Jau nauji metai... Kažkaip net liūdna pasidarė... Taip lauki, lauki, ir viskas staiga praeina. Tada atrodo, kad laukime ir buvo paslėpta ta magiška nuotaika. Pirmosios sausio dienos – laikas, kai prisimeni praėjusius metus. Praeis dar savaitė, kita ir jie pasimirš. Pirmasis metų mėnuo tarsi skirtas apsvarstyti praėjusių metų politinius įvykius, rinkti geriausius: žmones, įvykius, pasiekimus moksle, knygas, kino filmus, muzikinius kūrinius...

 Problemų netrūks, bet galimi ir malonūs netikėtumai. Taip apie prasidedančius metus kalba įvairiausi astrologai, pranašai, būrėjai. Tą patį jie pranašavo ir 2019-iesiems. Kadangi pranašystė visiškai neapibrėžta, aišku, jog ji tiko ir tiks.

Kokia tema komentarui labiausiai tiktų metų pradžiai? Svarsčiau ir nusprendžiau – apie grožį, nes grožis – tai neatrasta šalis, kurios vis ieškai. Poetai pasakytų, kad yra laukinis, apnuoginantis grožis, nusėtas pievomis, kalnais, jūra, upėmis, gėlių kilimais ir bangų mūša. Yra ir kitas grožis – kuriamas žmonių. Kažkuris filosofas pasišaipė iš vieno žmogaus, kai šis skundėsi, kad jam neišeina parašyti nė vieno eilėraščio, o galvoje knibžda begalės idėjų. Tuomet jam buvo pasakyta, kad eilės rašomos ne iš idėjų, o iš žodžių. Muzikoje grožiesi garsais, dailėje – atspalviais.

Žmoguje yra du grožiai – išorinis ir vidinis. Koks žmogus gražus? Kuris grožis – išorinis ar vidinis – yra geriau? Amžių problema. Tarybiniais laikais sakyta, kad vidinis grožis vertingesnis. Dabar tikrovė tokia, kad išorinis grožis turi kur kas daugiau pranašumų. Nors visko būna. Kadangi anksčiau išorinis grožis nebuvo toks svarbus, tai ir jo tobulinimo įstaigų daug nebuvo, tiksliau – jų visai nebuvo. Turiu galvoje soliariumus, masažo ar tiesiog grožio salonus, aerobikos sales...
Ką apie išorinį bei vidinį grožį sako išminčiai, bažnyčios mokytojai ir kiti didieji? Ogi perskaitęs jų raštus supranti, jog didiesiems abu grožiai vienodai svarbūs. Anot jų, išorinis ir vidinis grožis turi būti šalia. Tik retai šie abu grožiai pasiekiami, nes vieni labiau rūpinasi savo išore, kiti – vidumi. Bet būna, kad nei vieno, nei kito grožio žmoguje negalima rasti.

Pagalvojau, jog parodyti blogį nėra sunku, tačiau parodyti gėrį yra daug sunkiau. Grožis yra didžiausia pasaulio paslaptis. „Išmintingas žmogus yra gražus“, – daugelis pasakys. Puiku, kai žmogus vertinamas ne už tai, kad juokina, ne už dideles krūtis ar už nusimautas kelnes, o už erudiciją. Bet, aišku, gražus ir stilingai apsirengęs žmogus, nors jo proto „kiekio“ nepabendravę mes nesužinosime.

Rasti tobulą žmogų šiandien – retas dalykas. Kartais norinčios susipažinti moterys tokio ieško ir skelbdamos savo adresą prašo, kad teistieji ir stikliuko mėgėjai joms nerašytų. Kur tokį vyrą užtiksi? Tarsi ieškotų paparčio žiedo.

Kai rašytojo Umberto Eko, knygos „Grožio istorija“ autoriaus, paklausė, ar šis negalėtų pasakyti, koks įvaizdis gali būti laikomas absoliutaus moters grožio išraiška, rašytojas atsakė, jog negali atsakyti į šį klausimą. O į klausimą, kuri jam patrauklesnė – Milo Venera ar Mona Liza, atsakė, kad nekviestų vakarieniauti nei vienos, nei kitos.

„Nežinau, ar surastume pakankamai temų pokalbiui. Mano nuomone, Venera perdėm raumeninga, o Mona Liza pasirodytų esanti transvestitas. Jei man pasitaikytų galimybė nueiti į pasimatymą su kokiu nors meno istorijos moterišku personažu, pasirinkčiau markgrafienę Utą iš Naumburgo – statulą, kuri puošia šio miesto bažnyčią“, – mąstė garsusis kūrėjas. Lietuviai gal rinktųsi Antano Samuolio geltoną moterį ar Stasio Kuzmos mūzas.

Jei užsieniečiui tenka įteikti saldainių dėžutę, visad teikiu su Kanuto Rusecko paveikslu „Pjovėja“. Romantiškasis paveikslas, mano galva, gražus ir puikiausiai atspindintis Lietuvą.

Grožis ramina. Graži moteris patogiai jaučiasi savo moteriškame grožyje. Su ja gera. Jūs atsipalaiduojate ir dar kartą patikite, kad viskas bus gerai. O neramios širdies moteris priekaištauja pasauliui: „Viskas blogai. Reikalai nepasitaisys.“ V. Šekspyras sakė, kad tokia moteris – kaip sudarkytas fontanas – purvinas, liguistas, drumzlėtas, netekęs grožio.

Dar girdėjau taiklų posakį: „Grožis kviečia.“ Ką reiškia išgirsti gražią muziką? Ji jus apžavi. Norite prisėsti ir klausytis. Tą patį galima pasakyti apie gražų gamtovaizdį. Ir apie dailės kūrinį. Ar kada nors susimąstėte, kodėl mes teikiame gėles? O todėl, kad grožio dovana, kaip pasakė kažkuris iš didžiųjų, kalba pakankamai arba teisingai.

Koks yra grožio idealas? Mes gyvename tobulumo eroje. Pastangas, kurias dedame siekdami „idealo“, yra, žinoma, santykinės, nes grožio standartai taip pat yra kintantys. Sako, moterų grožio standartus nustato vyrai. Abejoju, ar tai tiesa. „Ar aš graži?“ – vyriškio klausia moteris. „Negraži“, – trumpai drūtai atrėžia vyriškis. Kaip elgiasi moteris? Nusijuokia ir dar kartą klausia: „Gerai jau gerai, pajuokavai, o dabar iš tikro pasakyk – ar aš graži?“

Vieni sako, jog yra didysis grožis, kurį tokį padaro, tarkime, atostogos Kaprio saloje, tai kiti pasakys, jog tuomet yra ir mažasis grožis, pavyzdžiui, laikas su knyga. Ką žmonės dabar skaito? Knygynai atsako – ezoterinę literatūrą, skandalingus darbus, populiarias ir pigias knygas. Vidutinis lietuvis savo laisvalaikį gali užpildyti daugybe kitų pramogų. Yra daugybė kavinių bei barų, kur gali leisti savo vakarėlius, Vilniun ar Rygon vis atvažiuoja pasenusios ar dar nespėjusios pasenti Vakarų popso ir roko žvaigždės – kartais net po kelias iš karto. Pagaliau turime internetą ir feisbuką, į kurių begalinius puslapius įsipainiojus galima greitai praleisti savo visą trumpą gyvenimėlį.

Draugas skundėsi esąs negražus ir negalįs susirasti antrosios pusės. Atsakiau, jog negražių žmonių nebūna (kažkam tu esi gražus). Atrodo, tam draugui turėjau nurodyti pažinčių skyrelius, ypač internetinius, ar klubus.

Man gi maga susipažinimui siūlyti visai kitas vietas ir aplinkybes, pavyzdžiui, įsigyti šunį. Vedžiodamas šunį susipažinsi su kitais šunų šeimininkais. Be to, jei šuo susipažins su kitu keturkoju, gal atkreips vienas į kitą dėmesį ir jų šeimininkai. Kitas pasiūlymas – dalyvauti protestuose ar įstoti į kokią nors partiją. Bendri idealai greitai tampa bendru „adialu“. Dar tam gali pagelbėti ir dalyvavimas saviveiklos kolektyvuose, įvairiuose būreliuose ar savanorių organizacijose. Tinkamos vietos pažintims biblioteka ir netgi, gal kiek nustebsite, bažnyčia. Bibliotekoje galima paklausti moters, kokios knygos ji ieškanti, ir taip pradėti kalbą apie literatūrą, bažnyčioje kiek sunkiau, ypač kai dingę senovėje buvę pastovinėjimai ir pasikalbėjimai po mišių išėjus iš bažnyčios, bet kažką sugalvoti galima. Pavyzdžiui, užkalbinti moterį pasiteiraujant, kaip jai patikęs kunigo sakytas pamokslas. Puiki galimybė susipažinimams – turistinės kelionės. Kiek lydžiu ekskursijų į Krokuvą ar Lvovą, autobuse daug moterų, o vyriškių – vos vienas kitas.

Aišku, ieškodami antrosios pusės būkite kantrūs. Gyvenimas nesiklosto taip, kaip jūsų dienotvarkė, o ieškoma antroji pusė, kuriai tu būsi gražus, gali pasirodyti ir rytoj, ir poryt, po mėnesio ar net po metų.

Kita vertus, likę vieni mes labiau analizuojame savo elgesį, nuotaikų kaitą, labiau pastebime aplinkos grožį ar atšiaurumą. Vienatvė žmoguje pabudina atidų visuomenės ir įvairių gamtos formų bei atspalvių stebėtoją. Taigi galima sakyti, kad žmonės vienatvėje lengviausiai gali atrasti save, sparčiau kilti tobulumo laiptais. Vienatvėje gali rasti tai, ko draugų būry beveik nėra.

Štai kiek daug gražių žodžių užtikau apie vienatvę. Vienatvė – slėpininga šventykla, kurioje gali išgirsti savo širdies balsą, prisiminti, kas iš tiesų esi. Tai akistata su savimi, su pasauliu, santykiu su aplinka, pagaliau su Visata ir savo vieta joje. Vienatvė – ramybės karalienė. Vienatvė – sielos buveinė. Vienatvė – natūraliausia žmogaus egzistencinė būsena. Ir t. t. Gal todėl ir vienišių patarimai vertinti. Štai neseniai iš vieno tokio lūpų sužinojau, jog verdant kiaušinius į vandenį reikia įberti žiupsnelį sodos, nes po to kiaušinius lengviau nulupti.

Nors konstatuosiu, kad visgi manau, jog ir kiek gražių žodžių bepasakytum apie vienatvę, ji nenugalės gyvenimo dviese.

Neseniai girdėjau moterį sakant: „Gražu kaip seriale.“ Viljamas Šekspyras yra rašęs: „Vos gimę verkiame, kad atėjome į šį didžiulį kvailių teatrą.“ Gyvenimą jis palygino su teatru. XX amžiaus pabaigos ir XXI amžiaus žmonėms jį tenka lyginti su serialu. Kai 1988-aisiais mūsų ekranuose pasirodė brazilų serialas „Vergė Izaura“, jį tarsi užhipnotizuota žiūrėjo visa Lietuva. Po „Izauros“, žiūrovus pavergė aibė kitų serialų su sukeistais kūdikiais, nepagydomomis ligomis bei komomis, stebuklingais išgijimais, atmintį praradusiomis vargšėmis, kurios išteka už turčių, ir begale pelenių istorijų.

Trokštančius meilės ir grožio žmones gali užgauti net žodžiais. Daugelis grožio siekėjų trokšta švelnumo. Tad jei apie serialus, tai pirmiausia juos patraukti turi serialų pavadinimai. Visada tinka žodis „meilė“ su bet kokiu kitu žodžiu, pvz.: „Atklydusi meilė“, „Vienintelė meilė“, „Neišgalvota meilė“ arba skausmingi „Prarasta meilė“, „Neišsaugota meilė“, „Dingusi meilė“. Jei nieko kito serialų kūrėjai nesugalvoja, tai gali būti nors ir „Meilė meilė“...

O jei reikėtų geriausią lietuviško serialo pavadinimą išrinkti man, sakyčiau, jog tai „Moterys meluoja geriau“. Pavadinime esantis žodis „moterys“ patraukia ne tik vyrus, bet ir moteris, nes ir joms įdomu, ką veikia bei kaip gyvena kitos silpnosios lyties atstovės. Žodis „meluoja“ irgi patrauklus. Nors „žudo“ gal ir labiau tiktų. Žodis „geriau“ tą „meluoja“ dar labiau išryškina. Pavadinimas turi byloti, jog matysite „gyvenimišką“ serialą apie eilinius žmones a la „tokius kaip mes“. Jei, mieli serialų kūrėjai, nesugalvojate jokio intriguojančio pavadinimo, galima jį pavadinti pagrindinės herojės vardu.

Žmonės nori matyti kuo daugiau gėrio. Tad, pavyzdžiui, ar amerikiečių serialo „Daktarė Kvin“ žiūrėjimas nėra gėrio terapijos seansai? Baigusi medicinos mokslus Harvarde, jaunutė gydytoja Mišelė Kvin palieka patogų ir ramų gyvenimą Bostone ir vyksta dirbti į nedidelį pasienio miestelį Kolorado Springs toli Laukiniuose Vakaruose. Tais laikais, iškart po pilietinio karo, miestelio gyventojai įtariai žiūri į moterį gydytoją. Jie nepasitiki daktare Kvin, vengia gydytis pas ją... Tačiau pamažu jaunoji gydytoja pralaužia nepasitikėjimo ledus – miestelio gyventojai patiki jos profesionalumu ir gera širdimi. Netrukus moteriai tenka globoti tris našlaičius, kuriuos vėliau įsivaikina. Jauną moterį aplanko ir meilė...

Tas pats ir su knygomis. Nuo senų senovės žmonės ieško juose grožio. Ką jūs skaitote? Šito norisi paklausti ne vieno. Ypač mūsų Seimo narių ir kitų politikų. Sakoma, jog žinant, ką žmogus skaito, galima daug ką pasakyti apie tą žmogų.
Sako, taip skirstomos dovanos. Yra gera dovana, yra bloga dovana ir yra dovana knyga. Be reikalo. Tikriausiai mano mąstymas klostytųsi kitaip ir mano užsiėmimai bei apskritai gyvenimas būtų kitoks, jeigu jaunystėje būčiau perskaitęs kai kurias knygas, nuo kurių šiandien lūžta knygynų lentynos. Skaitymo būta įvairaus. Buvo vaikystės knygos, kurios daug bylojo apie tolimus miestus, kalnus, jūras, šalis, žmones, jų papročius, apie Lietuvos senovę. Kiekvieną gyvenimo laikotarpį lydi etapinės knygos.

Žiūrėk, tau iškiliausias F. Dostojevskis, vėliau H. Ibsenas, kitu laiku E. Remarkas, V. Folkneris, dar kitu – A. Kamiu ar F. Kafka, jaunystės brandoje juk negalėjai apseiti be Dž. Selindžerio ir Dž. Keruako... Kartais skaitoma ir dėl to, kad vieną ar kitą knygą „labai skaito“, kad reklamuoja kaip perkamiausią, parašytą išgarsintos skandalingos įžymybės ir t. t.
Kai kalbame apie James Joyce iškart pagalvojame apie jo romaną „Ulisas“, nors šįkart norėčiau išskirti apsakymų rinkinį „Dubliniečiai“, nes jis bent man atstoja autoriaus, gyvenusio Dubline dienoraštį. Jei Dublinas būtų sugriautas, jį būtų galima atstatyti šios knygos pagalba. Apsakymų rinkinys ypač artimai lietuviškai realybei – mažas Airijos miestelis, kuriame visi gyvena kitų naujienomis, o šalia turtingas kraštas Anglija ir todėl visur visus lydintis nusivylimas.    

Vienas ryškiausių apsakymų yra paskutinysis – „Mirusieji“. Tai pasakojimas apie Kalėdas, per kurias susirenka giminės su skirtingais tikėjimais, pažiūromis į politiką, alkoholį ir skirtingais patriotizmo lygmenimis. Apsakymo centre pagrindinio herojaus santykiai su žmona, apmąstymai apie gyvenimą ir mirtį, apie tai kas yra žmogaus grožis.

Vienas daug skaitantis bičiulis sakė nemėgstąs, kai jį mato skaitantį. O man skaitantis žmogus gražus. Į mane skaitantį tegul žiūri, kas tik nori ir kiek tik nori. Skaitydamas jaučiu malonumą. Tegul mato, kad man malonu.

Kaip ten bebūtų, skaitantis nebus nelaimingas. Tarkime, poezija juk yra nesibaigiantis sapnas, fantazijų erdvė. Josifas Brodskis sako, jog literatūra prasidėjo nuo poezijos, nuo klajoklio dainos. Nors eilėraščių eilutės horizontalios ir jungia vieną tašką su kitu ar net žmogų su žmogumi, sakoma, kad poetinis laikas – vertikalus. Vadinasi, jis turėtų irgi būti jungtis: to, kas yra žemai, su tuo, kas yra aukštai. Šiuo pasvarstymu ir baigsiu, nes tiek ir tenorėjau pasakyti apie grožį, nors apie jį galima kalbėti daug ir ilgai.