigai gadina, – sakau draugui, – štai todėl tu visad būsi geras žmogus.“
Koks pagrindinis gyvenimo variklis? Sunkus klausimas. Bet, pasirodo, nėra viskas taip sudėtinga. Mūsų gyvenimo tyrinėtojai įrodinėja, kad tai paslaptis ir iš jos kylantis smalsumas. Mokslininkai tvirtina, jog smalsumas, tai yra, poreikis tirti aplinką, išlieka visą žmogaus gyvenimą ir tai yra savitas žmogaus bruožas. Žmonės iš smalsumo keliauja į įvairias mažai ištirtas, grėsmingas vietas, žūva lipdami į kalnus arba olų nasruose. Einšteinas, Edisonas, da Vinčis ir kiti didieji išradėjai daugumą įstabiausių dalykų atrado tiesiog iš smalsumo. Nesistengiantys įminti paslaptis yra arba labai pavargę, arba ligoniai. Jei Amerikos gyventojai būtų paskubėję kurti laivybą ir pirmieji būtų atvykę į Europą, būtų galima pasakyti, jog jie atrado Europą.
Vaiko gyvenimas prasideda nuo klausimo. Daugeliui pirmasis klausimas skamba taip: kas yra už tų žvaigždžių, kurios taip gražiai spindi giedrą naktį? Ar jos kada nors baigiasi? Ar apskritai egzistuoja visatos kraštas, mūsų erdvės pabaiga?
Vaikai irgi turi būti draugais. Neik į sūnaus ar dukros kambarį nepasibeldęs. Rytų išmintis byloja, jog vaikus rei¬kia ne mokyti, o stebėti. Stebint nu¬kreipti reikiama linkme. Vienos šei¬mos tėvas sakė išmokęs užsienio kalbą, kad paskatintų dukrą jos mo¬kytis. Griežti dogminiai pamokslai, ujimas, barimasis auklėti nepadės. Gąsdinimu bausmėmis taip pat daug nepasieksi. Klasikinis teologinių studijų pavyzdys: mama, trumpam palikdama vaikus, prigrasino ūgte¬lėjusį sūnų neskriausti jaunesnės se¬sutės, nes Dievas nubaus. Mamai iš¬ėjus brolis trinktelėjo seseriai, nes tiesiog smalsu buvo, kaip tas Dievas nubaus.
Į kiekvieną žmogų, sulaukusį 12 metų, reikia kreiptis „jūs“. Ir nesakykite „tu“ padavėjams ar vairuotojams. Bet kurioje situacijoje su „jūs“ neprašausite. Jei pašnekovas įkyriai jus „tujina“, paklauskite: „Atleiskite, ar jūs į mane kreipiatės?“ Negalima blogai kalbėti apie artimuosius, draugus. Jei tavo vyras jau toks blogas, tai skirkis su juo ir tiek.
Vis pamąstau, kodėl mes niekad nesakome „Mūsų prezidentas“? O iš amerikiečių lūpų posakį „Mūsų prezidentas“ nuolat girdime. Lietuviai – tik „Prezidentas“ ir daugiau nieko.
Kai širdį skauda, reikia išsipasakoti. Psichologai teigia, jog norint kad palengvėtų, reikia išsipasakoti trims žmonėms. Aišku, bent kartą pasipasakojai apie savo bėdas ir jau lengviau, bet kad visiškai palengvėtų, reikia išsipasakoti trims žmonėms.
Vienas bičiulis atsiliepdamas telefonu sako: „Įdėmiai klausau“, kitas pabrėžia: „Esu pilnas dėmesio“, o dar vienas rėžia tiesiai šviesiai: „Skųskitės!“
Stengiuosi, kad mano tekstai būtų optimistiniai, tačiau rašydamas apie dabarties žmonių tarpusavio santykius daug optimizmo išspausti nepajėgiu. Prasti tie santykiai. Dabartinis pasaulis tampa vienišųjų pasauliu. Mūsų dienomis, kaip niekad anksčiau, žmonės turi visas galimybes bendrauti – telefonas, internetas suras netgi toliausiai esantįjį. Nepaisant tokių galimybių, vienišių daugėja.
Mano galva, vienišumą labiausiai skatina skirtingos vertybės, kai tenka gyventi pagal kito vertybių skalę. Vienišas gali jaustis, kai nėra bendraminčių draugijos. Tiesa, vienas ir vienišas yra ne tas pats. Be abejo, tai visiems suprantama.
Vienišas gali jaustis ir negyvendamas vienkiemyje. Kažkokiame psichologijos vadovėlyje skaičiau: „Jei negali būti su tais, kuriuos myli, tai mylėk tuos, su kuriais esi.“ Tai tiesa, bet duoti pamokymus visad lengviau.
Nors štai toks psichologų patarimas įsiminė. Atėję pas juos, žmonės dažnai sako norį atsikratyti baimės, nuobodulio, liūdesio, paimti lyg kokius atsibodusius daiktus ir išmesti. Psichologai teigia, kad tai nerealu, bet realu yra išmokti su tuo gyventi, nes šių jausmų mes neišvengsime, kol būsime gyvi.
Senovės išminčiai eiti į dykumą siūlė ne tam, kad atsiskirtum nuo žmonių, bet kad juos atrastum. Šių dienų žmogui pavojingesnis yra ne fizinis vienišumas, bet savęs praradimas žmonių minioje, ne pabėgimas į kalnus ar dykumą (o, kad daugiau žmonių tuo susigundytų!), bet tapimas minios žmogumi.
Statistika byloja, jog vienišų moterų daugiau nei vyrų. Ryški tendencija ir ta, kad tokie žmonės gyvenimui dažniausiai renkasi didmiesčius. Tik reikia priminti, kad vyras džentelmenas neturėti vienatvei palikti moterį, ją vertinti, pasitikėti ja, nes ir šiaip gyvenime buvimas su moterimi net ekonomiškai gali praversti – moterų galvoje daugiau variantų.
Iš savo draugų tarpo pastebėjau, jog vienumą dažniausiai pasirenka vidutinio amžiaus žmonės. O senatvėje vėl nori būti apsupti klegesio. Jei kas sako, jog ne, tai meluoja. Todėl sutinku, jog senatvėje būti vienam itin sunku.
Pagalvojau, jog geriausias vienatvės lakmusas – provincija. Ten suvoki, ar esi vienišas. Tad Šiauliai tam tinkama vieta. Vienatvė – tai jausmas, kad visi kiti turi draugų. Kažkuris iš didžiųjų pasakė: „Kai nemyli nieko – tai vienišumas, kai myli visus – tai šventumas, kai myli tik save – tai vienatvė.“ Girdėjau ir skaudų teiginį, girdi, jei esi vienišas, reiškia, gyvenime darei kažką ne taip. Prisiminiau posakį, kad net dievai kūrė pasaulį, išsigandę savo vienišumo
Kada paskutinį kartą savo artimam žmogui sakėte, kad jį mylite? Nepamenate? Girdėjau istoriją, kaip moterys savo vyrams išsiuntė SMS žinutes: „Brangusis, aš tave myliu.“ Atsakymai į tokią žinutę buvo įvairūs: „Kas man rašo?“, „Gal susirgai?“, „Kas atsitiko automobiliui, ar nėra aukų?“, „Nevyniok į vatą, tiesiai sakyk, kiek tau reikia“, „Ar man prisisapnavo?“, „Jei neprisipažinsi, kam iš tiesų rašei, pyksimės“...
Kodėl žmogus verkia? Ašaros padeda pašalinti iš organizmo streso hormonus bei toksinus. Jos taip pat informuoja mus apie nepatenkintus poreikius ir taip padeda išgyventi. Emocinė – atkuria jausmų pusiausvyrą, energiją, suteikia palengvėjimą. Socialinė – padeda atkreipti dėmesį, kad jums reikalinga pagalba.
Ar gali pritrūkti vietos atminčiai? Gali. Tik dar nė vienas žmogus neišgyveno iki tokio momento. Mūsų smegenyse yra maždaug du kvadrilijonai baitų atminties. Jeigu įsivaizduotume, kad smegenys yra vaizdo kamera, kuri veikia nenutrūkstamai ir viską įrašinėja kiauras paras, vietos jose užtektų 300 metų.
Gyvena tvarkingas, doras žmogelis. Rūpinasi šeima, neištvirkauja, kruopščiai atlieka visus darbas, lankosi bažnyčioje, meldžiasi, bet jam nesiseka ir tiek. Tai jo namas sudega, tai jį apvagia ir t. t. Žmogelis nepasiduoda negandoms – toliau rūpinasi šeima, energingai dirba, meldžiasi. Bet jį užklumpa naujos bėdos. Jau net angelai eina pas Dievą jo užtarti: „Viešpatie, juk tai toks geras žmogus, o aplink tiek nedorų, verčiau padėk jam, kam vis jį baudi?“ „Na, nepatinka jis man kažkodėl ir tiek“, – atsako Aukščiausiasis.
Ar pastebėjote, jog jau vasara? Šiemet ji prasidėjo tyliai, be fanfarų, be triukšmingų sezonų atidarinėjimų. Kiekvienas iš mūsų sulaukėme jau daugiau ar mažiau vasarų. Kaž¬kiek jų dar sulauksime. Ką apie prabėgusius metus ir praėjusias vasaras galime pasakyti? Vėl pa¬kartoti – vienodų vasarų nebūna, todėl visad reikia turėti planą B.
Kad prasideda vasara, suprantu iš prasidėjusių kalbų apie braškių kainas. Be abejo, dar iš kalbų apie atostogas. Sako, šią vasarą mažiau keliausime. Visko bus. Jau girdžiu apie planuojančius ekskursijas tolimuose kraštuose. O ir apie apžvalgines keliones ne vienas kalba. Visi išsilakstysime, tačiau kaip norėtųsi, kad nepamirštume draugų, su kuriais ypač susibičiuliavome karantino metu. Jie – tarsi nelaimės draugai, o tokie ištikimiausi.
