facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kai pagąsdina koks virusas, imi mąstyti apie gyvenimą.

Interviu dažnai išgirsti klausimą „Kaip jūs elgtumėtės, jeigu būtų leista gyventi iš naujo?“ Mano galva, tai vienas kvailiausių klausimų. Kaip elgčiausi? Ogi taip pat. Kartočiau tas pačias klaidas ir viską daryčiau, kaip ir dariau. Todėl, kad tai – mano gyvenimas. Ir jeigu dar klausia, kaip pavadintumėte savo gyvenimą, neatsakyčiau, kad tai drama ar tragedija, aišku, nepavadinčiau jo ir komedija, sakyčiau – tai trileris.

Trileris – literatūros ir kino žanras, pasižymintis įtampa. Šio žanro kūriniuose dominuoja greitas tempas, dažni ir netikėti siužeto pasikeitimai, stresinės situacijos. Trileriai dažnai vyksta neįprastose vietovėse, pavyzdžiui, dykumose, jūrose, apleistuose pastatuose, nors gali vykti ir eiliniame name ar bute; juose nagrinėjamos paslaptingos istorijos, kuriose neaiškus bendras vaizdas, herojus dažniausiai turi pats įveikti priešus. Nesibaigianti kova tarp gėrio ir blogio. Kulminacija pasiekiama, kai įveikiamos visos kliūtys. Tiesa, trileriuose teigiami herojai gali žūti, bet gali ir savo gyvybės kaina išgelbėti kitus.

Pastebėjau, jog trileriai nemėgsta pranašysčių, o labiau pasitiki likimu, bet svarbiausia – savo jėgomis. Kai aplink daug visokiausių astrologų, būrėjų, pranašų, bioenergetikų, mūsų mieste tokių daug neatsiranda.

Apie kažkokius ten ekstrasensus Šiauliuose, ir net visame Šiaulių krašte, bent aš nesu girdėjęs. Tuo galima tik didžiuotis. Reiškia, Šiauliai nėra patiklių žmonių miestas. Nežinau, ar yra vedama tokia statistika, bet pagal kriminalinių puslapių pranešimus, pastebėjau, jog Šiauliuose ir Šiaulių krašte pagaunama gan daug telefoninių sukčių. Žiūrėk, pričiupti sukčiai Joniškyje, Kuršėnuose, Kelmėje, Gruzdžiuose, pačiuose Šiauliuose. Reiškia – žmonės nepakimba ant sukčių meškerės, nepatiki, praneša policijai. Nors išimčių yra.

Manau, neįtikinsi šiauliečių ir iš piršto laužtomis pranašystėmis. Tiesa, lietuviai bijo tik trijų raidžių: „Q“ jiems primena raidę „O“ su šėtoniška nosinaite, „W“ lietuvių mitologijoje yra ligos ir greitos mirties ženklas, o „X“ – tai jau visas kreivas kryžius. Tas, kas tokias raides rašo, anot lietuvių, garbina velnią, nors Palanga yra PLQ, o mūsų Zokniai – SQQ.
Psichologas Bernardas Silvermanas ištyrė beveik 2 978 šeimų ir 478 išsiskyrusių porų: ar gimimo datos ir astrologinių ženklų „suderinamumas“ turi įtakos? Paaiškėjo, jog „nesuderintos“ poros skirdavosi nei dažniau, nei rečiau už „suderintas“.

Kitas psichologas G. Deanas išdalijo 22 žmonėms jų horoskopus, prieš tai sumainęs juos su visiškai „priešingų“ ženklų horoskopais. Net 95 proc. apklaustųjų manė, kad jų charakteriai aprašyti teisingai.

Prancūzų mokslininkas Mišelis Goklenas išrinko vieno iš Prancūzijos žmogžudžių horoskopą ir išsiuntė jį 150-čiai žmonių. Laiškuose jis paprašė įvertinti, kiek tas horoskopas jiems tinka. Net 94 proc. apklaustųjų atsakė, kad šiame horoskope atpažįsta save.

Kaip bebūtų, ar gali kas nors paneigti, jog horoskopuose nėra bent dalelės klastos? Ar kiekvienas mūsų nesukurtume, pavyzdžiui, štai tokio trumpo savaitės horoskopo: „Įvykių kupina savaitė. Rinkitės tai, kas svarbiausia, nes visur vis vien nespėsite. Užmirškite nemalonumus.“ Kartais horoskopai pateikia gražių ir vertingų patarimų: „Savaitgalį geriausia praleisti linksmų draugų kompanijoje.“

Neseniai viena mokytoja iš Klaipėdos teigė, jog anksčiau nieko netrūko ir ji vos tik užsinorėjus nusipirkdavo batus. Aišku, prie ruso bent Klaipėdoje gyventi buvo geriau, nes čia veikė „boninė“ ir čekinė parduotuvės, kur prekių galėjai įsigyti daugiau nei kitur. Be to, kai ką kartais galėjai gauti ir eilinėje parduotuvėje atstovėjęs ilgą eilę. Keliaudavom į parduotuvę su rezginėlėmis ir taip tausojome gamtą. Dabar eilių nelikę, žinau tik vieną eilę – bibliotekoje norint gauti perskaityti populiarią knygą. Kartais net pusmetį pralauki.

Ar mes ir mūsų vaikai sulauks pasaulio pabaigos? Štai ims ir išvys mūsų karta pasaulio pabaigą. Vaizdelis turėtų būti ne koks, bet būsime neeilinė karta – pasaulio pabaigos karta, taip patekusi į pasaulio istoriją. Gaila tik, kad niekas apie tai nežinos.

Šiandien regime klimato pasikeitimą, visų gamtos resursų išnaudojimą ir per didelį gyventojų skaičių. Baisiausia tai, kad visos šios blogybės tarpusavy susijusios. Daugėjant gyventojų skaičiui, sunaudojama daugiau maisto bei gamtos teikiamų gėrybių (kartais norisi sušukti: „Žmonės, pirkite su protu!“). Tad mokslininkai ir įspėja, kad, norint išvengti globalinės katastrofos, visas problemas reikia spręsti vienu metu.

Vieni tiki pasaulio pabaiga, baiminasi dėl jos, kiti nekreipia dėmesio. Bičiulis sako, jog svarbiausi santykiai tarp žmonių, ir jei jie bus normalūs, jokia pasaulio pabaiga neįmanoma. Kai matoma, kad kalbama vienaip, o elgiamasi kitaip, tai sukelia psichologinę sumaištį. Elgesys yra stipresnis už žodį ir elgesio pavyzdžiai formuoja tam tikras vertybes ir netgi pateisinimą tam, kad galima kalbėti vienaip, o elgtis kitaip.

Gaila, kai tenka girdėti – meno nebėra, o tik projektai. Nepatvirtina projekto ir menininkas negali kurti. Pamąsčiau, jog čia uždaras ratas kaip kavinėse. Kavinėse trūksta lankytojų, nes brangu, o brangu, nes trūksta lankytojų. Nors kartais atsakymai į klausimus būna labai paprasti. Išgirdau kalbant apie suvalkietiškas kankles ir pagalvojau kuo jos skiriasi nuo paprastųjų. Pasirodo, suvalkietiškos kanklės turi mažiau stygų.

Prisimenu dėstytoją, kuris TV laidoje pasakojo, jog vakarais ir net naktimis dirbąs taksistu, nes kitaip neišmaitintų savo šeimos. Jis net sumąstęs įsteigti taksi firmą, kurioje vairuotojais dirbtų gydytojai, psichologai, mokytojai, dėstytojai. Keleivis vykdamas tokiu taksi galėtų net pasikonsultuoti vienu ar kitu klausimu ir, pavyzdžiui, vykstant pas psichologą gal užtektų pokalbio su taksistu ir psichologo durų nebereiktų net praverti.

Retai skaitau komentarus, suprantu, kad juos rašo dėmesio stokojantys ir niekur nesugebantys pasireikšti žmonės ar tie, kuriuos vaikystėje skriaudė, o dabar jiems ypač nesiseka sekse. Bet būna komentatorių pakomentuojančių taikliai. Pavyzdžiui, neseniai internetiniame puslapyje bernardinai.lt užtikau štai tokį: „Jaunystės metais už savo 110 „medinių“ rublių mėnesinį atlyginimą galėjau nusipirkti dvi naujas, arba tris-keturias truputį „papielintas“ vinilines plokšteles, o likusius dešimt „šlamančių“ padalint po 2 rb. 50 k. (keturi pakeliai „Kosmos“ cigarečių arba penkios skardinės „Kilkė tomatuose“) keturiom savaitėm. Tais laikais šarlatanams-dietologams nelabai buvo kur išplėsti savo veiklos. Dabar galiu nusipirkt 285 CD, bet paprastai pasitenkinu dviem-trim užtikrintai gerais. Už likusius perku knygas, skanų maistą, sau alų, žmonai ananasą, moku mokesčius ir keliauju. Ech, kaip keičiasi laikai ...“

Nuotaikos pataisymu klausausi muzikos, traukiu knygą. Neseniai užtikau, net nežinojau, kad yra toks, atlikėją Dainių Žvirblį. Iš jo CD „Pretenzija“ klausausi dainų „Žvakių fabrikėliai“, „Em vienas plius“, „Jeronimui, Eduardui ir Vyriškiui su abitu“...

Wisława Szymborska „Neprivalomuose skaitiniuose“ rašė, jog knygų skaitymas nuostabus, nes „gali nebaigti skaityti vienos knygos, o kitą pradėti nuo pabaigos ir perskaityti iki pradžios“. Aš, deja, taip negaliu. Jei pradedu skaityti, turiu baigti, o tik tuomet imtis kitos knygos. Aišku, atidedu knygą, jei ji nepatinka. Bet prie tokios dažniausiai ir nebegrįžtu.
Šiandien mano rankose John Williams knyga „Stouneris“ Literatūros kritikai pasakytų, jog „Stounerio“ struktūra „elementari“ – biografija nuo gimimo iki mirties. Bemokslių valstiečių šeimoje gimusio Stounerio savimonė formuojasi lėtai. Ilgainiui šis doras žmogus skaitytojui tampa itin artimas. Herojų ištinka gausybė negandu, kurias jis kantriai ištveria, o knygos veiksmas vyksta ne kokiame nors didžiuliame puošniame mieste, bet Misūrio kasdienybėje. Stouneris daug ir sunkiai dirbantis akademikas, nelaimingai vedęs, atplėštas nuo savo dukters, nusikamavęs karjeros akligatvyje, o artinantis gyvenimo pabaigai visiškai užmirštas.

Dėmesį atkreipiau į režisieriaus Jonathan Levine kino filmą „Gyvenimas yra gražus“. Kiek žinau JAV iš filmas buvo demonstruojamas pavadinimu „50/50“. Pagrindinis herojus - jaunas žmogus, kuriam diagnozuojamas vėžys. Jaunuolį lydi girdėti žodžiai: „Niekas negali keisti savo situacijos. Vienintelis dalykas, kurį jūs galite pakeisti, kaip nuspręsite kovoti su ja“. Nuostabiai šiltas kino filmas, įrodantis, jog gyvenimas yra vertas gyventi, o ne egzistuoti.

Jei grįžtant prie pranašų, tai jeigu jau jų klausyčiau, rinkčiausi tuos, kurie moko kaip būti laimingais. Nors čia gal labiau psichologų laukas. Nuostabu būtų, jeigu kas pamokytų kaip atsikratyti surūgusių, rūškanų veidų ir net per šventes laikytis gedulingos rimties tyliai keiksnojant esamus ir menamus priešus. Kas mums įdiegs tikėjimą, jog žmonės gali būti skirtingi, kitokie negu mes, tačiau geri. Perskaičiau, kad nelaimingi darbuotojai kelia grėsmę ekonomikai. Laimingi darbuotojai yra produktyvesni, todėl darbdaviai turėtų būti suinteresuoti savo pavaldinių gerove.
 
Kalbant apie gyvenimų trilerius negalima neužsiminti apie moteris. Liūdniausia kai vyriškis sako: „Man trūksta moters“. Taip jau yra, kad moterys reikalingesnės nei kiti žmonės. Bičiulis paprašė kokių linksmesnių pastebėjimų apie mūsų miesto moteris ir merginas. Moterims teradau tik vieną pastebėjimą – jų tašės, mano galva, kiek per didelės. Šiaip jau moterys ir merginos mūsų mieste gražios. Gal net pačios gražiausios Lietuvoje. Norisi ne vienai pasakyti: „Tu pernelyg graži, kad turėtum draugių“. Gi norint visą gyvenimą praleisti su viena moterimi, reikia vadovautis paprasta taisykle: jei moteris kalta, atsiprašyk tu.

„Kas tau sunkiausia gyvenime?“ – paklausiau vieno bičiulio. „Įveikti kryžkeles“, – filosofiškai atsakė jis. Pamąsčiau, kad moterys kryžkeles įveikia lengviau už vyrus. Jos jas tiesiog peršoka arba perskrenda. Nepamenu, kuris iš klasikų taip ar panašiai yra kalbėjęs apie moteris.

Anot šio mano pamiršto klasiko, savo pasaulyje moterys yra pasistačiusios aukštus bokštus. Į viršų jie kyla mylių mylias. Tie bokštai būna dramblio kaulo spalvos, auksiniai, rausvi. Kitų spalvų pasitaiko labai retai. Pagalvotum, kad tie bokštai šiek tiek neskoningi, tačiau jie moterims patinka. Tiesa, jos tuose bokštuose negyvena. Jos gyvena žaliuose soduose, kurie plaukioja vandenyje. Soduose auga auksiniai obuoliai, bet jie valgomi. Jos tuos obuolius valgo, po to dainuoja ir šoka.

Moterų pasaulyje yra atskira saulė. Ji milžiniška, užima pusę dangaus skliauto, šildo, bet nekaitina... Svarbiausia, kad kalbėdamas apie moteris gali pasakyti, jog kiekviena jų unikali ir nepakartojama. O neištikimybę lydi atpildas arba jo nuojauta. Todėl tuos žmones, kurie iki senatvės gyveno kartu, iškart atpažinsi. Kur tik gali, jie visad stengiasi būti vienas arčiau kito, net parduotuvėje vienas perka, o piniginę atsidaro kitas. Šį pavyzdį jau esu minėjęs, tačiau pasikartoju, nes šia gestas man ypač įsiminė.

Dar neseniai vakarus vadinome žiemos vakarais, o dabar jau minime pavasarį. Pavasaris didelei patink. Taip sako žemaičiai. Teisingai sako. Pavasaris – mielas laikas. Tiesa, savo žingsnius pavasaris pradeda nuogas, bet dėlto nesidrovi. Pavasarį atveriame balkonų duris, valome langus, kuopiamės. Metai įsibėgėja, pavasaris įsitvirtina, tuoj pradėsime galvoti apie vasarą.

Geriausiai apie žmones susidarau nuomonę, kai išgirstu kokius anekdotus jie pasakoja. Gal jau ketvirtą kartą, o gal jau penktą ar šeštą į Seimą kandidatavęs tūlas televizijos laidoje nutarė visus prajuokinti anekdotu kaip į duobę įkrito meška, o ant duobės krašto likęs zuikis iš jos šaiposi. Bet ir zuikis paslydo, įkrito ir meškai drebančiu balsu tarė: „Atsiprašyti atėjau“. Dar gerai, kad laidos vedėjas Justinas Jankevičius šį seniai atsibodusį ir jau juoko nebekeliantį anekdotą iškart perpasakojo su nauja pabaiga, kai įkritęs pas mešką į duobę zuikis paprašo „Gal paskolą galėčiau gauti?“

Nustebino anekdotas, kuriam jau penkiasdešimt ar net daugiau metų. Atrodo, žinojau veik visus sovietinio meto anekdotus, bet šį buvau praleidęs. Anekdotas, mano galva, vykęs, tad tai man tapo atradimu.

Maskvoje paskelbė, jog centriniame gastronome tokią ir tokią dieną bus pardavinėjami juodieji ikrai po 40 kapeikų už kilogramą. Norėta pasipuikuoti prieš užsieniečius. Jau naktį žmonės ėmė rikiuotis į eilę.

Ryte, atidarant gastronomą, laukan išėjęs darbuotojas pranešė, jog ikrų gali trūkti, todėl žydams jie nebus pardavinėjami, nes šie apsukresni nei kiti žmonės ir ikrų įvairiausiais būdais gali patys susiveikti. Tiesa, ikrų ir šiaip niekas pardavinėti nepradėjo, bet visi kantriai laukia kada toji prekyba prasidės.

Priešpiet pasirodo vėl tas pats darbuotojas ir praneša, kad partijos nariams ikrai pardavinėjami nebus, nes į juos pirmiausiai turi teisę paprasti žmonės. Vakarop tas pats darbuotojas praneša, jog, deja, ikrai visai nebus pardavinėjami. Vienas nusiminęs žmogelis tuomet ir klausia: „Na, nebus, tai nebus, bet kodėl jūs pirmiausiai paleidote žydus?“

Gi šį tekstą norėčiau baigti paprastu trumpu anekdotu, kuris tiko ir tuomet, tinka ir dabar, nes tostas „Į sveikatą“ niekad nemirs.

– Jau šeštą taurelę geriate į mano sveikatą.
– Kad jūs prastai atrodote.

Į viršų