facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Toks karantino šūkis. Gaudyti šviesą, ypač saulės spindulius, jei tokie pasirodo. Gyvenimui suteikite malonių pojūčių ir spalvų: ant staliuko prie lovos pasidėkite obuolių, apelsinų, mandarinų ar kitų vaisių, saldainių spalvotais popierėliais, arbatą gerkite iš ryškių puodelių, pamirškite pilką ir juodą spalvą – dažniau vilkėkite raudonos, oranžinės, geltonos ar žalios spalvos drabužius, nors ir niekur iš namų neišeinate.

40 dienų karantine. Viskas kaip šventraštyje. Tiek trunka Gavėnia. Gal atsitiktinai sutapo, bet simboliška, kad karantiną pradėjo LRT kovo 12 d. parodytas režisieriaus Paolo Sorrentino kino filmas „Didis grožis“ apie žmogaus tuštybę, kuri atsiranda kai visko turi ir net nežinai ko benorėti. Ar kuomet galėjome pagalvoti, jog prieš Velykas girdėsime tokį palinkėjimą: „Geriausia, ką galime padaryti dėl artimųjų ir dėl savęs pačių, – nevažiuoti sveikinti ir lankyti jų per Velykas.“

Šiųmetinis balandis tylos mėnuo, o norisi rėkti. Prisiminiau istoriją apie vieną kunigą sakiusį pamokslą. Sakė sakė ir pradėjo garsiai rėkti. Tai buvo Vilniaus Dominikonų bažnyčioje. Rėkė jis minutę, o gal net ir daugiau. Kolegos kunigai po to ilgai diskutavo, kas jam buvo atsitikę. Vieni sakė, kad gal iš sielvarto, nes neberado žodžių tęsti pamokslą, kiti dar įvairiausių istorijų primąstė, bet žmonėms tas pamokslas įsiminė. Tiesa, panašus kadras buvo ir kino filme „Naujasis popiežius“.

Žmonės tampa geresni. Kiek nedaug reikėjo. Nors ką aš, daug reikėjo. Tik mūsų valdantieji nesikeičia. Pagalvojau, kas atsitiktų jei prarastumėm vieną ar kelis Seimo narius. Nieko, į jų vietą ateitų kiti. O štai praradus kad ir kelias slauges... Prezidentas kai kada pasirodo. Tarsi nori kitus pamokyti kaip elgtis – kalba telefonu užsidėjęs kaukę ir užsimovęs pirštines.

Draugas džiaugiasi prisipylęs pilną baką benzino. Sako, užteks pusmečiui. Statistika byloja, jog jau per pirmą karantino savaitę avarijų keliuose sumažėjo 50 proc., o šiai dienai jau net dviem trečdaliais. Vis dar ne visur randame dezinfekcinio skysčio. „Rankom baigėsi, – sako pardavėja, – į vidų dar turime“.

Baltarusijos batia televizijos korespondentei apie virusą ledo ritulio rungtynių pertraukos metu: „Ar jūs matot kur virusą? Ir aš nematau. O jei ir kas, tai garbingiau mirti stovint, o ne gulint“. Įdomu ar kai spausdinamas šis tekstas jis kalba tą patį? Prisiminiau žydų anekdotą.

– Abramai, tu stiprus, tu tai įveiksi.

– Jaša, bet aš dar ir protingas, todėl su tuo net neprasidėsiu.

Prahoje mero įsakymu išmontuotas paminklas maršalui Ivanui Konevui. Išsiaiškinta, kad jis buvo daugiau okupantas, o ne išvaduotojas. Rusiakalbių bendruomenė sukilo, prašė mero pasiaiškinti. Šis atsakė, jog maršalas karantino metu gatvėje buvo be kaukės.

Apie koronavirusą šiandien kalba kas netingi. Ieškau šviesesnių žinių. Teisingos jos ar ne, bet bent nuotaiką pataiso. Štai youtube Vitalijus Balkus, prisistatantys nepriklausomu publicistu, balandžio 1 d. įkeltame pasisakyme ramina, jog jei parduotuvėje kas nusičiaudėjo, o jūs esate už kelių prekystalių, kai ateisite į tą čiaudėjimo vietą, ten jau jokių virusų nebebus. Balandžio 1 d. galima prikalbėti ir prirašyti ko tik nori, bet tuo norėčiau patikėti. Esu įsitikinęs, jog jeigu serga jūsų kaimynas, jums irgi nėra ko bijoti, nebent jūsų balkonai taip arti, kad jūs per juos persisvėrę bandysite bučiuotis. Statistika tvirtina, jog google mažiausiai žodžio „koronavirusas“ ieško telšiečiai. Lenkiuosi. Nebent jie ieško seno lietuviško žodžio „koronė“.

Šiaulių dramos teatras penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais (ši diena skirta mažiesiems) ir visą karantiną online rodė savo repertuaro spektaklius. Sužavėjo Franco Kafkos „Kova“, režisuota Pauliaus Ignatavičiaus. Esu matęs ne vieną šio garsaus austrų rašytojo kūrinį scenoje, netgi rečiau statomą „Pilį“ Krokuvos Jaunimo teatre, bet šiauliečių pastatymas giliai palietė. Pirmiausiai nuostabi aktorių vaidyba. Visų. Nuo epizodinio Lanco (Juozas Bindokas) iki Nepažįstamojo, kurį vaidino Aurimas Žvinys ir apie kurį sukasi visas spektaklio veiksmas. Būtų galima pasakyti – vaidmuo atrado aktorių. Kitaip net negalėjau įsivaizduoti šio herojaus. Jis tiesiog kafkiškas. Kažkadais K. Saja po jo pjesės „Dilgėlių šilkas“ pastatymo Kauno dramos teatre taip sakė apie aktorių Č. Stonį, suvaidinusį mokytoją svajotoją Tomą Adomonį, taip galima pasakyti apie J. Budraitį, irgi Kaune suvaidinusį Solnesą (H. Ibsenas) ar S. Petronaitį, mūsų miesto teatre suvaidinusį Luniną (E. Radzinskis „Luninas, arba Žako mirtis“). Tokių pavyzdžių galima rasti ir daugiau. Bet nesakysi, kad labai daug, todėl puikūs vaidmenys teatre didžiulė šventė.

Šokinėjant per TV kanalus patenki ir į rusiškuosius. Linksmųjų išradingųjų klubas. Net nepasakysiu kiek dešimtmečių jo nematęs. Pasižiūrėjau. O varge. Viskas kaip prieš penkiasdešimt metų – komjaunuoliška šventė. Jiems, jei neapsimeta, gal ir linksma, man – liūdna. Kaip puiku, kad jau trisdešimt metų gyvename laisvėje. Toli nuo to smegenų plovimo.

LIK‘as pametėjo prisiminimus apie tualetus Rusijoje. Apie žmogų geriausiai spręsti apsilankius po jo tualete. Tualetams Rusijoje nemažai dėmesio humoreskose skiria Maksimas Galkinas, nors pas mus irgi visko būna. Blogiausia kai įeini į prišnerkštą tualetą ir reikia išeiti, o prie jo durų laukia kitas žmogus. Net norisi jam pasiaškinti, jog ne aš ten, jog jau prieš mane taip buvo. Kartais paimi gniužulą popieriaus ir nuvalai dangtį, po to nusiplauni rankas, bet jei viskas prišnerkšta tiek, kad reikia skuduro ir kibiro vandens. Vienos ekskursijos metu, kurios vadovu buvau, išėjau iš tokio tualeto, o eilėje prie jo laukė moteris, mūsų kelionės dalyvė, mat buvo tik vienas tualetas. Vėliau, kai tik susitikdavo mūsų akys, jaučiau jos nebylų priekaištą – vedi mus parodyti nuostabią Krokuvos Vavelio katedrą, o pats toli iki elementariausios kultūros. Dar ir šiandien regiu tos moters akis.

Tokie tad pamąstymai karantino metu. Įprasime dažniau plauti rankas ir tvarkingiau naudotis tualetu. O kitaip ir negali būti, kai einant į parduotuvę rengiesi taip tarsi kiltum į kosmosą.

Iš visų karantino knygų išskirčiau Alaino de Bottono „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“. Jau esu apie šią knygą rašęs, bet vėl norisi prisiminti, nes ji ypač tinkama rekolekcijoms. Rekolekcijos – tai tylos dienos apmąstant savo gyvenimą. O tokios dabar ir buvo. „Nėra tokio išmintingo žmogaus, kuris savo jaunystėje kokiu nors metu nebūtų šnekėjęs arba netgi gyvenęs taip, kad jam būtų nemalonu prisiminti, kad jis norėtų tai ištrinti iš atminties. Tačiau šito viso visiškai nereikia gailėtis, nes negali būti tikras, kad visi šie juokingi ir nepakenčiami įsikūnijimai, kuriuos turėjo pereiti prieš paskutinį, nepadarė jo išmintingu“, – įsiminė autoriaus žodžiai. Proustas, didysis prancūzų literatūros klasikas, tampa puikiu patarėju, kaip mums prasmingai gyventi šiandien. Ar mokame mėgautis gyvenimu, puoselėti meilę, draugystę?

Skaityti Proustą nėra lengva. Kaip ir Hesę ar Džoisą (pirmojo ypač „Stiklo karoliukų žaidimus“, o antrojo, be abejo, – „Ulisą“). Knygoje „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“ Bottonas imasi žmonijos prusinimo Proustu. Autorius viską sudėjo į devynias knygos dalis, kurių kiekvieną pradeda žodeliu „Kaip…“ (pvz., „Kaip mylėti gyvenimą dabar“, „Kaip rasti laiko sau“, „Kaip rodyti jausmus“, „Kaip praregėti“ ir t.t.). Proustas moko kaip būti geru draugu ar kaip atrasti gyvenimo grožį mažose kasdienybės detalėse. Tūlas visgi pasakys: „Proustas nepakeitė mano gyvenimo“. Tokiam atsakysiu – tu meluoji.

A. Bottonas prisimena Prousto esė, kurioje niūriam, gyvenimo prislėgtam ir džiaugsmo nerandančiam jaunuoliui bandoma sugrąžinti šypseną. Vaikinas apžvelgia kuklų savo ir tėvų būstą, kuriame iki gyvo kaulo įgrisę baldai, daiktai. Vaizdo nykumas neatitinka jauno žmogaus polinkio gražiems prabangiems daiktams, kuriems įsigyti neturi pinigų. Jaunuolis pavydi turčiams, kurie gali deramai išpuošti namus, kur visi daiktai yra meno kūriniai – pradedant anglies žnyplėmis židinyje ir baigiant durų rankenomis.

Proustas pasiūlo jaunuoliui aplankyti meno galerijas. Tas tinka ir šioms dienoms, nes galerijas galime lankyti virtualiai. Bet neragina žiūrėti Rafaelio ar Veronezės paveikslų, o žvilgterti į Jeano Batisto Chardino darbus. Pasirinkimas gali atrodyti keistas, mat Chardinas nevaizdavo nei kalnų, jūrų, uostų, laivų, nei princų, nei rūmų, nei puošnių angelų. Jis tapė dubenis su vaisiais, ąsočius, vyno taures ar tiesiog virtuvės reikmenis, duonos kepalus, mėsos gabalus. Ir jo žmonės neturėjo nieko herojiško – vienas skaito knygą, kitas stato kortų namelį, štai moteris, iš turgaus ką tik parnešusi kelis duonos kepaliukus, ar motina, rodanti dukrai klaidas siuvinyje. Bet kaip dailiai jis nutapęs, pavyzdžiui, indelius šokoladui.

Nepaisant kasdieniško siužeto, Chardino paveikslai žavūs. Proustas rašo, jog „jo persikas toks pat rausvas ir putlus kaip cherubinas, o austrių lėkštė ar citrinos griežinėlis – tikrai gundantys apetito ir juslingumo simboliai. Išskrosta ant kablio pakabinta raja primena jūrą, kurios bauginanti palydovė gyva buvo. Giliu raudoniu nukraujavę viduriai, melsvos gyslos ir balkšvi raumenys panašūs į polichrominės katedros navas. Tokia pat harmonija sieja ir daiktus: vienoje iš drobių jaukiai tarpusavy dera rausvi kilimėlio prie židinio atspalviai, adatų dėžutė ir verpalų sruoga. Paveiksluose atsiveria pasaulis, kurį iškart atpažįsti kaip savą, neįtikėtinai ir stebuklingai žavų“.

Todėl Proustas įsitikinęs, o Battonas tai pastebi, kad susitikimas su Chardinu gali lemtingai pakeisti liūdnojo jaunuolio nuostatas: „Iš nuostabos apstulbusio regint šį daiktų prašmatnumą, ligi šiol matytą kaip banalybę, šias žavias gyvenimo scenas, iki tol laikytas be galo varganomis, šiuos įkvepiančius gamtos vaizdus, iki tol įsivaizduotus tokius nykius, paklausčiau jo: „Ar esi laimingas?“ Proustas įsitikinęs, kad, pamačius Chardino drobes, džiaugsmo jaunuoliui teiks ir vargani jo tėvų namai: „Žingsniuodamas po virtuvę sakysite: kaip žavu, kaip prašmatnu ir gražu – tarsi Chardino paveiksluose.”

Karantino metu kiekvieną dieną pavartydavau seną spaudą (interneto epaveldas čia atėjo pagalbon). Nusikeliu 32 metus atgal ir verčiu 1988 m. balandžio 23 d. Šiaulių „Raudonąją vėliavą“ (balandžio 25 d. tais metais buvo pirmadienis, tad apsistoju prie šeštadieninio numerio. Tiesa, „Raudonosios vėliavos“ pavadinimas neužilgo buvo ir pakeistas, bet tuomet dar taip vadinosi.

Jau jautėsi, kad kažkas vyksta. Santvarka suklybėjo. Štai jei dar prieš keletą metų Lenino gimtadieniui būtų skirti didžiausi straipsniai, tai 1988 m. numeryje vos kelios eilutės: „Vakar didžiojo proletariato vado V. Lenino gimimo 118-ųjų metinių dieną buvo iškilmingai pagerbtas revoliucijos vado atminimas. Partiniai, tarybiniai, komjaunimo darbuotojai, miesto visuomenės atstovai padėjo gėlių prie V. Lenino paminklo“. Ir viskas. O ir šiaip, atrodo, laikraščio leidėjai buvo kažkiek pasimetę nežinodami ką spausdinti, kurion kryptin sukti, tad pirmajame puslapyje dvi didelės Šiaulių miesto nuotraukos ir tiek.

Tolesniuose puslapiuose daug vietos skiriama Šiaulių istorijai ir kultūrai. Vargu ar kuomet anksčiau galėjome įsivaizduoti straipsnį „Šiauliai XVI a. pabaigoje“ (miestas turėjo prasidėti nuo TSRS laikų). Didelis straipsnis skiriamas šviesiam kultūros žmogui, Lietuvos aklųjų draugijos Tarprajoninių kultūros namų saviveiklos vadovui Mykolui Žalnieravičiui.

Pranešama apie G. Kaukaitės koncertą, o kino teatruose jau irgi yra ko rinktis. „Saulėje“ – „Aukšto blondino sugrįžimas“, bet tas tiek to, gi šalia ir F. Felinio „Džindžer ir Fredas“ su Dž. Mazina ir M. Mastrojaniu. „Tiesoje“ - K. Sauros ir A. Gadeno filmai „Kruvinos vestuvės“ ir „Karmen“.

Kas vyksta teatre nerandu. Bet pavartęs ankstesnius „Raudonosios vėliavos“ numerius susigaudau, jog teatro repertuarą laikraštis spausdindavo mėnesio pradžioje visam mėnesiui. Tad tą vakarą buvo rodomi M. Gorkio „Saulės vaikai“ (prisimenu scenos gale kabančią valtį, berods pabaigoje ji pakyla, nors gal ką maišau, gal tai ir iš kito spektaklio, nes tiek metų praėjo), rytoj – I. Bergmano „Žemuogių pievelė“ (irgi pamenu P. Piauloką pagrindiniame vaidmenyje, čia tai jau tikrai, nes to aktoriaus nepamirši). Abiejų spektaklių režisierius S. Varnas, o dailininkas, talentingas scenos menininkas iš Latvijos A. Freibergas (tiesa, jei dėl „Žemuogių pievelės“ esu tikras, kad tai jo darbas, dėl „Saulės vaikų“ kiek abejoju, bet vis tiek abiejų spektaklių dailininkų darbai puikūs).   
 
Televizijos tuo metu jau irgi buvo tobulesnės. Štai balandžio 23 d. Lietuvos televiziją rodė tuomet gan nusekusią pramoginę laidą „Estrados orbitoje“ ir Jaunimo teatro spektaklį V. Korostyliovo „Pirosmani, Pirosmani“, o Centrinė televizija (maskvietiška) „Perestroikos dienoraštį“ ir A. Tarkovskio „Veidrodį“. Irgi pažangu.

Bet grįžtu į šias dienas. Prisiminęs F. Felinį, šio karantino metu pagalvojau, jog gerai, kad šis režisierius gimė prieš 100-etį, tai dabar televizijos priminė jo filmus. Būta ir kitų puikių kino filmų leidžiančių prašokti karantiną. LRT Plius rodė režisieriaus N. Morečio kino filmą „Mano mama“. „Apie ką galvoji, mama?“ – gulinčios ligos patale mamos klausia duktė. „Apie rytojų“, – atsako mama.

Į viršų