facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Rytoj jau pavasaris. Laikas pagalvoti apie atostogas ir keliones jų metu. Aišku, keliauti galima bet kada, nes praeityje laikai, kai buvo diegiama, kad keliauti tetinka šiltuoju metų laiku, o kitu metu keliauja tik užsikrėtę kapitalistinio pasaulio bacilomis.

Kažkas yra pasakęs: „Kiekvienas turime savo miestą.“ Bet yra teigiančių, kad vieno miesto žmogui per maža, jam reikia jų bent dviejų. Sutikčiau. Dviejų – būtinai. Vienas greičiausiai veik visiems būtų gimtinė, kitas – aplankytas, palikęs didžiausią įspūdį. Nors, geriau pagalvojus, reikėtų kokių keturių miestų ir tai sunku būtų juos išskirti.

Tokias mintis paakino ir neseniai į rankas paimta Adamo Zagajewskio knyga „Du miestai“. Tiesa, kažkada skaičiau Charles Dickens „Pasakojimas apie du miestus“, kuri paskatino dar labiau pamilti didžiuosius Europos miestus Londoną ir Paryžių, bet šįkart apie Adamo Zagajewskio miestus.

Lenkų eseistas, poetas, vertėjas Adamas Zagajewskis (g. 1945) 2004 m. apdovanotas „Neustadt“ literatūrine premija. Literatūros kritikai apibūdina, kad „Du miestai“ – tai pagavūs autobiografiniai eskizai, lyrinės reflekcijos, fantazijos ir aforistinės esė apie skaudžius XX a. žmogiškuosius praradimus ir egzistencinę benamystę.

1945-aisiais autoriaus šeimai teko išsikelti iš buvusio Lenkijos miesto Lvovo, kuris prijungtas prie Tarybų Sąjungos, ir „gyvuliniais“ vagonais išsikraustyti į pramoninį Glivicių miestą. Jaunystę A. Zagajewskis praleido Krokuvoje, Berlyne, studijavo Amerikoje Hiustono ir Čikagos universitetuose, ilgai rezidavo Paryžiuje. Man malonu buvo ant šios knygos virželio išvysti Lvovo Lotynų bažnyčią ir sužinoti, kad šis Vakarų Ukrainos miestas yra vienas iš Zagajewskio mylimųjų.

Kažkadaise jau rašiau apie kelionę į Lvovą, „Šiaulių naujienose“, skaičiau ir kiti dalijosi įspūdžiais apie apsilankymą šiame Vakarų Ukrainos mieste, bet norisi dar šį miestą prisiminti, juoba atrodo, dar ne viskas apie jį pasakytą, nors vargu ar kada nors viską pasakysi.

Paskelbta, kad Lvovą derėtų vadinti Lvivu, o lvoviečius tuomet lviviečiais, bet kažkodėl pas juos tas neprigyja. Tai ne Sakartvelas, kur kartveliečiai supyks, jei juos ir šalį kitaip pavadinsi.

Kelionėms ypač tinka pavasaris, nes nekaršta, netiršta žmonių, jau veikia lauko kavinės. Daugelis tvirtina, jog patogiausia keliauti į šį miestą lėktuvu. Tiesos yra, nors kiek ir paprieštarausiu.

Kol jūs iš Šiaulių nuvykstate į Vilniaus oro uostą, mes, važiuodami autobusu, kertame Lietuvos-Lenkijos sieną. Žinia, atvykti į oro uostą reikia anksčiau, o tada kol praeinate patikrą, sulipate į lėktuvą, nuskrendate į Lvovą, mes būname netoliese Lenkijos Ukrainos sienos. Taip, jūs jau Lvove, o mums dar likę iki jo geras 100 kilometrų.

Na, ir tame tarpe sienos pravažiavimas. Nors autobusams kelias atskiras, visgi dažnai pasienyje bent 2 val. sugaištame. Bet pasižvalgome po pakelyje pravažiuojamus miestus. Aišku, kelionė tuomet dar ilgiau trunka, bet pamankštiname nuo sėdėjimo autobuse pavargusias kojas ir bent kiek susipažįstame su gražiais miestais. Gal nuo Lietuvos į Ukrainą kelias per Baltarusiją būtų ir trumpesnis, bet netraukia tas vargas dėl vizų, o ir malonu aplankyti Balstogės, Liublino ir Zamostės miestus.

Tad gal ir pradėsiu nuo tų miestų, o pirmiausia, aišku, nuo Balstogės, iki kurios nukakti ilgai netrunka, nes nuo sienos iki šio miesto – 150 km.

Balstogė – esperanto kalbos kūrėjo, gydytojo Liudviko Zamenhofo gimtinė. Šį Lenkijos miestą galima lyginti su Šiauliais, tik gyventojų jame dvigubai daugiau, nes miestas nukentėjęs karo metu, tad ir senamiesčio kaip ir nėra, nors kai kas vykusiai atstatyta, todėl Lenkijos urbanistai 2010 m. miesto centrą pripažino geriausiai atnaujinta miesto erdve visoje šalyje.

Viskas čia kompaktiška – tai ką reikia pamatyti nepilno kilometro atstume. Pradėti tikslingiausia nuo XVIII a. Branickių baroko rūmų. Čia šiuo metu veikia Medicinos universitetas. Grožiesi, nors regi, jog tiesmukiškai rūmų užsakovai ir architektai bandė pastatyti savąjį Versalį. Dar verta aplankyti katedrą, Rotušę, Rotušės aikštę ir tik prieš keletą metų pastatytą puikios šiuolaikinės architektūros operos teatrą, kuriame – drauge ir Balstogės filharmonija. Užsikorus ant teatro stogo iš viršaus galima pasižvalgyti po šį Palenkės miestą.

Dar 250 km ir pasiekiame Liubliną. Senamiestis, pilis su J. Mateikos nutapytu Liublino unijos paveikslu ir Lietuvos aikštė. Pakelyje į Lvovą dar verta stabtelėti Zamostės miestelyje, kurio senamiesčio aikštė įtraukta į UNESCO paveldą. O už Zamostės jau čia pat pasienis.

Įvažiuojame į Ukrainą. Nors kelias nuo pasienio iki Lvovo ir pusėtinas, bet šiaip jau keliai labai prasti: duobių duobės. Jau vėlus vakaras, tačiau ištvermingiausi dar išsiruošia į džiazo ir alaus restoraną „Pravda“, kuriame gyvai groja puikus bigbendas. Kodėl „Pravda“? Ogi todėl, kad lvoviečiai sako, jog jų salyklas geriausias, vanduo švariausias, tad alus skaniausias, ir tai yra – tiesa.

Lvove aplanko dvejopas jausmas. Tarsi Vakarai, tarsi sovietmetis. Gatvėse prabangios mašinos, o šalia senučiai žiguliukai ir senieji autobusiukai pazikai. Blizga atrestauruoti pastatai, o šalia pastatai tinko aptrupėjusiomis sienomis. Tiesa, daug kas toliau restauruojama.

Viskas puiku, kol restauruotojai nepradeda tolti nuo pirminio statinio projekto. Tuomet iškart prasideda kičas. Nors bent man ukrainietiškas kičas su spalvingais ornamentais ir ryškiai mėlyna spalva netgi kažkiek gražus.

Karalius Danila Lvovą dovanojo savo sūnui Levui, tad paaiškėja ir miesto vardo kilmė. Tiesa, kitas Danilos sūnus Švarnas vedė Mindaugo dukterį ir buvo Lietuvos valdovu. 1340–1349 m. Lvovą valdė Gedimino sūnus Liubartas. Dabar Lvovas septintas pagal dydį Ukrainos miestas. Jame 750 tūkst. gyventojų. Nors tiksliai, sako, niekas nežino, nes surašymas vyko seniai.     

Gal nustebsite, bet lankyti Lvovą siūlau pradėti nuo kapinių. Lyčiakivo kapinės mane tiesiog pribloškė. Tarsi Paryžiaus Per Lašez. Nuostabūs žymiausių skulptorių paminklai. Pavyzdžiui, tautos budintojų Ivano Franko ir Markijano Šaškevičiaus, grafienės Marijos-Anos Poninskos, rašytojos Gabrielės Zapolskos, operos solistės Salomėjos Kručelnitskos, dailininko Artūro Grotergo, kompozitorių Igorio Belazaro, Mykolo Kolesos, Vlodimiro Ivasiuko...

Atskirai norisi stabtelti prie Ivano Franko ir Vlodimiro Ivasiuko kapų. Rašytoją ir tautos budintoją Ivaną Franko visad lyginu su mūsų Vincu Kudirka. Jiems abiem buvo skirta vesti savo tautas iš nelaisvės tamsos. Abiejų gyvenimo credo: dvasia, mokslas, progresas, valia. Tiesa, juos suartina ir tai, kad jie abu lenkų kultūros aplinkoje jautėsi svetimi, nors ir buvo mokęsi polonizuotose mokyklose.

Kompozitorius Vlodimiras Ivasiukas („Červona ruta“) buvo nepatogus tuometinei valdžiai. Jo dainos buvo pernelyg laisvamaniškos, žmones vertė mąstyti. Į jauno kompozitoriaus žodžius įsiklausydavo, paskui jį buvo pasirengę eiti tūkstančiai. 1979 metais kompozitoriaus kūnas buvo rastas Lvovo priemiestyje. Oficiali versija skelbė, jog tai – savižudybė. Bet tuo patikėti niekas negalėjo, nes buvo sulaužyti mirusiojo pirštai, stipriai subjaurotas veidas. Sako, kompozitorius prieš mirtį jautė esąs persekiojamas. Tuo metu jis nutraukė ryšius su savo meile dainininke Sofija Rotaru, kad jai nepakenktų. Be abejo, taip pasielgtų kiekvienas mylintis vyras.

Kompozitoriaus laidotuvės buvo tarsi įžanga į po metų įvykusiais Vladimiro Vysockio laidotuves: marios žmonių, gėlių jūra. Gatvėse kažkas išklijavo lapelius: „Visų neišžudysite, tauta bunda!“

Po kapinių dar aplankome Šv. Juro katedrą, nes ši katedra ir kapinės kiek nutolusios nuo centro. Ši katedra pasaulinis baroko-rokoko šedevras. 1342 m. kunigaikštis Liubartas katedrai dovanojo varpą. Bet ypač čia išsiskiria skulptoriaus Johano Penzelio, vadinamu antruoju Mikelandželu, kūriniai. O toliau mūsų laukia Lvovo perlas – senamiestis.

Vaikščioti po senamiestį irgi norisi pradedant bažnyčių aplankymu. Dominikonų bažnyčią atskirsi iš bareljefo, kuriame ant knygos tupintis šuo, įsikandęs deglą. Žinia, verčiant iš lotynų kalbos, „Dominus“ reiškia – Viešpats, „canus“ – šuo. Tad dominikonai – Viešpaties šunys. Ir dar į akis krinta virš bažnyčios centrinių durų užrašas didelėmis raidėmis „Soli Deo Honor et Gloria“. Įdomu, jog užrašo, skelbiančio Dievo garbę ir šlovę, niekas nepanaikino net sovietmečiu, kai bažnyčioje buvo įsikūręs Ateizmo muziejus.

Į statomos Lotynų bažnyčios pamatus 1360 metais Kazimieras Didysis įdėjo relikviją. Joje buvo karūnuotas Jonas Kazimieras Vaza. O Vroclavo architektas Andriejus Bemeris dovanojo Lvovui miesto didikų Boimų vėlyvojo renesanso koplyčią, kuri visa iš juodo akmens. Tarp kitko, vienas iš šios šeimos atžalų, Pavlas Boimas yra buvęs Vilniaus burmistru. Sako, kad buvimo koplyčioje laiku nesensta žmonės ir nevysta gėlės. Žodžiu, laikas sustoja. Dar reiktų paminėti armėnų katedrą, nes Lvove gyvena įvairiausių tautybių žmonių.   

Visų Lvovo bažnyčių neaprašysi. Kiekviena jų vis gražesnė už prieš tai matytą.

Tad šoktelkim prie daugiau pasaulietinių dalykų. Tiesa, dar paminklas Adomui Mickevičiui. Sako, tai – pats gražiausias paminklas skirtas šiam poetui. Net gražesnis už stovintį Krokuvoje. Aišku, paminklo poetui Vilniuje nesumenkinkime – jis jau šio laikmečio, modernus ir mielai lakių formų. O paminkle Lvove pavaizduota mūza, bučiuojanti poetą. Tai tarsi paminklas-obeliskas. Be to, lvoviečiai dar mėgsta rinktis prie Taraso Ševčenkos ar kovotojo už Ukrainos nepriklausomybę Stepono Banderos paminklų.  

Lvovo senamiestyje visai kitas gyvenimas. Kažkas yra sakęs, jog ypač savaitgaliais – Lvovas tampa mažesniuoju Vienos broliu, puikios kavos ir štrudelių miestu. Galiu paliudyti, štrudeliai – nuostabūs, valgai ir laižaisi. O ir visas maistas puikus. Be to, pigus.

Nors su kiekvienu apsilankymu viskas brangsta. Viskas, išskyrus gorilką (taip čia vadinama degtinė) ir cigaretes. Tiesa, po 22 val. vakaro prekybos centrai gorilkos ir kitų svaigiųjų gėrimų nebepardavinėja, tad lieka restoranai.

Iš rastų restoranų, išskirčiau „Gazova lampa“, nes Lvove išrasta žibalinė lempa, kiek paėjus už Armėnų bažnyčios, „Barčevsky“, gatvelėje netoliese Turgaus aikštės ir „Atlas“, pačioje Turgaus aikštėje, jos dešiniajame kampe. Kitoje aikštės pusėje – „Girta vyšnia“ ir garsioji „Kryivka“, kur, prasivėrus langeliui, reikia šūktelti „Slava Ukraine!“, tuomet atsivers durys ir pateksi vidun. Tiesa, reikia atsakyti į klausimą, ar svečių tarpe nėra rusų, nes jie šiame restorane nepageidaujami. O aš pagalvojau, kaip Rusijos vadovai savo politika privedė prie to, kad imta taip nemėgti rusų, šiaip jau draugiškos tautos.

Rusiškai Lvove nesusikalbėsi. Bendraujant su lvoviečiais reikia pasakyti, jog esi iš Lietuvos ir tik tuomet atsiras draugiškas ryšys bei galėsi kalbėti rusiškai, nors vietiniai ir tuomet tau dažniausiai atsakinės ukrainietiškai, bet tas nekliudo, nes ukrainiečių kalba dėl artimumo rusiškai mums suprantama. Nustebau, kad daug vietinių, ypač jaunimo, kalba angliškai.

Lietuviai čia gerbiami. Kai mūsų tautiečiai vakare iš restoranų taksi grįžta į viešbučius, taksistai, lietuvius atpažinę, paleidžia Butkutės ar Šiškausko dainas. Bet pats gražiausias jausmas buvo Kijeve per Ukrainos ir Lietuvos futbolo rinktinių susitikimą, kai Ukrainos sirgaliai skandavo „Lietuva“, o atvykę mūsiškiai – „Ukraina“.

Grįžtant prie restoranų, tai nustebina mazochistų baras. Pasirodo, mazochistų tėvas Leopoldas Masochas gimęs Lvove ir visi yra skaitę jo kūrinį „Venera kailiuose“. Dar Lvove užtinki puikius kavos namus, kurių atsiradimui pradžią davė Jurijus Kulčinskis, už Vienos miesto išgelbėjimą gavęs dovanų 300 kavos maišų. Tuos maišus jis susidėjo savo rūsyje ir vis leisdavosi ten jos pasiimti. Kulčinskio namo rūsiai tapo tarsi kavos kasykla. Taip ir išliko.

Baigiant pasakojimą apie Lvovą norisi stabtelti miesto centre, kur stūkso įspūdingi operos ir baleto teatro rūmai. 1895 m. miestas paskelbė operos projekto konkursą ir varžėsi jame daugybė garsių architektų. Laimė teko architektui Zygmundui Gorgolewskiui, nustebinusiam komisiją siekiu operą statyti tiesiog ant mieste tekančios Poltvos upės. 1900 m. įvyko pirmoji premjera, tačiau pasklido kalbos apie tai, jog pastatas sminga ir gali sugriūti. Architektas taip nerimavo dėl teatro likimo, kad po kelerių metų nusižudė. Ar nusižudė? Greičiausiai ne, tačiau taip byloja miesto legendos. O Opera po jo mirties nustojo smegusi.

Teatro sceną puošia nuostabaus grožio Ukrainoje gimusio lenkų dailininko Henriko Semiradskio uždanga „Parnasas“. Teatras dėl šios uždangos derybas vedė Krokuvoje ir Milane, tačiau jos neįpirko. Henrikas Semiradskis, sužinojęs apie lvoviečių norą, ėmė ir šią uždangą teatrui padovanojo. Gaila tik, kad ją išvysti dabar tegalime sezono atidarymo metu ir prieš premjeras. Dar pažymėtina, kad šiame teatre buvo pastatyta Lietuvoje caro uždrausta H. Jareckio opera „Mindaugas – Lietuvos karalius“.

Ką apie Lietuvą žino ukrainiečiai. Daugelis jų įsitikinę, kad pas mus rojus. Nesinori to neigti ir pabaigai visus pakviesti keliauti. Aišku, šįkart į Lvovą. Šiame mieste lankėsi O. de Balzakas, Ž. P. Sartras, Kazanova, J. Bramsas, M. Ravelis, F. Listas, R. Štrausas, H. Senkievičius, pagaliau J. Pilsudskis, J. Gagarinas, tad kaip ten neapsilankyti ir mums.

Į viršų