facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Iš lentynos traukiu Sigito Parulskio trumpų tekstų knygą „Prieš mirtį norisi švelnaus“. Viskas surašyta paprastai, su dalele ironijos ir be jokios mistifikacijos. „Jeigu labai įtemptum klausą, galėtum išgirsti: po plonu debesų ledu juodame dangaus dugne tyliai ošia vos vos siūbuojantys žvaigždynai. Adventas“. Tai ištrauka iš knygos. Tik žodį „Adventas“ šiandien reiktų pakeisti į „gavėnia“.

„Moteriške, padėkite atgal šį ritinėlį – tai tapetai“, – prekybos centre salės darbuotoja protina pirkėją. Pralinksmino piešinėlis, kuriame praplaukiant kruiziniam laivui negyvenamoje saloje atsidūręs pilietis slepiasi už medžio, kad jo nepamatytų. Sako, prieš mirtį prabėga visas gyvenimas. Žmonės facebooke ėmė rodyti savo vaikystės, paauglystės ir jaunystės nuotraukas.

Atradome savo namus. Tvarkydamiesi užtinkame daiktų apie kuriuos buvome pamiršę. Mielos smulkmenos, suvenyrai žadina prisiminimus. Atmintyje atgyja vietos, kuriuose lankėmės.

Sako, šiomis dienomis visi žiūri 2011 m. kino filmą „Užkratas“. 2011-aisiais šį filmą ir mačiau. Pamenu, viskas jame yra kaip šiandien: ir užkratas, prasidėjęs Kinijoje, ir istorija su šikšnosparniu, ir begalė mirčių. Tiesa, tik pastarųjų kine daugiau nei šiandien mūsų gyvenime.

Nežiūrėsiu. Abejoju, ar šiomis dienomis norisi žiūrėti apokaliptinius vaizdus ar skaityti apokaliptinius tekstus. Nors sako, yra skaitančių Biblijos Apokalipsę ar Sofoklio „Oidipą karalių“. Pamenate apie maro nusiaubtą miestą. Tiesa, gal liaudis labiau linkusi skaityti šiuolaikinius autorius, pavyzdžiui, Stiveną Kingą. Čia pirmiausia jo romaną „Dvikova“ apie gripo nusiaubtą Ameriką. Kūrinio pradžios scenos primena šiandieninę mūsų situaciją. Iš karantino zonos pabėga žmogus ir virusas paplinta po visą žmoniją.

Kitokią prasmę šiandien įgyja laiko sąvoka, kuri ir šiaip lietuviams nebuvo aiški. Dažnai paprašome palaukti ne minutę, bet minutėlę. Atrodo, turėtų būti tas pat. Bet pasirodo, jog minutėlė trunka 5–7 minutes, o kartais ir ilgiau. Netgi minutė ir sekundė mums dažnai tas pats. Paprašymas perskambinti už sekundės ar perskambinti už minutės reiškia tą patį – ir po minutės tavo pašnekovas bus dar užimtas, o skambinti tokiu atveju reikia po 5 minučių. Gal ir gražu, kad lietuviai myli paslankų tikslumą ir nemėgsta konstatuoti, pavyzdžiui, dvylika valandų keturiolika minučių, o sako – maždaug penkiolika po dvylikos.

Kai širdį skauda, reikia išsipasakoti. Psichologai teigia, jog norint kad palengvėtų, reikia išsipasakoti trims žmonėms. Aišku, bent kartą pasipasakojai apie savo bėdas ir jau lengviau, bet kad visiškai palengvėtų, reikia išsipasakoti trims žmonėms. Regis, šiandien taip ir darome, tiesa, telefonu.

O ką galime pasakyti tiems, kurie šalia. Vyras savo moteriai turėtų nepamiršti pakartoti, jog ji nepakartojama. Moterys irgi turėtų gražių ir šiltų žodžiu rasti savo antrajai pusei. Net nežinau, kokie žodžiai tai turėtų būti, bet moterys juos žino. O kartais norisi ir išsiverkti. Kodėl žmogus verkia? Ašaros padeda pašalinti iš organizmo streso hormonus bei toksinus. Jos taip pat informuoja mus apie nepatenkintus poreikius ir taip padeda išgyventi. Bet svarbiausia šiandien reikia laikytis kartu būnant atskirai.

Manęs kartą paklausė, kokią moterį gyvenime kelčiau ant pjedestalo. Apie tai jau rašiau, bet norisi pasikartoti, nes šiomis dienomis, mano galva, tai svarbu. Atsakydamas į klausimą pirmiausia paminėjau savo mamą. Klausiantis pritarė, tačiau siūlė išskirti ką nors be jos, nesvarbu, ar ji būtų tikrai gyvenusi ar tik personažas. Ilgai mąsčiau ir prisiminiau – Džeinę Eir. Gal klystu, turbūt geriau pasakytų moterys, bet taip manau.

Pagrindinės Džeinės Eir savybės – protas ir drąsa. Taip, Džeinė turi trūkumų, bet dėl to ji tampa tik artimesnė. Jau romano pradžioje pamilsti našlaitę, augančią nemylinčių giminaičių namuose, ir imi jaudintis dėl jos likimo. Šie jausmai dar labiau išsiplėtoja, kai mergaitė patenka į varganą našlaičių prieglaudą.

Pagaliau imi džiaugtis herojės sėkme, kai ji tampa mokytoja, vėliau guvernante Rodčesterio dvare. Neilgai trukus Džeinė ir rūmų šeimininkas Rodčesteris įsimyli vienas kitą, tačiau jų meilei sutrukdo ilgai saugota šeimininko paslaptis – jo išprotėjusi žmona, kurią jis laikė užrakintą palėpėje. Visa tai sužinojusi Džeinė skubiai susikrauna daiktus ir išvyksta pradėti naujo gyvenimo.

Po kelerių metų visgi ji nusprendžia aplankyti poną Rodčesterį, tačiau sužino kraupią žinią – dvaras sudegė. Atokiame namelyje ji randa aklą Rodčesterį ir lieka kartu su juo.

Šiandien kaip niekad populiarūs visokie astrologiniai, dvasinių praktikų ir patarimų leidiniai. Apie būrėjus, alchemikus, žuvėdras ir t. t.

O štai Aleksandro Solženicyno apysaka „Vėžininkų korpusas“ yra visiška priešingybė tokių knygų grupei. Lietuvoje ji pasirodė prieš keletą metų – per patį ekonominės krizės piką. Žmonės kariasi, barasi, keikia valdžią, laisvę – visuotinė panika. Atrodo, kad jei neuždirbsi keliais šimtais daugiau, tai išvis neverta gyventi.

Be to, geriau pagalvojus, krizė parodo, ant kokių apgailėtinų vertybių yra pastatytas daugelio mūsų gyvenimas. Literatūros kritikai pastebi, jog krizė, kaip vėžys, aprašomas Nobelio premijos laureato ir amžino tremtinio A. Solženicyno apysakoje, leidžia pervertinti vertybes ir patikrinti, kuo žmonės gyvena.

Tiesa, „Vėžininkų korpuse“ aprašoma istorija nėra originali. Aleksandras Solženicynas paprasčiausiai pasakoja apie gyvenimą. Jokių fantastinių kodų, neatrastų lobių, burtų, vampyrų – nieko, kas būdinga šiuolaikinei populiariai literatūrai. Pasakojimas apie vėžininkų gyvenimus. Vėžio graužiami ligoniai jau nesako: „Mirsiu kada nors“ arba „Džiaukimės gyvenimu ir negalvokim apie liūdnus dalykus“. Tiesiog mirštant gražiausias yra gyvenimas. Gyvenimas tampa svarbiausias.

Šiam metui, mano galva, ypač tinkama, nustebsite, – Eglės Žalčių karalienės istorija. Ąžuolo, Uosio, Beržo ir Drebulės panteonas. Eglės vaikų virtimas medžiais tarsi byloja apie mirtį, nebūtį, bet drauge ir apie išsivadavimą iš jos.

Šiaulių dramos teatras karantino metu online pradėjo rodyti savo spektaklius. Puiki dovana teatro mėgėjams. Greitai šiauliečių pavyzdžių pasekė ir kiti teatrai. Ypač džiaugiuosi pamatęs mūsų miesto dramos teatre pastatytą lenkų dramaturgo Michalo Walczako pjese „Kasykla“. Buvau ją prasnaudęs, o koks puikus kūrinys.

Kitą vakarą šiauliečiai rodė Marios Irene Formes „Dumblą“. Šį spektaklį buvau matęs, bet dar kartą mielai pažiūrėjau. Abi pjesės išgyvenimo tema. Išgyventi miestelyje, kuriame užsidarė kasykla, pagrindinė miestelio gyventojų maitintoją ar neraštingų, gyvenimo žalotų žmonių noras išgyventi apleistose patalpose tarsi dumble.

Online spektaklius pradėjo rodyti ir 30-metį švenčiantis Vilniaus mažasis teatras. Pradėjo nuo savo pirmojo pastatymo Valdo Kukulo ir Rimo Tumino pjesės „Čia nebus mirties“. Po 30 metų pjesės pavadinimo žodžiai tapo itin aktualūs. Pats spektaklio režisierius Rimas Tuminas prasitarė: „Mirtis man palanki, tad galima ir atidėti. Gyvenimas dar neišgyventas.“

Prieš dešimtmetį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatyta britų dramaturgo Briano Clarko pjesė „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ (rež. J. Vaitkus) pasakoja apie Kler: stiprią, aštraus proto, aistringą moterį bei darbui atsidavusią skulptorę. Po automobilio avarijos ji lieka iki kaklo suparalyžuota ir visiškai prikaustyta prie lovos. Kler nenori vien užuojautos kupino gyvenimo ir prašosi kad jai leistų numirti.

Eutanazijos tema, ryški pjesėje, iki šiol kelia karštas diskusijas įvairiose šalyse, ypač katalikiškose. Profesionalai medikai optimistiškai aiškina, jog gyventi galima ir taip bei vengia nuoširdaus, tiesaus pokalbio su ligone. Spektaklis baigiasi tuo, kad moteris laimi teismą. Ligoninė privalo ją išleisti, tai reiškia – neteikti jai reikalingos pagalbos, leisti numirti. Paskelbus sprendimą visų veiduose matyti pasimetimas. Laimėjo pacientės teisė pasirinkti. Bet niekam nebeaišku, kas svarbiau: ši teisė ar gyvenimas.

Tarp kitko, po spektaklio premjeros pjesės autorius B. Clarkas, lankęsis Vilniuje, prisipažino, jog tai buvo geriausias jo matytas šio kūrinio sceninis atlikimas nuo pat jo sukūrimo 1970-aisiais. O diskusijų metu britų dramaturgas nedvejojo: „Nesvarbu, pritariate ar ne ligonio pasirinkimui, turite gerbti jo valią.“

Tiesa, diskusijų metu nuskambėjo ir kita frazė, jog laisvė yra atsakomybė. Ir dar norėtųsi prisiminti, jog, mano galva, tai vienas geriausių Kler suvaidinusios Nijolės Narmontaitės vaidmuo (pjesė buvo rašyta pagrindiniam herojui vyrui, tik vėliau autorius pakeitė moterimi).

Kiek kitokia ta pačia tema sukurta prancūzų dramaturgo Erico Emmanuelio Schmitto pjesė „Oskaras ir ponia Rožė“, pastatyta Klaipėdos dramos teatre (rež. P. Gaidys). Tai vaiko, sergančio nepagydoma liga, istorija. Apie eutanaziją čia niekas nekalba, o tik apie gyvenimą. Viskas paremta likimu ir tikėjimu, ką simbolizuoja spektaklio metu scenon nusileidžiantis kryžius su Nukryžiuotuoju tarsi Loido Vėberio operoje.

Kai liūdna ir kai atrodo, kad kažką prarasi, visad verčiu A. Mickevičiaus „Vėlines“. Dažnai iškart trečiąją „Vėlinių“ dalį, kur veiksmas prasideda Vilniuje, Aušros Vartų gatvėje, Bazilijonų vienuolyne. Čia kalėjo ir pats Adomas Mickevičius. Rašytojas atkuria1823-1824 metų įvykius, kai, caro valdžios nurodymu, buvo suimta daug Vilniaus universiteto studentų. „Vėlinių“ dramoje susipina realybė ir fantazija. Poetui svarbūs ne tik istoriniai įvykiai, realijos, bet ir įvairios giluminės patirtys. Taip jau yra, kad realybės ir fantazijos jungtys romantikams itin būdingos.

Šiandien ne vienas interneto puslapiais keliauja po gražiausių pasaulio muziejų sales. Aš gi panorau pakeliauti po kapines. Bent man pasaulyje pačios gražiausios kapinės Per Lašezo Paryžiuje ir Centrinės Vienos kapinės.

Turbūt daugiausia įžymybių Paryžiuje ilsisi Per Lašezo kapinėse. Praeitį ir ateitį prancūzai glaudžiai sieja. Čia galite atsirasti šalia didžiųjų pasaulio rašytojų Balzako, Prusto, Moljero, parymoti prie bučiniais nusėto Oskaro Vaildo kapo. Čia ilsisi Edita Piaf, Marija Kaalas, Isadora Dunkan, Sara Bernard, Šopenas. Takelis šalia Džimo Morisono poilsio vietos nusėtas cigarečių nuorūkų ir gėlių girliandų. Esu tikras, kad garsusis muzikantas ant roko fanų nepyksta. Kuklus, bet skoningas Simonos Sinjorė ir Ivo Montano kapas. Per 300 tūkstančių išėjusių Anapilin. Ir visa tai supa romantiškos medžių alėjos bei paslaptingai karkiančios varnos. Vienos Centrinės kapinės veikiausiai pačios muzikaliausios. Jos glaudžia L. van Bethoveną, J. Brahmsą, Ch. W. Glucką, F. Šubertą, tėvą ir sūnų Štrausus bei, be abejo, Mocartą ir jo priešą A. Saljerį. Nors dėl Mocarto ne visišką tiesą parašiau, nes šiose kapinėse didžiajam genijui tik pastatytas paminklas, o ilsisi jis visai kitur.

Kaip ir Per Lašez Paryžiuje, taip ir Centrinės Vienos kapinės vienas didžiausių Europos nekropolis. Jos buvo atidarytos 1874-ųjų lapkričio 1-ąją. Nuo 1907 m. į jas pradėjo kursuoti 71-asis tramvajus. O 1918 m. Europoje siaučiant ispaniškajam gripui naktimis tas pats tramvajus gabendavo mirusiuosius. Lig šiol tarp vieniečių išlikę šiurpūs juokeliai, kaip antai: „Jis išvažiavo 71-uoju tramvajumi“, – suprask, iškeliavo anapilin. 71-asis tramvajus egzistuoja ir šiandien. O į Per Lašez Paryžiuje reikia vykti 2-ąja metro linija.

Prisiminiau pasakojimą apie Miro. Pasakojama, kad jis, prikaustytas prie lovos, jau veik nenulaikydamas rašiklio, vis tiek paprašė paduoti pieštuką ir popieriaus. Ir ėmė piešti. Vien tik linijas. Nieko daugiau, tik linijas, tada paleido popierių ant žemės ir paprašė naujo. Linijos. Viena po kitos. Visą dieną. Kol kažkas paklausė, ką jis piešiąs. Miro atsakė bandąs nupiešti horizontą.

Idealo ilgesys, tobulo grožio paieškos daugelį menininkų įkvėpė geriausiems jų darbams. Iš to radosi ir vienas subtiliausių bei giliausių Luchino Visconti filmų „Mirtis Venecijoje“, ekranizuota pagal to paties pavadinimo Thomo Manno novelę.

Skaičiau, kad italų kino klasikas ne kartą yra minėjęs, kad „Mirties Venecijoje“ sumanymą brandino ilgus metus, tačiau vis atidėdavo į šalį. Norėjo sulaukti brandos, įgauti daugiau patirties ir gyvenimiškos išminties, kad būtų galima imtis galutinių išvadų, kurias užčiuopė glūdint ir T. Mano kūrinyje. Pagrindinis filmo herojus – sunkią krizę išgyvenęs senstantis kompozitorius atvykęs pailsėti į Venecijos kurortą, pastebi čia apsistojusią lenkų šeimą ir jos sūnų, išsiskiriantį tobulu grožiu. Jį stebėdamas kompozitorius patiria džiaugsmą ir laimę.

Ką pasakyti pabaigai? Laukiame to ar nelaukiame, bet anksčiau ar vėliau kiekvienam mūsų teks įlipti į 71-ąjį tramvajų arba pravažiuoti 2-ąja metro linija. O kol kas reikia gyventi.

O pačiai pabaigai pasakysiu, jog tie, kurie nebijo mirties yra superdidvyriai. Aš toks nesu.

Tad pačius šilčiausius žodžius šiandien reiktų rasti gydytojams. „Brangink gydytoją, nes jis tau svarbus; juk Viešpats jį sukūrė. Juk iš Aukščiausiojo eina jo gydymo dovana“, – Senojo Testamento Siracido knyga 38, 1–2.

Į viršų