facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šių metų žiemos varytojai per Užgavėnes darbo, regis, neturės, nes praėjusių metų varytojai taip pasistengė, kad net patys nebegali paaiškinti, kur ją išvarė. Regis, tik šventėme Kalėdas ir Naujuosius metus, o jau – vasario vidurys.

Sausis buvo be didesnių švenčių. Tylus. Vasaris dabartinių penkiasdešimtmečių ir vyresnių laikais irgi buvo be švenčių. Lietuvos Nepriklausomybės – Vasario 16-osios – aišku, negalėjome švęsti, jokių ten Meilės dienų nebuvo. Tiesa, vasario 16-ąją mano studentavimo laikais ne viename bendrabučio kambaryje buvo tradicija pasikabinti tris balionus: geltoną, žalią ir raudoną. Nors buvo vasario 23 – Tarybinės armijos – diena, o kai kas net tą dieną sveikindavo vyrus. Šito daryti niekas nedraudė, dargi skatino.

Anuomet metuose turėjome aštuonias laisvas dienas: sausio 1, kovo 8, gegužės 1, 2 ir 9, lapkričio 7, 8 ir gruodžio 5 (jei kas nepamenat, tai – Konstitucijos diena). Net Lenino gimtadienis – balandžio 22 – buvo darbo diena. Dabar tų laisvų dienų dvigubai. O kur dar įvairios proginės dienos kaip vakar atidundėjusi ir šiandien dar tebedundanti Įsimylėjėlių diena. O svarbiausia, kad Valstybės atkūrimą galime švęsti ne tik širdyje, kaip anksčiau, bet visa savo esybe.

Neseniai nugirdau diskusiją, kodėl sovietmečiu statant namus tarp vonios kambario ir virtuvės buvo įstatomas langas. Įvairiausių nuomonių buvo, kas dar kartą patvirtina, jog aną laikmetį kartais sunku suvokti. Iš visų nuomonių įsiminė, kad būtų galima vėdinti ir neįsimestų pelėsis, ir kita – kad būtų taupoma elektros energija, nes dienos metu vonios kambaryje nereikėdavo degti šviesos. Prisiminiau tuos butus todėl, kad juose vykdavo visas mūsų gyvenimas. Anuomet negausiuose restoranuose vestuves ir gimtadienius, o ir kitus pobūvius keldavo vienetai. Šventėme tiesiog butuose. Susispausdavome. Naujuosius metus, gimtadienius ar vestuves švęsdavom triukšmingai, Vasario 16-ąją tyliai šnabždėdavomės. Net prie mirusiųjų čia budėdavome ir iš čia juos išlydėdavome, kartais iškeldami karstą pro langą, nes laiptinėje negalėdavome su juo susisukti.

Bet šį tekstą nutariau skirti tiesiog vasariui – puikiam mėnesiui, nors ir sako, jog būtent visas gyvenimo negandas išpranašauja keliamųjų metų vasaris. Šį mėnesį atgyja būrėjai, pranašai, ekstrasensai, bioenergetikai ir visi panašaus plauko veikėjai. Bent aš neišskirčiau iš jų tarpo ir astrologų. Mano mėgstamo kino detektyvo „Midsomerio žmogžudystės“ vienoje iš serijų („Nulemta žvaigždžių“) herojė astrologė į policijos komisaro pašaipą atsako: „Aš – astrologė, o ne pranašysčių salono ponia.. Komisaras į tai: „O koks skirtumas?“

Vieni pranašai aiškina, jog keliamaisiais metais įvykusios santuokos tampa gan sėkmingomis, o, be to, tais metais merginos gali pirštis vaikinams (ypač patartina tai daryti vasario 29 d., nors puikiausiai tiko ir 2020-02-02 ar dar tiks 2020-02-20), kiti pranašai įrodinėja, jog šiuo laikotarpiu įregistruota santuoka nebus laiminga.

Dalis pranašų tvirtina, jog gamta tokiais metais itin palanki žmogui: nebūna jokių audrų, didesnių šalčių ar karščių, o ką jau ten bekalbėti apie žemės drebėjimus, potvynius ir t. t. Kita dalis gi teigia, kad keliamaisiais metais įvyksta kur kas daugiau stichinių nelaimių negu įprastai. Dėl katastrofų, tai yra, laivų, lėktuvų, traukinių bei atominių ar cheminių sprogimų ir pan., pranašai irgi vienas kitam prieštarauja: vieni prognozuoja ramius metus, o kiti mini būsiant begalę tragedijų. Dalis pranašų siūlo pradėti organizuoti verslą, naujas statybas, įsigyti stambesnių pirkinių, investuoti, o kita dalis pataria šito nedaryti ir ramiai, it pelė kamputyje, praleisti metus.

Keliamieji metai, anot kai kurių pranašų, geriausias laikas naujovėms: keisti darbą, gyvenamąją vietą, netgi partnerį. Tik čia suklusau: jeigu tie patys pranašai tvirtina, kad keliamųjų metų santuokos sėkmingos, tai kaip jie gali raginti tais pačiais metais santuokas nutraukti. Aišku, yra ir pranašų, kurie nesiūlo pereiti į naują darbą, persikelti į kitą gyvenamąją vietą, netgi rinktis kitokią plaukų spalvą ir saugoti santuokinius ryšius. Žodžiu, šiais metais likti tokie, kokie esate, be jokių pokyčių.

Pastebėjau, jog pranašai labiausiai reikalingi turčiams ir vargšams, vidurinioji klasė apsieina be jų. Nors išimčių būna. Net keista, kad, atrodo, šiaip jau protingai mąstantys kai kurie mano bičiuliai, atsivertę pranašysčių knygeles, skaito spaudoje užtiktus tekstus apie tai, priglunda prie televizoriaus ekrano vykstant laidoms su ekstrasensais.

Kokia seniausia profesija? Sakote, žinote. O gal vis dėlto klystate? Labai realu, kad tai gali būti ir astrologija. Na, jei ne pati seniausia, tai bent viena seniausių. Šumerų rašytiniuose šaltiniuose aptinkama, jog apie 4000 m. prieš mūsų erą astrologija buvo susiformavusi. Istoriniai šaltiniai teigia, kad 1800 m. prieš mūsų erą pasirodė pirmasis žvaigždžių sąrašas, 652 m. pr. m. e. – anksčiausiai išlikęs astrologinis dienoraštis, na, o 432 m. pr. m. e. buvo užfiksuotas pirmasis žinomas Zodiako ženklų panaudojimas.

Taigi akivaizdu, jog astrologijos mokslas – itin senas, astrologinėms tiesoms – galybė metų. Šis mokslas plėtėsi ir kito, vis kitoms kartoms aiškinantis naujus dalykus.

Kodėl daugelis nekantraudami laukia astrologinių prognozių naujame laikraščio ar žurnalo numeryje, ieško jų internete? Girdėjau netikėtą atsakymą – todėl, kad astrologinės prognozės ar pranašystės pasitvirtina. Taip atsitinka todėl, kad jos yra miglotos, bendro pobūdžio ir bet kas jas sau gali pritaikyti.

Štai dar prieškarinėje pranašysčių knygelėje radau tokius aiškinimus: „Jūs mėgstate šiokias tokias įvairoves gyvenime, tam tikrą permainų laipsnį ir imate nuobodžiauti, jei jus slopina įvairiais suvaržymais ir griežtomis taisyklėmis.“

O štai jau šiandienos astrologų aiškinimas, kad Zodiakas ne tik lemia tam tikras ligas, bet ir sąlygoja jų eigą, pavyzdžiui, gimusieji po Vandens ženklais (Vėžys, Skorpionas, Žuvys) astrologų vertinami kaip flegmatiški žmonės, todėl paprastai serga ilgai ir vangiai. Ugnies ženklams (Avinas, Liūtas, Šaulys) – veržliems, karštakošiams – ligos išsivysto staiga, pasireiškia audringai ir greitai praeina. Melancholiškiems Žemės ženklams (Jautis, Mergelė, Ožiaragis) nuo mažens lemta būti liguistiems, tačiau metams bėgant jų sveikata vis gerėja. Žvalūs ir judrūs Oro ženklai (Dvynys, Svarstyklės, Vandenis) paprastai serga lengvai, be komplikacijų.

Tiko ir jums? Štai kur tas horoskopų universalumas.

Tiesa, pastaruoju metu astrologus keičia ekonomistai, nusakantys ateities ekonomines perspektyvas, pakilimus ir nuopuolius. Ypač daug mokančių kaip išgyventi iš minimalaus atlyginimo.

Užtikau vienos britės pensininkės pamokymus (tiesa, iki jokias ekonomikos specialistes ji nepretenduoja, o dalijasi savo patirtimi ir tiek): pirkite tik prekes, kurios kainuotų ne daugiau kaip 1 svarą (Didžiojoje Britanijoje itin populiarūs išpardavimai po 1 svarą); užuot padidinę būsto šildymą, apsivilkite dar vieną megztinį; vandenį virinkite ant dujinės viryklės, nenaudodami elektriniu virdulių (gal ir smulkmenos, bet tiesos yra, nes kartą pastebėjau kaip greitai sukasi elektros skaitiklis virduliu kaitinant vandenį ir pamąsčiau, jog dujomis tikrai turėtų būti pigiau); apsikirpkite draugus ir jie apkirps jus; maisto pirkite tiek, kad nereikėtų išmesti pasibaigus galiojimui; skieskite vandeniu sultis, indų ploviklį ir skystą skalbiklį; paprašykite svečių atsinešti savo arbatos ar kavos ir t. t.

Dėl arbatos ir kavos gal ir perspausta, bet kai kurie jos pamokymai verti dėmesio. Anot senjorės, toks jausmas, kad žmonės nebesuvokia skirtumo taip noro ir poreikio. Pavyzdžiui, mobilieji telefonai. Vos tik pasirodo naujas modelis, visi jo užsimano. O juk iš tikrųjų kol veikia senasis, naujo jums tikrai nereikia. Batai tarnaus ilgiau, jei nepirksite naujų.
Moteris turi ką pasakyti ir tiems, kurie perka kavą išsinešti: „Niekada gyvenime nepirkite kavos išsinešti. Tai visiška nesąmonė. Tokiems žmonėms juokiuosi tiesiai į akis.“ Pamąsčiau, jog yra tiesos. Nei tokios kavos atsigeri, nei ja pasimėgauji. Dar bent man tiko jos pamokymai apie bevertes prekes ir maisto produktus, kuriuos galima pakeisti kokybiškesniais. Pavyzdžiui, ji pirktinius ledus pakeičia trintais ir šaldytais bananais.

Priežastys, kodėl nesiseka gyventi laimingai: komunaliniai mokesčiai (tai, mano galva, svarbiausia), maisto produktų kainos, persivalgymas, pilnatis, kad Dievas neduoda proto valdžios žmonėms, bendradarbiams, kaimynams, visiems, kurie tave supa, ir paskutinis punktas – Dievas, deja, tau irgi neduoda proto (jeigu tai pripažįstate, tai didelis žingsnis jūsų gyvenimo sėkmei).

Jei jau klausyčiau kokių pranašų, tai bent tų, kurie moko kaip būti laimingus. Nors čia gal labiau psichologų laukas. Nuostabu būtų, jeigu kas pamokytų kaip atsikratyti surūgusių, rūškanų veidų ir net per šventes laikytis gedulingos rimties tyliai keiksnojant esamus ir menamus priešus. Kas mums įdiegs tikėjimą, jog žmonės gali būti skirtingi, kitokie negu mes, tačiau geri.

Įstrigo keletas psichologijos atskleistų reiškinių:
1. Jei pasakome savo tikslus kitiems, mažesnė tikimybė, kad juos įgyvendinsime.
2. Sprendimai būna racionalesni, kai apgalvojami ne gimtąja kalba.
3. Daugumai žmonių mėgstamiausia daina asocijuojasi su tam tikra asmenine emocine patirtimi.
4. Nuo muzikos, kurios klausome, nuo dailės kūrinių, kino filmų, teatro spektaklių, kuriuos stebime priklauso tai, kaip suvokiame aplinkinį pasaulį.
5. Esame laimingesni, kai leidžiame pinigus kitų, o ne savo reikmėms (pagalvojau, jog tai retas atvejis ir net, pagal savo sugedimo laipsnį, suabejojau, ar daug jame tiesos).
6. Esame laimingesni, kai pinigus leidžiame ne daiktams, o paslaugoms, kurios suteiks naujų įspūdžių.
7. Šiuolaikiniai vaikai labai įsitempę. Dabartinių paauglių nerimo lygis siekia 1950 metų vidutinių psichinių ligonių nerimo lygį. Panašiai ir su suaugusiais.
8. Religiniai ritualai, praktikavimas padeda patirti mažiau streso bei vidinės kančios.
9. Esame laimingesni, kai mus supa laimingi žmonės.
10-ąjį susigalvokite patys.

Teksto pradžioje užsiminiau apie šventes, tai prisimenu, jog švente anksčiau virsdavo ir nedideli dalykai. Pavyzdžiui, kai išsiruošdavom praleisti vakarą restorane. Prisimenu kavinėse muzikos automatus „Hi-Fi“, kurie už penkias kapeikas sugrodavo lenkišką ar rusišką šlagerį. Rašytojas Jurgis Kunčinas pasakojo vienoje kavinėje su „Hi-Fi“ automatu matęs rusą, kuris klausėsi Tamaros Miansarovos ir graudžiai verkė. Man Klaipėdoje teko matyti tolimojo plaukiojimo kapitoną, kuris klausydamas Paltinienės dainuojamo „Kapitono tango“ irgi verkė.

Įvykis Šiauliuose buvo naktinio baro „Geluva“ atidarymas. Jo programoje dainavo neseniai mus palikęs, tuo metu populiarus dainininkas Saulius Lileikis, šokius ruošė garsioji choreografė Aldona Ivanauskienė, kurios dėka šiauliečių šokėjai tarp kitų Lietuvos naktinių barų šokėjų atrodė bemaž geriausiai. Prie Sauliaus vėliau prisijungė į gimtąjį miestą grįžęs Staso Namino grupės solistas Juozas Garbenis. Ideologų buvo norima, kad ir naktinių barų programos atitiktų socialistinio realizmo nuostatus. Tad padainuoti „Za tavo parnia“ reikėdavo. Nors geriant „Za tavo parnia“ buvo virtęs tarsi tostu.

Daugelis mėgo restoraną geležinkelio stotyje. Gal todėl, kad pro šalį dundant traukiniams, atrodė, jog ir tu tuoj kažkur išvyksi. Šios mintys šalyje, iš kurios joks užsienis buvo nepasiekiamas, keliant stiklelį paguosdavo. O jei dėl maisto, tai nors šį mėnesį džiaugėmės Cepelinų diena, jie nebuvo populiarūs, tapatinami su kolūkio talkomis, o didžiausias „šik“ anuomet – Kijevo kotletas.

Šiek tiek pasikeitė ir jubiliejinių šventimų bei vestuvių svečiai. Anksčiau tai buvo giminės ir vienas kitas draugas, šiandien – priešingai: draugai yra pagrindiniai vestuvių svečiai. Žodžiu, reikiami žmonės. Gimtadieniai anksčiau buvo švenčiami ir darbe. Švęsti jie buvo pradedami nuo pietų, bet kartais ir dar anksčiau. Pamenu vieną šventimą direktoriaus kabinete, kai šis, išeidamas iš savo kabineto į sekretoriato laukiamąjį, pasibeldė. Visi švenčių metu tapdavo mandagūs.
Ar galėjom anuomet gyventi kitaip, pamatyti daugiau? Galėjome. Buvome kažkiek apkiautę, pasidavę žodžiams „O ką čia padarysi.“ Kaip tas vyrukas restorane išvaizdžios moters paprašęs cigaretės. Moteris jį pavaišino. Tuomet jis dar paprašė žiebtuvėlio. Moteris padavė. Kažko dar vaikinukui norėjosi, tad parūkęs paprašė kramtomos gumos. Moteris paduodama gabalėlį tarstelėjo: „Aš esu geroji fėja, ar tu supratai, kaip kvailai išnaudojai visus tris savo norus.“

Jei TV ekrane vis dažniau matome Vladą Gaidį, reiškia visas temas greitai užgoš artėjantys rinkimai. Seimo narys, ketinąs dar kartą kandidatuoti, viename kaimelyje susitikime su rinkėjais klausia, kokios pagalbos reikėtų. Susirinkę sako, jog jie ypač nuskriausti dėl dviejų dalykų. Pirmasis, kad į jų kaimelį nėra nė vieno asfaltuoto kelio. Kandidatas išsitraukia mobilųjį telefoną, kažkam paskambina ir praneša, kad kelius išasfaltuos. Tuomet klausia, koks antrasis gyventojų nusiskundimas. „Pas mus nėra mobilaus ryšio“, – pasiskundžia jie.

Į viršų