facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Tai norisi pasakyti šiandien, Vilniuje vykstant knygų mugei. Vargu ar yra statistika, kiek knygų žmogus perskaito per metus, mėnesį, savaitę. Kaip kas. Vieni, žiūrėk, per metus vieną knygą vos įveikia, o kiti per mėnesį ar net savaitę – keletą.

Knygynai prisitaiko. Šiandien jie atrodo kaip ir bet kuris modernaus prekybos centro skyrius. Lentynos lūžta nuo ryškiaspalvių prekių, akį rėžia užrašai su „ypatingais“ pasiūlymais. Matomiausioje knygyno vietoje – perkamiausi produktai TOP 10. Savaitę ar kelias pabuvusios tame TOP 10 skyrelyje knygos keliauja tolėliau – į prigrūstas lentynas.

„Ką jūs skaitote?“ Šito norisi paklausti ne vieno. Ypač mūsų Seimo narių ir kitų politikų. Įdomu, ką skaito mūsų ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, ką – Naglis Puteikis, ką – Petras Gražulis? Kažkodėl niekas to jų neklausinėja. O štai rusų spauda mėgsta pabrėžti, kad jų prezidento Vladimiro Putino mėgstamiausias rašytojas yra Ernestas Hemingvėjus. Tiesa, dėl mūsų prezidento kiek paprasčiau, nes jis – bibliofilas ir, aišku, jog daug skaito.
Sakoma, jog žinant ką žmogus skaito, galima daug ką pasakyti apie tą žmogų. Tad bičiulis bičiulio paklausė: „Ką tu skaitai?“ „Nyčę, Kamiu, Džoisą, – atsakė užklaustasis ir pats paklausė: – Tai ką dabar gali apie mane pasakyti?“ „Tu esi melagis“, – konstatavo bičiulis.

Sako, taip skirstomos dovanos. Yra gera dovana, yra bloga dovana ir yra dovana-knyga. Josifas Brodskis sakė, jog knygos nėra tokios baigtinės kaip mes, nes net prasčiausios pergyvena savo autorius – iš esmės dėl to, kad užima mažiau erdvės už tuos, kurie jas parašė, ir dažniausiai lentynose jos renka dulkes dar ir tada, kai jų autorius jau yra virtęs dulkių sauja.

Mėgstu paskaityti kino scenarijus ir džiaugiuosi, kai jie leidžiami atskiromis knygomis. Štai neseniai pasirodė knyga su trimis garsaus švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano scenarijais „Žemuogių pievelė“, „Sekmadienio vaikas“ ir „Rudens sonata“. Knyga dar neatversta guli ant mano stalo. Minėtus kino filmus esu matęs, bet būtinai artimiausią vakarą atsiversiu ir šią genialaus kino režisieriaus scenarijų knygą. Kartais žiūrint filmą, norisi skaityti jo scenarijų.

Seniai buvau matęs, tad pažiūrėjau TV1000 primintą režisierės Sofijos Kopolos kino filmą „Pasiklydę vertime“. Originalus pavadinimas „Lost in Translation“ tarsi turėtų būti verčiamas pažodžiui – „Prarasta verčiant“, bet man pavadinimas „Pasiklydę vertime“ net malonesnis. Vidutinio amžiaus, o gal tiksliau, jau senstantis garsus Holivudo aktorius Bobas Harisas atvyksta į Tokiją filmuotis viskio reklamoje. Puikiai, o kitaip ir negalėjo būti, pagrindinį herojų vaidina Bilas Murėjus. Džiaugiuosi, kad su šiuo aktoriumi šio mėnesio pradžioje susidūriau net du kartus, nes vasario 2-ąją privalėjau pažiūrėti „Švilpiko dieną“, ką darau tą dieną kiekvienais metais.

Taigi – megapolis. Vienas prašmatniausių Tokijo viešbučių „Hyatt“, kuriame apsistoja Bobas, minios žmonių, reklamų šviesos, klegesys, o kaip niekad kankina liūdesys. Jis iš ekrano, iš tos minios persiduoda ir tau. Žmonių ir triukšmo apsupty tampi vienas. Neišgirsti, o gal tai ir nebesvarbu, ką filmo pabaigoje herojus šnabžda į ausį tame pat viešbutyje sutiktai merginai Šarlotei. Kažkur girdėjau, jog tie žodžiai yra „Niekas tavim nepatikės“. Bet kaip ten bebūtų, tai filmas, kuriame atrandi dalelę savęs, nes juk visi pasiklystam savo „vertime“.  

Nežinau paslaptingesnio žodžio už žodį „nostalgija“. Sofijos Kopolos kino filmas man priminė šį žodį. Ilgokas žodis, jau pats iš savęs liūdnokas. Kol jį ištari apninka ilgesys, liūdesys ir visi kiti niūroki jausmai.

Žodynuose jis apibrėžtas paprastai – praeities ilgesys, bet daug kur šis žodis kiek paslaptingiau ir kilniau apibūdinamas – ilgesingas idealizuotas praeities prisiminimas. Graikiškai „nostos“ – grįžti, o antroji žodžio pusė ir pabrėžia tą ilgesį. Nostalgija XIX amžiuje buvo traktuojama kaip liga. Šiandien, sakoma, nostalgija sukelia teigiamus jausmus, tačiau to slogučio likę.

Kai ką nostalgiškai nuteikia TV kelionių laidos – „ir aš ten buvau“. Manyčiau, gan svarbu ar nostalgiją kelia vietos, ar daiktai. Jautiesi prastai, o gyventi norisi. Bet nesutikčiau su tais, kurie sako, kad nostalgija verčia kabintis kilpą ant kaklo. Nostalgija tai dar ne mirtis, o kaip tik jausena, kad dar ne viskas nuveikta. Nors nostalgijos apgaubti žmonės – tai tarsi „RyaniairP ir „Wizzair“ keleiviai, kuriuos, net nežinau iš ko, bet atskirsi. Bent man žodis „nostalgija“ primena vaišes, pobūvį, kai dar ne viskas suvalgyta ir išgerta, bet svečiai jau skirstosi namo.

Jei nostalgija būtų raidės pavadinimas, ji rastųsi viduryje tarp alfos ir omegos. Sakyčiau, tai – epsilon. Jei reiktų „nostalgiją“ lyginti su ženklu, sakyčiau, jog šis žodis tapatus ženklui „begalybė“ – irgi ilgokas, kur sujungtos dvi ištysusios „o“ raidės, du ovalai.

Per LRTplius žiūriu laidas „Stop juosta“ apie miestų ir miestelių architektūrą. Dažniausiai rodomas sovietinis vėlyvasis modernizmas. Ne, ne, sovietinio modernizmo neilgu, į Grūto parką irgi netraukia, tiesiog stebi, kaip bėgo tavo gyvenimas ir tiek.

Gal klystu, bet bent man žodžiui „nostalgija“ gan artimas žodis „vienatvė“. Pastebėjau, jog vienumą dažniausiai pasirenka vidurinio ir vyresnio amžiaus žmonės. Tik ne sulaukę gilesnės senatvės, nes senatvėje vėl norisi būti apsuptais klegesio. Jei kas sako, jog ne, tai meluoja. Sutinku, jog senatvėje būti vienam itin sunku.

Skaitydamas vienatvės priešininkų ir jos šalininkų mintis, suvokiau, kad vienatvėje galima įžvelgti ir tai, kas gera. Likę vieni mes labiau analizuojame savo elgesį, nuotaikų kaitą, labiau pastebime aplinkos grožį ar atšiaurumą. Vienatvė žmoguje pabudina atidų gyvenimo stebėtoją. Žmonės vienatvėje lengviausiai gali atrasti save. Vienatvėje gali rasti tai, ko draugų būry beveik nėra. Pagaliau, jei pobūvių žmonės tavęs nežavi, tai ir tau ten ne vieta.  

Visgi jei esate vienas – kaltas tik pats. Iš vienatvės, kurioje jaučiasi vienišas, žmogus mėgina pasprukti. Iš vienatvės, kurioje vienišas nesijaučia, žmogus pasprukti nemėgina. Pirmoji vienatvė yra liūdna... Jūs susiformavusio charakterio asmenybė, turinti nekintamų privalumų ir trūkumų, įpročių, poreikių ir nusistovėjusį gyvenimo būdą. Jūsų negalima pakeisti, negalima iš jūsų, kaip iš plastilino, nulipdyti kito žmogaus, jūs sunkiai sutinkate su kompromisais ir beveik negalite prisiderinti prie kitų žmonių. Jūs – toks, koks esate. Ir norite, kad tokį jus pamiltų kitas žmogus?

Ir visgi manau, vienatvė nenugalės gyvenimo dviese. Tik nežinau, ar tai gerai, ar blogai. Neseniai nugirdau pastebėjimą, jog mes gal kiek ir artėjame prie Vakarų pasaulio, bet dar skiriamės itin tuo, kad kavinėse veik nesimato senjorų. O kaip norėtųsi juos ten regėti: orius, išpuoselėtų manierų, gurkšnojančius kavą, arbatą, o kartais ir taurę vyno. O prisiminus „Pasiklydusius vertime“, dar vienas pastebėjimas – vienišiai gyvenimui dažniausiai renkasi didmiesčius.

Bent man pati gražiausia nostalgija – knygų nostalgija. Galvoju, kiek man metų buvo, kai perskaičiau „Tris muškietininkus“. Gal keturiolika, o gal ir dar mažiau. Trys draugai vienas kitą net muškietininkų vardais buvome praminę. Man, deja, teko Porto vardas. Jau nekalbant apie d‘Artanjaną Aleksandro Diuma romane, anot rašytojo Gintaro Beresnevičiaus, įsiminė orusis grafas Atas, žavėjo Aramis, jėzuitų generolu tapęs vyras, norintis ir siekiantis pakreipti istoriją, karys, vienuolis, mergišius, poetas viename asmenyje, kone Ignacas Lojola. O Portas tiesiog buvo Portas.

Brendimo laikotarpio knyga – Dž. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“. Knyga, kuri pakeitė mano bei ne vieno jaunuolio gyvenimą. 1951 metais parašyta apysaka Lietuvoje pasirodė 1966-aisiais. Tai buvo ryškiausia tų metų ir to laikmečio knyga, bemat išpirkta.

Įdomu, ar dabartiniai moksleiviai į knygą reaguoja panašiai, kaip ir 1966-ųjų mokiniai? Mums, keturiolikmečiams-septyniolikmečiams, pagrindinis herojus Houldenas įsiminė dėl to, kad drįso pastebėti, jog suaugusiųjų pasaulis – melagingas. Savyje atpažindavom Houldeną, kartu su juo verkėme ir kartu juokėmės.

Nuo to laiko ėmiau žymėti ryškiausias Lietuvoje pasirodžiusias knygas. 1972 metais tai buvo Dž. Keruako romanas „Kelyje“ (JAV pasirodęs 1957 m.). Romano herojai visą laiką kelyje. Jie dumia iš Niujorko į San Franciską, iš Meksikos – į Naująjį Orleaną, jie šėlsta, klausosi džiazo, mylisi, filosofuoja, ieško atsipalaidavimo, naujų pojūčių ir tiesos. Didžiausias jų troškimas – nebūti daiktų vergais ir patirti tikrą gyvenimo džiaugsmą.

Dž. Keruako „Kelyje“ pasirodymą Lietuvoje galima pavadinti stebuklu. Jokio užsienio autoriaus vertimo bet kurioje sovietinėje respublikoje nebuvo galima pateikti anksčiau, kol jis nebuvo išverstas ir išleistas rusų kalba. Šis pirmiau pasirodė lietuvių kalba. Latvijoje, Estijoje ir net Lenkijoje šis vertimas pasirodė vėliau.

1979-ųjų įvykis – Hermanno Hessės „Stepių vilkas“. Kaip šis H. Hessės kūrinys mus pasiekė? Gal todėl, kad jame įžvelgtas pagrindinio herojaus gyvenimo prasmės ieškojimas, nes neieškantys anuomet buvo aktyviai smerkiami.
Taip jau yra, kad rašydamas apie knygas negaliu apeiti Harukio Murakamio. Kažkuris iš literatūros kritikų yra pasakęs, jog niekada nesiruošia skaityti naujos šio autoriaus knygos anonsų, o tiesiog ima ir skaito pačią knygą. Geriausia, kad skaitytoją imtų ir vestų pats rašytojas.

Romane „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“ herojus gyvena dviejose atskiruose pasauliuose: šiuolaikiniame Tokijuje ir neįveikiama siena apjuostame Mieste. Viename jis – informacinio karo ugnyje atsidūrusio mokslinio eksperimento auka, kuriai vis dėlto pranešama apie besibaigiantį laiką (apgailestaujame, bet mums liko gyventi tik dvidešimt keturios valandos). Kitame – žmogus praradęs savastį, besistengiantis suvokti egzistencijos prasmę. Tuoj prisiminiau jaunystės filmą „O, laimės kūdiki!“ ir vėl apgailestavimą, jog H. Murakamio romanų negalėjome perskaityti prieš tris ar net keturis dešimtmečius.

Skaičiau, jog vienas buvęs mokinys, dabar literatūros kritikas, dėkodamas už mokyklos metus pagyvenusiai mokytojai lituanistei dovanojo Harukio Murakamio knygą „Norvegų giria“. Jos išvada buvo vienareikšmiška – knyga yra tuščia, joje nieko nėra, nei veiksmo, nei įdomių veikėjų, o pagrindinis herojus – iškrypėlis, „dvaklinėjantis“ be jokio tikslo. Apie tokius neverta rašyti.

O tam literatūros kritikui, o ir man, – tai viena iš įspūdingiausių knygų. Knyga, kurioje pats gyvenimas, kurį, tikėtina, galėtų gyventi studentas netgi dabartinėje (nepaisant, kad knygos veiksmas vyksta septintajame-aštuntajame dešimtmetyje) Lietuvoje. „Norvegų girią“ (yra tokio pavadinimo „The Beatles“ daina) puikiai galima pavadinti romanu apie jauno žmogaus tapimą suaugusiu.

Parašiau, jos pagrindinis herojus galėtų gyventi ir Lietuvoje, nors pasakojimas, kaip nėra dažna Murakamio kūryboje, kupinas japoniškų gyvenimo detalių, spalvų, vardų, pavadinimų. Japonijos žinovas man išaiškino, jog net kai Toru (pagrindinis herojus) su savo mergina Naoko eina kartu pasivaikščioti, jis nepaima jos už rankos – Japonijoje tik šitaip. Tai beveik ne knyga – tai tarsi vėl filmas. Arba bent muzikinis kūrinys (dar kartą prisimeni „The Beatles“ dainą). Viskas pasakojama vaizdais bei muzikos garsais: vėjas šiaušia pievą, ošia giria, regi einančiųjų siluetus, skamba gitara...
Kaip greitai prisigaudyti žinių ir tapti apsišvietusiam? Levo Tolsto¬jaus „Karo ir taikos“ keturi tomai – kiek laiko truks kol perskaitysi?! Čia į pagalbą ateina kinas. Viskas greičiau. Ir pastangų daug nereikia, ypač jeigu filmas demonstruoja¬mas per televiziją: žiūri išsitiesęs ant sofos, tereikia būti tik atsimer¬kus, ir viskas į tavo galvą krauna¬ma. Žinoma, gerai, kai, tarkim, „Karui ir taikai“ pasisekė, nes Sergejus Bondarčiukas, o po to ir keli britų bei amerikiečių režisieriai puikiai romaną pateikė ekrane. Bet jeigu kitoks rezultatas? Nuostabiausia, kai meno kūrinys yra knyga ir atskiras savitas meno kūrinys yra kino filmas pagal šią knygą. Pavyzdžiui, „Skrydis virš gegutės lizdo“, „Sofi pasirinkimas“, „Skardinis būgnelis“, „Krikštatėvis“... Ne vienas regėjome tokias knygas, kaip „100 geriausių operų“, „100 geriausių kino filmų“ ar pan., su trumpais operų libretais, kino filmų atpasakojimais ir t. t. Perskaitai – kažką sužinai. Tokiomis santraukoms nepritariantys pa¬prieštaraus, jog ir „Aną Kareniną“ taip pat galima sutalpinti į tris puslapius. Pritarčiau pastariesiems. Greito maisto restoranai niekada neimponavo.

„Kažkas, matyt, apšmeižė Jozefą K., nes, nepadaręs nieko bloga, jis buvo vieną rytą areštuotas“, – manau, daugeliui šis pirmasis F. Kafkos romano „Procesas“ sakinys tapo vienu įspūdingiausių ir nuostabiausių sakinių pasaulio literatūroje. Viename sakinyje – visas gyvenimas.

Kitas toks sakinys – Meistro žodžiai iš Michailo Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“: „Jaunystėje norėjau apkeliauti visą žemės rutulį. Matyt, nelemta.“ O kokie nuostabūs ne vieno rašytojo knygų pirmieji ir paskutiniai sakiniai.

Kartą Francas Kafka parke sutiko verkiančią mergaitę. Paklausė jos, kas atsitiko, kas ją nuskriaudė ar įskaudino. Mergaitė pasiskundė, jog neturinti nei broliuko, nei sesutės ir liko visiškai viena, nes kažkur dingo jos mylima lėlė. Kafka pasisiūlė lėlės paieškoti ir jie sutarė rytoj tokiu pat metu toje pat vietoje susitikti – gal jam bus pavykę ją rasti.

Susitikus sekančią dieną, Kafka papasakojo, jog lėlę radęs ir ji jam perdavė laišką mergaitei, kurį jis perskaitė. Taip nuo tada kasdien jie susitikdavo parke ir Kafka skaitė mergaitei lėlės laiškus.

Į viršų