Šio mėnesio pats baisiausias žodis „virusas“. Anksčiau nežinojome apie jokius virusus. „Viruso“ vardas retai skambėjo. Tai nereiškia, kad virusų nebuvo, tiesiog buvome apsaugoti nuo perteklinių pasakojimų apie jį. Gripas buvo tiesiog gripas, sloga – sloga, plaučių uždegimas – plaučių uždegimu... Nežinojome apie tilto Vilniuje griūtį, nežinojome apie traukinio avariją prie Žaslių, nebuvo jokių „Farų“ ar kitų kriminalinių TV laidų...

Sako, šiauliečiai patys virusą prisišaukė. Virusas – velnio kūrinys. Jau daug metų „Virus“ festivalyje šiauliečiai jį kviečia („Laukiam viruso!“), o paklauskit bet kurio kunigo ir visi pasakys, jog šaukiant velnią jį anksčiau ar vėliau prisišauki. Manau, bent šiais metais festivalis vadinsis „Antivirusas“. Bet ką aš čia, juokauti apie virusą jau nebetinka. Tiesiog norisi pasiguodžiančiai tarti: „Viruse, praeik pro šalį.“

Po savaitės vieną valandą pirmyn pasuksime laiką. Kai kas sako, jog toks laiko sukinėjimas primena seną pasaką, kaip kvailiai dieną ilgino. Manęs toks laiko sukinėjimas ypač neveikia. Sako, labiausiai veikia karves. O jei reikėtų gyventi prie nekeičiamo laiko, aš norėčiau rinktis tokį, kuris prasidės po savaitės. Ilgesni vakarai man linksmiau.

Ta proga prisiminiau vienos moters pasakojimą, kad net sekmadieniais jį nusistatantį laikrodį 7 val. ryto. Laikrodis suskamba, ji jį sustabdo, apsidžiaugia, kad nereikia keltis, ir toliau laiminga užmiega.

Šį mėnesį šventėme Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį. Prisiminėme ir dienas, kai budėjome prie Seimo ar stovėjome Baltijos kelyje. Statistika byloja, jog niekas tomis dienomis Lietuvoje nepavogė nė vieno automobilio, neapiplėšė nė vieno buto, niekas nieko nenužudė, nebuvo net jokių chuliganizmo atvejų.

„Aš niekur neišeinu iš namų“, – sako bulvare sutikta moteris. Po begalės aiškinimų apie apsisaugojimą nuo koronaviruso ir kaip elgtis įtarus juo sergant, labiausiai įsiminė trumpos, tikslios ir aiškios šiauliečių skubios pagalbos gydytojų Mariaus ir Martyno nuorodos patalpintos internete.

Parduotuvėse žmonių mažiau, bet ypač niekas nesikeičia. Pirkėjas batų parduotuvėje: „Noriu pigių ir kokybiškų batų.“ Pardavėjas: „Ir aš tokių norėčiau.“ Vis dar nuo žmonių tolinamas alkoholis. Gal ir gerai, nes nemačiau degtinės butelio, kuris ilgai stovėtų neatkimštas.

Mūsų pensininkai drąsūs, vikrūs, sugebantys pragyventi už tiek, kai vokiečių senjoras net įsivaizduoti negali, kad šitaip įmanoma. Skaičiau Vakarų pasaulyje (konkrečiai JAV) išleistą atmintinę pensininkams. Ten pradedama nuo paties rytmečio: kaip atsikelti, kaip lipti iš lovos. Aiškinama, kad antklodę nuo savęs reikia nudengti atsargiai, kad nesusižeistum.

Vieni sako, kad vyrai dabar ilgai išsilaiko, kiti – kad dar jauni sensta. Net girdėjau tarsi pagyrimą: „Gerai išsilaikęs 32 metų vyras.“ O jei iš moterų minčių, tai įsiminė vienos senjoros žodžiai: „Mano širdy dar ne ruduo, o tik rugpjūtis.“
Sako, kuo esi senesnis, tuo labiau norisi matyti jaunas stiuardeses ir padavėjas. Kažkodėl man atvirkščiai. Maistas restoranuose, kur pagyvenusios padavėjos, žymiai skanesnis. Jau nekalbu apie tai, kaip malonu matyti pagyvenusį barmeną.

Balandis prasidės Melagių diena. Žodis „melagių“ bent man nėra mielas, todėl norėčiau šią dieną vadinti tik išdaigų ir juokų diena. Nėra žmogaus, kuris neturėtų humoro jausmo, tik kartais nesugeba jo savyje rasti.

Kai šiandien aplink pešamasi dėl žemės ir sklypų ir noro juose pasistatyti namus, girdi, griebkime žemę ir ką nors statykime, nes Dievas daugiau jos nesukurs, kai baramasi dėl garbės ir orumo, kai, atrodo, dauguma net juoktis ar bent šypsotis pamiršę, supranti, kad humoro jausmas atsiras, kai bus dar blogiau.

Paprastai tautos ir kultūros juokui turi paskyrusios laiką ir vietą. Bent man patiktų, kad būtų juokaujama visur ir visada. Ne vienoje tautoje ir kultūroje gebėjimus „pagauti“ ir tinkamai reaguoti į pokštą dažnai vertinamas kaip svarbiausia charakterio savybė.

Skaičiau, jog šiuolaikinis mokslas randa vis daugiau įrodymų, kad posakis apie juoką, kaip geriausią vaistą, nėra tik menkavertė pasenusi klišė: juokiantis kraujyje mažėja cukraus, ne taip kalkėja kraujagyslės, atitolinamos širdies ligos, malšta skausmas... Komikai gyvena ilgiau.

Prisiminiau neseniai lietuvių kalba pasirodžiusią prityrusio JAV radijo ir žurnalistikos vilko Eriko Weinerio knygą „Laimės geografija“. Anot autoriaus, į laimę veda daug kelių. Vieni atsipūtę ir laimingi, kiti įsitempę, bet irgi laimingi. Kai kuriems žmonėms viskas vien kančia. Perfrazuojant Tolstojų, visi nelaimingi žmonės panašūs, o tie, kurie laimingi – laimingi kiekvienas savaip.

Kadaise imperatoriaus Konstantino juokdarys pasigyrė šeimininkui, kad jis ne blogiau už savo valdovą gali vadovauti imperijai. Konstantinui ši mintis taip patiko, kad jis leido imperiją valdyti vieną dieną per metus – balandžio 1-ąją.
Jei tektų rinkti balandžio 1-osios apgavysčių „topus“, tai, mano vertinimu, nepralenkiamas štai toks.

Anksti rytą skambutis mobiliuoju. Skambina bičiulis: „Turiu su tavimi svarbiai pasikalbėti, stoviu prie tavo laiptinės durų, bet užsikirto jų kodas. Nusileisk atidaryti.“

Žmogelis šoka iš lovos, spiriasi į šlepetes, apsigaubia chalatu, nusileidžia, atidaro laiptinės duris, o ten, be abejo, tuščia.
O štai skaityta istorija apie Vilniuje gyvenusį profesorių Jozefą Franką (1777–1842). Sakoma, kad ir balandžio pirmosios pokštai Vilniuje nuo jo prasidėję. Profesorius J. Frankas savo namuose apgyvendindavo į Vilnių gastrolių ar ilgesniam laikui atvykusius muzikantus, solistus. Tąkart svečiavosi žymus dainininkas Tarkvinis.

Kartą vakaroti profesoriaus svetainėje susirinkusi draugija aptarinėjo Europoje plintantį „Prima aprilis“ paprotį iškrėsti pokštų draugams ir pažįstamiems. „Tik visiški naivuoliai gali pakliūti ant tokios meškerės“, – pareiškė rimtuolis medicinos profesorius Andrius Sniadeckis.

Bet netruko ateiti ir balandžio pirmoji… A. Sniadeckis gauna per pasiuntinį tokį raštelį iš kolegos J. Franko: „Nelaimė mano namuose – šį rytą Tarkvinis užsimanė nusiskusti savo vešliąją barzdą ir persipjovė gerklę. Bičiuli, gelbėk!“ Gydytojas atbėgo sukaitęs ir uždusęs. J. Frankas nuoširdžiai padėkojo kolegai už paslaugumą, pasveikino su „apriliumi“, kartu pridurdamas, kad, italų sopranas be plaukų ir be barzdos, o daug kartų jį matęs gydytojas turėtų tai žinoti.

Ar pamenate istoriją apie berniuką, kuris pardavė savo šypseną? Iš pradžių manęs, kad tai visai nevertingas dalykas, vėliau jis suprato, kad be šypsenos gyvenimas nykus ir beprasmis.

Žinome, kad yra lytėjimas, rega, uoslė. Visa tai žmogui duota gimstant. O džiaugsmas, gera nuotaika, humoras? Girdėjau net nuomonę, kad humoro jausmo neturėjimas yra tam tikras dorinis luošumas. Toks žmogus iš anksto į gyvenimą žvelgia niūriai, nemoka įveikti sunkių aplinkybių šypsodamasis, linksmai. Dar girdėjau, kad humoro jausmas atsiranda tada, kai žmogus mato šį pasaulį dvipusį.

„Jis turi humoro jausmą“, – pats didžiausias žmogaus įvertinimas. Moteriai svarbu, kad vyras sugebėtų prajuokinti, vyrui – kad moteris juoktųsi iš jo juokelių. O jei žmogui atimtas humoro jausmas, vadinasi, buvo už ką. Nors girdėjau teigiančių, kad nėra žmogaus, kuris neturėtų humoro jausmo, tik kartais nesugeba jo savyje rasti. Dar būna, kad kitų tas jausmas kitoks nei mūsų. Juokas yra universalus, tačiau humoras – individualus. Kai kuriuos besišypsantys žmonės erzina – juk ir aš galėčiau šypsotis, niekas netrukdo, tik paprasčiausiai trūksta noro.

Jau ne kartą susidūriau, kad žmonės reaguoja, kai parašai ką nors juokingo arba tiesiog tekstą apie šypsenas ir apie humoro jausmą. Mane sutikusieji sako, kad, girdi, aprašiau opią problemą, jog mes – be šypsenų, be humoro jausmo. Apie šį jausmą kalbama labai trumpai – arba jis yra, arba jo nėra. Gali apsimesti esąs protingas, bet negali apsimesti esąs sąmojingas. Neturintieji humoro jausmo jaučiasi nepatogiai. Tokiems į žmones geriau neiti. Tūnok namuose.
Vieną savo tekstą baigiau anekdotu. Firmos direktorius liepia atnešti visų darbuotojų asmenines bylas. Iš atneštų nežiūrėdamas išrenka tris ir taria: „Šie trys darbuotojai atleidžiami.“ „Kodėl?“ – klausia visi nustebę. „Nemėgstu nevykėlių“, – atsako jis.

Tą pačia dieną vakarop paskambino draugas. Mandagiai pagyrė visą tekstą, bet prisipažino nesupratęs anekdoto pabaigos. Bandžiau jam paaiškinti, jog jei firmos direktorius pasirinko, nors ir atsitiktinai, o tame atsitiktinume viskas ir slypi, jie tampa nevykėliais.

Jau ruošiausi miegoti, kai vėl paskambino draugas: „Bet kaip jis žinojo, kad jie – nevykėliai?“

Tada paklausiau jo, ar jis prisimena kino komediją su Pjeru Rišaru, kur dingus milijonieriaus nevykėlei dukrai tėvas nusprendžia, kad ją gali rasti ne sekliai profesionalai, bet toks pat nevykėlis. Sulaužo vienos biuro kėdės kojas, pasikviečia savo darbuotojus ir laukia, kuris iš jų ant tos kėdės atsisės: Kuris atsisės, tas – nevykėlis. Komediją draugas buvo matęs, todėl paklausiau: „Dabar supratai?“

„Bet tavo anekdote direktorius niekam nekaišiojo jokių kėdžių, tai kaip jis galėjo suprasti, kurie yra nevykėliai?“ – neatlyžo draugas.

Priminiau jam dar vieną anekdotą. Gyvena tvarkingas, doras žmogelis. Rūpinasi šeima, neištvirkauja, kruopščiai atlieka visus darbas, lankosi bažnyčioje, meldžiasi, bet jam nesiseka ir tiek. Tai jo namas sudega, tai jį apvagia ir t. t. Žmogelis nepasiduoda negandoms – toliau rūpinasi šeima, energingai dirba, meldžiasi. Bet jį užklumpa naujos bėdos. Jau net angelai eina pas Dievą jo užtarti: „Viešpatie, juk tai toks geras žmogus, o aplink tiek nedorų, verčiau padėk jam, kam vis jį baudi?“ „Na, nepatinka jis man kažkodėl ir tiek“, – atsako Aukščiausiasis.

Pauzė. Šiek tiek pamąstęs draugas tęsia: „Dievas yra Dievas, jam spręsti, o ką tas direktorius gali išmanyti?“

 „Nepraraskime dvasios linksmumo, kupino humoro, net autoironijos, kurie mums padeda išlikti mielais ir atsidūrus sunkumuose. Kiek daug gero mums padaro gera dozė sveiko juoko!“ – sakė popiežius Pranciškus, kalbėdamas Šventojo sosto ir kurijos vyresniesiems. Jis prasitarė, kaip jam, nepaisant milžiniško popiežiaus tarnystės svorio, pavyksta išlaikyti skaidrią šypseną ir linksmybę, daugeliui kritusią į akis. Pasak Pranciškaus, visiems padės šv. Tomo Moro „geros nuotaikos“ maldelė, kurią jis pats sukalbąs kasdien.

Viena iš Šventojo Tėvo paminėtos maldos versijų skamba taip: „Suteik man, Viešpatie, gerą virškinimą ir taip pat kažką suvirškinimui. Duok man sveiką kūną ir gerą nuotaiką jo išlaikymui. Duok man sielos paprastumą, mokant saugoti visą, kas gera ir lengvai neišsigąstant pamačius blogį, greičiau būdą viską sustatyt į vietas. Duok man sielą, kuri nepažįsta nuobodulio, skundimosi, atsidūsėjimų ir dejavimo ar streso pertekliaus dėl to besipainiojančio po kojomis dalyko, kuris vadinamas „aš“. Duok man, Viešpatie, gerą humoro jausmą. Suteik man malonę suprasti pokštą, kad atrasčiau gyvenime šiek tiek džiaugsmo ir pasidalinčiau juo su kitais.“

Įrodyta, kad gyvūnai neturi humoro jausmo. Žaisdami su mumis ar tarpusavyje, jie jaučiasi laimingi, tačiau nežino, kas yra juokas. Umberto Eko sakė, jog žmonės yra taip pat vieninteliai gyvūnai, suvokiantys mirties neišvengiamybę. Kiti gyvūnai to nesupranta. Rašytojas teigia, jog juokas yra esminė žmogaus reakcija į mirties baimę. „Tikiu, kad per pasakojimą „Rožės varde“ man pavyko išplėtoti tam tikrą juoko teoriją. Juoko kaip kritinio būdo kovoti su fanatizmu“, – prisipažįsta rašytojas.

Psichologai vieningai pripažįsta, kad humoro jausmas – vienas svarbiausių psichinės sveikatos požymių. Vieni juokus supranta, bet patys juokauti nemoka, kiti ir supranta, ir pajuokauti moka. Yra ir tokių, kurie nei juokus supranta, nei pajuokauti moka. Apie juos artėjant balandžio 1-ąją nekalbama. Šiandien norisi tikėti, kad juoktis galime visi ir galima juoktis visur. Humoras visad supa mus, telieka tik jį pastebėti. Net sveikinimuose, tostuose: „Linkiu tau grožio, proto ir pinigų, viso kitko pats turi.“

Kas dar svarbesnio balandy? Kas gi labiau jei ne Velykos. Jos šiemet – balandžio 12. Manęs vis klausia, kaip nustatoma Velykų data. Dar kartą pakartosiu. Velykos būna pirmą sekmadienį po pirmos pavasario pilnaties. Pavasaris prasideda kovo 21-ąją, tad anksčiau Velykų nebūna. O šiemet, manau, jos pačiu laiku.

Gi jei dėl viruso, tai, manau, nėra jis jau toks kvailas ir žmonijos nesunaikins. Nes juk jei jis žmones numarintų, tai nebūtų jam prie ko glaustis ir jis irgi žūtų.