Šiaulių dramos teatras penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais (ši diena skirta mažiesiems) ir toliau online rodo savo repertuaro spektaklius. Puiku. Online gali pasižiūrėti ir kitų teatrų spektaklius, tiesiog pasidaryti savo namuose teatrų festivalį.

Tarptautinė teatro diena jau praeity ir, gaila, šiemet ji kukliai atšvęsta, bet ką darysi, kai taip šiandien visur ir visiems, tačiau teatrui vis tiek šiandien norisi skirti daug šiltų žodžių. Daug šiltų žodžių norisi tarti ir knygai. Šiomis dienomis knygos atsiranda arti tavęs ir ačiū joms. Tad šiandien apie teatrą ir knygas.

Ar gali būti miestas be teatro? Ne. Sakoma, jog miestas vadinamas miestu, jei jame 100 tūkst. gyventojų. Tad tokiame teatras būtinas. Nors manau, jei gyventojų 50 tūkst., jis jau irgi reikalingas. Reikalingas net mažesniame mieste.

Seniai pasakojama istorija apie mažo miestelio saviveiklinį teatrą. Rodė jie Moljero „Don Žuaną“. Pagrindinį vaidmenį vaidino vyrukas, kuris ir gyvenime buvo žinomas kaip lovelasas. O jo mylimąją – aktorė, kurios draugas buvo labai pavydus. Ir štai Don Žuanui bučiuojant merginą, tas draugas įlėkė scenon ir prikūlė pagrindinio vaidmens atlikėją. Miestelio žiūrovai buvo matę iš atvykstančių teatrų ne tokių dalykų, pavyzdžiui, O. Koršunovo režisuotame M. Gorkio „Dugne“ aktorių, kuris, atėjęs prie žiūrovų ėmęs su jais gerti, tad niekuo nenustebo ir po tokios scenos karštai paplojo.  

Rusų teatralai dažnai mėgdavo sakyti, o gal dar ir dabar tebesako, jog teatras gali vadintis teatru, jei jo repertuare regime A. Čechovo „Tris seseris“. Kai Julius Dautartas iš Šiaulių pervažiavo į Panevėžį, vienas pirmųjų jo pastatymų ir buvo „Trys seserys“. Spektaklis buvo giriamas, režisierius irgi, bet kažkas pastebėjo, jog būk bet koks režisierius, bet jei trijų moterų aktorių nebus, šios A. Čechovo pjesės nepastatysi.

Šiauliečiai „Tris seseris“ galėjo statyti bet kada – nuo pat teatro įsikūrimo iki šiandien. Aktorių, galinčių suvaidinti tris seseris, visad buvo. Dar prisimenu S. Račkio režisuotą spektaklį su aktorėmis R. Krilavičiūte (Olga), J. Budriūnaite (Maša) ir I. Norkute (Irina). Šiandien puikiai šios aktorės seseris ir toliau vaidintų, o regiu šiuose vaidmenyse ir dar jaunesnės kartos aktores.

Sovietmečiu, tiesa, atsidavę ideologai bandė įteikti, jog teatras yra tas, kuriame rasime Lenino vaidmens atlikėją. Šiauliai ir čia buvo išskirtiniai. Pamenat aktorių Stasį Paską? Jis teatre vaidino pačiu laiku – tokių pjesių statymo laikmečiu. Dabar irgi, manau, būtų, kas šį vadą suvaidintų, bet nėra reikalo. Tiesa, iš visų lietuvių teatro scenoje suvaidintų Leninų bent man labiausiai įsiminė Juozas Budraitis. O didžiavyrių jo repertuare ne vienas – Šarūnas, Ričardas III, Solnesas. Aišku, Leninas tarp tokių vaidmenų nereikalingas. Bet buvo, tai buvo.

Pasvarstymuose apie teatrų repertuarą, daug kas išskirs „Hamletą“, kai kas kitas V. Šekspyro dramas. Tiesa, ryškiausias Hamletas man visgi išlikęs Henrikas Kurauskas. Operoje paprasčiau, manau, niekas nenuginčys, kad teatro meistriškumą apsprendžia R. Vagnerio operos, ypač jo trilogija (pamenate „Skrajojantį olandą“).

Jei reikėtų rinkti pačią gražiausią scenoje girdėtą frazę, man tai būtų „Skučno, gospoda!“ („Nuobodu, ponai!“). Tai, berods, Čechovo. Vasarnamyje susirinkę pasiturintys ponai, kuriems, atrodo, nieko neturėtų trūkti, liūdnai tai konstatuoja.

Šiaulių žiūrovai rimti, bet imlūs. Nuoširdžiai kvatoja per komedijas, atidžiai stebi rimtų spektaklių įdomesnes scenas. Šiauliečiai visur tokie. Nustebę. Net einantieji bulvaru tarsi pirmą kartą juo žengtų. Bet tai ypač pastebima teatre per pertraukas: žiūrovai fojė suka ratus ir stebi vieni kitus, tarsi norėdami įsitikinti, ar anie matė tą patį, ką ir jie. Yra, deja, ir tokių šiauliečių, kurie pakviesti į teatrą atsako: „Šiais metais jau buvau.“

Norisi prisiminti mūsų, penkiasdešimtmečių, šešiasdešimtmečių jaunystės spektaklius. Teatras mums tuomet buvo šviežio oro ir laisvės gurkšnis. Štai Klaipėdos dramos teatras pastatė drąsių rusų dramaturgų triptiką: A. Kopkovo „Dramblį“, V. Merežkos „Proletarinį laimės malūną“ ir M. Kulišo „Amžiną maištą“. „Proletariniame laimės malūne“ iš kolūkiečių vežimų naktį kažkas nusuka ir pavagia ratus. „Kad į užsienį nepabėgtumėm“, – sprendžia jie. Salėje ovacijos. Kai kurių spektaklių scenos būdavo tarsi mitingai, tarsi manifestacijos prieš santvarką, kurion visi papuolėme.
Pasitaikydavo linksmų momentų, ypač kai spektaklių ateidavo žiūrėti partijos vadovai ar jų žmonos. Kol jie neatsisėsdavo į vietas, spektaklio nebuvo galima pradėti. Jei vėluodavo, reikėdavo laukti. Šią istoriją norėčiau pavadinti „Dama su šuniuku“.

Pamenu Kauno dramos teatre vykstant J. Glinskio pjesei „Kingas“ prieš mane pirmosios eilės viduryje atsisėdo išsipusčiusi dama. Buvo aišku, jog tai kokio aukštas pareigas užimančio vyro žmona, nes salėn buvo įleista su šuneliu. Mažą šunelį ji laikė rankose ir glostė. Šunelis buvo ramus, kol neprasidėjo spektaklis. O šioje pjesėse veiksmas vyksta jaunuolių kolonijoje. Jau pakilus uždangai, nuotaika iškart slogi: metalinės konstrukcijos, vielos, prieblanda, nieko gero nepranašaujanti muzika. Šuneliui tai nepatiko, jis ištrūko iš moters rankų, nulėkė scenon ir ėmė kabintis aktoriams į kojas. Jei gerai pamenu, aktorius R. Sabulis šunelį sugavo ir nusileidęs prie žiūrovų jį grąžino moteriai. Kiek supratau, ir jis žinojo, kas toji ponia ir kad jos ar jos vyro rangas leidžia jai žiūrėti spektaklį su šuneliu.

Minėta J. Glinskio pjesė „Kingas“ apie sovietmečio jaunimą, atsidūrusį kolonijoje, paakino susimąstyti ir apie dabartinį jaunimą. Matau jaunus, laisvus žmones TV laidoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“, matau ir kitus, kurių kas antras žodis keiksmažodis, išsilavinimas nulinis ir tas bukumas jiems ant kaktos užrašytas. Jie patys užsirašė. Tarp vienų ir antrų didžiulė atskirtis. Toji atskirtis man ir baisoka.

Bet grįžkime prie teatro. Pjesių skirtų jaunimui nėra daug. Ypač anuomet jų trūko. Pamenu, vaikščiodamas Tbilisio gatvėmis nustebau pamatęs, kad šio miesto Jaunimo teatras rodo mūsų J. Grušo pjesę „Meilė, džiazas ir velnias“.
Jei daug knygų anuomet trūkdavo, tai su kai kuriais autoriais mums susipažinti padėdavo teatras. Pavyzdžiui, M. Frišu, L. Pirandeliu, J. O‘Nilu, A. Strindbergu... O Lietuvos istorijos knygų veik visai nebuvo, tad čia irgi gelbėjo teatras: J. Grušo „Barbora Radvilaitė“, „Herkus Mantas“, „Švitrigaila“ ir kt. jo pjesės, Justino Marcinkevičiaus trilogija, J. Glinskio „Grasos namai“ (apie A. Strazdą)...

Aišku, žavėjomės klasikinėmis pjesėmis, kaip H. Ibseno „Lėlių namai“ („Nora“), „Junas Gabrielis Borkmanas“, F. Garsija Lorkos „Bernardos Albos namai“, „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“, bet drauge būdavome nustebinti moderniaisiais kūrėjais S. Beketu, E. Jonesku, A. Žari...

Reikalingų žmonių tarpe anuomet buvo teatrų administratoriai bei bilietų kasininkės. Neseniai per TV „Labas rytas, Lietuva“ išgirdau, jog šiuo metu reikalingiausi santechnikai.

Suprantama, jog neverta eiti į teatrą, ant kurio durų kabo skelbimas, jog teatras ieško aktorių. Bet ant mūsų teatrų durų tokių skelbimų nemačiau, o ir puikiais aktoriais, režisieriais, scenografais, muzikos kūrėjais galime tik didžiuotis. Man atrodo, kad Lietuvos teatras pasaulyje žymesnis už krepšinį, tik teatru pamirštame didžiuotis.

Aktoriaus ir režisieriaus Valentino Masalskio pasakota istorija.

Žmogus, žengiantis į amžinybę, klausia Petro: „Dėl ko aš gyvenau?“ Petras dėl klausimo kiek nustemba ir teiraujasi atvykėlio, kas jis. Tas sakosi esąs aktorius. „Ar tu buvai garsus, ar turi apdovanojimų?“ – klausia Petras. Žmogus prisipažįsta buvęs garsus, turintis begale apdovanojimų. „Ką dar veikei?“ – toliau klausia Petras. Žmogus atsako, jog pats režisavo spektaklius, dėstė studentams. Petras išklauso ir pats vėl klausinėja, ar jis prisimena 1986 metus, kai vyko traukiniu iš Vilniaus į Rygą, ir ar prisimena, kaip vagone restorane prie gretimo stalelio sėdėjęs vyriškis paprašęs jo paduoti druskos, nes ant jo stalelio jos nebuvo. „Pameni, tu padavei, – sako Petras. – Štai dėl to ir gyvenai.“  

O dabar apie knygas. Josifas Brodskis sako, jog jei pradėję skaityti knygą jos neatidedate į šalį, o ir toliau skaitote, tai pliusas autoriui ir tai, anot poeto, reikš, „kad šis autorius tikrai turi kuo praturtinti tiesą apie mūsų egzistenciją, tiesą, kad šitas autorius ne plepūnas, kad jo kalba pasižymi savita energija ir grakštumu. Arba tai bylos, kad skaitymas – neužgesinama jūsų aistra. Ir ne pati prasčiausia“.

Šiandien norėčiau pasiūlyti Giovaninno Guareschio knygą „Don Kamilis. Mažasis pasaulis“. Linksma istorija apie miestelyje gyvenantį komunistą viršaitį ir kunigą, kuris kalbasi su Kristumi, ir įdomu, kad Kristus jam atsako. Istorija tiek įtikėtina, kad skaitydamas, atrodo, pats girdi Kristaus balsą.

Sovietmečiu G. Guareschi knygos buvo leidžiamos veik visame pasaulyje ir akimirksniu išparduodamos Vietname ir Brazilijoje, Grenlandijoje ir Naujojoje Zelandijoje. G. Guareschis mirė tesulaukęs 60 metų, tačiau suspėjo daug ką pamatyti ir nujausti, smarkiai aplenkdamas savąjį laiką. Sugebėjo nuspėti tai, kas tuomet negalėjo būti priimtina, bet po 20–30 metų tapo aktualu ir akivaizdu.

Dabar jau visiems žinomi komunizmo nusikaltimai, badas, represijos Sovietų Sąjungoje, nežmoniški tremtinių ir karo belaisvių persekiojimai, graudžiai juokinga sovietinė planinė ekonomika. Literatūros kritikai sako, jog „Don Kamilyje“ galima aptikti ir šių dienų Lietuvai aktualių problemų – kodėl žmonės taip dažnai neranda bendros kalbos ir kas lemia, kad kartais labiausiai nesutaikomi priešai tampa draugais. O man labiausiai įsiminė citata iš šios knygos: „Kristus nieko nepasakė. Bet buvo lengva pastebėti, kad ir Jis buvo patenkintas.“

Užtikau metaforą apie pamirštų knygų kapines. Negalime leisti, kad tokios rastųsi. Bent man ypač artimos knygos-dienoraščiai. Ar pastebėjote, kad didžiųjų rašytojų dienoraščiai jų autorius parodo ne tik kaip rašytojus, bet ir leidžia į juos pažvelgti kaip į paprastus žmones, mėgusius aprašinėti įvairius įvykius, įspūdžius apie sutiktus žmones, netgi sapnus, jau nekalbant apie pamąstymus ir pasvajojimus.

Visai neseniai į rankas pakliuvo garsiojo George Orwell („Gyvulių ūkis“, „1984-ieji“) knyga „Dienoraščiai. Pasirodo, George‘as Orwellas buvo nenuilstamas metraštininkas („Nutiko tai antradienio rytą“ arba „Josephas Higgsas, velionis, gyvenęs šioje parapijoje“). Dienoraščiuose atsispindi ne tik autoriaus asmeninis gyvenimas, socialinė aplinka, politiniai įvykiai ir jų vertinimas, kelionės, gamtos grožis, bet juose randame ir perrašytą informaciją iš laikraščių, įvairius receptus, sodininkystės bei daržininkystės patarimus.

Esu XX a. antrosios pusės žmogus, todėl pripažįstu esąs iš kito pasaulio. Tad ir mano knygos kiek kitokios. Draugas siūlo – skaityk Stiveną Kingą. Žinau, kad jis tuoj paminės romaną „Dvikova“ apie gripo nusiaubtą Ameriką. Kūrinio pradžios scenos primena šiandieninę mūsų situaciją. Iš karantino zonos pabėga žmogus ir virusas paplinta po visą žmoniją. O ir šiaip skaityti išgarbintą Kingą nemėgstu. Jau verčiau pasižiūru pagal jo kūrinius sukurtus kino filmus. Sutaupai laiko. „Švytėjimas“ patiko, „Tylos zona“, nors sakoma, kad šiuo romanu rašytojas iškilo, nelabai, „Kukurūzų vaikai“ irgi neužkabino.

Taigi tas XX a. potraukis vėl paskatina atsiversti J. Baltušio „Vietoj dienoraščio“. Ir pirmą, ir antrą tomus. Pirmasis apima laikotarpį nuo 1970 iki 1975 m., antrasis – iki 1983. Tai tiesiog mano amžius, o ir visiems tuo dešimtmečiu gyvenusiems užgauna širdį.

Keista, bet bent man mielas ir net linksmas tas Baltušio tiesmukiškumas. Tiesiai šviesiai – šis žmogus patinka, o šis ne. Susidaro įspūdis, jog labai nemėgo komunistų, nors ir pats juo buvo. Manau, tokį dienoraštį turėjo kur giliai slėpti.

Tiesa, kiek nustebino rašytojo nuomonė apie kitus savo kolegas, pavyzdžiui, apie Eduardą Mieželaitį, kurio kūrybą vadina „rašliava“ ir pateikia eilėraščio „Laiškas Varšuvai. Šopeną skambina grakštus rudens lietus“ posmelį: „Kam man tų chrizantemų, pani?/ Jų baltų kaip sūris žiedų/ Kremu nabašnikus peni,/ O aš dar kvėpuoju už du“ (1978 m. lapkričio 4. Šeštadienis). Anot Baltušio poetui nebėra kur žemiau smukti, o man šis eilėraštis patiko.

Po J. Baltučio atsiliepimų, imu nuo lentynos E. Mieželaičio rinktinę „Mano lyra“ ir skaitydamas tarsi išgirstu skambinant Šopeną. Štai ką gali žodis. Nebūtų vienas klasikas kito klasiko paminėjęs, abu pasimirštų.

J. Baltušio dienoraščiai atveja mintį – karantino metu rašyti dienoraštį. Po metų, o dar po daugiau būtų ką prisiminti. Tuos, kurie pasiguodžia neprisiverčiantys rašyti dienoraščio, noriu paskatinti prisiversti. Ką gali žinoti, kas iš tų jūsų užrašų gali išsirutulioti. Dienoraštis – tai išsakymas, apmąstymai, atsiminimai ir malonumas rašyti. Rašantis dienoraštį gali pats sau prieštarauti, klysti, bet vėliau pasitaisyti.

Baigiantis sąsiuviniui, galima rašyti ant viršelio ar įdėti papildomų lapų. Rašančiam kompiuteriu tai nebaisu. Svarbiausia tik nepamiršti visko, kas užrašyta, patalpinti kompiuterio atmintin. O kalbant apie dienoraščių pabaigas, žinia, kad daugumos jų pabaiga yra iš anksto nulemta. Ją nulemia kieno nors pabaiga. Pavyzdžiui, karantino.