Šiomis dienomis prabudus nesinori išlipti iš lovos, nes nežinai, kokias naujienas išgirsi. Kiek naujai užsikrėtusių, kiek mirčių?

Tad vieną tokį rytą ir prisiminiau Babelio bokšto statybos istoriją. Žmonės susirinko draugėn Šinaro slėnyje ir nusprendė pastatyti bokštą, kuris sieks dangų. Archeologiniai duomenys šį faktą patvirtina. Noras buvo, kad žmonės užkoptų ten, kur apsistoję dievai ir galėtų su jais komunikuoti. Reikia prisiminti, kad anuomet žmonės gyveno baimindamiesi gamtos: plėšrūnų, kitų genčių ir gaujų, klimato netikėtumų, sausrų ir potvynių. Jų likimas priklausė nuo dalykų, kurių jie nekontroliavo. Tik plintant prijaukintiems gyvūnams ir žemdirbystei, žmonės susibūrė į kaimus, tada miestus, vėliau – į imperijas.

Buvo pasiektas lūžio taškas galių tarp gamtos ir kultūros pusiausvyroje. Pirmą kartą žmonės nebebuvo priversti taikytis prie savo aplinkos. Jie galėjo pritaikyti aplinką taip, kad ji tiktų jiems. Tą akimirką jie, ypač lyderiai, pradėjo į save žvelgti tarsi į dievus, pusdievius ar žmones, turinčius galios paveikti dievus. Tuomet ir kilo noras pastatyti Babelio bokštą. Statydami šį bokštą žmonės manė, kad pasieks dangų, tačiau Dievui tas pastatas buvo toks be galo mažytis, toks mikroskopinis, kad jis turėjo nusileisti žemyn, kad jį pamatytų.

Kad numalšintų žmonių puikybę, Dievas paprasčiausiai sumaišė jų kalbas. Žmonės ėmė nebesuprasti vieni kitų. Mūrininkas prašo plytos, tačiau jam paduodamas kūjis. Jis sako darbininkui sukti į dešinę, tačiau šis keliauja į kairę. Visas projektas nuskendo nesusipratimuose. Žmonės manė galį užkopti į dangų, tačiau galiausiai jie nebepajėgė suprasti, ką jiems sako esantieji šalia. Nebaigtas bokštas tapo neišvengiamo begalinių ambicijų žlugimo simboliu. Liko tik vapaliojimai ir sumaištis. Puikybė virto nuosmukiu.

Po savaitės Velykos. Tai data. O juk gali būti ir klausimas, kas yra Velykos. Atsakymas čia, mano galva, paprastas ir aiškus: „Kai gyvenimas ir tėvynė tampa brangūs.“

Vakar su draugu išgėrėme. Profilaktikai. Skypu. Jis – Vilniuje, aš – Šiauliuose. Sako, galima gerti ir vienam. Bet patikėkite, draugėje linksmiau. Įdomu, ar parduotuvėse sekmadieniais po 15 val. dar vis negalima nusipirkti alkoholio?

Eidamas pro prekybos centrą mėgdavau šnektelti su benamiais. Jie gali apibūdinti kiekvieną praeivį, jų akys pastebės bet kokią smulkmeną, todėl, mano galva, būtent jie – geriausi mūsų gyvenimo analitikai. Įsitikinę, jog joks virusas jų negriebs. „Virusas yra gerai“, – sako jie, paaiškindami, jog žmonės tapo dosnesni.

Atkreipiu dėmesį, jog šie mano pasivaikščiojimai ir pokalbiai su sutiktaisiais vyko anksčiau („Mėgdavau šnektelti“). Dabar stengiuosi likti namuose. Patirties ir išminties semiuosi iš žydų tautos. Ar jūs matėte karantino metu bulvare vaikštantį žydą?

Pažįstamas verslininkas, išmanus įmonės vadovas, papasakojo, jog knygyne prisipirkęs žydų rašytojo Yuri’o Slezkine’o knygų „Žydų šimtmetis. Žydai šiuolaikiniame pasaulyje“ ir dovanoja jas savo bičiuliams kaip gyvenimo pamokų vadovėlį.

Berklio universiteto istorijos profesoriaus Yuri’o Slezkine’o (Jurijaus Sliozkino) veikalas vadinamas interpretacinės istorijos šedevru. Kaip dailės mylėtoją mane iškart patraukė lietuviškojo leidimo „Žydų šimtmečio“ viršelis su Adomo Jacovskio paveikslo „Karaliaus profilis“ fragmentu. „Žydų šimtmečio“ pagrindinė idėja: žydai (kaip ir armėnai, kinai, čigonai) yra Merkurijaus tauta („merkurininkai“ vienu iš svarbiausių kriterijumi laikė protinę bei intelektualinę veiklą). Pasak Y. Slezkine’o, modernioji epocha yra žydų epocha. Vos ne kiekviename knygos sakinyje glūdi įdomios ironiškos išvados. Pavyzdžiui: „Iš trijų kelių, atvirų Rusijos žydams, – liberalizmo, sionizmo ir komunizmo – trečiasis išnyko, o pirmieji du buvo uždrausti“ (autorius Maskvos universitete baigė rusų kalbos ir literatūros studijas).

Su Y. Slezkine‘o teiginiu, kad visi mes esame žydai, susidūriau ir aš, kai buvau paprašytas ištarti žodį „Gerai.“ Kadangi „R“ nekaip tariu, tai nežinau, ką pašnekovas pagalvojo, bet šiaip jau, ne kartą rašiau, jog žydai man artimi, nes jie netriauškia „čipsų“, negeria „Coca-colos“, nepietauja degalinėse, nebrenda giliai į jūrą, deginasi pavėsyje.

Žydai visad buvo susiję su diplomatija ir keitimusi informacija. Kai atsirado pinigai – su pinigais. O pati pirmoji, labiausiai paplitusi funkcija, nustebsite, – elgesys su ugnimi. Tai yra kalvystė. Tie žmonės atliko pavojingas, bet nepaprastas funkcijas, todėl į juos visuomet vyravo atitinkamas ir požiūris.

Nors šiaip žydų sritys – verslas, teisėtvarka, medicina, žurnalistika, menas, mokslas ir apskritai aukštasis išsilavinimas. Būtent šiose svarbiausiose srityse žydų esama neproporcingai, kartais stebėtinai daug. Kodėl visi mes esame žydai? Todėl, kad kiekvienas šiuolaikiniame pasaulyje gali tapti žydu – tapti tarpininku, verslininku arba kokios nors srities profesionalu.

Lankantis įvairiuose pasaulio kampeliuose, tekdavo vis įtikinėti, kad mūsų šalis ne buvusi Rusija, kad sostinė – ne Ryga, kad mes – ne slavai. Izraelyje to aiškinti nereikia. Visi ten žino Lietuvą, žino Vilnių, lietuvių kančias, išsikovotą nepriklausomybę. Kai kur susikalbėti gali net lietuviškai. Ir laikas Izraelyje toks pat, kaip ir Lietuvoje, nesiskiria taip, kaip Lietuvos ir Europos širdies – Briuselio.

Žydai tapo pirmeiviais kone kiekvienoje veiklos srityje: Einsteinas, Bohras, Durkheimas, Levi-Straussas, Freudas, Adleris, Kleinas, Spinoza, Bergsonas, Wittgensteinas, Mahleris, Schoenbergas, Heine, Bellow’as, Agnonas. Net 22 proc. Nobelio premijų laimėjo žydai.

Kas lėmė žydų genialumą? Žydai pabrėžia išsilavinimą, studijas ir aktyvią protinę veiklą. Antra, žydai ginčijasi. Trečia, jie užduoda klausimus. Ketvirta, svarsto kelias galimas bet kokio teksto interpretacijas (žydų rabinai sako, jog kiekviena Biblijos eilutė turi „septyniasdešimt veidų“). Čia verta prisiminti Einšteiną, kuris buvo įsitikinęs, kad Dievas nežaidžia kauliukais su Visata, todėl ieškojo paslėptos tvarkos. Penkta, žydai myli naujas įžvalgas, tendencijas, kurios visada egzistavo, tačiau niekieno nebuvo pastebėtos iki šiol (kuo daugiau dalijuosi, tuo daugiau turiu; kuo daugiau mokau, tuo daugiau pats išmokstu).

Ir dar. Rinkdamas istorijas apie žydus, užtikau istoriją apie nuošalią gentį, kurios nariai gyveno iki labai senyvo amžiaus. Pasirodo, to priežastimi nebuvo jų dieta, klimatas, gyvenimo būdas ar genai. Priežastis buvo paprastas dalykas, kad jie itin gerbė senyvus žmones. Kodėl žydai davė pasauliui tiek daug didžių protų? Todėl, kad gerbia mokslininkus. Pavyzdžiui, sinagogose juos sodina garbingiausiose vietose. Genijai retai kada išdygsta atsitiktinai. Išauginti mokslininkui reikia ištisos kultūros ir bendruomenės.

Žydų tarpe išsiskiria šios pagrindinės vertybės.

Pirmiausia tai pagarba šeimai. Lankantis izraeliečių šeimose iškart pastebėsi, kad šeimininkų (vyresnio amžiaus žmonių) vaikai klauso savo tėvų. Visi ypač gerbia mamą.

Antra – nesutiksi nė vieno žmogaus, kuris blogai atsilieptų apie savo šalį. Susitelkimas, meilė ir pagarba tėvynei padėjo Izraeliui išgyventi visas negandas. Sakoma, kad izraelietis gali kritiškai kalbėti apie vieną ar kitą šalies valdymo aspektą, jis gali išsakyti savo poziciją, kuri prieštarauja Vyriausybės pozicijai, bet jis niekada, net ir išvykęs gyventi į užsienį, nekalbės apie savo valstybę ar tautą blogai. Nesutiksi nė vieno Izraelio politiko, kuris dergtų savo šalį ar bandytų ją paduoti į tarptautinį teismą. Daugelis žydų savo žydiškumu didžiuojasi ir sieja jį su doru, etiškai sąmoningu gyvenimu, intelektualiniu smalsumu, gero humoro jausmu ir darbu už teisingumą bei lygybę.

Žydai nekerštingi, nors Eurovizijoje už vokiečius iki šiol nebalsuoja. Taip pat žydai greitai prisitaiko prie aplinkos. Kalėdų ir Velykų dienomis jie puikiai pritampa prie švenčiančių ir juokauja, kad daug sunkiau tomis dienomis ateistams.

Yra tokia žydų autonominė sritis Rusijos Tolimuose Rytuose, Chabarovsko krašto pietvakariuose, prie Kinijos sienos, kurios centras – Birobidžanas. Taigi Birobidžanas turėjo, o gal ir tebeturi, žydų teatrą. Įdomu, jog vienu metu visi teatro aktoriai ir režisieriai gyveno Maskvoje ir sakėsi esą Rusijos sostinėje gastrolėse, o iš Birobidžano teatro gaudavo ne tik algą, bet ir dienpinigius už gastroles.

Būtent žydai mėgsta iš savęs pasijuokti, o ypač pasakoti anekdotus. Sako, jog net anekdotus apie save jie kuria patys, tik tuo niekam nesigiria. Pavyzdžiui, žydo paklausė, kodėl pasaulyje tiek daug automobilių gamyklų, paremtų žydų kapitalu, o Izraelyje nė vienos. „O kur mums dar važiuoti?“ – klausimu į klausimą atsakė žydas.

Žydai pirmieji įsivedė karantiną. Nors jo metu humoro neprarado. „Blogiausia ne tai, kas mes tokiu metu neturime už ką nusipirkti, blogiausia, kad mes neturime ką parduoti“, – guodžiasi jie. Be to, teisingai pastebi, jog ne viena šalis, pavyzdžiui, Rusija, Baltarusija, kovoja su statistika, o jie kovoja su virusu.

XXI a. pradžioje retas beklausė, kas labiausiai reikalinga pasaulyje. Meilė, grožis? O kas yra ta tikroji meilė ir tas tikrasis grožis? Meilė ir grožis – tai neatrastos šalys, kurių vis ieškai. Meilė itin užslėpta, grožis kiek labiau atsiskleidžia.

Kartą pamąsčiau – tai juk grožis ir yra meilė. Yra laukinis, apnuoginantis grožis, nusėtas pievomis, kalnais, jūra, upėmis, gėlių kilimais ir bangų mūša. Yra ir kitas grožis – kuriamas žmonių. Poezijoje grožiesi žodžiais, muzikoje – garsais, dailėje – atspalviais.

Ko labiausiai pasiilgčiau išėjęs iš šio pasaulio? Ką darysi, kad tokios mintys šiomis dienomis aplanko. Pirmiausia – grožio. Gotikos, baroko, renesanso... Ankantis šiaulietis dailininkas Eduardas Juchnevičius sakė, jog jis laimingas, kad spėjo pamatyti Samuolio, Gudaičio, Kalpoko paveikslus, begalę Vakarų pasaulio dailės ir architektūros korifėjų kūrinių...

Šiandien ir žmonių santykių vienų su kitais išbandymų dienos. Kilo netikėta mintis. Gražus žmogus yra padorus. Padorumas apsprendžia žmogaus grožį. „Padorus“ – kažkas labai seno ir didingo, kažkur girdėta, bet šiandien nevartojama, na, kažkas vykusiai palygino, kaip žirgų traukiama karieta. Supratau, kad pasakyti „padorus“, vadinasi, pasakyti viską. Nieko daugiau nepriduriant.

Žinia, visi žmonės turi vienodą pamatinę vertę. Čia nėra jokio „mažiau“ ar „daugiau“. Tad kodėl tik apie retą galime pasakyti „padorus“? Radau ir atsakymą – todėl, kad minima vertė neturi lygiaverčio atitikmens. Padorų žmogų atskirsi iš jo moralės ir doros. Padorumas – tai gebėjimas veikti ką nors, ką laikome esant gėriu. Manau, kad padorumas susiveda į tokį paprastą paaiškinimą: „Mano laisvė negali būti prievarta niekam kitam.“ Jau nepamenu, kas taip pasakė, bet pasakyta labai teisingai.

Tiesa, būti padoriam XXI a. pradžios triukšme nepopuliaru, be to, nėra lengva. Inteligentu neįmanoma apsimesti, juo reikia būti. Tas pat pasakytina ir apie padorumą.

Kartą vienoje bohemos draugijoje buvau paklaustas, ar žinau Zomerį. Supratau, jog geriau žinoti, negu nežinoti, bet nepamelavau ir atsakiau nežinąs.

Tiesa, vėliau prisiminiau Patriko Suskindo knygą „Pono Zomerio istorija“. Kadangi ši knyga vos 90 puslapių, tai nesunku ją įveikti. Po „Kvepalų“ šis Suskindo kūrinėlis gali atrodyti paprastutis, tačiau tai neilga, bet labai miela apysaka apie mažame Vokietijos miestelyje gyvenantį berniuką su nepaprastai dideliu polėkiu. Tai jam maga laipioti po medžius, tai paskraidyti, tai pabučiuoti gražiausią klasės mergaitę. Tik bėda, kad gyvenimą vis apkartina kokie nors nemalonumai – tai jo įsižiūrėta mergaitė nusprendžia neiti kartu namo, tai muzikos mokytoja pyksta dėl paspausto ne to klavišo...

Į berniuko pasaulėlį tarytum iš rūko vis įlekia ponas Zomeris – kaimo keistuolis, kiekvieną mielą dieną nuo ryto iki vakaro, nesvarbu, saulė, lietus, speigas ar kruša, keliaujantis po apylinkes. Perskaitęs šią knygą, pamąsčiau, jog teisingai auga tie vyrai, kurie turi savo Zomerį. Nors reikėtų tokio ir moterims. Ypač šiandien – užsidarius savo namuose ir tuo labiau, jeigu esate vienišiai.

Pasidžiaugiau pastebėjimu, jog sumažėjo loterijos bilietų pirkimas ir mažiau bekreipiamas dėmesys į horoskopus. Reiškia, žmonės labiau pasitiki savo jėgomis. Nors draugas prisipažįsta: „Aš horoskopais netikiu, nes esu Liūtas, o Liūtai horoskopais netiki.“

Visgi šiam metu daug kas išsako patarimus. Gaudyti šviesą, ypač saulės spindulius, jei tokie pasirodo, namie, kiek galima, netaupyti elektros, tegu irgi bus šviesiau. Deginti žvakes – „gyva“ šviesa dar labiau pataiso nuotaiką. Gyvenimui suteikite malonių pojūčių ir spalvų: ant staliuko prie lovos pasidėkite apelsinų, mandarinų ar kitų vaisių, saldainių spalvotais popierėliais, arbatą gerkite iš ryškių puodelių, pamirškite pilką ir juodą spalvą – dažniau vilkėkite raudonos, oranžinės, geltonos ar žalios spalvos drabužius, nors ir niekur iš namų neišeinate.

Laukime kuo daugiau pavasario. Juokinga būtų klausti, kodėl mes jo laukiame. Dėl daugiau spalvų, galbūt ramybės, galbūt taikesnių santykių politikoje ir namuose. Juk kad ir ką šnekėtume, buvo ir bus vienintelis tikras šioje žemėje dalykas – meilė ir pagarba.

Į viršų