Karantinas grąžino į pasaulį tylą. Aišku, gyvenant šeimoje tylos pagausėjimo, atrodo, nepastebi. Labiau tai paliečia vienišius. Nors kalbėti galime telefonu, kitomis technikos priemonėmis, klausytis TV, radijo, interneto, kaip ir ką kiti kalba.

Ir čia atsiranda klausimas: ar jums maloniau klausytis, ar kalbėti? Tokios statistikos, atrodo, nėra, bet, pavyzdžiui, iš savo pastebėjimų sakyčiau, kad daug daugiau žmonių, mėgstančių kalbėti. Užstalėje ar kur kitur jie pasakoja savas istorijas. Sutinku, jog bepasakodamas pats sau pasirodai įžymus. Dargi atrodo, kad turi viską – ir šlovę, ir pinigų. Todėl karantinas daug kam yra sunkus, o ne vienam ir nepakeliamas.

Kalbėtojai vienas nuo kito mažai skiriasi. Tiesa, sunkiau suprasti, ar jie patys tiki tuo, ką pasakoja. Kartais atrodo, jog pasakotojui ne tiek svarbi pasakojamoji istorija ir jos perteikimas, kiek tai, kad jis yra dėmesio centre. Žmonės veržiasi į realybės šou, nori išsipasakoti. Kas juos ten varo, jeigu ne noras būti matomiems?

Tušti valdančiųjų sveikinimų žodžiai, kurie ypač gausiai liejosi Velykų proga. Jei prieš penkiasdešimtmetį, keturiasdešimtmetį, tai yra, sovietmečiu, į tai nekreipdavai dėmesio, net nepastebėdavai ir negirdėdavai, nes buvo aišku, kad visi meluoja, pliurpia nesąmones, viskas paversta retoriniu šlamštu, nes taip reikia ir nieko čia nepakeisi, tai šiandien tų vaidybinių formalumų nemalonu klausytis ir tai net žeidžia. Pavyzdžiui: „Žvelgiu į akis kiekvienam iš Jūsų. Juk meilė, pagarba ir tikėjimas, visada buvo mūsų tautos gyvybingumo šaltinis. Išmintis, kantrybė ir sveikas savisaugos instinktas padėjo atsispirti...“ Ir t. t., ir t. t.

Penkiasdešimt okupacijos metų taip giliai įsirėžė, kad net šiandien nepaleidžia. Sovietmečio prieš Spalio revoliucijos metinių dieną, lapkričio 7-ąją ar Tarptautinę darbo dieną, gegužės 1-ąją, laikraščiuose buvo skelbiami TSKP CK šūkiai, kurie demonstracijų metu buvo skaitomi iš tribūnų, todėl ir šiandien, atrodo, galėtum pratęsti minėtą sveikinimo kalbą: „Tarybų Sąjungos darbo žmonės! Glaudžiau telkitės apie lenininę Komunistų partijos vėliavą! Tegyvuoja didžioji ir neišardoma partijos ir liaudies vienybė!“

Kiek valandų žmogus prakalba per dieną, savaitę, mėnesį, metus, visą savo gyvenimą? Ir nepagalvojame, kad mokėjimas tylėti – tai irgi dovana. B. Šo apie tylėjimą yra pasakęs: „Tylėjimas – vienas sunkiausiai paneigiamų argumentų.“

Šiandien susimąsčiau – per daug kalbu. Nors ir nuostabus Dievo kūrinys yra liežuvis, visgi pagalvojau, jog visos bėdos tik per jį. Atrodo – ot tai pasakiau, o iš tikrųjų ką jau taip vertingo tu čia pasakei.

Turi prasmės vienuolių kamaldulių tylėjimas (stojant į šį vienuolyną reikėdavo duoti tylėjimo įžadus), nors šiame laikmetyje šių vienuolių mažai belikę. Lietuvoje gyvavo du kamaldulių vienuolynai: Pažaislyje ir LDK priklausiusioje Vygrių saloje (dabar Suvalkų vaivadija Lenkijoje). Neįprastas vienuolių gyvenimas tylint kėlė žmonių nuostabą, apraizgė jų gyvenimo būdą įvairiomis paskalomis ir legendomis. Buvo kalbama, kad vienuoliai nesikerpa, nesiprausia, miega karstuose ir nesikalba, o susitikę tegali ištarti tik du žodžius: „Memento mori“ („Atmink, jog mirsi“).

O iš tikrųjų buvo visiškai kitaip. Kamaldulių devizas skelbė: „Ora et labora“ („Melskis ir dirbk“). Vienuoliai gyveno atskiruose nameliuose, tačiau prie kiekvieno vienuolio namelio būdavo darželis, kurį vienuoliai prižiūrėdavo. Čia buvo auginamos daržovės, gėlės, sodinami vaiskrūmiai. Gėrybės būdavo atiduodamos į vienuolijos virtuvę. Šalia šių nedidelių darželių buvo erdvūs vienuolyno sodai ir daržai, kuriuos vienuoliai prižiūrėjo bendrai.

Vienuoliai kasdien rinkdavosi bendram darbui – įvairiems fiziniams darbams lauke ir rankdarbiams vienuolyno patalpose. Todėl melsdamiesi ir dirbdami vienuoliai kartu praleisdavo nemažai laiko. Kamaldulių globoje kūrėsi neoplatonikų akademijos, kiekvienas vienuolynas turėjo vertingą biblioteką ir archyvą. Kamaldulių herbas – du balandžiai, geriantys iš vienos taurės.

Pažaislio kamaldulių vienuolyną įsteigė ir pastatė Kristupas Žygimantas Pacas (1621–1684) – LDK pakanclerio Stepono Paco sūnus. Jis studijavo Krokuvoje, vėliau – Paduvos bei Perudžos universitetuose Italijoje. Ten begyvendamas, dažnai lankydavo Montis Coronae kamaldulių eremą. Sužavėtas kontempliatyviu atsiskyrėlių gyvenimu ir vienuolyno grožiu, nusprendė panašų vienuolyną pastatyti Lietuvoje.

1643 m. grįžęs į tėvynę ir praturtėjęs bei patyręs politinio gyvenimo atsakomybės naštą, jis ėmėsi įgyvendinti savo sumanymą – statyti kamaldulių vienuolyną. 1664 m. į Lietuvą atsigabentiems atsiskyrėliams gyventi parinko Pažaislį. Gabus ir išsilavinęs fundatorius savo sumanymui vykdyti kvietėsi meistrus iš Italijos. Nespėjęs pamatyti pastatyto vienuolyno, Kristupas Pacas mirė savo rūmuose netoli Varšuvos. Palaidotas Pažaislyje, kur prieš mirtį paliko legendinį savo taurumo liudijimą – mesdamas į ugnį jam pateiktas vienuolyno ir bažnyčios statybos sąskaitas tepasakė: „Ką atidaviau Dievui, Jam vienam tebūna žinoma.“ Tai simbolizavo tylos, o ne pasigyrimo priesaką.

Besaikis kalbėjimas – artimiausias kelias į puikybę. Vienas bičiulis neseniai pastebėjo: „Visos blogybės šiandien dėl to, kad mus visus užvaldžiusi puikybė.“

Ar paneigsi? Puikybė – pirmoji iš septynių didžiausių ydų. Nors tų visų ydų, manau, mes net nežinome. Jeigu dar ką nors žinome, tai dešimt Dievo įsakymų. Nors irgi abejoju, ar taip visus dabar išvardytume. Na, kokius tris pasakytume. O ką jau kalbėti apie kažkokias ydas...

Štai tos ydos iš eilės: 1. Puikybė, 2. Gobšumas, 3. Gašlumas, 4. Rūstumas, 5. Pavydas, 6. Nesaikingumas, 7. Tingumas. Išvardijau, gal pravers, nors, tiesa, verta ir man jas prisiminti.

Niekaip neįveikiu Juozo Baltušio prisiminimų „Vietoj dienoraščio“ antrosios knygos (1976–1983). Karantinas baigsis anksčiau, nei susidorosiu su šia knyga. Visgi 1300 puslapių. Tokio storio buvo ir pirmoji (1970–1975 m.). „Sakmės apie Juzą“ autorius turi pasakoriaus dovaną, tad kartais kai skaitai jo aprašytą dieną, atrodo, kad šalia būtum.

Štai J. Baltušio aprašomas 1977 m. lapkričio 5–7 d. laikotarpis. Spalinės šventės. Kažkas panašaus vykdavo ir prieš gegužės 1-ąją, Tarptautinę darbo dieną. Tiesa, 1977 metų spalinės neeilinės – Revoliucijos metinių 60-mečio jubiliejus. Lapkričio 5-osios rašytojo pastebėjimai: „Parduotuvėse – minos žmonių. Neša, tempia, gabena tuos obuolius apdaužytais šonais, bulves įjuodusias, žalius svogūnus... O kavos nė grūdelio niekur negausi, juoda duona išnyko, nei padoresnio drabužio, nei apavo nepamatysi... Šventė!“

Toliau autorius gan drąsus, net nesitiki, kad jis tuo metu tai rašęs: „Netikėtai įjungiau televizorių: transliuoja „ceremonialą“ iš Lenino aikštės. Žmonių privaryta minios, visi po gėlę neša, pirmieji, žinoma, respublikos vadovai, paskui jau kiti. Padeda, pasitraukia atbuli, tada sustoja, žemai nusilenkia Leninui didžiajam, iškėlusiam ranką ant Vilniaus, tada eina sekantys... Pasistatę balvoną meldžiasi. Ir visa tai rimčiausiais veidais, nė iš tolo nenujausdami savo komiškumo.“

Po to autorius aprašo Spalio 60-mečio minėjimą Operos teatre. Ypač linksmai pasakoja apie iš grindų liuko ant pjedestalo, tarp choristų ir šokėjų, iškylantį Leniną

Dienoraščių autorius aprašo ir susitikimą su iš Amerikos į iškilmes atvykusia Neli ir Povilo Ventų šeima, kurie pasipiktinę, kad minėjimuose nė žodžiu nepaminėta jų ir visų, anot jų, pažangiųjų užsienio lietuvių veikla.

Regis autoriui pakyrėjo tie minėjimai, nes jis ima aprašinėti, ką šiuo metu skaito. O tai A. Venclovos jam rekomenduotas Moemo romanas „Suvedant rezultatus“. Galvoju, paskaitysiu ir aš. Žinau šio didaus britų rašytojo romanus „Mėnulis ir skatikas“ apie Gogeną, „Teatras“, kurį šauniai pateikė latvių kinematografininkai su puikia aktore V. Artmane, bet šio nesu girdėjęs. Ieškau ir nerandu. Pagaliau susivokiu, kad naujai jis perleistas šiek tiek skirtingu lietuvišku pavadinimu – „Viską sudėjus“. Nežinau, ar tas pavadinimo patobulinimas vykęs, nes man labiau glunda „Suvedant rezultatus“.

Iškart suprantu, kodėl šis kūrinys tiek A. Venclovai, tiek J. Baltušiui galėjo patikti. Nes tai rašytojo prisiminimai – gyvenimo aprašymas. Moemas skundžiasi niekad nerašęs dienoraščio, todėl jam daug ką sunku prisiminti, tačiau sugula mielas romanas. Patiko ir man, nes regis jau tas amžius, kai žodžiai „dienoraščiai“ ir „gyvenimo prisiminimai“ tampa artimi.

J. Baltušis rašo, jog dažnai būnas pagyvenusių žmonių draugijose, kurie sako rašys prisiminimus, tačiau jis abejoja, ar jie spės. Nors Moemas minėtus prisiminimus parašė būdamas per 60-ties. „Siaubingas tas daiktas senatvė“, – sako J. Baltušis ir prisimena gydytoją rentgenologę, energingą moterį, kurios „visur buvo pilna, nė vienos premjeros teatruose nepraleisdavo, taurę gėrė ir pabliuznyti mokėjo, kad dieve duok. O štai sulaukė 74 metų, jai pasiūlė išeiti į pensiją, ir toji moteris... pasikorė“.

Bet grįžkime į šias dienas. Nors visi teigia, kad iš šių koronaviruso koronių išeisime kitokie, aš kažkiek suabejojau ir net tapo baisoka, kad liksime tokie pat. Esame trapūs žmonės ir sunku čia ką pakeisti.

Garsus Ukrainos dailininkas Matvejus Vaisbergas, dalyvavęs ir dar pažadėjęs dalyvauti festivalyje-plenere „Šiaulių Monmartro respublika“, pasakoja apie savo draugą, kuris Kijevo Borispolio oro uoste sutiko Kašpirovskį ir kibo jam į atlapus. „Ko tu nori?“ – paklausė Kašpirovskis. „Noriu mesti rūkyti“, – atsakė draugas. „Gerai, mesk“, – trumpai tepasakė ekstrasensas, ar kaip ten Kašpirovskį vadinti. Gal ir neįtikėtina, bet rūkyti jis metė, tačiau pradėjo gerti ir geria iki šiol. Tad ar daug kas pasikeitė?

Medicinos darbuotojai, kiti specialistai ir net meno žmonės prašo nevažiuoti, likti namuose. Bet regi policijos sustabdytą moterį, kuri prieš Velykas skubanti į Vilnių nusipirkti lašišos šventiniam stalui. TV ekrane ilgos išsiraičiusios eilės prie prekybos centro fone moteris su kartono lakštu po pažastimi duoda interviu. Pagalvojau, tai ar tu nebūtum dar savaitę kitą išgyvenus be to kartono lakšto? Ar pandemijos metu mūsų valdantieji atsisakys dalies atlygio medikų naudai? O gal kai bus spausdinamas šis tekstas jau bus atsisakę?

Į laimę veda daug kelių, bet kai kuriems žmonėms viskas vien kančia. Sako, visi nelaimingi žmonės panašūs. Bičiulis tvirtina, jog stiklelis ko stipresnio apsaugo nuo viruso. Ne kartą siūliau mokytis iš žydų, nes jeigu taip, tai jie gertų, o juk nėra geriančių žydų. Nors pažįstama ponia Riva sakė žinanti geriantį žydą, bet jis gyvena Maskvoje.

Karantino metu „Metropolitan opera“ rodo savo spektaklius. Matėme populiariuosius „Karmen“, „Bohemą“, „Sevilijos kirpėją“, „Don Karlą“ ir daug kitų (nes transliuojama kiekvieną vakarą), matėme ir retesnių, kaip F. Paulenco „Karmeličių dialogus“ ar J. Adamso „Niksonas Kinijoje“. Pirmoji parašyta 1957 m. apie vienuolių karmeličių gyvenimą Prancūzijos revoliucijos metais, antroji, dar vėliau – 1987 m., apie 1972 m. įvykusį prezidento Richardo Niksono ir Kinijos prezidento Mao Dzedungo susitikimą.

Balandžio 3 d. buvo rodoma Ž. Bize opera „Perlų žvejai“ su puikia Dicko Birdo scenografija, kuris yra dirbęs ir su režisiere Dalia Ibelhautaite „Vilniaus City Opera“. Pagrindinius vaidmenis dainavo D. Damrau ir M. Polenzani, o dirigavo G. Noseda (šią pavardę lietuviams, manau, nesunku įsiminti). Puošnios scenos, pakili muzika, bet štai naktis po šio spektaklio visus grąžino į realybę – nuo klastingo viruso mirė ilgametis teatro orkestro altininkas Vincentas Lionti (1959–2020).

O jei vėl šoktelėjus prie tylėjimo ir kalbėjimo temos, tai kalbėtųjų greitai krūvom atsiras, nes jie visad atgyja prieš rinkimus. Beveik ketverius metus kažkur slėpėsi ir vėl jie čia. Baigsis karantinas ir jų tuoj pridygs.

Žiūrėdamas į kokį nors kalbėtoją kokioje nors televizijos laidoje, jo klausydamasis ir žiovaudamas susimąstai: „Ką šiandien gali pasakyti kitiems?“ Kiek valandų šiųmetiniai kandidatai į Seimą prakalbės prieš rinkimus? Man keista, kad už save agituojančios partijos tam darbui pasirenka garbaus amžiaus žmones, ypač moteris. Gerbiu senjorus, nes ir pats jau jų gretoms priklausau, suprantu, jog jų amžius byloja apie išmintį, bet esu įsitikinęs, kad didesnės sėkmės partijos pasiektų jei už jas agituotų jauni žmonės. Tik ar tokių rasis?

Šiandien, kai pokalbiams susėda politikai, žinok, kad diskusijų nebus, o tik monologai, besibaigiantys tuo pačiu sakiniu: „Prašau manęs nepertraukti, nes aš jūsų nepertraukiau.“ Jei diskutuodami norite dar labiau įsiutinti su jumis diskutuojantįjį, pasiūlykite jam nusiraminti. Diskusijų „bėgimą“ laimi tas, kuris paskutinis pasiekia tikslą. Diskusijos geriausiai atsako bent į vieną klausimą: „Kas yra tas kalbantysis?“ Akutės bėgioja, demagogija per kraštus liejasi... Nors šiaip diskutuojantys vienas nuo kito mažai kuo skiriasi. Tarp „rimtųjų“ ir „populiariųjų“ diskusijų, deja, žiovi bedugnė. Populiariausių melo frazių dešimtuke pirmauja ši: „Džiaugiuosi tave matydamas (matydama).“ Šia fraze dažnai prasideda ir diskusijos.

Kartą besikalbant su draugu prie mūsų priėjo vyriškis ir paklausė, ar neturime cigaretės. Draugas išsitraukė pakelį ir padavė. Tuomet vyriškis paprašė, ar negalėtų jam pridegti. Draugas pridegė. Bet vyriškis nesitraukė, o paprašė, ar negalėtume jo paremti pinigais. Draugas padavė 2 eurus. Vyriškis tuomet paklausė, ar negalėtų duoti 10. Draugas į tai jam atsakė, jog jis eitų ir nusipirktų barabaną. „Kam man tas barabanas?“ – klausė vyriškis. Draugas atsakė: „Kad galėtum eiti priekyje ir vesti visų einančių na**ui grupę.