facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Elektra pabrango, maistas pabrango, butai pabrango, užtat jachtos atpigo. Niekad nežinai, iš kur ateis laimė.

Žodis „laimė“ gyvenime dažnai sutinkamas. Ypač sveikinimuose, nes nė vienas sveikinimas neišsiverčia be šio žodžio. Kai linki laimės, dingsta visa niūrastis: „Daug šypsenos, daug juoko begalinio, daug žvilgsnių, mylimų akių, daug laimės, meilės begalinės, nuoširdžiai tau linkiu“; „Kad viskas, kas bloga paliktų pilkoj praeity, kad jūsų skruostų nevilgytų ašara karti, kad laimė klajūnė ateitų į jūsų namus, kad laimė ir džiaugsmas lydėtų visus metus“; „Kada neliks tamsaus ne vieno lango ir kai visi pakels taures, mes norim palinkėti, kad visos dienos jums atneštų laimę ir kad išpildytų visas svajas“; „Kai puošnios snaigės tyliai žemėn krinta ir medžių šerkšnas spindi mėnesienoj sidabru, lai tavo dienos prisipildo laime ir nuolat šviečia gėriu bei džiaugsmu“... Tiesa, dėl tų snaigių ir šerkšno gal ir nelabai tostas šiemet tinkamas, bet kol rašau šį tekstą ir iki tol, kada jis bus spausdinamas, gal ims ir pasnigs.

Naujųjų šventės ir visi tai progai palinkėjimai liko praeity. Jau antrasis metų mėnuo. Sako, prasidėjus metams, vangiausias ir liūdniausias būna sausis, o toliau viskas įsibėgėja ir ratas ima suktis. Ar tai pajutote? Jei dar ne, tai savaitė liko iki Meilės dienos ir tuoj pajusite. Nors iš tikrųjų tiek Naujieji metai, tiek kitos šventės – simbolinės, sąlyginės datos, tam tikra prasme tai – susitarimo reikalas

– Ko toks liūdnas? – paklausiau bulvare sutikto bičiulio.
– Metų pradžioje visados toks būnu, – atsakė.

Prieš savaitę pasibaigęs sausis kaip visad tapo rimties laiku. Bet toks laikas juk kažkuo prasmingas. Tokiam laikui būdingesnė klasikinė muzika. O juk tyrimai byloja, jog restoranai, kuriuose grojama klasikinė muzika, geriau išsilaiko. Rimtis verčia kiekvieną pasitempti.

Jau gal spėjote atsikratyti Kalėdų ar Naujųjų metų proga gautų nereikalingų dovanų. Aišku, nelengva tuo balastu atsikratyti, reikia mąstyti kam perdovanoti.

Bet žinokite, kad mūsų, senjorų, jaunystės laikais, buvo dar blogiau. Šiandien dovanos tapo praktiškesnės. Prisimenu prieš kelis dešimtmečius bičiulis nusivedė mane į sandėliuką parodyti, kiek prisikaupė nereikalingų dovanų. Taurės, kavos aparatai, ypač nustebino didžiulis toršeras. Pagiriamąjį žodį noriu tarti tiems, kurie dovanoms neskiria jokios reikšmės ir kalbėti šia tema neturi reikalo. Manau, jog apie dovanas dažniausiai kalba tik tie, kuriems jaunystėje šūdą dovanodavo.

Metų pirmąjį mėnesį ištuštėja klubai, nes tai metas, kai nebesitiki pažinčių (net internetiniai pažinčių skyreliai, atrodo, rečiau beatsiverčiami), susilpnėja ir viltis, kad kažkada laimėsi loterijose ir mažiau beperkama teleloto ar kitų loterijų bilietų. Ir į būrimo salonus mažiau bevaikštoma. Vienas ateities pranašautojas guodėsi, jog kai pasisiūlęs praeiviui išpranašauti ateitį, tas spyręs jam į tarpukojį.

Metų pradžia turi ir gerų savybių, bet labai nedaug. Viena geresnių metų pradžios savybių – susikaupimas. Prisimename turintys ne vien kūną, bet ir sielą. Net žodžiai „dvasia“ ir „dvasingumas“ tokiu metu tampa aktualesni. Tiesa, tūlam intelektualui dvasingumas yra įtartina, prie gero nevedanti kategorija ir jis paliekamas kontempliuoti religijotyrininkams. Bet ir teologai dvasingumo sąvoką šiandien retai vartoja, jie daugiau linkę plėtoti apčiuopiamesnius religinio gyvenimo aspektus.

Sako, gerų metų pradžios savybių daugiau ir nerasi. Kodėl šiandien tiek daug nepatenkintų? Sakote, jog lietuviai visuomet tokie. Bet juk anksčiau būdavo susibara, susitaiko, uždainuoja.

Girdėjau klausimą – kokia profesija žmogaus, kuris darbe vadovaujasi įgytomis žiniomis, sąžine ir nuo nieko nepriklauso. Vieni sakė, jog tai – teisininkas, bet paaiškėjo, jog ne. Kiti tvirtino – žiniasklaidos darbuotojai. Pasirodė, taip pat ne. Kas gi tada? Atsakymas labai paprastas – buhalteris.

Pasaulyje mums jau daug kas atsibodę, nebemokame džiaugtis. Suprantama, kad šimtas buhalterių vienoje vietoje – nuobodi draugija, bet reikia ieškoti išeities ir neprarasti optimizmo.

Prasidedant metams vis pamąstau apie aplink esančius šviesius žmones. Iki šiol manau, kad tai ne šios žemės gyventojai. Jie niekada neįžeis kito, niekada apie kitus blogai negalvos, o tai atrodo nerealu, nes dabartiniame pasaulyje tiek daug visokių pykčių, nesutarimų, apgaulių, melų bei klastos. Jie nežinojo, kas tai yra. Viskas, kas bloga, jiems svetima. Jie atvykę tarsi iš kito, geresnio pasaulio.

Viena moteris neseniai sakė, jog ji geresnio gyvenimo ieškanti knygose, kine, o ypač serialuose. Vaikystėje buvau pradėjęs žiūrėti serialą „Santa Barbara“. Tiesa, greitai nustojau, nors ir imponavo turtuolis Kapvelas, kuris vaikščiodamas su chalatėliu po rūmus vis prieidavo prie bariuko įsipilti ko nors iš grafino.

Neslėpsiu, pradėjus demonstruoti „Naisių vasarą“, pažiūrėjau kelias serijas. Herojai gan nuobodžiai ieškojo kažkokio laiško. Po dviejų ar trijų mėnesių, žiūriu, jie dar to paties laiško ieško. Žiūrėjau ir keletą „Moterys meluoja geriau“ serijų, bet filmas greitai išsisėmė.

„Degraduosi vis žiūrėdama tuos savo serialus“, – sako vyras žmonai eidamas į balkoną parūkyti. Nors man gražūs žmonės serialus žiūrintys, visgi turiu pasakyti, jog gyvenimas įdomesnis nei serialai. Manau, daug kas su manim ginčysis. Kažkiek tik sutinku su nuomone, kad šiame nuodėmių pasaulyje serialai yra paskutinis likęs bastionas, saugantis žmonių dorą ir moralę.

Bet kuris net ir labiausiai masinę kultūrą niekinantis pilietis ar koks nors griežčiausias psichologas ir net TV kritikas vis dėlto pripažins, kad serialai turi terapinį poveikį ir, kaip kažkas vykusiai pastebėjo, atskleidžia tautos tapatybę, tiksliau, tai, su kuo ji pati save yra linkusi tapatinti. Serialų erdvė perdėm buitiška bei kasdieniška: gyvenamasis būstas (svetainė, virtuvė, miegamasis), biurai, modelių namai, ligoninė, baras, garažas, netgi klebonija (Lenkijos televizija rodė serialą tokiu pavadinimu)... Serialų eiga: susitikimai ir išsiskyrimai, skirtingų sluoksnių, amžiaus ir patirčių žmonių konfliktai, dramos.

O jei dar apie Santa Barbaros Kapvelą bei jo nepraėjimą pro barą, tai jei būtų tekę atsidurti skęstančiame „Titanike“, galvoju, ką būčiau daręs laivui skęstant. Pamenate, vieni meldėsi, kiti rašė laiškus, jog gal kas juos perskaitys, kiti tiesiog bučiavosi, o keli pagyvenę ponai sėdėjo laivo bare ir gurkšnojo viskį. Be abejo, rinkčiausi jų draugiją. O be to, prisiminiau istoriją, kaip nuskendus laivui vyrukas laikosi įsikibęs durų už užrašu „Baras“. Priplaukęs draugas apsidžiaugia: „Žinojau kur tave rasti.“

Prasidedant Naujiesiems būdinga duoti kokius nors pažadus. Sako, jog jei davei tokius pažadus, nesunkiai juos vykdai pirmosiomis dienomis, o vėliau imi klupti. Bet jeigu ištempei tris savaites, vadinasi, galimas dalykas, jog pasiseks užsibrėžtus tikslus įvykdyti. Tad šiomis dienomis galime vertinti, kaip per Naujuosius duotų pažadų laikomės ar juos jau seniai pamiršome.

Statistika byloja, jog daugiausiai pažadų prasidedant metams susieta su svorio metimu. Pasaulis sulaukė laikų, kai daugiau problemų kyla dėl valgančiųjų per daug nei dėl valgančiųjų per mažai. Tikslą numesti svorio įgyvendina tik 8 procentai. Ypač kai vienu metu pasiryžtama siekti keleto tikslų, visi jie ima veikti vieni prieš kitus, taip mažindami sėkmės galimybę.

„The Beatles“ dainavo, jog už pinigus galbūt ir nenusipirksi meilės, tačiau jie tave gali padaryti laimingesnį. Užtikau tyrinėtojų padarytą išvadą, kad laimė didėja didėjant algai ir žmogus tampa visiškai laimingas, kai uždirba 75 tūkst. Eur per metus. Mes uždirbame 7,5 tūkst., t. y. dešimt kartų mažiau nei nustatyta „laimės riba“...

Vartau prancūzų autoriaus Dominique Glocheux patarimų knygą „Rožinis gyvenimas“. Knyga skirta šių laikų žmogui, skatina jį išsiveržti iš rutinos, išmokti grožėtis ir mėgautis paprastais dalykais. Rašytojas siūlo pasinaudoti 512 taisyklių bei patarimų ir į gyvenimą žvelgti pro rožinius akinius. Štai keletas patarimų:

Pasistenkite visą parą nieko nekritikuoti.
Dainuokite chore. Kartu su kitais dainuoti smagu.
Nesistenkite laimėti laiko, verčiau naudingai jį praleiskite.
Vairuodamas leiskite pėstiesiems ramiai pereiti gatvę.
Išmokite atpažinti miežių, avižų, rapsų, linų laukus.
Negalvokite apie „paskui“, viską sugadinsite.
Paskambinkite mylimam žmogui be svarbaus reikalo ir pasakykite, kad jį mylite.
Užsimerkite ir sugalvokite norą.

Niekuomet nelaukite įkvėpimo arba noro. Imkitės darbo – svarbu pradėti, net jeigu nesiseka ir įkvėpimas apims.

Kaip ten bebūtų su tais atlyginimais, visgi malonu, kad lietuviai kuo toliau, tuo labiau išmoksta savo pasiekimais didžiuotis. Sausį pasiklausius reportažų iš Dakaro, atrodė, kad be lietuvių jokie kiti ekipažai ten ir nevažiuoja. Gal tik moterys pernelyg drąsiai pradėjo girtis, jog atėjo jų laikas, ir štai kino festivalių nugalėtojų tarpe nebematome nė vienos moters režisuotos juostos. O juk visai neseniai dar ir kiek jų buvo.

Visad mąsčiau, kad dabar pesimistų daug daugiau negu optimistų. Juk netgi patys optimistai, patyrę įvairių sunkumų (išgyvenimų), turėtų linkti į priešingą pusę. Todėl nustebau išvydęs pasaulinę statistiką, kad dauguma žmonių vis dėlto yra nusiteikę optimistiškai ir net 89 procentai apklaustųjų tvirtino tikį, kad per ateinančius penkerius metus jų gyvenimas bus toks pats arba geresnis nei dabartinis. Panašūs statistiniai duomenys ir Lietuvoje – beveik pusė Lietuvos gyventojų laukia dar didesnio ekonominės situacijos pagerėjimo, o dar trečdalis stengiasi mąstyti optimistiškai. Tik mažiau nei ketvirtadalis apklaustųjų, daugiausia pensinio amžiaus gyventojai, jaučiasi nusivylę ir laukia pablogėjimo.
Kur slypi optimizmo paslaptys? Psichologai moko, kad reikia kaip galima labiau sutrumpinti kalbas apie savo problemas, slėpti nesėkmes, dažniau galvoti apie savo laimėjimus, nelyginti savęs su tais, kuriems geriau sekasi, ir paprasčiausiai mylėti save. Optimistė moteris apie vyrą mąsto, kad štai kartą rytą jis pabus ir supras, kaip ji jam yra reikalinga, tačiau tuo metu ji prabus šalia to, kuris tai jau suprato anksčiau.

Keletas trumpų faktų: optimistai dažniausia turi daugiau draugų ir veiklos, besijuokiantis žmogus erzina mažiau nei amžinai burbantis, optimistai yra atsparesni ligoms ir ilgiau gyvena. Paskaičiuota, kad jei kambaryje iš dešimties žmonių pusė būtų optimistai, kambaryje skambėtų juokas ir net pesimistas šypsotųsi išsijuosęs (o aš galvojau, kad tokiu atveju nugalėtų pesimistai). Tiesa, optimistai daug mažiau brangina santykius manydami, kad viskas tik į gera, net išsiskyrimai. Ir dar – optimistai gyvena turtingą gyvenimą, todėl turi antsvorio bei jų prasta atmintis.

Ar optimizmas yra tai, kas slypi genuose? Mokslininkai sako, jog ir taip, ir ne. 50 proc. – genuose, o kiti 50 proc. priklauso nuo paties žmogaus.

Gal optimistai yra tie, kurie gyvenime nėra patyrę sunkių išbandymų, netekčių, praradimų? Gal jų gyvenimas buvo „rožėmis klotas“? Anaiptol. Didžiausi optimistai gali būti patyrę gerokai daugiau skaudžių išgyvenimų už didžiausius pesimistus.

Tiksliausias statistinis būdas sužinoti optimistų skaičių šalyje – loterija. Bet, mano galva, pats blogiausias optimizmo pavyzdys ir yra tikėjimas laimėti loterijoje.

Gaila, kad laimingas žmogus dabar atrodo įtartinai. Girdėjau, reikėtų įvesti laimės mokestį. Kuo laimingesnis jautiesi, tuo daugiau turi mokėti. Reikės kas mėnesį atvykti į mokesčių inspekciją pasirodyti. Jie iš veido nustatys, už kokią sumą esi laimingas, ir mokestį arba pakels, arba sumažins. Aišku, nereikės mokesčių mokėti, jei esi vienas iš tų, kurie tokius mokesčius sugalvoja ir patvirtina.

Jeigu nežinai, iš kur ateis laimė, nežinai, ir iš kur ateis nelaimė. Bičiulis pasirašinėjantis Rolandu Popalme „Literatūroje ir mene“ tęsia aukštųjų kunigų ir rašto aiškintojų istorijas. Anomis dienomis aukštieji kunigai su rašto aiškintojais ir Plutonas guodėsi. „Aš nebe planeta“, – sakė tas. „Apie mus nebesisuka saulė“, – sakė anie.

– Ką darai?
– Gyvenu laimingai.

Tad pabaigoje pagaliau norisi paklausti – kas vis dėlto yra ta laimė? Atsakysiu trumpai. Mano manymu, laimė – tai ko nors siekimas. Pagaliau – jei mes ir nelaimingi, geriausias būdas atkeršyti priešui – parodyti, kad esi laimingas. O paprasčiausias laimės apibūdinimas, jog laimė yra tada, kai esi laimingas.

Į viršų