Rašydamas laikraštin, kuris tame pat numeryje spausdina TV programas, suvoki, jog kartais reikia paliesti televizijos temą. Juo labiau kad kiekviename mūsų glūdi kažkiek televizijos – to džiaugsmo, spalvų, o kartais ir ašarų karavano. „Pasakyk kokias televizijos laidas žiūri, pasakysiu, kas tu“, – puikiai galima perfrazuoti seną posakį.

Karantinas daug ką pakeitė, bet iki jo žmonės, pasiekę patį aukščiausią kultūros lygį, gyrėsi televizoriaus nebežiūrintys. Į juos bandė lygiuotis kiti ir todėl „Aš nežiūriu televizoriaus“ tapo vienas populiariausių posakių. O tiems, kurie to aukščiausio lygio dar nepasiekė, klausimas „Kada ir kaip žiūrėti televizorių?“ buvo aktualus. Tiesa, galėjo būti ir neaktualus – žiūrėjo televizorių ir tiek.

Aišku, jaunoji karta jau tada buvo linkusi palikti televiziją vidurinės ir senosios kartos žiūrovams. Žiūrovų auditorija mažėjo dar ir todėl, kad mūsų televizijos nerodė iniciatyvos ir nedidino kokybės reikalavimų. Lietuvoje televizijų prisikūrė daug, tačiau jos, deja, neturėjo savo veido, visos liko vienodos kaip du vandens lašai (išskirčiau nebent LRT ir LRT PLIUS).

Pripažįstama, jei žmogus žiūrėtų tik tokias laidas kaip „TV pagalba“, „Farai“, „Lietuvos komikų vakaras“ ir panašias, tai labai sparčiai tamsėtų. Todėl nenuostabu, kad televizorius ėmė gėdytis pats savęs. Naujausi plokščiaekraniai įspūdingų parametrų aparatai pradėjo apsimesti paveikslu, akvariumu ar šiaip interjero detale. Moralės sergėtojai gi susirūpino ir dėl auklėjamojo vaidmens. Kad ir dėl filmų vaikams, kuriuose pagal suaugusiesiems skirtų trilerių šabloną irgi šaudo, gaudo ir šneka nei šiokia, nei tokia kalba.

TV laidų populiarumą, manau, teisingai apibūdina lenkų kino kritikas Janušas Čiapinskis: „Tie, kuriems blogai klojasi reikalai ir kuriuos persekioja jausmas, kad yra nevykėliai, gali aktyviai ieškoti žmonių, kuriems sekasi dar blogiau. Būtent jie ir yra televizijos siaubo apysakaičių auditorija, neatplėšianti akių nuo iš ekrano plūstančių nelaimių. Jie užjaučia įvairiausių tragedijų aukas, gali net nuvarvinti ašarą, tačiau iš tikrųjų svetimos nelaimės, supriešintos su ne tokia nelaiminga jų situacija, tik pagerina tų žmonių savijautą.“

Ar pabandę atitrūkti nuo televizoriaus tikrai tapdavo laimingi? Juk tokiu atveju bemat pastebima, kad trūksta „fono“. Iš veido nebepažįsti Seimo narių, nežinai, kas pasisavino milijoną, ką veikia labdaringosios mūsų politikų ir kitų didžių vyrų žmonos... Kam laisvadieniai buvo šventas nieko nedarymo laikas, kupinas liūdesio ar neaiškaus ilgesio ir prabėgdavo prie televizoriaus, tiems karantinas gal ir netapo sunkus. O net ir nežiūrintys televizoriaus karantino metu prisiminė, kad namuose toks yra.

Man karantino metu televizorius reikalingas sau pačiam surengti kino festivalį namuose. Aišku, kino teatre demonstracijos kokybė yra geresnė, bet karantino metu kino teatrų durys uždarytos, o, be to, mėgstu tokį žaidimą – be vargo ir didesnių išlaidų įsitaisyti ant sofutės ir rasti mėgstamą kino filmą. Juk TV filmų kanalų yra begalė: keletas TV1000 kanalų, „Balticum TV“, „Balticum Auksinis“, „Init“, FOX, FILMZONE, XXI... Nors puikių filmų (dar puikesnių nei išvardyti kanalai) parodo ir minėtos LRT bei LRT PLIUS.

Man patinka rinktis filmus, kuriuos rekomenduoja žinomi meno žmonės. Pavyzdžiui, Pedras Almodovaras kalbėdamas apie kitus režisierius, išskiria Paolo Sorrentino filmus. Aš pats galiu dar ir dar kartą žiūrėti Vudžio Aleno filmus. Žiūrėčiau ir „Šokėją tamsoje“, „Ameliją iš Monmartro“. „Keistą Bendžamino Batono istoriją“... Pasižiūrėčiau net „Švytėjimą“, pagal S. Kingą, su Dž. Nicholsonu, nes šio filmo herojai tarsi irgi atsidūrę karantine. Serialai ne itin traukia. Ką darysi.

Pabandžiau žiūrėti serialą „Merginos iš Ukrainos“, bet „neužkabino“. Supratau, kad tai greičiausiai bus pelenių istorijos, piršosi sąsajos su „Maskva netiki ašaromis“ ar Sergejaus Bodrovo „Seserimis“. Bet kas ten žino ar taip, nes juk nežiūrėjau. Nors „Folčio viešbutį“, jei dar kada rodytų, mielai pažiūrėčiau. Aišku, ir „Monty Python“.

Prieš keletą metų pradžiugino režisieriaus Tomo Hooperio muzikinė juosta „Vargdieniai“. Dar kartą pažiūrėjau. Šis miuziklas yra sulaukęs ne vienos ekranizacijos ir kartu tai yra vienas populiariausių teatro miuziklų žmonijos istorijoje.
Kam teko vaikščioti Londono, Paryžiaus ar Niujorko gatvėmis, pastebėjote, kaip dažnai akys užkliuvo pavadinimo „Les Miserables“. Kas užkrečia šioje naujai perpasakotoje Viktoro Hugo istorijoje? Kad viskas – nemažai liūdesio, vargingo gyvenimo, kuris nužudo svajones – vyksta nuostabiai subtilios estetikos rėmuose. Filmo kūrėjai ryžosi sulaužyti visas miuziklų kūrimo taisykles ir tradicijas, kai pirmiau įrašomas garsas, o aktoriams belieka žiopsoti, tad visi filme skambantys muzikiniai kūriniai buvo atlikti gyvai tiesiai filmavimo aikštelėje, akomponuojant klavišiniais, kuriuos kiek vėliau pakeitė orkestras, girdimas filme. Dainavimas gyvai filmą pavertė realistiškesniu.

Mano jaunystės laikais patriotiškumas vertė pamatyti visus lietuviškus filmus. Žmonės anuomečiuose filmuose buvo tik geri arba blogi, egzistavo tik balta arba juoda, bet ne todėl, kad kinas tuomet buvo dar nespalvotas.

Tiesa, sovietmečiu lietuviškame mene galėdavai išskaityti ne vieną užslėptą laisvės simbolį, mokeisi ieškoti prasmės tarp eilučių. Nuo 1990-ųjų lietuviškas kinas tapo nebepopuliarus, gal todėl, kad atkūrus Nepriklausomybę tokie skaitymai tarp eilučių nebebuvo reikalingi. Nors dabar mūsų kinas atsigavęs. Ypač savo estetiškumu nustebino „Sangailės vasara“.

Visad žavėjo režisieriaus Šarūno Barto kūryba. 1986 m. vaikinas iš Šiaulių įstojo į tuo metu garsųjį GIK‘ą (Maskvos kinematografijos institutą). Baigė jį 1991 m., bet jau 1990 m. jo sukurtas dokumentinis filmas „Praėjusios dienos atminimui“ apdovanotas Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio prizu. „Koridorius“, „Namai“, „Laisvė“, „Septyni nematomi žmonės“, „Euroazijos aborigenas“, „Ramybė mūsų sapnuose“... Tai ne visas sąrašas. Bet veik visi Šarūno Barto filmai pelnė apdovanojimus viename ar kitame prestižiniame kino filmų festivalyje.

Karantino metu atradau 2017 m. sukurtą kino filmą „Šerkšnas“. Tai filmas apie įvykius Ukrainoje. Režisierius gyveno Ukrainoje, stebėjo, kas vyksta Maidane, buvo visai šalia fronto linijos, net kai kuriuos kadrus ten filmavo. Pasirodo, 1991 m. filmuodamas sausio 13-osios įvykius jis svajojo viską sudėtį į kino juostą pavadinimu „Šerkšnas“. Nepavyko. Tad filmui apie įvykius Ukrainoje kito pavadinimo jis ir neieškojo.

Susibūrė puikių aktorių kolektyvas. Ką ir bekalbėti, kai pagrindinį karo žurnalistės vaidmenį atliko garsi prancūzų aktorė ir dainininkė Vanesa Paradis, o užsienio žurnalistų darbo Ukrainoje kuratorių – irgi garsus lenkų kino aktorius Andžejus Chyra. Šį aktorių puikiai prisimenu iš panašios tematikos A. Vaidos režisuoto kino filmo „Katynė“.

Tiesa, patys pagrindiniai filmo herojai – paaugliai Inga ir Rokas, lydintys humanitarinę pagalbą iš Vilniaus į Kijevą. Vaidino, ir ne tik aktoriai. Vaidino patys kariai, Lenkijos pasienio darbuotojai, ukrainietė pardavėja ir vietinis senukas priimantis nakvynei. Režisierius sako ieškojęs atsakymų į klausimus, kodėl žmogus kariauja, kodėl renkasi mirtį, bet mirtinai sužeistas stengiasi išgyventi? Apie pasaulinio kinematografo pagarbą režisieriui liudija ne per seniausiai Paryžiuje Pompidu centre suorganizuota jo kino filmų retrospektyva.

Tiesa, lietuviškų kino filmų tarpe prisipynė daug primityvių komedijų ir serialų. Žiūrovui patinka, jei jis įsitikina esąs gerokai protingesnis nei ekrane stebimi veikėjai. Naujausiuose filmuose išsirutulioja ir naujoji „gėrio“ supratimo sąvoka. Gėris – kai blogam žmogui darai bloga.

Be abejo, vis svajojama sukurti istorinį filmą (nuo „Herkaus Manto“ laikų nutekėjo jau daug vandens). Apie būtinybę sukurti istorinį filmą kalbėjome jubiliejiniais 2009-aisiais, neišblėso tokie planai ir dabar. Nors lietuviams istorija yra ne tai, kas vyko prieš 20, 60, 100 ir pan. metų („Skrydis per Atlantą“ – miela išimtis), o pagonių ir panašūs laikai. Tiesa, jei jau aišku, kad filmo apie Žalgirio mūšį, kuris turėjo būti skirtas šio mūšio 600-osioms metinėms, nebesukursime, tai „Tado Blindos“, tarsi lietuviško epo, naująją versiją turime.

Man atrodo, per mažai dėmesio skiriame dokumentiniam kinui. O juk jis pasaulinio lygio, nes mes turėjome tokius meistrus kaip Robertas Verba ir Henrikas Šablevičius. Dabar tai tęsia Audrius Stonys ir Arūnas Matelis – didžiausią europiečių apdovanojimą mes turime už dokumentiką, A. Stonio filmą „Neregių žemė“.

Filmo „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ herojus sako: „Mane kankina bloga nuojauta“. Kitas į tai: „O mane atvirkščiai, taip ir išsilygina.“ Praėjusią savaitę baigė LRT PLIUS parodytas švedų režisieriaus Hanneso Holmo kino filmas „Gyveno kartą Uvė“.

Filmo herojus – priklus seneliokas, besipykstantys su visais kaimynais, o ypač emigrantais, kurie, anot jo, kur papuola šiukšlina, nemoka parkuoti automobilių, vėlų vakarą triukšmauja. Jau filmo pradžioje prekybos centre pamatęs užrašą apie akciją, kai dvi gėlių puokštės parduodamos už 70 kronų, herojus pasiima puokštę ir prie kasos moka 35 kronas. Kasininkė sako, jog dvi puokštės kainuotų po 35 kronas už vieną, o viena kainuoja 50. Herojus apšaukia kasininkę, žada skųstis, nes jei parašyta, kad dvi puokštės kainuoja 70, tai viena turi kainuoti 35.

Ir vis tiek tokį herojų pamilsti, nes jo reikalavimuose yra taip reikalingos tvarkos troškimo, o pagaliau jis atranda savyje gerumą, sugeba rūpintis kitais, aukotis. Sužinai, kad gyvenimo jis nelepintas: anksti mirė žmona, jis pats autoavarijoje stebuklingai liko gyvas. Kaip juokauja kino kritikai, filmas pasmerktas sėkmei.  

Jaunimas visgi sako, kad net karantino metu televizorius jiems liko nereikalingu daiktu, nes kas gali žiūrėti „Gero vakaro šou“. Net „X faktorius“, sako, jiems neįdomus. Kai geriau ir giliau pagalvoji, tai sunku nuginčyti.  

Prie TV nežiūrinčio jaunimo, žiūrėk, net, nors ir turi laisvo laiko, visgi prisijungia ir viduriniosios kartos atstovų. TV programų savaitraščiai ir kiti leidiniai dažnai paskelbia žiūrimiausių televizijos laidų dešimtukus arba bent penketus.
 Žmonės, kurių pavardės ar nuotraukos, kai šie vardija savo mėgstamiausias TV laidas, skelbiamos, pamini „Panoramą“, kitas rimtas laidas, kanalus „LRT PLIUS“, „Info TV“ „Discovery“, „History“, „National Geografhic“, „Mezzo“, tad net keista, kad reitinguose vis tiek pirmauja minėtos „TV pagalba“, „Farai“ ir kitos panašios laidos. Vadinasi, žiūrovai žino, kas yra intelektualios visuomenės vertinama, bet mieliau žiūri kitas laidas.

Girdėjau nuomonę, jog visad bus žiūrimas sveikinimų koncertas. Šis koncertas malonumą suteikia daug kam: tiems, kuriuos sveikina, tiems, kurie sveikina, ir patiems atlikėjams, kad štai jų dainų liaudis pageidauja. Malonu, manau, ir Kučinskui, ir Šiškauskui, ką bekalbėti apie Livetą ir Petrą Kazlauskus bei kažkieno žentus.

Prisiminiau anekdotą.

Gydytojas liepia savo pacientui daugiau ilsėtis ir nedirbti jokio protinio darbo. „O ką jūs dabar darote?“ – dar pasiteirauja gydytojas. „Rašau scenarijus pramoginėms televizijoms laidoms“, – atsako šia. „O, tai galima“, – nedraudžia gydytojas.

Šiandien daugelis tvirtiname, jog nuo šiol būsime kitokie? Tą patį jau sakėme 2001 metais po rugsėjo 11-osios.
Tad kokie būsime? Dažniau plausime rankas, valysime dantis (sako, virusai ypač mėgsta daugintis nevalytuose tarpdantėse) ir gyvensime kaip Japonijoje, tai yra, nešiosime kaukes.

Pasitinkant 30-ąsias Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metines prisiminiau, kaip kažkas prieš tuos 30 metų sakė, jog gyvensime kaip Švedijoje. Manau, jog kažkuria prasme tai išsipildė – šiandien mes gyvename kaip švedai prieš 30 metų. Na, gal kiek blogiau. Bet beveik taip pat. Čia aš daugiau ekonomine prasme.

O ar išlaisvėjo žmonės? Išlaisvėjo, bet dar ne tiek arba ne visi. Švedams paskelbta, kad jie gali elgtis kaip nori, bet protingiausia būtų viruso siautėjimo metu likti namuose, nesilankyti masiniuose renginiuose. Jie taip ir elgiasi. Pas mus draudžiama, bet tautiečiai reikia ar nereikia kažkur eina, kažkur važiuoja. Japonams nereikia sakyti, kad dėtųsi kaukę, jie dedasi be nurodymų, mums reikia šimtus kartų kartoti.

Atrodo, iš koronaviruso negandų bent kol kas išbridome daugiau mažiau sausi, tik nežinia ar čia žmonėms reikia dėkoti, kad jie laikėsi visų karantino sąlygų, ar daugiau Dievui. Manyčiau, daugiau pastarajam. Taikliai apie visus įvykius mėgsta sakyti žydai: „Easy come – easy go“, tai yra, „Izia atėjo – Izia išėjo“.

Bent man karantino metu labiau nei televizorius gelbėjo knyga. Atsibodo baksnoti pirštu telefoną ar kompiuterį, o šiugždantys knygų puslapiai virto miela muzika. Džiugu girdėti, kad štai vienas internetinis knygų užsakymo portalas pranešė, kad per mėnesį sulaukė 800 užsakymų knygoms, kai anksčiau būdavo 20, 30, na, geriausiu atveju 40. Užsisakyta per 1000 knygų, nes ne vienas užsisakinėjo po kelias. Šaunu. O juk tokių internetinių knygų parduotuvių ne viena.

O iš karantino pliusų išskirčiau būtent šį, kad bendrauti su pašnekovu galima ne daugiau 20 minučių. Gerai, nebus įkyruolių, kvaršinančių tau galvą, nors ir 20 min. per daug.