facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Nerašysiu apie orus. Tai būtų atskira tema. Nežinau, ar dėl tokios žiemos reikia džiaugtis, ar liūdėti. Todėl tik pasidalysiu, kuo man vasaris buvo svarbus ir kas įsiminė.

Šiaulių dramos teatre žiūrėjau premjerą – rusų dramaturgo Michailo Durdenkovo pjesę „Ežeras“. Rusai išsisakyti jau nuo Čechovo ir Gorkio laikų renkasi sodybas miške, paežerėje. Po šių rusų klasikų apie tokius pasisėdėjimus sodybose rašė ir sovietmečio dramaturgai, pavyzdžiui, I. Dvoreckis („Veranda miške“). Neaplenkia šios temos ir jaunesnieji.

Durdenkovo pjesėje tokioje sodyboje susiburia nedidelė draugų kompanija. Regi, jog tai turtingi žmonės, nes tai jų vila, nes liejasi gėrimai, kepami šašlykai, o ir visko tarsi per akis. Atrodo, sėkmingi žmonės, bet, kaip ir ežeras, kiekvienas jų turi „dvigubą dugną“ (šiuos žodžius užtikau pjesės anonse), kuris slepia melą, egoizmą, nuoskaudas, neviltį. Tiesa, viską apsprendžia ir laikmetis – veiksmas vyksta žlungant sovietų sąjungai.

Atrodytų, tokiai pjesei dekoracijos galėtų būti labai paprastos – kampas vilos, keletas suolelių, dar kažkas, o regi scenoje Kremliaus sieną. Pjesės autorius ir šio pastatymo režisierius į viską bando žvelgti daug giliau. Šiaip jau reikia laiko, kol visos mintys po spektaklio tavyje susigulės. Bet gal autoriai šito ir siekė.

Mintims reikėjo susigulėjimo peržiūrėjus du šiųmetinius oskarinius kino filmus „Džokerį“ ir „Parazitus“. Delsiau, delsiau, kol juos pažiūrėjau. „Džokeris“ gal kiek didesnį įspūdį paliko, nors „Oskarų“ mažiau susirinko, bet „Parazitai“ irgi smūgiavo. „Smūgiavimą“ vadinu, kai paliečiamos tavo sielos gelmės.

Parodų vasario mėnesį irgi būta nemažai. Visų net neaprėpsiu, nes net paskutinėmis vasario dienomis Universiteto Dailės galerijoje atidaryta šiauliečio skulptoriaus Kazio Bimbos paroda, prieš tai eilė parodų Dailės galerijoje. Aišku, viena iš iškiliausių vasario parodų – Algimanto Švėgždos „Laiptų galerijoje“.

 Legendinis šiaulietis didžėjus Romualdas Volodka pristatė savo knygą „Didžėjaus Senio užrašai“. Prisiminimų knygos, jeigu ne nuobodžiai parašytos, mėgstamos. Ypač skaitomos apie estradą, nes sovietmečiu šis muzikos žanras buvo vienas populiariausių. Tai byloja ir graibstoma knygų mugei pasirodžiusi knyga „Bravo, estradai!“ Tiesa, jei apie pačią estradą knygų lyg ir yra, Liudo Šaltenio, Kazimiero Šiaulio antologinės knygos, leidiniai apie Antaną Šabaniauską, Juozą Tiškų, Benjaminą Gorbulskį ir kitus, tai apie didžėjus žinau tik dvi – „Smūtkeliai“ apie Kauno didžėjus ir minėta Romualdo Volodkos knyga.

Iš R. Volodkos knygos daug sužinai apie diskotekas nuo 1974 metų iki šių dienų. Sužinai, kad knygos autorius su savo vedamomis diskotekomis buvo peržengęs ne tik Šiaulių, bet ir Lietuvos ribas. Daug apdovanojimų jo vedamos diskotekos pelnė kituose anuometinėse broliškose respublikose. O šiaip knyga pramoginė, mielai skaitoma ir nuotaiką skaidrinanti.

Tad jeigu jau pradėjau apie knygą, tai, be abejo, didžiausias vasario įvykis, kaip ir kiekvienų metų vasarį, – Vilniaus knygų mugė. Ne vienas šiaulietis įveikė tuos 215 km, nes, sako, tiek yra iki Vilniaus, ir vaikščiojo tarp nesibaigiančių knygų prekystalių. Sutinku, kad knygą į rankas dažniausiai norisi paimti rudenį ar žiemą. Prasidedančio pavasario ar vasaros vidurdieniais skaitysime gal rečiau, bet vėlyvi vakarai, kai jau prietema ar visiškai tamsu, kai pro atviras balkono duris dvelkia gaivus vakaro oras, ragina iš lentynos traukti knygą ir rangytis ant sofutės.

Visi klausimai apie knygas man įdomūs, išskyrus klausimą „Kokią knygą patartumėt perskaityti?“ Tarsi klaustų „Kaip tapti laimingam?“ Vieną dieną galiu siūlyti skaityti Charlzą Bukovskį, kitą – Thomą Manną, trečią – Trumaną Capotę... Priklausomai nuo nuotaikos. Be to, patark nepataręs, kiekvienas skaitys, ką norės, ir sakys, kad pasirinko geriausią knygą. Nors, esu tikras, labiausiai džiaugiamės knygomis, kurias netikėtai atrandame. Bet kaip ten bebūtų, kiekviena knyga geriausiai atsako į klausimą „Kas aš esu?“

XVI–XIX amžiuje knygos buvo labai brangios. Laikai grįžta. Štai tik pasirodžiusi alaus antologija „Alumi neprekiaujama – baigėsi vanduo“ kainuoja 99,99 Eur. Aišku, knygoje visko daug, jos dydis ir svoris kaip dviejų plytų, akys raibsta nuo alaus butelių etikečių, kartoninių padėkliukų po bokalais – 2500 iliustracijų. Antra vertus, knygynuose atsirado ir skyrelis „Nukainotos knygos“, kuris paneigia nuomonę, jog knygos neįkainojamos.

Pažintys su knygomis būna įvairios. Kai buvau dar vaikas, tėtis nusi¬vedė mane į „Palydovo“ kino teat¬rą (tą, prie „Šiaulių“ viešbučio), kuriame buvo demonstruojamas lenkų filmas „Kryžiuočiai“ pagal to paties pavadinimo H.Senkevičiaus romaną. Pamenu, tėtis labai pyko, kodėl lenkų kine¬matografininkai lietuvius nori pa¬vaizduoti kvailelius: šie čiuožinėjo nuo šiaudinių savo namų stogų ir tuo džiaugėsi. Dėl tokio filmo pagal H. Senkevičiaus romaną kilo noras paimti į rankas šią knygą.

Jau minėjau, kad piršti ką skaityti nesinori, visgi paminėsiu man patikusias kelias neseniai perskaitytas knygas. Kad ir Janos Vagner „Vongo ežeras“. Knyga artinanti vasarą, atostogas ar bent tingų savaitgalį. Jau knygos viršelis švaraus ežero vandens spalvos. Apie autorę nieko nežinojau, bet iškart pajutau – knyga skaitosi, o įtampa palaikoma it veiksmo filme. Žmonės bėga nuo epidemijos, nuo viruso užkrato, tačiau ne apokaliptinis pasakojimas romane svarbiausias, o žmonių santykiai. Man net pasirodė, kad tas žmonių bėgimas – tai mūsų emigracija.

Kitas neseniai mano perskaitytos knygos autorius šiauliečiams žinomas. Mūsų miesto dramos teatras yra pastatęs Leonido Andrejevo pjesę „Šunų valsas“ (tiesa, tai buvo jau senokai). Prieš keletą metų pasirodė šio autoriaus du kūriniai vienoje knygoje – „Judas Iskarijotas. Šėtono dienoraštis“. „Judas Iskarijotas“ – išdaviko gyvenimas, „Šėtono dienoraštyje“ – nuobodulio kamuojamas Šėtonas atvyksta į žemę pasilinksminti ir įsikūnija į amerikiečių milijardierių, bet čia jis įtraukiamas į žmogiškųjų aistrų verpetą, ir ši našta pasirodo esanti per sunki net Šėtonui…

Ir dar viena žavaus pasiskaity¬mo knygutė – Matijo van Bokselio „Kvailybės enciklopedija“. Ke¬liaudamas per epochas, autorius pasako tik viena – esame iš principo kvaili. Van Bokselis pasakoja apie dailininką, kuriam pavedama išpuošti vienos pilies didžiąją menę paveikslais, vaizduojančiais garsią ir garbingą giminę. Dailininkas sutinka, tik pareiškia, kad jo paveikslai bus stebuklingi – jie bus puikūs, tačiau jų negalės matyti mergvaikiai. Rezultatas aiškus – visi kilmingieji per giminės atvaizdų pristatymą tematė plikas sienas, bet nedrįso prisipažinti. Tik viena mergaitė sušunka, jog nematanti jokių paveikslų. Tai amžių istorija, nes tuoj prisimeni H. K. Anderseną.

Daug kas skaito įvairias patarimų knygas sveikuoliams, virtuvės gerbėjams ar sodininkams, be to, knygas kaip mesti rūkyti, sulieknėti, praturtėti, tai yra, migla paremtą literatūrą.

Bičiulis pasakojo, jog perskaitęs feng šui patarimų knygą įsitikino, kad namuose tvyro bloga aura ir reikia perstatyti lovą bei viską pertvarkyti.

Stebina neįtikėtinas noras tokias knygas skaityti. Ant tokių knygų galinių viršelių parašyti žodžiai, esą ši knyga yra ne tik išleista daugelyje pasaulio šalių, bet ir padėjo milijonams žmonių surasti sėkmę. Tad atrodo, kad jeigu kitiems padėjo, milijonai žmonių tapo laimingi, o pastangų įdėta nedaug, tereikia pasklaidyti keletą puslapių ir gyvenimas prašviesės.

Bet nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris tapo milijonieriumi, perskaitęs knygą, kaip reikia praturtėti. Autoriai knygų pradžioje dėkoja įmonėms ir organizacijoms, miestų savivaldybėms ar tiesiog pavieniams žmonėms, parėmusiems knygos leidimą. Tai jeigu tu žinai kaip tapti milijonieriumi, kam tau reikia tų rėmėjų. Tokių rašinėtojų tikslas išleidus knygą bent savo gyvenime galą su galu sudurti.

Iš panašių knygų srauto išskirčiau Adamo J. Jacksono „Tikros meilės, turto, sveikatos ir laimės paslaptis“. Viskas vienoje vietoje. Tai knyga apie vargingai gyvenantį jaunuolį, kuris iš jam norinčio pagelbėti kino gauna dešimties žmonių, galinčių pamokyti gyvenimo tiesų, vardus ir telefonų numerius. Apsilankęs pas visus mokytojus, jaunuolis sužino dešimt tiesų apie „Tikrąjį Turtą“ (šiuos žodžius didžiosiomis raidėmis rašo pats knygos autorius).

Vienas patarimas man ypač patiko. Jis apie merginą, kuri batų parduotuvėje užsinori raudonų aukštakulnių batelių, bet jų neperka. Kodėl? Atsakymas labai paprastas – kai turės, tada jau nebenorės.

Jeigu jau nukrypau į batelius, tai šokteliu prie kovo ir, aišku, šio mėnesio 8-osios dienos. Vasario 14-ąją, nors tai abipusės Meilės diena, taip jau surėdyta, kad daugiau dėmesio visgi skiriame moterims, o Kovo 8-ąją – juo labiau.

Sako, kad moterų švenčių daugiau, nes joms gyvenime sunkiau ir silpnąją lytį reikia dažniau paguosti. Moterų, kurios teigia, kad geriau būtų buvę gimti vyru, yra daugiau nei vyrų, norinčių būti moterimis. Sociologiniai tyrimai byloja, jog tik 10,5 proc. moterų mąsto, kad ne vyrai turi moteris išlaikyti, nes „tai būtų nesąžininga“ ir „savigarba neleistų būti išlaikytine“.

Ginčo metu moters žodis visuomet būna paskutinis. Viskas, ką po to pasako vyras, yra naujo ginčo pradžia. Moterys myli kates, vyrai teigia, jog myli kates, tačiau kai nemato moterys, paspiria jas. Ko moterys nedarytų dėl vyrų? Nustebau perskaitęs, jog dažniausias atsakymas: „Nesitatuiruotų jo vardo.“

Pastebima, jog vyrai dominuoja vadovų postuose, bet bristi iš sunkumų geriau sekasi bendrovėms, kurių vairą valdo moterys. Štai Prancūzijos įmonių rezultatų analizuotojai teigia, kad kuo daugiau moterų vadovauja įmonei, tuo mažiau jos akcijos smunka rinkoje. Britai džiaugiasi savo bendrove „Hermes“, kurios, vienintelės iš didžiųjų šalies kompanijų, akcijų kaina kyla ir kurioje daugiau nei pusė vadovų yra moterys. Švedai, pasirodo, taip pat atsigręžė į moteris vadoves. Šalies vyriausybė ėmėsi projekto, kuriuo į bendrovių valdybas siekiama įtraukti kuo daugiau moterų. Nors yra ir neatiduodančių visiškos pirmenybės vadovėms moterims, o iškeliančių mišrias komandas.

Karjeros moterys – atskira moterų kategorija. Išsilavinusi, profesiją įgijusi ir materialiai apsirūpinusi moteris vadovaujasi ir pasikliauja tik savo protu. Tokia stengiasi sveikai gyventi ir viską numatyti bent dešimtmetį į priekį – kada galės pakilti tarnyboje, kada ištekėti, kada ir kiek turėti vaikų ir t. t. Jokių netikėtumų, jokios improvizacijos. Tai moteris, pasitikinti tik savimi ir... patenkinta taip pat tik savimi.

O sutuoktinis jai egzistuoja tiek, kiek yra susijęs su jos planais. Taigi jis jai labiau rūpi ne kaip žmogus, o kaip priemonė savo tikslams įgyvendinti. Iš esmės jai nereikia bendrystės šeimoje, užtenka savęs pačios. Be to, vieną tikslą pasiekus, siekiama kito. Kadangi dažnas vyras nesutinka su tokiu siauru jam skiriamu vaidmeniu ir siekia pakeisti santykius šeimoje, žmonos akyse jis tampa nelaimingas nevykėlis. Ir neretai atsitinka, kad vyras, pasirinktas būti vaikų tėvu, tolesnei moters karjerai pasidaro visai nenaudingas. Ką darysi.

Karjeros moteris, nors ilgai užtrunka darbe, nenori perleisti vyrui ir šeimos galvos funkcijų. Ji šeimos ryšius stipriai laiko savo rankose. Ištekėjusi tuoj ėmėsi savąjį vyrą „auklėti“, „tobulinti“ ir jam nurodinėti. Ilgainiui sutuoktinis pavargsta priešintis tokiems nelygiaverčiams santykiams ir „pasirašo“ kapituliavimo aktą guosdamasis, kad „visos bobos tokios“. Tiesa, kartkartėmis jis save „apdovanoja“ nepaklusimu žmonai ir išgėrimu su panašaus likimo draugais.

Susiklosčius palankioms aplinkybėms, kai moters „diriguojamas“ vyras gauna papildomų pajamų ir nuolat turi „savų“, žmonos nekontroliuojamų pinigų (pvz., yra geras santechnikas, kurio paslaugų daug kam prireikia), jis tampa net alkoholiku. Ir tada žmona įgyja nenuginčijamą įrodymą, kodėl privalo vis tikrinti, auklėti ir persekioti savo antrąją pusę. Tokia moteris save vertina ir gerbia už tai, kad „aukojasi šeimai“, kad viena ant savo moteriškų pečių tempia visą gyvenimo naštą.

Skirtumų tarp vyrų ir moterų – begalė. Vyrai nesiklauso, o moterys nesiorientuoja žemėlapiuose. Pateikus restorane sąskaitą vyrams, jie sumeta po 20 eurų, nors sąskaitos suma yra 53 eurai, o pateikus sąskaitą moterims ištraukiamas kalkuliatorius ir rašiklis.

Vyras nė nemirktelėdamas sumoka už prekę du eurus, nors ji tekainuoja eurą, kai jam jos labai reikia, o moteris moka eurą už prekę, kainavusią du eurus, nors ji jai absoliučiai nereikalinga, bet yra išpardavimas.

Štai vonioje vyras turi vidutiniškai septynis daiktus: dantų šepetėlį, dantų pastą, skustuvą, skutimosi putas, odekoloną, muilą ir rankšluostį (na, gal kelis rankšluosčius), o moteris turi vidutiniškai 27 daiktus. Reta, bet sveikintina, jei ji nusprendžia žaisti taupymą ir nieko nepirkti, kol nesunaudos to, ką turi! Juk galų gale kosmetika sensta.

Visos mados yra laikinos, todėl patiko nuomonė, kad reikia atrasti savo universalų stilių, detales, aksesuarus, ir jūs visuomet būsite „ant bangos“. Puiku, jei dėl rūbų ir avalynės moterys pripažįsta patikrintą taisyklę: geriau vienas, bet geras. Drabužių daug, bet apsirengti nėra kuo, batų daug, bet apsiauti irgi nėra kuo.

Tad pradėjęs moterims skirtą tekstą bateliais, jais ir baigiu. O svarbiausia, jog ateina pavasaris ir iš po lovos pirmosios išlenda svarstyklės.

Į viršų