facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kaičiuosi kavą. „Mano draugai laukia manęs mirties patale“, – per radiją dainuoja Baltasis Kiras. Išjungiu. Kartais gailiuosi dėl savo tekstų. Kad ir dėl spausdinto praėjusį šeštadienį. Pernelyg daug vietos skyriau artėjančiai Juokų dienai. Tekstą buvau rašęs anksčiau, o kai atėjo metas spausdinti, daug kas per keletą dienų Lietuvoje pasikeitė ir rašyti apie juokus jau netiko. Nors bičiuliai ramina, sako, kaip tik ir tokiu metu reikia nepamiršti šypsenų.

Šiandien – apie kavą ir knygas. Atrodo, jog kai sėdime namuose, kavos turėtume išgerti mažiau. Gal. Bet bent aš pastebėjau, jog jos išgeriu daugiau. Kažkuo kava praskaidrina dieną. Sako, jei per dieną išgeriate ne mažiau nei tris puodelius kavos, jūs jau esate pasaulinio kavos mėgėjų klubo narys, kuriam priklauso daugiau negu 50 proc. žmonijos. Tiesa, apie tokį klubą gal ir niekas nėra girdėjęs, bet kodėl toks negalėtų būti.

Žmogus susideda iš dviejų komponentų: sielos ir kūno. Pastarasis siekia viską išragauti. Vienas iš malonumų – skanauti kavos. Išrankūs kavai buvo Balzakas, Puškinas, Bodleras, Folkneris, Hemingvėjus... O. de Balzakas kol parašydavo romaną, jam reikėdavo 15 tūkst. puodelių šio kvapaus juodo gėrimo. A. Puškinas dienas leisdavo Volfo cukrainėje Nevskio prospekte, nes Peterburge ši cukrainė pasižymėjo skaniausia kava.

Visos nuodėmės ir pagundos atsiranda vedamos mūsų troškimų ir ateina iš prigimties. Kartais smerkiame save už tai, kad neturėjome jėgų susilaikyti, o kartais net su malonumu paskęstame savose silpnybėse, nesukdami sau galvos apie galimas pasekmes.

Viena ryškiausių ne viename gyvenančių nuodėmių ir yra maisto kultas. Visuomenės apklausos duomenys Italijoje rodo, kad daugelis italų jaučiasi labiau nusidėję, kai persivalgo, nei kai būna neištikimi savo partneriams.

Lėtas maistas, ramus gyvenimas, snūduriuojantys miesteliai... Šiuolaikiniam žmogui tai skamba pragaištingai. Kam gyventi lėčiau, jei viską galima daryti greitai? Progresas! Tačiau ar tikrai žmonės sutverti tokiam gyvenimui? Ar galima pajusti pilnatvę, harmoniją ir absoliutų pasitenkinimą per pasaulį bėgant skubiais šuoliais? Geriausiai į šį klausimą atsakymą randame šiomis dienomis.

TV kulinarijos laidų nežiūriu, bet dabar ėmiau žiūrėti tas, kuriuose kalbama apie kavą. Sovietmečiu televizijos laidų apie kulinariją beveik nebuvo. Parduotuvėse daug ko trūko, tad tokiuose laidose buvo sunku vardyti visus komponentus reikalingus vienam ar kitam produktui pagaminti, nes nebuvo galima nurodyti kur tų produktų įsigyti.

Kavą irgi nebuvo skatinama gerti, nes ji asocijavosi su salonais, ponyste, kas anuomet nebuvo priimtina. Darbo liaudis labiau mėgo arbatą (čai). Aišku, su šių dienų arbatomis anoji nieko bendro neturi. Kokių ten kavos namų anuomet net būti negalėjo, nes ir tiesiog kavinių ar restoranų daug nebuvo.

Kava juose buvo vienoda. Jokios išmonės. Ką jau ten kalbėti apie kavą, jeigu vienodas visur buvo ir garnyras, restoranų darbuotojų pagaminta rausva ar gelsva gaiva su stiklinio ąsočio paviršiuje plaukiojančiais keliais citrinos griežinėliais. Namuose irgi mažai kas skanesnės kavos pasigamindavo. Populiarios buvo tokios tirpios kavos dėžutės „Indian“, nors ir pastarosios dažnai buvo įsigyjamos turint „blatą“. Tarsi greita ir patogu, bet kas iš to.

Kažkas yra pasakęs: „Jeigu nevartoji kavos, žinok, kad visą laiką taip nebus, greičiausiai ateityje vis tiek ją vartosi.“ Keletą metų buvau nustojęs vartoti kavą ir tuo netikėjau, kol vėl nepanirau į kavos skanavimo malonumus.

Pasidavus kavos vilionėms iš galvos išgaruoja visi sveikatos specialistų patarimai, kad kava turi narkotizuojantį poveikį ir neigiamai veikia kai kurias organizmo funkcijas. Juk kiti sveikatos specialistai kalba kitaip. Buvau įsitikinęs, kad kavoje yra daug kalorijų. Pasirodo, nesąmonė, kavoje be cukraus ir pieno nėra nė vienos kalorijos! Gali mėgautis kava ir negalvoti apie kilogramus! Dar kartą peržvelgiau tekstus apie kavos žalą ar naudą ir sužinojau, kad šis gėrimas mažina insulto, širdies ritmo sutrikimo, cukrinio diabeto rizikas, kurių visų net neišvardysi, apsaugo nuo skrandžio ir kepenų, Parkinsono bei dar begalės kitų ligų.

Kaip ir visi geriausi pasaulio reiškiniai, kava atsirado netikėtai, tai yra ji nebuvo išrasta ir sukurta kaip kokia nors elektros lemputė ar telefono aparatas, bet yra ir šiek tiek tikresnė kavos atsiradimo istorija. Ji tokia.

Kartą Etiopijos vienuolių ganomos ožkos prisirijo kavos uogų ir pradėjo keistai elgtis. Vienuolis, norėdamas sužinoti, kas atsitiko ožkoms, paragavo šių uogų ir pasijuto labai gyvybingas. Apie tai jis papasakojo vienuolyno abatui, kuris liepęs šias uogas sudeginti. Vienuoliai, pajutę sklindantį deginamų uogų kvapą, ištraukė jas iš laužo ir užpylė verdančiu vandeniu, o gautą gėrimą paskelbė Dievo dovana, nes jis neleido jiems užmigti naktį.

Anuos vienuolius ir derėtų pavadinti pirmaisiais kavos skanautojais. Kartais net pagalvoji, ar nevertėtų pradėti deginti visus pakelėje esančius krūmus – gal ką nors atrasi. Tiesa, kavą vadinančiu šėtono gėrimu dar liko, tad popiežius Klemensas VIII pakrikštijo šį gėrimą, kad jis daugiau tokiu nebebūtų.

Kava vis populiarėjo, Europoje netgi imta ją auginti šiltnamiuose, sugalvota daugybė kavos paruošimo būdų. Vokietijoje kava sumažino alaus vartojimą, todėl vienu metu šioje šalyje net buvo bandyta kavą uždrausti.

 Įdomu, kad jei daug ką Europa atsiveždavo iš Amerikos, tai būtent su kava atvirkščiai – ji iš mūsų žemyno nukeliavo už Atlanto. Amerikiečiai, kaip visada, reikalą šiek tiek pagadino, tai yra sugalvojo popierinius bei plastikinius puodelius, todėl kavos gėrimo ritualas prarado žavesį.

Dabar kava – antras produktas pagal populiarumą po naftos. Lietuvoje kavos nuperkama 11 kartų daugiau nei arbatos. Kavos degustatorių liežuviai apdraudžiami 10 mln. dolerių. Šiuos degustatorius, kaip ir aludarius, vynininkus, sūrininkus, galima vadinti menininkais.

Na, o pačią kavą geriausiai apibūdina trys žodžiai – energija, nusiraminimas, atgaiva. Kas tinka prie kavos? Niekas nepaneigs, jog pirmiausia tai šokoladas. Nors tinka ir sūris, ir net duona, reikia tik paderinti.

Kavos gėrimo rituale labai svarbus vaidmuo tenka kavos puodeliui. Geriausia, aišku, jei jis porcelianinis. Bet ne forma ir ne spalva svarbiausia, o tai, kad puodelis turi kelti malonius prisiminimus.

Ką veikti vienam namuose išgėrus kavos? Vėl lįsti į facebooką ar šiaip naršyti interneto platybėse? Yra dar vienas užsiėmimas. Aš traukiu iš lentynos knygą. Manau, ir jūs ne vienas, gerbiamas skaitytojau, tai darote.

Šiomis dienomis pirmiausia ieškau A. Kamiu „Maro“. Veik prieš aštuoniasdešimt metų Orano mieste Alžyre siautėja maras. Daktaras Bernardas Rijė pirmasis pastebi ligos ženklus ir skatina miesto valdžią kuo skubiau imtis priemonių. Kol Rivjė fiksuoja įvykius mieste, valdžia delsia. Ilgainiui miestui paskelbiamas karantinas. Negalima nei į jį atvykti, nei iš jo išvykti. Maras įsigali ir mirties akivaizdoje išbando žmonių vienybę, tikėjimą ir būties prasmingumą.  

Tiek daug knygų kaip pastarosiomis dienomis dar niekad per tokį laiką nesu perskaitęs. Džiaugiuosi, kad prieš karantiną spėjau iš bibliotekos jų prisitempti ar knygyne kažką nusipirkti. Šiandien bet kurią knygą įsigyti visiškai nesunku, tereikia tik turėti pinigų (karantino metu galime užsisakinėti internetu), o knygų deficito metu reikėdavo susidraugauti su knygynų vedėjomis ir pardavėjomis.

Yra knygų, į kurias nekreipiame dėmesio tiek, kiek jos yra vertos. Ar jūs žinote dailės teoretiką Mikalojų Vorobjovą ir neseniai pasirodžiusį dvitomį „Dailės kritikas ir istorikas Mikalojus Vorobjovas 1903–1954“? 1-ajame tome spausdinama jo biografija, R. Budrio, R. Katiliaus, T. Venclovos prisiminimai, 2-ajame – jo rašytinis palikimas.

Regi dydį intelektualą, siekusį Lietuvą suartinti su Vakarais. Studijavo Marburge, Berlyne, Miunchene, nuo 1932 iki 1944 dirbo Kaune ir Vilniuje, ypač tyrinėjo M. K. Čiurlionį, vėliau, kaip ir daugelį inteligentų, ištiko emigranto dalia. Ar žinojome? O svarbiausiai ar žinome, jog jis kilęs iš Šiaulių? Daug žymių kūrėjų kilę iš mūsų miesto. Tiesa, dar būtina paminėti puikų knygos leidimą (R. Paknio leidykla visad solidžiai pasirodo).

Dar viena knyga tai kultūrologo Jono Nekrašiaus kruopščiai paruoštas ir labai reikalingas leidinys „Šiaulietiška spauda XVI–XXI a.. Leidybos, platinimo ir saugojimo įstaigos“. Kapitalus leidinys pradedamas Šiaulių klebono P. Tarvainio XVII a. „Linksmu pasveikinimu“. Skaitydamas apie Šiaulių laikraščius, prisiminiau draugą, kuris dar ir šiandien juos skaito, nes taip jų namuose visad buvo: seneliai, tėvai kiekvieną rytą iš pašto dėžutės atnešdavo miesto laikraštį.

Šią knygą man įteikęs jos leidimo redakcinės kolegijos pirmininkas, Šiaulių rajono savivaldybės Viešosios bibliotekos direktorės pavaduotojas Almantas Šlivinskas pasiūlė dar vieną leidinį – irgi tik praėjusiais metais pasirodžiusį apie Šiaulių krašto poetą, prozininką, bibliotekininką Antaną Budzinską „Vienatvė – draugė mano...“ Apsidžiaugiau. Juk mažai žinojau apie šį knygoms atsidavusį žmogų, kilusį iš Šakynos, dirbusį įvairiose rajono bibliotekose, o ilgiausiai, per du dešimtmečius, Žarėnuose. Miela buvo paskaityti jo paties kūrybos.

Ketvirtoji šių dienų mano šiaulietiškoji knyga – tai „Salve, Eduardai, tervitus, Juchna“ apie dailininką Eduardą Juchnevičių. Eduardas sakydavo esąs estas, todėl pavadinime ir atsirado žodis „tervitus“. Knygą man dovanojo dailininko žmona Dalia. Knygoje daug šiltų žodžių skirta jai, pluoštelis paties dailininko kūrybos ir draugų prisiminimai.

Prisimenu paskutinį susitikimą su Eduardu. Penkios dienos prieš mirtį su dailininku Sigitu Prancuičiu lankėme jį ligoninėje. Atsisveikinant jis tvirtai suspaudė ranką. „Turi dar, Eduardai, jėgos“, – pasakiau, o nežinojau, kad tai buvo jo atsisveikinimas. Su Sigitu pasižadėjome, kai Eduardas iš ligoninės grįš namo, vėl jį aplankyti ir atsinešti butelį vyno. Negalėjome savo žodžio tesėti, tačiau ateisime su tuo buteliu vyno, Eduardai, pas tave tenai ir ten jį išgersime.

Šios knygos mane privertė susimąstyti, jog per mažai skaitau apie Šiaulius, Šiaulių kraštą ir to krašto žmonės. O, be to, susimąsčiau apie pačią knygos funkciją.  Ar knyga – daiktas, ar kažkas daugiau? Manyčiau, jeigu neskaitoma – tai daiktas, o perskaityta pranoksta daikto sąvoką. Tiesa, knygos gali sužeisti. Pirmiausia, aišku, tai sielą, bet gali sužeisti ir knyga, pavyzdžiui, nukritusi nuo lentynos, nes yra sunkių it plyta knygų ar, jei turi didelę biblioteką ir lipi kopėtėlėmis išsitraukti kurios knygos, gali nuo jų nukristi. Bet tai reti atvejai.

Kartais skaitoma ir dėl to, kad vieną ar kitą knygą „labai skaito“, kad reklamuoja kaip perkamiausią, parašytą išgarsintos skandalingos įžymybės ir t. t. Štai dabar skaitoma D. Pancerovo ir B. Dovidonytės „Kabinetas 339“ manęs neužkabino, nors joje aprašomi įvykiai aktualūs. Bet tiek mes apie mūsų valdančiuosius prisiskaitę, kad per gerklę lenda. Nors autoriai stengiasi patraukti skaitytoją, pavyzdžiui, bent man patiko personažo Raktininkas įvedimas (šiaip tai būtų informatorius).

Prasidėjo A. Kamiu „Maro“ skaitymas, bet atslūgo susidomėjimas Georgo Orwello „Gyvulių ūkiu“. Tiesa, vargu ar šis autorius bus pamirštas ir tada, kai komunizmas liks tik tai, ką pasaulis pažinos iš prosenelių pasakojimų. Tuo labiau kad bent viena orveliška visuomenė tikrai egzistuoja – Šiaurės Korėja.

Vieno Anglijos ūkininko gyvuliai susimokę sukyla prieš šeimininką, išveja jį ir pradeda ūkyje kurti savarankišką gyvenimą. Autorius labai charakteringai aprašo įvairius gyvulius, jiems priskirdamas tam tikrų žmonių tipų savybes. Pats knygos siužetas labai primena komunizmo istoriją, tik ji pateikiama mažesnėje erdvėje – vienoje fermoje.

Literatūros kritikai klausia ar ši istorija gali prasidėti iš naujo? Be abejo, to norisi klausti šalyje, kur vienas iš trijų gyventojų yra senas ir dažnai vienišas, kokioje vienatvėje turi gyventi subyrėjusių šeimų ar emigravusių tėvų vaikai. Šiuolaikinis žmogus nekalba amžinybę, bet tik sako, jog tikroji misija yra būti čia ir dabar. Bet jeigu ir taip, tai ir šios misijos niekas nevykdo.

Kaip būtų gerai, kad, tarkime, kritiškai kalbėtume apie vieną ar kitą šalies valdymo aspektą, išsakytume savo poziciją, kuri prieštarauja Vyriausybės pozicijai, bet niekada nekalbėtume apie savo valstybę ar tautą blogai, kad nesutiktume nė vieno politiko, kuris dergtų savo šalį ar bandytų ją paduoti į tarptautinį teismą.

Ką norėjau šiuo tekstu pasakyti? Ogi tiesiog kovo mėnesį, kai atšventėme Knygnešio dieną, pasvarstyti, kokias mintis skatina knygos.

Bet grįžkime prie kavos. Kai „Laiptų galerijoje“ lankėsi poetas Gintaras Patackas, jis sakė kiek puodelių kavos išgeria per dieną. Nepamenu kiek, bet nemažai. O štai neseniai TV laidoje „7 Kauno dienos“ jis guodžiasi: „Dabar tiek kavinių, kad visų nespėju aplankyti.“ Tai jis pasakė prieš mėnesį. Nenusiminkime, baigsis karantinas ir vėl ten lankysimės.

Puiku, kai prie kavos puodelio susiburia bendraminčiai, ypač tie, kurie verti bohemos vardo. Įveiksime virusą, išeisime iš namų ir grįš pasisėdėjimai prie kavos. Net mūsų, vyresniųjų, laikais taip buvo – poetai skaitydavo savo eiles, kurios vėliau dėl tuometinių cenzorių į jų knygas net nepatekdavo. Vykdavo diskusijos. Šiauliuose poetų daug nebuvo, tad labiausiai reiškėsi dailininkai ir dramos teatro aktoriai. Jie ir yra pagrindiniai kavos mėgėjų klubo nariai.

Į viršų