facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Tiek galima pasakyti apie šiųmetines Velykas. Prie stalo – tik tu ir šventė. Dar gerai, jei šalia patys artimiausi šeimos nariai. Pirmos tokios, net sovietmečiu juk švęsdavom.

Draugas telefonu atsiuntė žinutę: „Jei tu gyvas, spausk – 1, jei sergi, spausk – 2, jei miręs, spausk – 3.“ Skaitai, online žiūri spektaklius, kino filmus, įvairiomis ryšio priemonėmis kalbiesi su bičiuliais. Tiesa, velykiniai sveikinimų vaizdai, vis vadinu juos atvirukais, kuriuos gauni elektroninėmis priemonėmis, kaip niekad gražūs.

Prisiklausęs informacijos apie koronavirusą įsijungiau koncertą „Duokim garo!“ Kitas pasaulis. Nuostabus. Nepatikdavo kapelijų muzika, bet šįkart tapo šviesu šviesu...

Kino filmų žiūrėjime giliai įsikrapščiau. Neseniai rašiau apie oskarinį filmą „Parazitas“, o dabar pažiūrėjau 2013 m. juostą „Borgmanas“. Regis šis filmas davė pagrindus „Parazitui“. Bent man taip pasirodė. Ir daug tokių atradimų.

Kiekvienais metais artėjant vasarai man tapo tradicija dar kartą pamatyti kino filmą „Birželis, vasaros pradžia“. Tiesa, vos ne kiekvienai vasarai artėjant savo skaitytojams apie šį filmą primenu. Tiesiog norisi pasiūlyti šį kino kūrinį prisiminti (sakau, prisiminti, nes manau, jog daugelis esate jį matę).

Ano meto ideologai aiškino, kad šis režisieriaus Raimondo Vabalo filmas persunktas neturinčių loginių baigčių ginčų, be teigiamų herojų, o visos dramaturginės jų linijos lieka atviros. Buvo teigiama, kad jeigu tie herojai ir ilgisi permainų, tai patys nežino kokių.

O man atrodė ir atrodo, kad tai šiltas, ramus, be dirbtinių gaidų sociologinis-psichologinis dokumentas apie 7-ojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos provinciją. Vasaros tvankuma gaubia paprastų darbininkų, inteligentijos atstovų, kūrybinio darbo žmonių ginčus, nusivylimus, siekimus.

Viena diena mažame miestelyje ant Nemuno vingio, kur net nėra didesnės prieplaukos, tad garlaiviai praplaukia pro šalį. Beveik visi miestelio gyventojai susiję su sena lentpjūve, kurią reikia rekonstruoti. Tiesa, lentpjūvė išgyvena ne geriausius laikus – pinigų darbininkams nėra („Bankas tuščias, mažai šnapso geriam“, – mąsto vienas filmo herojų). Atvykusio ministerijos atstovo vizija kitokia – vietoj senosios lentpjūvės reikia pastatyti kombinatą. Bet jį statant tektų griauti ne vieną namą, o tai visiškai sunaikintų miestelį.

Be ministerijos atstovo, tą dieną į miestelį atvyksta gastroliuojantis teatras, kuriame vaidina iš šio miestelio kilusi aktorė. Deja, jauna moteris nėra patenkinta gyvenimu – negaudama vaidmenų ji svarsto, ar nesuklydo pasirinkusi aktorės kelią. Tiesa, atvykusi į miestelį pagrindinį vaidmenį J. Anujo pjesėje „Vyturys“ atliekanti aktorė patiria traumą, tad jaunajai jos kolegei atitenka išsvajotasis vaidmuo. Tačiau jaunoji aktorė abejoja, ar pavyks sukurti vaidmenį, o gal geriau nė nerizikuoti.

Tą dieną mažytės dramos lydi ir kitus filmo veikėjus – pasimetusį vietinį kunigą, rutinai pasidavusį gydytoją Balį, išgėrusį kaip tik tada, kai jo pagalba buvo reikalinga lentpjūvėje sužeistam darbininkui. O dar visiems po kojomis painiojasi arogantiškas radijo korespondentas iš sostinės. Iš lentpjūvės direktoriaus lūpų vietoj interviu jis išgirsta tik ironišką sakmę apie mergelę, klausiusią žynio apie ateitį ir išgirdusią, kad bus baisiausia: „Niekas nepasikeis.“

Vis dėlto tame nesėkmių rate regime ir kruopelytę vilties. Ji – išleistuvėms besiruošiančių mokyklos abiturientų akyse.
Jau gerokai po šio filmo pasirodymo, prasidėjus paskutiniam XX a. dešimtmečiui su režisieriumi Raimondu Vabalu dažnai kalbėdamiesi pavaikštinėdavom Vilniaus rajono Antavilių kapinėse, kuriuose jis vėliau ir atgulė.

Apie ką kalbėsi kapinėse? Apie likimą. Tarytum galėtum sakyti: „Mano paskutinis uostas dar labai toli“, – bet reikia nutilti. Paskutinis uostas, pasirodo, gali būti visiškai netoliese. Niekada negali žinoti, ką uosto vartai anksčiau įsileis – tave, tavo artimąjį ar tavo draugą. Vilties, tiesa, yra, nes jei yra uostas, turi jame vykti kažkoks gyvenimas. Juk plaukimas į Porto Fino visad aprašomas didingai.

Šiomis dienomis gyveni prisiminimais. Kažkas yra pasakęs, kad jaunystė nėra nei nuopelnas, nei laimingas atsitiktinumas. Daug yra pasakiusiųjų, dabar pagalvojau, gana kvailą frazę, kad visi buvome jauni. Kaip bebūtų, jaunystė yra labiausiai trokštamas amžius.

Ar galėjo gyvenę sovietmečiu pasidžiaugti jaunyste? Atsakymas vėlgi būtų – kaip kas. Jaunystė yra toks laikas, kai gerai ir mažiau turint, nepavalgius, bendrabučio kambarėlyje gyvenant. Mes, sovietmečio jaunieji, turime, pavyzdžiui, tai, ko neturi kiti. Mes išmokome ironijos. Dabar niekas to nesupras, o mes suprantame ir ironizuojame nors ir tokį teiginį: „Kitaip mąstantys turi būti atskirai.“ Tiesa, buvo ir tokių, kurie palūžo, pasirinko mirtį. Kaip romantizmo poetai, kurie buvo linkę mirtį jausti (Lermontovas, Novalis, Patefis, Baironas, Puškinas, Slovackis...).

Aš ir mano bendraamžiai gimėme tada, kai dar buvo kalbama apie Staliną, ir augome brandaus socializmo epochoje. Kai kurie mūsų gimė Sibire. Nors daugelis spėjome pabūti spaliukais, pionieriais, komjaunuoliais ir net TSKP nariais, sovietmečio dvasia mūsų nesugadino. Ačiū Dievui. Anų laikų skundo „Man sielą skauda“ šiandien, ko gero, niekas nesuprastų.

„X karta“ – taip 1950–1980 metais gimusiųjų kartą pavadino kanadiečių rašytojas Duglas Kouplandas, kuris 1991 m. taip pavadino ir savo romaną apie jaunuolius, ignoruojančius egoistinę pasaulėžiūrą. Nuo tada terminas „X karta“ įsitvirtino.

Kouplando herojai niekina pinigus ir karjerą, bet gal pernelyg tokių jaunuolių kritikai ėmė jiems prikišti ciniškumą, nusivylimą, tinginystę. Man ypač įsiminė šio romano herojaus garsiai pasakytas noras: „Noriu perskaityti laišką savyje.“

Tiesa, anksčiau negu Duglo Kouplando romanas Anglijoje susibūrė pankroko grupė „Generation X“ (1976 m.), kurios subūrėjas ir siela buvo vokalistas Bilis Aidolas (tikroji pavardė Viljamas Broadas). Nors galime prisiminti, kad jau 1964 metais Bobas Dylanas išrėkė: „Laikai keičiasi! Jei negalite suprasti savo vaikų, pasitraukite...“ Nors Nobelio literatūros premija Bobas Dylanas apdovanotas daug vėliau.

Šiandien noriu prisiminti 1970-uosius ir aštuntąjį dešimtmetį, tai yra, prieš 50 metų arba veik prieš 50 metų buvusius įvykius. Tai buvo vinilo plokštelių, juostinių magnetofonų „Daina“, „Astra“, „Jupiteris“, Liuksemburgo radijo metai.

Aštuntojo dešimtmečio neeilinis įvykis – puikaus muziko Kęstučio Antanėlio suburti jaunuoliai 1971 metais gruodžio 25 d., tai yra, per Kalėdas, tuometinio dailės instituto salėje atliko Loido Vėberio roko operą „Jėzus Kristus – superstar“. Neseniai Loidas Vėberis šią operą buvo sukūręs, tad socialistiniame lageryje tai buvo pirmasis šio kūrinio atlikimas. Nei estai, nei lenkai, nei čekai, nei vengrai dar nebuvo prie šios operos prisilietę, nors šiaip visi šios šalys mėgo girtis savo progresyvumu.

1972-aisiais, būdamas studentu, stebėjau „Gėlių vaikų“ koncertą Kauno profsąjungų rūmuose (didesnio koncerto Kauno sporto halėje jiems surengti niekas neleido). Ansambliečiai koncertą pradėjo daina „Kur prasideda tėvynė“ iš „Septyniolikos pavasario akimirkų“. Salė švilpia, muzikos nebesigirdi. Grojantys nutyla, salė irgi laukdama dainos „Jeigu jūsų sielos žydi, / jeigu akys nepavydi, / tapkite gėlių vaikais“. Vėl nuo pradžių pradedama ta pati „Kur prasideda tėvynė“. Viskas kartojasi. Pagaliau Stasys Daugirdas nuo savo kėdutės potekstėmis salei išaiškina, jog taip reikia, jog be šios dainos koncerto visiškai nebus. „Gėlių vaikų“ siela Stasys Daugirdas būrė jaunimą ir ugdė naująją kartą (Algis Ramanauskas-Greitai – vienas iš jo mokinių).

Prieš 50 metų teatro mėgėjų žvilgsniai nuo Panevėžio pasisuko į Kauną, kur pantomimos spektaklius statė Modris Tenisonas, o dramos teatre dirbo Jonas Jurašas.

Po K. Sajos „Mamutų medžioklės“ ir J. Glinskio „Grasos namų“ režisierius Jonas Jurašas 1972 metų gegužę į sceną atvedė Juozo Gružo „Barborą Radvilaitę“. Jeigu kūrinys apie Lietuvos istoriją, aišku, buvo baiminamasi cenzūros. Bet iš pradžių viskas klojosi puikiai. O prasidėjo įvykiai po peržiūros. Partinių kultūros sergėtojų buvo liepta atsisakyti finalinio sprendimo, kai scenon nusileisdavo Aušros Vartų Marijos paveikslas. Manoma, kad šį paveikslą dailininkas tapė žvelgdamas į Barborą Radvilaitę. Šią finalinę sceną buvo sugalvojęs Jonas Jurašas, ilgai derėjosi, nenorėjo jos atsisakyti, tačiau kai buvo pagrasinta, kad spektaklis tuomet visai nepasirodys, nusileido.

Tiesa, jis ir taip buvo užlaikytas. Dėl Kauno dramos teatro tai dar prisimenu įvykį per šio teatro gastroles Vilniuje. Vilniaus rusų dramos teatro salėje jie vaidino A. Žari pjesę „Karalius Ūbas“. Sėdi Ūbas (aktorius Kęstutis Genys) ant rampos, ilgai stebi salę ir pagaliau prataria: „Kur tik žiūriu, vieni rusai.“ Pjesėje šie žodžiai yra, cenzoriai ne ką galėtų prikišti, bet kaip jie buvo tarti – salė ėmė ploti, nes visi matė, žinojo ir suprato. Visi žinojome, kad esame įkliuvę. Žinojo net partijos sekretoriai.

Bet didžiausias 1972-ųjų žingsnis laisvės link – Romo Kalantos susideginimas. Tai įvyko pavasarį priešais Kauno muzikinį teatrą pačiame miesto centre šalia Laisvės alėjos.

Ar jis buvo psichiškai nesveikas, ar narkomanas, kaip skelbė sovietinė valdžia? Romas augo su trimis broliais. Kauno Vilijampolės berniukai, o vėliau jaunuoliai buvo kaip ir visi to meto bendraamžiai. Romas tarp brolių buvo trečias, dar buvo už jį penkeriais metais jaunesnis Arvydas. Skyrėsi Romas iš brolių gal tik tuo, kad buvo tylesnis, užsidaręs. Tiesa, mėgo groti gitara, puikiai piešė. Anuomet jaunimas Kaune labai mėgo Laisvės alėją, ypač jos atkarpą šalia Muzikinio teatro skverelio. Tai vienas, tai kitas atsinešdavo gitarą ir ką nors sugrodavo, padainuodavo. Ypač populiari daina buvo „Geltonoji upė“ iš ansamblio „Kristi“ repertuaro. Vienas iš dažniausiai grojančiųjų buvo Romas.

 O mokykloje jis buvo vidutiniokas, tik ypač gerai jam sekėsi istorija. Mokytoja tėvams netgi pasakiusi, girdi, kam jis taip gilinasi į tą istoriją, kam ji reikalinga, verčiau kitus dalykus labiau pasimokytų. „Kokiu tikslu turiu gyventi? Kad šita sistema mane pražudytų? Geriau iš karto mirsiu pats“, – tokio turinio raštelis buvo rastas jo švarko kišenėje ir dar eilėraštis: „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam / Ir kurioj sudegsime visi“ (J. Strielkūnas).

Kokia 1970 metais buvo balandžio 11-oji primena miesto laikraštis „Raudonoji vėliava“. Sutapimas, kad tai buvo irgi šeštadienis. Tiesa, ne priešvelykinis, nes Velykos tais metais buvo itin ankstyvos – kovo 22 d. Tiesa, kad jos būtų buvusios ir balandžio 12-ąją, niekas apie jas partiniame organe nebūtų net užsiminta.

Įvadinis straipsnis pirmajame puslapyje kviečia visus į šeštadieninę talką. Dar tame pat puslapyje skyrelyje „Socialistinio lenktyniavimo pirmūnai“ pristatomas kukurūzų perdirbimo kombinato (pasirodo ir toks mieste buvo) darbuotojas Konstantinas Pukevičius. Antrajame puslapyje primenama, kad artėja pergalės Didžiajame Tėvynės kare 25-metis ir kad rytoj bus švenčiama Kosmonautikos diena.

Spektaklio tą vakarą Šiaulių dramos teatre nebuvo, manau, todėl, kad talkos diena suplanuota vien darbui ir kas ir eis tokios dienos vakare į teatrą, kai gerti reikia. Sekmadienį vakare teatras rodė A. Volodino pjesę „Penki vakarai“. Renku teatrų programas, tai susiradau ir šio spektaklio. Gaila, apie pačią pjesę programoje nieko nerašoma, tik išvardyti kūrėjai: režisierė – L. Kutuzova, dailininkė – J. Taujanskienė, kompozitorius – R. Kudirka ir vaidinantieji N. Jasinskas (Iljinas), D. Baukaitė (Tamara), G. Girdvainis (Slava), K. Andrejauskaitė (Katia), N. Mirončikaitė (Zoja), L. Zmirskas (Timofiejevas).

Kino teatruose filmai, kurių pavadinimai šiandien nieko nesakantys. Pavyzdžiui, „Saulėje“ – „Vilko aidas“ (visame internete išieškojau, nieko neradau), nuo kitos savaitės pirmadienio (tuomet nauja kino savaitė prasidėdavo pirmadieniais) ten pat – „Prie ežero“ (irgi jokios informacijos).

Tuomet buvo dvi televizijos programos – Lietuvos ir centrinė (Maskvos). Toji centrinė buvo labai propaguojama, tad net keista, jog miesto laikraštis jos programos neskelbė. O lietuviškoji visą vakarą rodė gimnastikos čempionatą, kitą – vėl tą patį čempionatą ir konkurso „Vilniaus bokštai“ III turą, kuris buvo drauge ir finalinis. Kiek pamenu, nugalėtojais tais metais tapo Nijolė Tallat-Kelpšaitė ir Aleksas Lėmanas.

Tęsiant apie kino filmus, tai daugelis, manau, matėte lietuvių kino režisieriaus Algimanto Puipos filmą „Edeno sodas“. Filmo žanras – fantastinis, siužetas – smagus ir pamokantis, veiksmo laikas ir vieta – klestinti ateities Lietuva, 2025-ieji. Ateities Lietuvos senelių namai filmuojami Vidiškių ir Taujėnų dvaruose, nes ateities seneliai gyvens mažų mažiausiai dvaruose...

Filmo herojai – turtingi, pasiturintys Lietuvos piliečiai, po ilgų klajonių ir blaškymosi sugrįžta iš užsienių į tėvynę čia praleisti paskutinių savo gyvenimo akimirkų. Juos aptarnauja į Lietuvą uždarbiauti sugužėję emigrantai – šveicarai, britai, filipiniečiai...

Tuo galima būtų ir baigti, bet dar pabaigai anekdotas.

Šių dienų įvykius lyginu su plaukimu pasiklydusiame laive. Plaukiantieji klausia kapitono: „Kas ten tolumoje, gal tai jau krantas?“ Kapitonas: „Deja, ten tik horizontas.“ Plaukiantieji į tai: „Vis geriau negu nieko.“

Į viršų