Kažkiek pritilo. Mieste šiomis dienomis nebėra „Ant rubežiaus“, kitų festivalių, koncertų, žvelgiant globaliau – nebevyko „Eurovizija“, nebeatvažiuoja vadinamosios mega ir mažesnės žvaigždės. Gegužė ir vasaros mėnesiai ankstesniais metais buvo ypač dainingi. Dabartinis metas be dainų lietuviui nėra mielas. Tiesa, nesakysi, kad nedainuojama. „Negaliu nedainuot“, – lietuvio sielą apibūdino Paulius Širvys. Todėl TV laidose dainuojama iš namų, o pagaliau prasidės ir koncertai, nedideli, bet vis tiek.
Daina – išsilaisvinimo simbolis. Gal todėl sovietmečiu mūsų dainavimas buvo varžomas ir kontroliuojamas. Lietuviai ir į lauką su daina eidavo, ir į karą. Net mūsų revoliucija dainuojanti.
Vis prisimenu, kaip kartą kompanijoje kažkas pasiūlė sudainuoti penkiasdešimt žygio dainų. Galvojau, iš kur tiek rasis. O pasirodo, yra: „Ėjo senis lauko arti“, „Per klausučių ulytėlę“, „Ariau, ariau“, „Išėjo tėvelis į mišką“, „Tūkstantis žingsnelių“, „Neišeik tu iš sodžiaus“, „Ateisiu, mergužėle, ateisiu“... Jau nekalbant apie „Ant kalno mūrai“. Kažkas pabandė prijungti „Skinsiu raudoną rožę“ (dainos žodžiai „Lauksiu tavęs ateinant“ ir „Atnešiu tau kas rytą dovanų“ simbolizuoja žygį) ar „Žalioj stotelėje“ (kur pats pavadinimas byloja, jog bus kažkur judama), tačiau buvo sukritikuoti, nes, girdi, tai kompozitorių profesionalų kūriniai, o ir liaudies dainų penkiasdešimtukui pilnai pakanka.
„Dainos galia“ – tokiais skambiais žodžiais profesorius iš Vašingtono universiteto Gunčis Šmidchenas pavadino vieną savo knygų. Tai knyga apie Baltijos valstybių dainuojančią revoliuciją. Pagrindinė knygos mintis, jog Sovietų Sąjungą sugriovė liaudies dainos. Pasaulis žino apie išsivadavimo judėjimus, tik kalbantieji ir rašantieji apie tai dažnai ignoruoja dvasinę kultūrą. Gal todėl, kad niekur kitur ji taip nepasitarnavo išsivaduojant (nors amerikiečiai ir turi savo „We Shall Overcome“), kaip mūsų krašte.
Rašant apie dainas ir dainavimą vis norisi prisiminti garsųjį kino kūrinį „Muzikos garsai“, nes maloniai nustebau sužinojęs, kad šis amerikiečių kino klasikos filmas iki šiol tebėra vienas sėkmingiausių visų laikų Holivudo produktų. Prisiminiau, ir kokį furorą jis buvo sukėlęs Lietuvoje, o dainos iš šio kino filmo dar ir šiandien tebedainuojamos. Pasirodo, barono von Trappo šeima iš tikrųjų egzistavo, dainavo ir iš tikrųjų išvyko į Ameriką Hitleriui užėmus Austriją. Dar ir šiandien kai kurie jos nariai tebegyvena.
„Muzikos garsų“ gerbėjai, be abejo, prisimena, kad dainuoti ir muzikuoti šios šeimos narius paskatino namų auklė, vėliau antroji barono von Trappo žmona Marija Augusta. Tiesa, filme kalbama, jog dainuoti mėgo ir anksti mirusi pirmoji barono žmona. O Marija Augusta prieš Kalėdas kas vakarą barono vaikus (jei gerai pamenu filmą, jų buvo septyni) išmokydavo vis naujos giesmės. Taip Kalėdoms susidarydavo nedidelis koncertėlis.
Kokia mūsų, dabar jau pagyvenusių, buvo jaunystės muzika? Tamara Miansarova ar Edita Pjecha bent man nepatiko. Aišku, žavėjo „The Beatles“, „Rolling Stones“, „Bee Gees“... Galėjai juos išgirsti per Liuksemburgo radiją, lenkų radijas vasaros metu priešpiet transliuodavo laidą „Vasara su radiju“, kurioje nuskambėdavo dvi užsienio kompozitorių estradinės dainos. Aišku, didžiausias džiaugsmas buvo iš užsienio parvežtos plokštelės, kurias bemat persirašydavo visi turintys juostinius magnetofonus.
Lietuviška estrada per radiją (kartais ir per TV) buvo rimta, morali. Anuometinių ansamblių nariai dainavo, kas jiems buvo liepta. Solistai prie mikrofonų turėjo stovėti ramiai – it pionieriai ar kareiviai per rikiuotę. Koncertinės programos buvo tvirtinamos kultūros tarybų. Patvirtinus jokių papildomų dainų nebuvo galima prijungti. Buvo numatyta kiek procentų turi būti lietuvių estrados, kiek rusų, kiek kitų sovietinių respublikų, soc. lagerio šalių... Vakarų pasaulio dainoms vietos veik nelikdavo. Ką darysi, kad buvo toks laikotarpis, kai visi supratome, kad esame įkliuvę, ir tai suprato net kultūros namų, filharmonijų direktoriai bei pats kultūros ministras.
Šį tekstą rašau norėdamas prisiminti ir anuometinius Lietuvos filharmonijos estradinius ansamblius – profesionalius lietuvių estrados kolektyvus.
Neseniai LRT pakartojo estradinio ansamblio „Nerija“ 45-mečio jubiliejinį koncertą. Puikus tai ansamblis, puikūs jo solistai, tačiau šiandien norisi prisiminti dar ankstesnį mūsų estrados kolektyvą „Estradinės melodijos“, pradėjusį savo koncertinę veiklą 1966-aisiais, tai yra, daugiau nei prieš 50 metų. „Estradines melodijas“ subūrė puikus muzikas Juozas Tiškus, prieš tai vadovavęs orkestrui LEO (Lietuvos estradinis orkestras). Ansamblis sudarytas pagal anuomet populiarų sąstatą 1 + 3 + 7 (septyni instrumentalistai, trys solistai ir konferansjė), o pavadinimas reiškė, jog kolektyvas populiarins estradinę muziką. Pirmieji solistai – Nijolė Ščiukaitė, Adolfas Jarulis ir Jurgis Žukauskas. Visi – šiauliečiai. O prieš 14 metų, būtent birželio mėnesį, mus palikęs maestro Juozas Tiškus irgi mėgo juokauti esąs šiaulietis, nes gimęs Šiaulių gatvėje Kaune.
Gaila, bet kai kurių ano meto atlikėjų jau nebėra tarp gyvųjų. Alfonsas Buiša, Vincas Masionis, Teisutis Saldauskas, Romualdas Bieliauskas, Adolfas Jarulis, „Kertukų“ vadovas Gediminas Jurgilas... Vardiju tik šiauliečius.
Alfonsas Buiša – pirmųjų užsienio solistų perdainuotų hitų tekstų autorius: „Aš norėčiau sugrįžt į Jamaiką, / vėl mylėti juodaplaukę, / aksomines akis jos bučiuoti, / skęsti meilės sūkury“; „Mergaitė iš Palermo, po saule Sicilijos, / dainuodavo tavernoj, kad meilė nemyli jos“; „Sėsk brangioji ant suolelio, pažiūrėk į akutes, / nebijoki, nes suolelis neišduoda juk paslapties“...
Kai kurios kompozitorių dainos taip išpopuliarėja, kad imamos vadinti liaudies dainomis. Kai per vienas vestuves svečiai užtraukė dainą apie taborą „Tolumoje laužo liepsnos“ ir ten buvęs dainų tekstų autorius Algis Elenskis pasigyrė, jog parašęs šiuos žodžius, pabroliai liepė jam užtilti, nes, anot jų, tokius populiarius žodžius tegalėjo parašyti tik liaudis ir jis gaus lupti už tokį savinimąsi. O šis autorius nuo neatmenamų laikų rašė žodžius Nelės Paltinienės ir Eugenijaus Ivanausko atliekamoms dainoms, vėliau talkino Edmundui Kučinskui („Meilės laiptai“).
Man įsiminė ano meto muzikantų draugiškumas, paprastumas ir atvirumas. Prisimenu, laidojant vieną solistą, prie kapo atsisveikinimo kalbą sakantis kolega muzikantas užsirūkė. Ar buvo galima pykti? Žmogus jaudinosi, išgyveno dėl anksti išėjusio draugo ir šito neslėpė.
2003 m. žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru buvo pripažinta trijų Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – dainų švenčių tradicija ir simbolika.
Bičiulis pastebėjo, kad daug pavyzdžių, kai dainų švenčių metu vaikai pasikviečia savo senolius tėvus į sostinę, nusiveda juos į tą šventę ir šie skambant „Lietuva brangi“ apsiverkia. Estams, pavyzdžiui, muzikologai teigia, didžiausia vertybė yra profesionalus aštuoniabalsis (ar keturbalsis, penkiabalsis) dainavimas.
Lietuviams ribų nėra. Mūsų tautietis puikiai gali dainuoti ir vienas, ir duete, ir didžiuliame chore. Atrodo, kad dainų šventėse meninis rezultatas mums nėra labai svarbus. Viską lemia žmonių saviraiškos galia, kylanti iš mūsų tradicijos, istorijos, papročių ir jau minėto laisvės troškimo.
Šiandien, kai vis girdime žodį „Eurovizija“, įdomu prisiminti, jog lietuvių estrados primadona Nijolė Ščiukaitė – pirmoji mūsų solistė, peržengusi Lietuvos ribas ir dalyvavusi anuomet populiariame Sopoto dainos festivalyje. Lietuvė tuomet dalyvavo kaip Sovietų Sąjungos atstovė, bet žodis „Lietuva“ irgi nuskambėjo.
Į Sopotą Nijolė nusivežė J. Tiškaus parengtą A. Raudonikio ir J. Lapašinsko dainos „Tėvynė“ partitūrą, bet išsigando, kai pamatė, kad per repeticiją solistams akompanuojančio Lodzės radijo orkestro vadovas atmeta net asų parašytas natas ir liepia taisyti ar parašyti prideramai. Išsigando, nes nusprendė, jog jai galimybių jokių, o dar kas natas pataisys, kai J. Tiškaus drauge vykti neišleido. Todėl su jauduliu padavė dirigentui savo dainos natų lapus. Neįtikėtina, tačiau nebuvo nė vienos pastabos, orkestras iš karto ėmė groti, tad dainininkei tuomet tereikėjo gerai atlikti dainą.
Nijolė Ščiukaitė dar prisimena koncertą Čekoslovakijoje po čia numalšinto sukilimo. „Bratislavos lyros“ festivalyje buvo pranešta, kad svečių teisėmis pasirodys ansamblis iš TSRS. Kadangi koncertai vyko parko estradoje, kur suolai buvo be atramų, žiūrovai pasitiko atlikėjus sėdėdami į juos nugara. Kai lietuviai pradėjo koncertuoti, žmonės, išgirdę žodžius „Lietuva“ ir „Vilnius“, atsigręžė į sceną.
„Nuo tada, kai 1964 metais per Liuksemburgo radijo stotį išgirdau „The Beatles“ dainą „Love Me Do“, visas mano gyvenimas pasikeitė,“ – yra ištaręs Kęstutis Antanėlis. Nuo 7-ojo dešimtmečio jaunuoliai entuziastingai puolė drožti gitarų. Beveik visos šio laikotarpio grupės buvo susikūrusios vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Šiauliuose išgirdome „Saulės vaikus“ (vadovas Kazimieras Venclova).
Bigbyto grupės laisvėjančios visuomenės išdava. Estrada galėjo plėtotis tik po Nikitos Chruščiovo pradėto atšilimo laikotarpio, tai yra, nuo 1956 metų. Stalino laikais buvo draudžiama viskas, netgi fokstrotas, o ką jau ten bekalbėti apie tango. Atšilimas atnešė disidentišką hipių judėjimą ir muzikos grupes, pradžioje grojusias visokius koverius, o paskui – ir originalias, neretai labai stiprias dainas. Aišku, vengrų „Omegos“ lygio mes nepasiekėme, bet buvo ir puikių dalykų.
1969 metais įvykęs Vudstoko festivalis užkrėtė ir jaunimą Lietuvoje. Svarbus įvykis Lietuvos muzikiniame gyvenime buvo Kęstučio Antanėlio 1971 metais pastatyta roko opera „Jėzus Kristus – superžvaigždė“. Roko operos entuziastai natų neturėjo. Iš draugo gavęs ką tik išleistą vinilinę plokštelę su minėta opera, iš jos Kęstutis atkūrė visą partitūrą.
Tais pačiais 1971-aisiais Vilniaus „Žirmūnų“ restorane įvyko ir roko muzikos festivalis. Kadangi organizatoriai suprato, jog leidimo tokiam renginiui negaus, tiesiog užsisakė („užpirko“) visą restoraną ir sukvietė savus draugus. Iš Rygos atvyko „Natural Product“ bliuzo ansamblis, kuriame grojo garsusis Peter Andersen, mūsiškių gretose išryškėjo „Gėlių vaikai“. Dalyvavusieji prisimena: pilna salė laisvų žmonių, o už lango nyki sovietinė santvarka... Šis renginys iš tiesų precedentų neturėjo Tarybų Sąjungoje ir apskritai buvo bene vienintelis tokio pobūdžio susibūrimas. O 8-ojo dešimtmečio pradžioje šalia oficialiosios bigbyto scenos ėmė rastis alternatyvioji.
Ką dar norėtųsi pastebėti prasidėjus birželiui. Aišku, pirmiausia, kad jau vasara. Kad rytoj – Tėvo diena. O ir apskritai šis mėnuo vyrų: 13 d. – Antanas, 24 d. – Jonas, 27 d. – Vladas, 29 d. – Petras ir Povilas. O kur dar tokie kaip Aurimas (16 d.), Adolfas (17 d.), Zenonas (23 d.), Gediminas (27 d.) ar populiarėjantys Merūnas (8 d.), Jaunius (26 d.)... Švęsti gal pernelyg dar negalėsime, bet dabar begalė ryšio priemonių, kuriomis naudojantis galima bus šių vardų vyrus sveikinti.
Tiesa, Tėvo diena ypač neišpopuliarėja (Motinos diena kažkokia savesnė), tarsi vyrai gėdytųsi žodžio „tėvas“ (viena moteris pasakojo, jog tą dieną ji sveikina savo buvusį vyrą norėdama priminti, kad reikia mokėti alimentus).
Šiaip jau, vyrai, stenkimės, kad moterų švenčių būtų daugiau, nes joms gyvenime sunkiau ir silpnąją lytį reikia dažniau paguosti. Moterų, kurios teigia, kad geriau būtų buvę gimti vyru, yra daugiau nei vyrų, norinčių būti moterimis. Sociologiniai tyrimai byloja, jog tik 10,5 proc. moterų mąsto, kad ne vyrai turi moteris išlaikyti, nes „tai būtų nesąžininga“ ir „savigarba neleistų būti išlaikytine“. Lai taip ir mąsto.
O jei bendrai apie gyvenimą, tai vis dar gyvename karantino ir viruso apsupty. Imuniteto stiprinimo specialistai siūlo valgyti kuo daugiau šilauogių, špinatų, saldžiųjų bulvių ir juodojo šokolado. Vieni – už karantino pratęsimą, kaukių nešiojimą ir susibūrimų varžymą, kiti – prieš ir už didesnes laisves. Vienodų nuomonių nėra.
Bulvare mane pakalbino vienas senjoras. Stovėjome reikiamu atstumu ir senjoras pasiguodė, jog labai nusivylė Seimu, kai šis gegužės 14 d. posėdyje, minint Steigiamojo Seimo šimtmetį, net tylos minute nepagerbė tą dieną 1972 m. susideginusio Romos Kalantos atminimo. Susimąsčiau. Ir net nežinojau, ką pašnekovui atsakyti, nes ir pats buvau primiršęs Romo Kalantos žūties dieną.
Grįžtant prie dainų, tai vis prisimenu viename miestelyje gyvenusį draugą. Senbernį. Gražus, aukštas, kiek žilstelėjęs vyriškis. Puošnus namas, prabangus automobilis. Vesti jis norėjo, bet būsimajai kėlė sąlygą, kad ši gražiai dainuotų. Ir ne tik liaudies dainas ar kokias populiarias daineles, bet net operų arijas. Kiekvienos besiperšančiosios pirmiausia paprašydavo padainuoti. Miestelis tapo dainingas. Kur tik eini, girdi – moterys dainuoja, repetuoja.
Kartais, kai ryte įsijungiame LRT „Labą rytą“, galime išvysti Trakų pilyje ar Galvės ežero pakrantėmis vaikščiojančius ir dainuojančius Danutę Neimontaitę, Nijolę Ščiukaitę, Adolfą Jarulį, Jurgį Žukauską...
Tai ištraukos iš beveik prieš 50 metų susukto televizijos muzikinio filmo „Estradinės melodijos“ (tiesa, filmą apie „Estradines melodijas“ yra sukūrusi ir Vokietijos televizija), kurios grąžina į laikmetį, kai viską į vietas sustatydavo muzikos mylėtojai net naktimis stovėdami eilėse, kad gavus bilietus į „Estradinių melodijų“ ir kitų kolektyvų koncertus.
