Karantinas padėjo pastebėti, jog buvau pradėjęs vėluoti su kultūros spaudos ir knygų skaitymu. Būdavo, pasidedi ant stalelio vakarui „Kultūros barus“, „Nemuną“, „Literatūrą ir meną“, „7 meno dienas“, vieną kitą knygą, bet vakare kažkas kažkur pakviečia, grįžti vėlai ir viskas ant stalelio lieka laukti rytojaus. Ir štai kai karantino metu kažką atsiverčiau, apsidžiaugiau – kaip gerai, kad prisiruošiau.

Vis prisimenu 1920 metais Paryžiaus žurnalistų sukurtą situaciją. Apie ją jau rašiau, bet norisi pakartoti, nes tai, mano galva, ryškiausia karantino istorija. Amerikiečių mokslininkai paskelbė, kad ateina pasaulio pabaiga arba didelę dalį Europos žemyno ištiks katastrofa, tokia staigi, kad mirties neišvengs šimtai milijonų žmonių (tuomet siautė ispaniškas gripas).

Žurnalistai klausė, jog jei ši pranašystė išsipildytų, kokia būtų žmonių reakcija nuo tos akimirkos, kai jie tiksliai sužinos apie neišvengiamą katastrofą, iki pačios katastrofos? Ką jie darytų paskutinę valandą?

Vieni rinkosi bažnyčią, kiti – ištvirkavimus, kai kas gražiai pasakojo, jog kops į kalnus, kad pasigėrėtų Alpių vaizdais bei augmenija... O štai Marselis Prustas atsakė taip: „Aš manau, kad jei mums visiems iškiltų pavojus žūti taip, kaip jūs sakote, gyvenimas staiga pasirodytų labai nuostabus. Tik pagalvokite, kiek užmačių, kelionių, meilės intrigų, studijų jis – mūsų gyvenimas – nuo mūsų slepia, dengia mūsų tingumu, kuriuo, būdami įsitikinę ateitimi, be paliovos jas gožiame. Bet jei šis slaptumas amžiams pasidarytų nebeįmanomas, koks gražus vėl taptų gyvenimas! O! Jei tik šį kartą katastrofa aplenks, mes būtinai aplankysime naują Luvro galeriją, pulsime panelei X po kojų, nukeliausime į Indiją... Katastrofa praeina pro šalį, bet mes nedarome to, ką ketinome daryti, nes vėl pasijuntame apgauti normalaus gyvenimo, kuriame troškimus slopina aplaidumas.“

Šiandieninis karantinas sukūrė situaciją, kurią prieš 100 šimtmetį buvo sugalvoję Paryžiaus žurnalistai. Kokių tik planų neprikūrėme įstrigę karantine. Bet jis baigsis ir ar mes juos vykdysime?

Iš internetinių portalų, spaudos puslapių, televizoriaus ekrano visi reikalauja optimizmo. Sako, toks laikmetis ir jo labai reikia. Šiandien, kai sukrečiančios informacijos tiek daug, kad net Stivenas Kingas, žiūrėdamas televizoriaus ekrane į siaubą keliančias koronaviruso aukų masines laidotuves, jį išjungia, regi, jog tikrai optimizmo reikia. Net Petras Gražulis su naujuoju savo skandalu nesugeba informacijos apie virusą įveikti. Pasaulis tapo baimingas. „Ar šios prekės iš Kinijos?“ – prekybos centre klausia pirkėja. „Ne, ne, – atsako pardavėja, – iš Italijos.“

Jei girdima informacija sukelia didelę emociją arba net piktina, reiškia ji yra perspausta ir reikia ieškoti kitokių tekstų. Pavyzdžiui, kiekvienoje poliklinikoje pakabinti plakatą: „Laikas gydo!“

Aišku, optimizmo šiomis dienomis turėtų atsirasti, nes prasideda birželis, prasideda vasara. Kokia ji bus? Skaičiau, kad klimatologai turi ir gerų, ir blogų žinių – orai bus permainingi, sulauksime ir didelių karščių, ir vėsių dienų. Jau birželis šiemet žadamas nei šioks, nei toks. Ši vasara siūbuos, mėtys kaip amerikietiški kalneliai. Kintančios situacijos, nelauktos žinios, netikėti susitikimai, malonūs ir ne itin išgyvenimai – tokia šių metų vasara.

Be to, reikalaujantys optimizmo tvirtina, kad net orus jaučiame priklausomai nuo to, ar esame optimistai, ar pesimistai.
„Yra sekama sena pasaka, kad ligi Šv. Jono visi žmonės meldžiasi, šaukia lietaus, bet neišsimeldžia, o po Šv. Jono ir viena boba, užkrosny atsisėdusi, by tik pašnibžda vienus poterius, tuojau prakiūra lyti“, – daugiau nei prieš šimtą metų rašė Žemaitė.

Senolių išmintis gi paprasta ir aiški: po šiltos žiemos – prasta vasara. Jei Trys Karaliai su pusnimis – aruodai bus pilni. Jei rugys pradeda žydėti iš vidurio – vasara bus lietinga, jei iš apačios – ruduo bus lietingas. Prieš lietų žiogai vakarais negriežia, o štai uodų spiečiai žada gerą orą. Ir jei birželio pradžia šalta, vasara bus karšta.

Karantinas baigiasi ir aktualūs tampa kiti klausimai. Pavyzdžiui, prekiavimas alkoholiu pliažuose. Naujausia statistika byloja, jog alkoholio prekyba Lietuvoje žymiai smuktelėjo. Ir ne dėl draudimų, o tiesiog nebėra turistų, kurie padidindavo tą alkoholio vartojimą.

Patys žmonės jaučia kas gerai, o kas blogai, kas viršija padorumo normas. Sako, yra 10 proc., kurie šito nejaučia. Bet juk ne jiems tie įstatymai taikomi. Jie net nesužinos, kad tokie yra, nebent iš to, kad daugiau „taškų“ pas bobutes atsirado. O losjonų ir gudobelių ekstrakto jie galės nusipirkti visur ir bet kuriuo laiku. Tiesa, nors tai jau ankstėliau TV laidoje „Valanda su Rūta“ išgirdau alkoholio draudimo šalininkų teiginį, jog prasigėrusių pas mus ne 10, bet 48 proc. Suabejojau, nes jei taip būtų, tad, pavyzdžiui, praeivių mūsų bulvare tarpe veik pusė būtų girtų.

Mano galva, norint kovoti su alkoholiu reikia steigti kuo daugiau lauko kavinių, o ne atvirkščiai. Štai vakar lauko kavinėje pasižvalgiau, kiek čia tų geriančių alkoholį. Dvi moterys gurkšnojo vyną. Ant kitų stalelių buvo tik kava, arbata, desertai, kai kas pietavo. Lauko kavinės tikrai ne gėrimų oazės, alkoholikai kuo toliau suka nuo tokių vietų.

Sovietmetį parodų atidarymo metu vaišintis vynu buvo draudžiama. Visi gerdavo kur nors susibūrę po atidarymo ir gerdavo iki „žemės graibymo“. Lietuvai tapus laisva, parodų atidarymai tapo panašūs į prieškarinius („smetoninius“). Atsirado vyno gėrimo kultūra, bendravimo laikant rankoje taurę su parodos autoriumi ir kitais meno mylėtojais kultūra.
Įstrigo apsilankymas Juodkrantės mokykloje, iš kurios į miesto galeriją nuveda stiklo koridorius. Šiandien, kaip ir visada, teisingiausia išeitis – švietimas. Pas kiekvieną jis būtų kitoks, jei ne jo perskaitytos knygos, išgirsti muzikiniai kūriniai, pamatyti kino filmai, spektakliai, dailės kūriniai.

Lietuviai visada gerbė knygą. Priimta, kad į žmogų su ja žvelgiame pagarbiai, skaitančiajam stengiamės netrukdyti. Knygyne, nusipirkus knygą, pardavėja dažnai paklausia: „Gal reikia maišelio?“ Atsakau, jog ne, nes, mano galva, kam jau kam, bet knygai maišelis netinka. Na, nebent tai firminis kurios nors leidyklos ar knygyno maišelis, o šiaip jau knygą geriausiai neštis rankose. Net paplūdimyje pajauti pagarbą žmogui, besinešančiam knygą. Ką apie nuogą žmogų, tai yra tik su trumpikėmis, pasakysi? O net tokio su vien trumpikėmis žmogaus rankose laikoma knyga viską apie jį pasako. Tiesa, būtent tas su trumpikėmis ir knyga rankose eina į pliaže stovinčią pavėsinę išgerti taurę vyno. O tas, kuris be knygos ten neina, tačiau pasuka link pakrūmės, kur išsitraukia slėptą butelaitį ir geria „iš kakliuko“.

Portalas Bernardinai.lt vis pristatinėja, ką skaito jų darbuotojai. Puiku sužinoti, ką išsilavinę žmonės skaito. Visuomenės temų redaktorė Kristina Tumelytė skaito Stefano Zweigo „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“. Redaktorė sako, jog mėgstanti skaityti knygas, kuriose įvairūs žmonės pasakoja apie jau praėjusius savo gyvenimo laikotarpius. Anot jos, skaitant tokius kūrinius viskas, ką dabar patiriame, neatrodo taip dramatiška ir sudėtinga. Miela skaityti apie Paryžių ir apie autoriaus susitikimus su Rilke ar Rodenu. Nors pabaigęs šią knygą Zweigas nusižudė, nes nepajėgė prisitaikyti besikeičiančiame pasaulyje.

Vaizdo režisierius ir operatorius Kostas Kajėnas skaito amerikiečių muzikos žurnalisto Charleso R. Crosso knygą istoriją „Sunkiau nei dangus: Kurto Cobaino biografija“. Tai knyga apie grupės „Nirvana“ lyderį Kurtą Cobainą, kruopščiai, žingsnelis po žingsnelio, aprašant dainininko, dainų ir tekstų kūrėjo gyvenimą. Džiaugiuosi Bernardinai.lt dėka pastebėjęs šią knygą, nes tai juk mano laikmečio („Nirvana“ iširo 1994 m. Kurtui Cobainiui mirus) žmonės ir muzika.

Bernardinai.lt bendradarbė Rasa Baškienė siūlo Vasilijaus Grossmano romaną „Žizn i sudba“. Negalima nesutikti su R. Baškienės nuomone, kad tai vienas iš labiausiai vertų dėmesio XX a. parašytų romanų.

SSSR CK Politbiuro narys, sovietinės ideologijos šefas Michailas Suslovas apie šį romaną yra sakęs, kad jo negalima leisti dar du šimtus metų. Vasilijus Grossmanas buvo fizikas-matematikas, dirbo Donbase, bandė rašyti ir buvo pastebėtas M. Gorkio, kuris pasikvietė jaunąjį rašytoją į Maskvą. Karo metais „Gyvenimo ir likimo“ autorius buvo Raudonosios armijos laikraščio „Krasnaja zvezda“ korespondentas, mūšių dėl Maskvos, Staliningrado, Kursko ir Berlyno liudininkas, savo romane atskleidęs slaptus karo užkulisius ir žmonių likimus. Mirė Vasilijus Grossmanas 1964 m., nebesitikėdamas, kad jo knyga kuomet beišvys dienos šviesą. Tačiau likimas susiklostė palankiai, nes vieną savo knygos kopiją jis buvo palikęs draugui, kuris perfotografavęs viską mikrofilme sugebėjo 1975 m. išvežti į Vakarus. V. Grossmano likimą daugelis gretina su likimais A. Achmatovos, O. Mandelštamo, D. Šostakovičiaus.

Vyr. redaktoriaus pavaduotoja Rosita Garškaitė sako skaitanti Pascalio Brucknerio „Amžinoji euforija: esė apie prievolę būti laimingam“. Apšvietos laikais krikščionių po mirties trokštas rojus buvo nuleistas ant žemės, dorybių išganymo siekį pakeitė laimės siekis. Regis, norėta žmones išlaisvinti, tačiau visuomenę sukaustė sunkios prievolės būti laimingam grandinės. Ne tik norime, bet ir privalome būti laimingi. Jei nepavyksta – kenčiame, gėdijamės. XX a. antrojoje pusėje tai tampa tikrų tikriausia ideologija, teigia P. Bruckneris.

Redaktorė sako, jog knyga rekomenduojama visiems, nesuprantantiems, kodėl turtuoliai verkia. Kaipgi siekiant gero darbo, būsto, komforto, sveiko ir patenkinto kūno, turinčių užtikrinti laimę, pastaroji vis tolsta? Siekdami kuo daugiau ir geresnio sekso, patenkindami savo kūną ir vartodami kuo daugiau vaistų, mes pasiduodame saldžiai „buvimo laimingiems“ tironijai.

Bet ar verta tikėti vaistais, kuriais žadama išgydyti sielvartą? P. Bruckneris siūlo mums savą formulę: nereikia laimės suvokti kaip ideologijos; priimkime ją kaip retkarčiais suteikiamą atsitiktinę malonę.

Ką skaito skirtingų šalių žmonės, galima spręsti apie tai, ką galvoja ištisos valstybės, teigia britų dienraštis „The Times“. Vieni skaitytojai nori pabėgti nuo tikrovės, kiti – pasiimti ją su savimi.

Iš karantino filmų išskirčiau režisieriaus Vudžio Aleno kūrinius, kuriems nemažai dėmesio skyrė Lietuvos televizijos. Šio režisieriaus veik viską buvau matęs, bet su malonumu prisiminiau „Aukštuomenės klubą“, „Užburtą ratą“, „Džesminą“.

Tiesa, pastarieji du filmai – tai T. Viljamso pjesės „Geismų tramvajus“ atsikartojimai (dalinai), bet viskas savaip, alaniškai. Kaip Viljamso Blanšos, taip ir Aleno Džesminos gyvenimas griūva ir ji apsigyvena pas savo seserį San Fransiske. Pripratusios prie prabangaus gyvenimo jos laukia netvarkingas pardavėja dirbančios sesers butas. Panaši situacija ir „Užburtame rate“, kur pas savo tėvą, karuselių prižiūrėtoją, grįžta duktė.

Nežinau, ar LRT žinojo, ar taip sutapo, bet garsiajam Al Pacinui švenčiant 80-metį, parodė puikų režisieriaus Dino Risi filmą „Moters kvapas“, kur aktorius sukūrė pagrindinį Frenko, apakusio buvusio karininko, mergišiaus ir skandalisto, vaidmenį. Herojus nutaria trankiai atšvęsti Padėkos dieną, užsisakęs prabangų viešbutį, brangius gėrimus ir gražias moteris. Frenko giminaičiai išgyvendami dėl jo beribio šėlimo pasamdo koledžo studentą, kad jį prižiūrėtų. Pradžioje filmo herojus tarsi atgrasus, bet ilgainiui jį pamilsti, o jaunajam studentui puiki gyvenimo pamoka praleisti dieną su tiek gyvenime patyrusiu žmogumi. Bent man ypač įsiminė, kaip aklas vyras skiria moteris pagal kvapą. Neklysta.

Jei reikėtų rinktis iš online karantino metu matytų spektaklių, tai išskirčiau Klaipėdos dramos teatre Oskaro Koršunovo režisuotą lenkų dramaturgo T. Slobodzianeko pjesę „Mūsų klasė“. Nesakysi, kad kažko išskirtinė tema – 1941 m. mažame kaimelyje daržinėje žydus sudegina jų kaimynai, o kitus tiesiog sukapoja gabalais miestelio aikštėje. Kiek kartu ta tema kalbėta, bet puikiai sustyguotas spektaklis dar kartą primena, jog karas – anot režisieriaus O. Koršunovo, „baisiausia žmonijos tragedija, o holokaustas – baisiausias jos epizodas“.

Nesidominčiam sporto varžybomis mane patraukė per LRT PLIUS rodomos įspūdingiausios futbolo rungtynės. Man tai virto tarsi spektakliu: nuostabūs perdavimai, kombinacijos, gražūs įvarčiai...

O iš koncertų kaip nepaminėsi to paties LRT PLIUS kanalo transliuotą prieš keletą metų „LA Scaloje“ vykusį Gala koncertą. Jis tarsi simbolizavo, jog karantino pabaiga ne už kalnų.

Ieškau gražaus. Šiauliai. Aušros alėjos ir Žemaitės gatvės sankryža. Aušros alėjoje iki Žemaitės gatvės remontas, viskas išrausta, jokio eismo nėra, bet sankryžoje šviesoforas veikia. Jis skirtas Žemaitės gatve važiuojantiems automobiliams. O pėstiesiems, kertantiems Aušros alėją nuo turgaus pusės, jis jokios reikšmės neturi, nes automobilių eismo nėra. Todėl mielai nustebino senjoras, nežengiantis per išraustą gatvę, nes degė raudonas šviesoforas. Užsidegė žalias ir perėjo gatvę. Pastarosiomis dienomis nemačiau ko nors gražesnio už tą gatvėje, kurioje nėra eismo, žalio šviesoforo signalo laukiantį senjorą. O ir visad gražūs žmonės – žalio šviesoforo signalo laukiantys.

Daugelis mano bičiulių – optimistai. Gal tik keli vis liūdi ir liūdi, be to, nuolatos kartoja, jog vasara jiems – nelaimingas metų laikas. Dar kiti metų laikai, kurie jiems nelaimingi, tai – ruduo, žiema ir pavasaris.