facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Jau daugiau nei dvidešimt metų prabėgo nuo to laiko, kai vienas mano bičiulis verslininkas nusitempė mane pas gan garsią astrologę, kad ši išpranašautų manąją ateitį. Netikiu aš tokiais dalykais, tačiau tą kartą kažkaip susigundžiau. Gal todėl, kad ši paslauga buvo siūloma nemokamai. Mat draugas finansiškai parėmė astrologės naujos knygos leidimą ir šioji buvo pasižadėjusi jam ir jo draugams paprognozuoti dovanai.

Tas susitikimas su astrologe man dar kartą įrodė, jog nieko gero nemokamai negausi. Tiesa, man buvo išpranašauta didžiulė sėkmė, o nuo to momento ėmė totaliai nesisekti, kaip dar niekad nėra buvę.

Galvoju kam priskirti rytojaus (vasario 2) Švilpiko dieną: ar prietarams, ar rimtiems dalykams, ar tiesiog pramogai. Jei reikėtų atsakyti man, sakyčiau, jog tai – pramoga. Tai diena, kai švilpikas išlenda iš savo urvo po ilgo žiemos miego, kad pasižiūrėtų į savo šešėlį. Jeigu jis jį pamato, tai reiškia, kad bus dar šešios savaitės blogo oro, ir lenda atgal į urvą. Jei diena būna debesuota, taigi be šešėlio, jis tai priima kaip pavasario ženklą ir lieka išlindęs iš urvo.

Amerikiečiai, žinoma, nebūtų amerikiečiai, jei nesukurtų kokio nors Švilpiko dienos klubo. Šis klubas veikia mažame miestelyje Punxsutawney, Pensilvanijos valstijoje. Visą jame vyksiančią ceremoniją galima stebėti internetu. Jų laiku ji prasideda apie 7 val. ryto (Lietuvos laiku – 14 val.).

Ką dar galima pasakyti apie Švilpiko dieną (tiesa, apie šią dieną gana daug sužinome iš to paties pavadinimo kino filmo)? Tai tokia diena, kai pasitvirtina beveik visi Merfio dėsniai. Kai nesiseka, tai nesiseka... Kokį orą beišpranašautų švilpikas, jis vis tiek kažkam bus blogas, nes oras niekad nebūna visiems geras.

Sako, švilpikas išpranašauja ir kitas gyvenimo negandas. Tik pagalvojau, o kam čia reikalingas švilpikas, juk dėl kitų negandų ir taip visiems aišku, kad jų bus.

Ar žinote, kad rytoj, pirmąjį vasario sekmadienį dar viena diena šventimui? Tai Cepelinų diena. Visai neseniai, 2014 m., Amerikos lietuvis Jonas Vaičiūnas įgyvendino iniciatyvą visose pasaulio šalyse švęsti šią dieną pirmąjį vasario sekmadienį. Šią dieną visi raginami kartu su šeima gaminti ir skanauti cepelinus.

Kodėl tam pasirinktas vasaris, tai yra veik pats viduržiemis? Gal todėl, kad cepelinai – ne vasaros, bet šaltojo metų periodo maistas. Klysta tas, kas vasarą prakaituodamas kerta cepelinus. Tad šiuo metų laiku turime du mielus dalykus – gardžiuojantis cepelinais diskutuoti, ką išpranašavo švilpikas

Yra teigiančių, kad cepelinus ir bulvių plokštainį į Lietuvą atvežė žydai, šaltibarščiai su kefyru yra sovietinis „obščepito“ valgis. Kiti aiškina, kad šaltibarščiai – tai valgis, nuo seno lydėjęs lietuvių lauko darbus, kai dar jokių sovietų čia net kvapo nebuvo.

Draugas prancūzas, viešnagės Lietuvoje metu sukirtęs du XXL cepelinus, skundėsi naktį negalėjęs užmigti. Vartėsi nuo vieno ant kito šono. Skrandis sustreikavo. „Jūsų, lietuvių, skrandžiai labai stiprūs“, – konstatavo jis, kitą dieną valgydamas vien liesus sūrius ir besiskųsdamas, kad Lietuvoje labai mažai sūrių rūšių.

Kokios dar problemos mus užgriuvo prasidėjusiais metais? Jei gerai pamenu, mano jaunystės laikais sankryžose degant raudonam šviesoforo signalui rodyklių, leidžiančių sukti į dešinę, be retų išimčių, nebuvo. Raudonas šviesoforas ir taškas. Stoji ir lauki.

Kadangi anuo metu posūkiai į kairę buvo prastai vertinami, tad nepatartina buvo ir sukti į dešinę, nes dar ims liaudis maišyti ir vietoj dešinės kažkas pasuks į kairę. Į kairę negalėjo sukti net aukščiausi kompartijos pareigūnui, išimtis tik šiaip ne taip buvo padaryta Ferensui, gal dėl gražuolės antrosios žmonos Godos, kuri šiandien taikliai pasišaipo iš savo kolegės Kristinos Brazauskienės.  

Nepriklausomybės metai atnešė posūkių į dešinę rodykles. Gal todėl, kad ir į kairę sukti niekas nebedraudė, bet labiausiai, kad norėjom greičiau judėti, greičiau pasiekti kelionės tikslą. Bet po trisdešimt tokių metų vėl sugalvota grįžti prie gyvenimo be papildomų sekcijų. Žodžiu, grįžti į anuos laikus, kai visus vedė tiesus kelias į ateitį be jokių nukrypimų.

Reikėjo tik kelių dienų, kad pamatytume, jog kelio be posūkių nebūna ir sukantieji turi jaustis patogiai. Papildomos posūkių lentelės vėl grąžinamos. Džiugu, kad pripažinta, jog tokių lentelių nuėmimas buvo klaida, tad atsirado viltis, jog gal ir visokiausi draudimai alkoholiui bus atšaukti.

O jei rimtai, tai bent aš nesu pastebėjęs, kad sukantis į dešinę automobilis pertrenktų žmogų. Pastebėjau, jog visi vairuotojai suka neskubėdami, įsitikinę, kad niekas perėja nežengia. O ne kartą mačiau perėjoje partrenktą žmogų automobilio, kuris lėkė tiesiai.    

Šiandieniniame pasaulyje kiekvienas įstatymas turi ne vieną išimtį, o anksčiau jokių išimčių nebuvo, o vien dogmos ir tiek. Net ir grožis buvo apibrėžtas, jokių nukrypimų. Ir kultūra įrėminta. Tarybiniais laikais sakyta, kad vidinis grožis vertingesnis, tad išorinis grožis nebuvo toks svarbus ir jokių grožio salonų nebuvo, o tik kirpyklos.  

Kai vienas ateistinės krypties rašytojas pavaizdavo storulį kleboną ir iš jo dėlto pasišaipė, sako, net tuometinis pirmasis CK sekretorius Petras Griškevičius jį įspėjęs taip daugiau nerašyti, nes juk ir jie, partijos nariai, ne visi atletai.

Vis prisimenu Umberto Eko „Grožio istoriją“, kur autorius aprašo kaip jo paklausė, ar šis negalėtų pasakyti, koks įvaizdis gali būti laikomas absoliutaus moters grožio išraiška, rašytojas atsakė, jog negali atsakyti į šį klausimą. O į klausimą, kuri jam patrauklesnė – Milo Venera ar Mona Liza, atsakė, kad nekviestų vakarieniauti nei vienos, nei kitos.

„Nežinau, ar surastume pakankamai temų pokalbiui. Mano nuomone, Venera perdėm raumeninga, o Mona Liza pasirodytų esanti transvestitas. Jei man pasitaikytų galimybė nueiti į pasimatymą su kokiu nors meno istorijos moterišku personažu, pasirinkčiau markgrafienę Utą iš Naumburgo – statulą, kuri puošia šio miesto bažnyčią“, – mąstė garsusis kūrėjas. Todėl jo kūrinių anuomet niekas nevertė ir nespausdino.

Gražiu žmogumi buvo pripažįstamas darbo pirmūnas. Kaip pavyzdys buvo moters statybininkės portretas tekančios saulės fone. Tik teigiamas herojus galėjo būti gražiu žmogumi. Gražus žmogus dailėje žvelgdavo į horizontą, o už jo nugaros driekėsi naujų namų statybos, fabrikų kaminai, žaliuojantys medžiai.

Kine toks žmogus sėdėdavo ant akmenų prie jūros, bangos mušėsi į tuos akmenis, o sėdintysis giliai susimąstęs jas sekė, suprask – ieškojo gyvenimo prasmės. Tokius kadrus ypač mėgo lietuvių kino kūrėjai, nes akmenuotas jūros krantas buvo tik Kryme ir ten nuvykę filmuoti šio kadro keletą dienų mielai pagyvendavo. Bet pats gražiausias žmogus būdavo masinėse dainose, ypač parašytose maršo ritmu.

Iš kur anksčiau atsirasdavo kultūringi žmonės? Pirmiausia, kaip sakė Leninas ir jo bendražygiai, iš kino. Šiauliai garsėjo kino teatrų lankomumu. Šiauliuose visad veikė bent keturi kino teatrai – „Saulė“, „Palydovas“, „Tiesa“, „Šviesa“. Taip, taip, buvo ir toks. Pastarasis užsidarė, bet duris atvėrė „Dainai“, „Laikas“, o dar rodydavo kiną geležinkelininkų klube. Nors tikruosius kino kūrinius mes išvydome pasirodžius videomagnetofonams. Džiaugiuosi, kad mano pirmasis kasetėje pamatytas kino filmas – „Paskutinis tango Paryžiuje“. Dabar į kino teatrus tarsi specialiai ir eiti nereikia – jie prekybos centruose.

Šiaulių dramos teatras visad laikėsi pakeltos kartelės. Keitėsi režisieriai – J. Šeinas, M. Karklelis, N. Ogaj, A. Ragauskaitė, S. Varnas, G. Padegimas ir kt., bet kažkokių nuosmukių nebuvo. Būkim, atviri, didelių pakilimų – irgi. Bet jei apie savo miesto teatrą gali pasakyti „mano teatras“ – yra gerai.  

Parodų salių veik nebuvo. To meto valdžia dailininkų labiausiai prisibijojo, nes šie surengdavo valdžią bauginančias akcijas, pavyzdžiui, pakvietė miestiečius į parodą geležinkelio stotyje ar vienoje parduotuvėje sukabino savo paveikslus ant lubų.

Visi pripažįsta, jog Šiauliai – lietuvių estrados lopšys. 1960-aisiais buvo net du bigbendai. Filharmonija pirmąjį savo profesionalų estradinį ansamblį „Nemuno žiburiai“ subūrė veik iš Šiaulių muzikantų. Kolektyvo pirmieji solistai irgi šiauliečiai – Zina Jurgutytė, Nijolė Ščiukaitė, Juozas Garbenis ir Adolfas Jarulis. Vadovas, be abejo, šiaulietis – Teisutis Saldauskas. Pirmoji miesto bigbyto grupė „Saulės vaikai“ gal nebuvo tokia populiari kaip Kauno „Kertukai“ ar „Gintarėliai“, bet dar iki šiol pamenu jų atliktą rolingų „šokantį Džeką“.

„Žmonės tokie pat ir anksčiau, ir dabar“, – girdėjau sakant. Suvalkietis, pamatęs merginą, turguje pardavinėjančią jo jai dovanas gėles, suprato, kad tai – jo moteris Visad buvo ir bus mėgėjų pasipuikuoti. Kaip tas pobūvyje save didžiai išsilavinusiu vaidinantis vyrukas parodęs savo išprusimą: „Net Čaikovskis per savo gyvenimą pardavė tik vieną paveikslą.“

Teisia kažkokį, berods, klaipėdietį vaikiną prievartavusį dvylika berniukų. O tas, nustebau, regis pasimokęs iš buvusio Seimo nario Eligijaus Masiulio, teisinasi, jog byla prieš jį sufabrikuota, jog tuoj paaiškės tiesa, išlįs tokių dalykų, kad visi nustebs.

Jau ne pirmą kartą prisimenu James Joyce, bet ne jo romaną „Ulisas“, o apsakymų rinkinį „Dubliniečiai“, nes jis bent man atstoja autoriaus, gyvenusio Dubline, dienoraštį. Jei Dublinas būtų sugriautas, jį būtų galima atstatyti šios knygos pagalba. Apsakymų rinkinys ypač artimai lietuviškai realybei – mažas Airijos miestelis kuriame visi gyvena kitų naujienomis, o šalia turtingas kraštas Anglija ir todėl visur visus lydintis nusivylimas.   

Vienas ryškiausių apsakymų yra paskutinysis – „Mirusieji“. Tai pasakojimas apie Kalėdas, per kurias susirenka giminės su skirtingais tikėjimais, pažiūromis į politiką, alkoholį ir skirtingais patriotizmo lygmenimis. Apsakymo centre pagrindinio herojaus santykiai su žmona, apmąstymai apie gyvenimą ir mirtį, apie tai, kas yra žmogaus grožis.

Norint šiandien būti geros nuotaikos, reikia „kitaip“ jausti pasaulį, antraip viskas aplinkui virs rutina. Kaip gera pasaulį originaliai pamatyti, suvokti ar pajausti. Deja, tai itin retos akimirkos. Tada tu žinai, nors ir nesugebi pasakyti ką. Vis dėlto tas žinojimas niekur nedingsta, jis pasireiškia šypsena, buvimo džiaugsmu, gera nuotaika, tobulai išdėliotu laiku, būsena, kai atrodo, jog tavęs niekas negali sužeisti. Su aplinka bendrauji be įtampos.

„Mirus tėvui man atiteko vertingiausia palikimo dalis – gera nuotaika“, – rašė Hansas Kristianas Andersenas. Pastebėkite, kaip kalba geros nuotaikos žmonės. Jų kalboje pilna geros nuotaikos žodžių ir jų visada įdomu klausyti, nes jų kalba pakili. Juk pažįstate tokių žmonių, nors jų ir nėra daug, kurių kiekvienas žodis laukiamas? Užtenka tik mažo dalyko – nusišypsoti darbe, laiptinėje, gatvėje, ten, kur esame... Trumpų dienų nuotaiką prablaškyti padeda susitikimai su draugais, teatrų, parodų, muziejų lankymas. Žodžiu, iki geros nuotaikos tiek nedaug – vos vienas žingsnis. Dar galima perstatinėti baldus, ieškoti spintoje primirštų drabužių ir juos vienus su kitais derinti. Pagaliau ir dienos pradeda ilgėti.

Ar pamenate istoriją apie berniuką, kuris pardavė savo šypseną? Iš pradžių manęs, kad tai visai nevertingas dalykas, vėliau jis suprato, kad be šypsenos gyvenimas nykus ir beprasmis. Skaičiau, kad šį teiginį patvirtintų ir mokslininkai – atlikti tyrimai rodo, kad šypsojimasis naudingas ne tik psichinei ir emocinei, bet ir fizinei žmogaus sveikatai. Taip pat skaičiau, jog jau ir Lietuvoje organizuojami jogos užsiėmimai, kur mokoma šypsotis ir šypsenos derinamos su kvėpavimo ir atsipalaidavimo pratimais.

Sena tiesa, jog jei nori ilgai gyventi, turi kuo dažniau šypsotis. Rinkdamas medžiagą apie šypsenos galią, sužinojau, kad šypsantis organizme išsiskiria endorfinai, dar vadinami laimės hormonais. Dėl šios priežasties šypsena gydo depresiją, taip pat slopina stresą, baimę ir nerimą. Visi kartkartėmis patiriame neigiamų minčių. Tai, kaip mes sugebame su jomis tvarkytis, gali nulemti arba pasitikėjimą, arba baimes, viltį, arba desperaciją, pergalės ar pralaimėjimo jausmus.

Šypsena padeda širdies darbui. Šypsantis suaktyvėja kraujo apytaka ir stiprėja kraujagyslės, o tai sumažina širdies priepuolių ir kitų kardiologinių ligų riziką. Minutės šypsnys širdžiai yra tas pat, kaip ir 5 minučių trukmės treniruotės triskart per savaitę. Šypsena – sportas, daug malonesnis nei „staklės“ sporto salėje. Dar sužinojau, jog suaugusieji šypsosi per mažai: vidutinis keturmetis šypsosi 300 kartų per dieną. Taigi imkime pavyzdį iš savo mažųjų.

Kai kuriuos besišypsantys žmonės erzina – juk ir aš galėčiau šypsotis, niekas netrukdo, tik paprasčiausiai trūksta noro. O ar pastebėjote, kad šypsenos yra užkrečiamos? Tai juk ir yra svarbiausia.  

Kodėl šiandien niekas nepasako, kad sėkmė ateina iš darbų, o ne kalbų apie gerovę. Vis prisimenu istoriją apie mergaitę, kuri ateina pas raganą sužinoti apie ateitį, o ši jai atsako, jog bus labai blogai – niekas nepasikeis. Nors yra ir dar vienas posakis, jog jei žmogus jaučiasi nelaimingas, irgi niekas nepasikeis.

Niekas nepakeičia pavadinimo „Nauji karaliaus drabužiai“ į „Nauji imperatoriaus drabužiai“. Hansas Kristianas Andersenas kalbėjo apie imperatoriaus drabužius, bet kaip rusai kažkada neteisingai išsivertė „karaliaus drabužiai“, o mes nuo jų nusirašėme, taip ir tebesitęsia.

Į viršų