Trumpomis dienoms, kai šviesos ritinėlis sunkiai įsirita į kambarį ir greitai dingsta, prisimenu savo jaunystės draugą, kuris vilkėjo tik tamsius kostiumus. Draugas tvirtino, jog tik taip vyras atrodo solidžiai. Su tamsiais, tvarkingai išlygintais kostiumais jis ateidavo į egzaminus ir, nežinau – todėl ar ne, būdavo įvertintas gerais pažymiais. Vilkėdamas tokius kostiumus jis pradėjo inžinieriaus karjerą ir greitai pasiekė gamyklos skyriaus viršininko kėdę. Šiandien jis – verslininkas. Ir toliau išsiskiria elegantiškais tamsiais kostiumais. Verslas, sako, sekasi.

Prisiminęs tą draugą pagalvoju, jog tamsusis metų periodas turėtų pasižymėti solidumu, būti kažkoks pakylėtas. Svar-biausia tokiu metu nebeskubėti, atsipūsti, apgalvoti, kas per metus nuveikta. Juk kur nubėgsi, kai tokia trumpa diena?

Šviesios atminties dailininkas Kazimieras Jonynas kartą man pasakojo, kaip jis tarpukaryje ėjęs Kauno Laisvės alėja ir pamatęs afišą, kad tą vakarą Kauno operoje dainuos Fiodoras Šaliapinas. Dar kelios minutės iki spektaklio buvo likusios, dailininkas strimgalviais nulėkė į teatrą, sėkmingai gavo atliekamą bilietą ir prieš pat pakylant uždangai jau sėdėjo salėje.

Fiodoras Šaliapinas jam nepalikęs jokio įspūdžio. Ir tuomet jis ėmęsis svarstyti, kodėl šitaip. Juk tai pasaulio pripažintas dainininkas. Po ilgų apmąstymų, sako, supratęs kur priežastys. Spektakliui jis nebuvo pasiruošęs. Gerai apie tai kiek vėliau aiškino ir Juozas Miltinis. Vakaro spektakliui reikia pradėti ruoštis jau tos dienos rytą ar net išvakarėse. Atėjimas į teatrą turi virsti švente. Ateini nevėluo¬damas, kad nereikėtų skubėti ir bū¬tų galima pasiruošti žiūrėti spektaklį.

Visiškai tam pritariu. Kai atbė¬gi į teatrą vėluodamas, suplukęs krenti į kėdę, mintys nepersijungia į tai, kas vyksta scenoje. Ypač į operą mėgstu ateiti bent prieš pusvalandį, bare išgerti taurelę bren¬džio ar taurę šampano, t. y. pasi¬ruošti akių ir klausos puotai. Juk kaip kitaip klausytis: „Pakelkim taurę linksmybių!“

Neskubėjimas – štai kas labiau¬siai reikalinga šiuolaikiniame greito tempo pasaulyje. Skubi gat¬ve ir net nepastebi pastatų archi¬tektūros, išleki už miesto, o nepasidžiaugi laukų, miškų grožiu. Net valgant skubi ir nieko nejauti. Neskanauji.

Sovietmečiu viskas buvo pa¬prasčiau. Štai Šiauliuose keletas restoranų ar kavinių: „Baltija“, „Jaunystė“, „Gulbė“, „Žemaitis“, „Inga“, kaip ir kiekviename mieste – restoranas geležinkelio stotyje, vėliau pietinėje miesto dalyje atsi¬rado „Milda“, atsidarė naktinis ba¬ras „Geluva“, pastačius viešbutį restoranas miesto pavadinimu jame... Gal ką praleidau. Bet pakako rankų pirštų visoms šioms įstai¬goms suskaičiuoti.

Pakyli plačiais laiptais į „Baltijos“ restorano salę, dainininkas traukia dainą apie snaudžiantį seną malūną prie ke¬lio, meniu visur vienodas, kainos – taip pat. Du rubliai – geras antrasis patie¬kalas. Vienodas garnyras. Resto¬rano darbuotojų pagaminta gaiva su stiklinio ąsočio paviršiuje plaukiojančiais keliais citrinos griežinėliais. Kai patie¬kiant antrąjį patiekalą prie garnyro ėmė pridėti dvi juodas alyvuoges, beveik niekas jų neliesdavo. Iš gėri¬mų prisimenu romą „Havana Club“ ir lietuvių gamybos svaigalus. Paprastų cigarečių pa¬kelis „Prima“ kainuodavo 14 ka¬peikų, gerų – 40 kapeikų, tik pas¬tarųjų filtras lūždavo.

O šiandien? Net visoms kavi¬nėms išvardyti reikia laiko. Nors kaip ir anksčiau, taip ir dabar gurmanui Šiauliuose ne pyragai, tai ne tas miestas, kuris juos džiugintų. Imi ir paklausi miestiečių, kur jie pasiūlytų svečiams skaniai papie¬tauti. Šie ilgai mąsto. Ir dažniau¬siai nieko nepasako, o jei ką siūlo, tai tris ar net keturias vietas, bijo¬dami įsipareigoti ir suklysti.

Bent man labiausiai patinka kavinės, kurių visi lankytojai – seni geri pažįstami. Tokias užeigėles sutveria gandai ir iš lūpų į lūpas perduodamas ten vyraujantis folkloras. Užsienyje tokių vietelių daug. Rasi jų ir mūsų miestuose, o čia jau galima tarti geresnį žodį Šiauliams, nes tokios mūsų mieste atsiranda. Barmenas žino, ką tu valgysi, ką gersi, pašaliniam čia sunku įsisukti.  

Draugas sako tamsųjį metų periodą jam prašokti padeda taurelė viskio. Na, taurelė gal ir nėra blogai, bet, manau, didesni kiekiai tą periodą dar patamsintų. Alkoholio draudimų karštinėje ir man norėtųsi kurti įvairiausius įstatymus. Tiesa, niekas niekad nesugalvos visų draudimų, bet stengtis galima.

Pavyzdžiui, taksistai jokiu būdu tavęs negalėtų vežti į alkoholio parduotuvę. Jei nori ten nukakti, turi taksi vairuotojui nurodyti šalia alkoholio parduotuvės esantį objektą (muziejų, teatrą ir pan.) arba tiesiog sakyti gatvės pavadinimą ir namo numerį. Jei paprašysi „Nuvežkit mane į artimiausią alkoholinių gėrimų parduotuvę“ niekas tavęs neveš. 100 tūkstančių gyventojų, manau, užtektų 4 alkoholinių gėrimų parduotuvių. Aišku, kavinių, barų, restoranų nenaikinčiau. Bet pilti ten įsakyčiau tik po 20 gramų.

Užsukęs į alkoholio parduotuvę turėtum nesigaudyti kur esi pakliuvęs. Gėlės, ant sienų paveikslai, ant stalelių kažkokios knygutės, žurnalai, laikraščiai, akvariume plaukioja žuvytės, keletas kažkur vedančių durų ir automatai it mūsų bankuose, mokesčių inspekcijose ar panašiose įstaigose. Nusispaudei klavišėlį, išlenda ant popierėlio tavo numeris ir lauki, virš kurių durų jis įsižiebs. Jam įsižiebus praveri tas duris ir ilgokas koridorius tave nuveda jau į pačią parduotuvę, tad tik tada pirmą kartą išvysti butelius.

Tiesa, pasirinkimas didžiulis. Šito nereiktų drausti. Tik pirkinio į jokį maišelį neįsikiši, viskas tau įteikiama nepermatomame pakete. Tik taip, kad niekas nematytų ką pirkai, esi išleidžiamas iš parduotuvės. Sekmadieniais ir švenčių dienomis alkoholio parduotuvės neveiktų. Niekas nebesiskųstų, kad nuo 15 val. negali alkoholio nusipirkti. Maisto prekių parduotuvėse alkoholio skyrių nebūtų.

– Papasakok ką nors linksmo.
– Iš savo gyvenimo?
– Ne, ką nors linksmo.

Kai trumpos dienos, greitas maistas, tuoj šalia ir blogos min¬tys. Pirmoji – priešaky dar ilgokas žiemos gabalas. Orų prognozuotojai grybauja, o kiek dar aplink nuotaikos gadinto¬jų, nervų tampytojų. O juk žengiame į gerovės valstybę. Tiesa, blogovės valstybės netgi negali būti, nes lietuvių kalboje nėra paties žodžio „blogovė“, o yra tik žodis „gerovė“.

Patiko nugirstas pasakojimas apie tuos, kurie sako, kad anksčiau gyventi buvo geriau. Prieš tik praūžusias šventes dvidešimtmečiai ar jaunesni, pamatę prekybos centruose minias žmonių su iki pat viršaus prikrautais prekių vežimėliais, ėmė klausinėti kas dėjosi parduotuvėse tuomet, kai gyventi buvo geriau. Teko jiems meluoti, jog anksčiau prekių vežimėliai buvo kelių aukštų.

Girdėjau šnekant, kad gyvenime yra tūkstantis ir vienas malonumas. Kuris tas vienintelis išskirtinis? Vieni sako, jog tai malonumas mylėti. Nesinorėtų sutikti. Manyčiau, kad apie meilę turėtų būti kalbama viename iš pirmųjų malonumų punktų.

„Tas, kurio nėra, visada neteisus!“ Tai prancūzų posakis. Prancūzai nuo seno garsėja žaismingu požiūriu į gyvenimą, ir kiekvienas jų posakis, kiekviena sentencija gali būti lygiai tiek pat teisinga, kiek ir neteisinga.

Nenorėdamas nuneigti meilės drįsčiau teigti, jog tas vienas išskirtinis malonumas – malonumas ką nors sužinoti. Kitaip tariant – smalsumo malonumas. Tą mūsų smalsumą, be abejo, patenkina spausdintas žodis, televizorius, internetas.

Ar šiandien dar populiarus skaitymo malonumas? Jaunystėje reikia skaityti itin daug. Vėliau šį malonumą goš darbai ir kasdienybė. Perskaityti „Karą ir taiką“ ar „Prarasto laiko beieškant“ dažnai rengiamasi tol, kol apskritai atprantama skaityti sudėtingus tekstus.

Gyvenimas vienatvėje ir tyloje, prie upės, ežero, pamiškėje dažnai atrodo įmanoma egzotika, bet neįmanoma realybė: duoną žmogus dažniausiai pelnosi triukšmingoje aplinkoje. Viską užgožia nuotykinės, detektyvinės, erotinės literatūros serijos, popsiniai diskai, TV realybės šou, buki internetiniai komentarai.

Neskubėkime guostis, kad nuo viso to srauto mes atskirti. Mes neatskirti nuo savojo laiko, nuo XXI a. pradžios triukšmo bei sumaišties. Todėl ramybė metų pradžioje mums tampa netgi miela. Kaip kartais miela ir provincija. A. J. Greimas yra prisipažinęs, kad ne vieną savo gyvenimo autorių yra atradęs gyvendamas būtent Šiauliuose.

Taip jau yra, kad geros knygos pasirodo tyliai tyliai, priešingai nei kokie skandalingi romanai. Perkamiausių knygų dešimtukuose jas nedažnai užtiksi ir net girdėjau mintį, kad tokios knygos skirtos vien snobams. Oi kokia tai netiesa. Geros knygos skirtos visiems. Tereikia tik išsitraukti iš knygų lentynos.

Tiesa, aktorius Rolandas Kazlas yra pastebėjęs: „Nemėgstu klausimo „ką čia skaitai?“ Grybautojas neišduoda grybingų vietų. Jas pačiam reikia susirasti. Todėl visas savo skaitomas knygas aplenkiu nepermatomu odiniu aplankalu.“

Apie knygų poveikį pamąsčiau, jog jis gali būti labai įvairus. Kai Markas Chapmanas buvo suimtas po Johno Lennono nužudymo 1980 m., jis turėjo šį kultinį J. D. Salingerio romaną „Rugiuose prie bedugnės“. „The New York Times“ nusiųstame laiške Chapmanas rašė, kad Salingerio knyga „taip pat padės daugeliui suprasti, kas nutiko“. 2000 m. žudikas tvirtino, kad ne romanas jį pastūmėjo nušauti žymųjį dainininką, tačiau pripažino buvęs per daug susitapatinęs su knygos protagonistu Houldenu Kolfildu.

Bet ką aš čia. Juk knygų paskirtis visai kitokia, o išimtys lieka išimtimis.

Šiandien norisi šnektelėti apie dvi neseniai perskaitytas knygas. Pirmiausia tai amerikiečių rašytojo Anthony Doerr romanas „Neregimoji šviesa“ – lietuviškas leidimas melsvu viršeliu su istorinio Sen Malo miesto Prancūzijoje panorama ir ryškia antrašte apie 2015-aisiais gautą Pulitzerio premiją (leidykla „Alma littera“, iš anglų kalbos vertė Zita Marienė).

Jeigu trumpai – tai romanas, pasakojantis apie dviem priešingoms stovykloms priklausančių jaunuolių tragiškus likimus Antrojo pasaulinio karo metais. 1944 m. rugpjūtį Sen Malo miestas po įnirtingų amerikiečių oro ir sausumos pajėgų atakų kone visiškai sunaikino gaisras. Viename apgriuvusiame pastate baigiantis karui susikerta dviem priešingoms stovykloms priklausiančių jaunuolių: aklos šešiolikmetės prancūzaitės Mari Loros LeBlank ir septyniolikmečio vokiečių eilinio Vernerio Pfenigo keliai. Susikerta trumpam. Vos vienai dienai, bet, atrodo, trunkančiai ilgus dešimtmečius.

Romane neužtiksi didingų batalinių scenų, o tik pasakojamą mažo žmogaus tragedija griūvančio pasaulio fone ir jo mėginimus išsaugoti žmogiškumą visuotinos suirutės metu. Nesakysi, kad tai romanas apie meilę, gal greičiau apie moralę karo akivaizdoje. Nekaltų vaikų šaudymas, nepilnamečių prieglaudos mergaičių žaginimas, maisto iš badaujančių atėmimas – karo beprasmybė ir mažų žmonių tragedijos to pasiekoje. Ar žmogus turi teisę rinktis kuo ir kur būti? Vienas knygos herojų sako nebetikįs „kad gyvenimas priklauso jam“. Lieka klausimas:

„– Kaip manote, madam, ar danguje mes tikrai turėsime akis į akį susitikti su Dievu?  
– Galbūt.
– O jeigu žmogus aklas?“

Ir dar išskirčiau mano ypač mėgstamo italų autoriaus Umberto Eco romaną „Nr. 0“ (leidykla „Tyto alba“, iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė). Po storosios „Fuko švytuoklės“ bei panašaus dydžio „Prahos kapinių“ („Rožės vardas“ irgi ne iš plonųjų), tai mažytė knyga – satyra. Romanas pasakoja apie taip ir nepasirodantį laikraštį „Rytoj“.

Iškart girdi grynai žurnalistinį tekstą: „Įsidėmėkit, sukurti naujieną – gražus posakis, mes kuriame naujienas ir reikia mokėti pateikti jas tarp eilučių.“ Visi literatūros kritikai iškelia pagrindinius romano tikslus – U. Eco taikliai, aštriai paliečia parsidavėliškos, sensacijų besivaikančios žiniasklaidos ydas, parodo, kokiais būdais galima konstruoti naujienas, kad jos ne praneštų naujieną, o formuotų nuomonę, sukurtų neigiamą įspūdį apie politinius priešininkus, net ir neturint tam jokio faktinio pagrindo.

Knyga verčia žavėtis autoriaus erudicija, mokėjimu žongliruoti faktais, istorinėmis aplinkybėmis, dėlioti įvairiausius įmanomus scenarijus. Autorius įtraukia į žaidimą „Kas būtų, jeigu būtų.“

 Ar tikrai Benito Mussolinis buvo partizanų nužudytas 1945 metais? O kas, jei jam iš tikro pavyko pasprukti? Jei taip, tai kas jam padėjo – CŽV, Vatikanas? Gal visa tai padėtų paaiškinti, kodėl staiga buvo atšauktas 1970 metais planuotas valstybės perversmas? Be to, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad knygoje gausu politinių užuominų apie Silvio Berlusconi, tačiau pats autorius sako, kad nebūtinai reikėtų tai taip tiesmukiškai suprasti. „Knyga gali būti apie Berlusconi, gali būti ir apie Murdochą ar Trumpą. Pasaulis yra pilnas panašių žmonių“, – sakė U. Eco.

Ko tikiuosi iš šių metų? Ogi manau, kad žmonės bus geresni ir kituose matys daugiau gerų savybių, o ne blogųjų. Kaip tas advokatas, atnešęs į teismo salę parodyti teisiamojo vaikystės piešinius. O kitas advokatas savo pirmosios bylos metu kreipėsi į teisėją, teisindamas savo ginamąjį: „Jeigu teisiamasis pasirinko mane advokatu, tai jau rodo jo nekaltumą.“

Ir dar iš linksmų neseniai girdėtų istorijų įsiminė fotomenininko ir šiaip linksmo žmogaus Sauliaus Paukščio pasakojimas apie tai, kaip 1976 m. Frankas Zappa koncertuodamas Radviliškio geležinkeliečių kultūros rūmuose, scenoje prisidegė cigaretę zippo žiebtuvėliu. Kilo šurmulys – niekas tokių dalykų nebuvo matęs. Po pertraukos jis vėl bandė tai padaryti, bet apieškojęs kišenes neberado žiebtuvėlio. Tuomet elektriko padėjėju dirbęs jaunasis V. Juozapaitis išbėgo į sceną ir padavė jam sulamdytą degtukų dėžutę. Zappa tada ir pratarė istorijon įėjusius žodžius: „Tikroji ugnis muzikoje ir mūsų širdyse.“