facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Pagaliau prašokome Kalėdas. Aišku, atrodė, kad Kalėdos jau senų seniausiai prasidėjusios. Kai kur net lapkričio pabaigoje įžiebtos eglutės, žmonės vieni kitus jau tuomet sveikino, keitėsi dovanėlėmis.

Ar gerai, ar blogai, kad taip anksti pradedamos švęsti Kalėdos? Bažnyčia tokiai ankstyvai švenčių pradžiai gal ir nelabai norėtų pritarti. Keturias savaites prieš Kalėdas trunkantis adventas – tai susikaupimo, rimties, apmąstymų laikotarpis laukiant Išganytojo atėjimo. O švęsti pradedama vėlų gruodžio 24-osios vakarą. Kai kurie, net ir nesantys dideli Bažnyčios šalininkai, taip pat tvirtina, jog, pradėjęs anksti švęsti, sulaukęs tikrų Kalėdų nebeturi ką veikti. Išties keista: kai reikia rimties, susikaupimo, meditacijų – švenčiame, kai reikia švęsti – liūdime ir nuobodžiaujame.

Galinga ankstaus šventimo šalininkų armija tvirtina, jog gerai, kad švęsti pradedame anksti. Ir taip gyvenimas – liūdnas, dienos – susitraukusios, – teigia jie. Sako, kad žmonės depresiją išgyvena rudenį ir žiemą. Nes tamsu. Nes šalta. Nes nuovargis. Nes taip visiems. Pagalvoji, koks sunkus sovietmečio žmonėms buvo gruodis be švenčių. Baigiasi metai, o aplink didžiulis liūdesys.

Norisi prisiminti gruodį prieš 50 ar prieš 40 metų. Susirandu 1969 ir 1979 m. gruodžio 25 d. ir gretimų dienų miesto laikraščio „Raudonoji vėliava“ numerius. Jokios šventinės nuotaikos. Straipsnių pavadinimai „Pažangų patyrimą – į gamybą“, „Didinti partinę įtaką“, „Įsimintinų darbų metas“, „Ugdyti tvirtus komunistinius įsitikinimus“... Jokių susibūrimų: koncertų, dramos teatro spektaklių, parodų. Tik Naujųjų išvakarėse atgyjama. Pavyzdžiui, 1979 m. Šiaulių dramos teatras pristato Naujametinę premjerą – H. Zudermano pjesę „Jonas ir Erdmė“.

Sovietmečiu visas dėmesys buvo koncentruojamas į Naujuosius metus. Kalėdos paslepiamos. Viskas buvo daroma, kad mes nieko nežinotume apie biblinius išminčius – Kasparą, Baltazarą ir Merkelį. Bet Kalėdų išgyvendinti nepavyko – gruodžio 24-ąją, Kūčių vakarą, galima sakyti, visos lietuvių šeimos rinkdavosi prie gal kuklaus, bet šventinio stalo. Buvau studentas, tai tomis dienomis bendrabučiai likdavo tušti – visi išvykę. Kūčių ir Kalėdų šventimas buvo tarsi pasipriešinimas sovietiniai sistemai.   

Taigi jau vienas kitą pasveikinome, ypač sveikinti ima tie, kurie ateinančiais metais varžysis rinkimuose. Bet ką jie gali pasakyti, jei net nesigaudo ir vis klausia: „Į kurį mikrofoną kalbėti?“ Kaip anksčiau taip ir dabar mieste, miestelyje ar kaimelyje geriausiai asfaltuota gatvė nuveda į kurio nors valdininko namus. Bet tikiu, Lietuva išsilaikė ir išsilaikys netgi jei ir toliau valdžia bus netikusi. Man atrodo, jog svarbiausi mūsų himno žodžiai: „Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina“.

Prašokus Kalėdas ir artinantis Naujiesiems vis kažko iš abiejų tų švenčių laukiu. Taip buvo anksčiau, taip ir dabar. Norisi būti geresniam. Pasirenku vieną ar kitą metų moto. Ateinantiems, pagalvojau, galėtų būti toks: „Jei džiaugiesi, kad kitam sekasi, esi laimingas“. Nors atrodo jau kartą tokį ar panašų šūkį rinkausi. Jei norisi dar kartą rinktis, reiškia iki galo jo neįgyvendinau.

Tokiu metu labai norisi skatinti gerus darbus. Tūlas pasakys, jog taip reikia elgtis visad. O man atrodo, kad daryti gerus darbus 365 dienas būtų nuobodu. Todėl tam ir yra Kalėdos, Naujieji, Motinos, Tėvo dienos bei dar kitos šventės. Pavyzdžiui, labai nemėgstu melagių. O juk yra žmonių, kurie neužmigs, jei tą dieną niekam nesumelavo. Suprantu, kad visiškai nemeluoti jiems būtų labai sunku, tad bent per tas išskirtines dienas pasistengtų susivaldyti.

Jei paklaustumėte kokią knygą Kalėdoms ir Naujiesiems rinktis, siūlyčiau Karen Swan romaną „Kalėdų dovana“. Knygos pavadinimas byloja, kad ji puikiai tinka kaip Kalėdinė dovana, o joje pasakojama žavinga istorija. Sėkminga herojės Kesės santuoka netikėtai subyra į šipulius. Trys jos draugės nusprendžia Kesę vaduoti iš ją apėmusios depresijos. Kesė po keturis mėnesius turi viešėti pas kiekvieną iš savo draugių Niujorke, Paryžiuje ir Londone. Moteriai iš Škotijos provincijos atsiveria naujas pasaulis. Ji tampa mados ir kulinarijos paslapčių žinove, viliojanti ne vieną vyriškį. Taikliausiai romaną apibūdina trumpa jo anotacija: „Kalėdų dovana“ – gražiausių pasaulio miestų žiburiais švytintis romanas apie norą pakeisti gyvenimą ir surasti meilę, kuri visuomet liktų su tavimi.“

O jei kalbėti apie kino filmus, tai, manau, nepakeičiamas – „Tegyvuoja meilė“. Sukurtas 2003, bet kiekvienais metais jį pažiūriu. Patikėkite, tikrai geriau nei „Likimo ironija arba Po pirties“. Filmą sukūrė „Keturių vestuvių ir vienų laidotuvių“, „Bridžitos Džouns dienoraščio“ ir „Noting Hilo“ režisierius Richardas Curtisas, o ką bekalbėti apie aktorius Hughą Grantą, Emma Thompson, Claudia Shiffer, Keira Knightley, o dar ir Rovanas Atkinsonas. Kažkas filmą pavadino paskutine nuostabiausia romantine komedija žemėje, nes geresnės niekas nesukurs.

Kokį didžiausią skirtumą pastebiu tarp Kalėdų prieš 50 metų ir dabartinių. Anksčiau būdavo šalčiau. Tiesa, jau iškart po Kalėdų ir Naujųjų sinoptikai, skaičiau, pranašauja didelius šalčius. Nors ne visi sinoptikai. Todėl kartais verčiau norisi pasitikėti senolių išmintimi. Yra daugybė pastebėjimų, pavyzdžiui, jei spalį ima snigti ir šalta – sausis bus gražus, spalis miglotas – žiemą gausiai snigs, jei mažai grybų ir daug riešutų – bus rūsti žiema. Šalčius mums praneš varnos. Jei prašvitusį rytą pamatei tupinčias varnas ant aukščiausio kamino ar televizijos antenos viršūnės – žinok, kad ateina šalčiai. Senoliai sako, jog vis dėlto geriausiai orus apsprendžia Šv. Andriejaus diena – lapkričio 30 d. Jei ši diena saulėta, tai ateinantys metai bus geri ir derlingi. Tad prisiminkime – šiemet lapkričio 30 džiugino saulutė.

Įsiminė šie gruodžio mėnesiui skirti patarimai. Gaudyti šviesą, ypač saulės spindulius, jei tokie pasirodo, namie, kiek galima, netaupyti elektros, tegu irgi bus šviesiau. Deginti žvakes – „gyva“ šviesa dar labiau pataiso nuotaiką. Šį mėnesį gyvenimui suteikite malonių pojūčių ir spalvų: ant staliuko prie lovos pasidėkite apelsinų, mandarinų ar kitų vaisių, saldainių spalvotais popierėliais, arbatą gerkite iš ryškių puodelių, pamirškite pilką ir juodą spalvą – dažniau vilkėkite raudonos, oranžinės, geltonos ar žalios spalvos drabužius.

Kaip ten bebūtų, per šventes visi tampame šiek tiek jautresni. Tai nėra blogai. Kalėdos, Naujieji metai – pažadų metas. Tiesa, tokiu metu duoti pažadai nebūtinai turi išsipildyti. Visi tai žino, bet pažadais džiaugiasi, nes žadėti, o juo labiau klausytis pažadų yra malonu ir linksma.

Yra šventės, skirtos atitinkamai auditorijai, pavyzdžiui, Šv. Valentino diena – įsimylėjusiems, Joninės – Jonams, alaus mėgėjams ir pan. Rinkodaros strategija per tokias šventes yra aiški. Išparduodamų prekių pasikeitimas tiesiogiai priklauso nuo to, kokios šventės ant nosies. Pirkėjo sąmonėje jau kurį laiką yra užkoduotos prekės, be kurių neįmanoma viena ar kita šventė. Šv. Kalėdos ir Naujieji metai skirti visiems.

Be ko neįmanomos Kalėdos ir Naujųjų sutikimas? Be dovanų, draugų, eglučių, Senio Šalčio, snieguolių... Prisimenu vaikystės laikus ir prie miesto eglutės, kuri stovėjo toje pat vietoje kaip ir šiemet, atvykusį Senelį Šaltį su snieguolėmis dalinti dovanų. Regis Senelis prieš tai buvo lankęs vaikučius namuose ir jų tėvelių gerokai pavaišintas, kad palindo po eglute ir bemat užmigo. Dovanas dalino snieguolės, gi man iš po eglutės girdimas senelio knarkimas buvo toks tikroviškas, įrodantis, jog bent šis Senelis Šaltis tikrų tikriausias.   

Prieš Naujųjų šventes į parduotuves paduodavo mandarinų. Jų kaina buvo 2 rubliai už kilogramą. O štai šiais metais, įpusėjus gruodžiui, kaip ir anuomet irgi pirkau mandarinų ir mokėjau 79 euro centus už kilogramą. Aišku, tai su akcija, bet akcijos šiomis dienomis visuose prekybos centruose. Tad jei anksčiau mažiausias atlyginimas svyravo tarp 60–80 rublių, dabar 400 eurų, tai yra 5 kartus daugiau, mandarinai turėtų kainuoti irgi 5 kartus daugiau – 10 eurų.

Žurnalistai sumąstė Kalėdų išvakarėse nufotografuoti ūkininkus prie jų pastatytų žaliųjų kryžių ir išklausyti skundų apie jų bėdas, bet sulaukė atsakymo: „Negalime atvykti, atostogaujame Tailande“.  

Anuomet gruodžiui įpusėjus parduotuvėse be mandarinų dar pasirodydavo mojonezo, konservuotų žaliųjų žirnelių ir šampano. Majonezas su žirneliais buvo skirti baltai mišrainei. Tais laikais egzistuodavo tik dvi mišrainės – baltoji ir raudonoji, dar vadinama vinegretu. Naujų metų dažniausiai žmonės laukdavo prie televizoriaus. Galėjai rinktis tarp dviejų programų: lietuviškos ir rusiškos. Per lietuviškąją rodydavo „Traviatą“, per rusiškąją „Likimo ironiją arba Po pirties“, L. Brežnevo sveikinimo žodį ir Kremliaus kurantus. Sutikus Naujuosius lietuviškos programos nebelikdavo ir visiems tekdavo žiūrėti „Žydrąjį žiburėlį“. Gi lietuviškoji programa atsigaudavo tik įdienojus sausio 1-ajai ir rodydavo pramoginių šokių konkursą.

Baigiasi skyrybų metai. Ar kuomet daugiau jų buvo nei 2019-aisiais? Vis mąstau ar meilė duota, kad būtų amžina, ar kad suteiktų nuostabių akimirkų ir užgestų. Iš Naujametinių sveikinimų įstrigo šis, skirtas moteriai: „Ačiū, kad esi ir būk viena tokia šiais metais!“. Moterį reikia mylėti. Nemoki mylėti – sėdėk ir draugauk. Nebepamenu kas tai pasakė. Kažkuris iš gyvenimą tyrinėjusių rašytojų.

Atrodo, jog labiausiai žmonės turėtų norėti gyventi XX a. pradžioje. Išties meto prieš šimtmetį būta romantiško. Dar buvo važinėjama karietomis ir retas buvo regėjęs automobilį, dar ir apie kiną mažai kas žinojo, o spektakliai būdavo didžiulės šventės, kalėsi pirmieji modernizmo daigai. Mokytojas galėjo išlaikyti visą savo šeimą ir dar turėti tarnaitę.
Kam jau kam, o vyrams XX a. pradžia buvo aukso laikai. O moterims? Be skalbiamosios (jei neklystu, pirmoji skalbimo mašina sugalvota 1913 metais), be indaplovės (kuriai atsirasti reikėjo dar vieno dešimtmečio), be įvairiausios kitos buitinės technikos, be sauskelnių… Moterims, manau, geriausias šiandieninis laikmetis, kai visus tuos aparatus vyrai moterims sukūrė, kai gyvos feminizmo idėjos ir viskas moteriai leistina.

Žurnalistai žymių žmonių dažnai klausia, ką jie veiktų, jeigu būtų lemta iš naujo pradėti gyvenimą, ir ar jie džiaugiasi savo laikmečiu, tai yra, ar mąsto, jog laiku gimė. Visi prisimename, kaip poeto Algimanto Baltakio eiles „Gimiau nei per anksti, nei per vėlai“ dainavo anuomet populiarus Kauno ansamblis „Gintarėliai“, vėliau – ir šiauliečių „Vairas“. Visgi pastebėjau, jog ne vienas atsako gimęs per anksti.

Visi mes turime svajonių. Mėgstame gyventi fantazijų pasaulyje, atrodo, jog jeigu kas leistų pakartoti gyvenimą, visai kitaip jį nugyventume. Štai ir aš kartą pamąsčiau, kad gimiau per anksti. Jei būčiau gimęs vėliau, galgi būčiau pamatęs pasaulio pabaigą. Nors kas iš to – vaizdelis neturėtų būti mielas. Žmogus labiau linkęs skųstis, o nė džiaugtis, ilgėtis, ko neturi, o ne džiaugtis turimu. Tenka manyti, kad teisingai didieji sako, jog jeigu žmogui būtų dovanotas dar vienas gyvenimas, vis tiek jis darytų tas pačias klaidas, jeigu trečias – vėl būtų tas pat... Ir nuo gimimo datos niekas nepriklauso. Į pasiūlymą gyventi kitu laiku, mano galva, geriausiai sureagavo gruzinas iš seno anekdoto. Į klausimą, ar sutinka gyventi iš naujo, jis atsakė:

– Sutinku, tik padarykit, kad mano nosis būtų kitokia...

Renku veidus. Kiek daug įvairiausių žmonių gyvenime teko sutikti.

– Ne visiems lemta būti olandais, – pasakė čiukčis.

Labą rytą, labą dieną, labą vakarą, dargi – labą naktį – O šiomis dienomis mielai tariame ir „labas, Naujieji!“ Labinamės archajišku indoeuropietišku baltųjų baltų žodžiu „labas“, kuris reiškia: „geras“, „sveikas“, „šviesus“, „palaimintas“. Šiuo laikotarpiu norisi pozityvo, nors, anot statistikos, 90 proc. žmonių tik vaidina, kad jie dėkingi kirpėjui.

Kažkada, gal prieš keturis ar penkis dešimtmečius, Lietuvos kino studijoje buvo susuktas kino filmas „Laimingas laimės neradęs“. Jei gerai pamenu, pagrindinį vaidmenį jame atliko aktorius Česlovas Stonys. Didelio populiarumo šis kino kūrinys neturėjo (ne „Niekas nenorėjo mirti“), tad bent mano atmintyje išliko tik jo pavadinimas. Sako, visiems žmonėms skirta būti laimingiems, tik ne visi laimę randa.

Prisiminiau istoriją apie rašytoją, šiųmetinį Nobelio literatūros premijos laureatą Peterį Handkę. Kartą įvyko, kad jį paliko moteris, o tą vakarą jis turėjo susitikimą knygyne su skaitytojais. Atvykęs į knygyną jis užsidarė viename iš kabinetų, ilgai skambino telefonu, vakaro metu atsakinėdamas į klausimus buvo išsiblaškęs. Po renginio knygyno vedėja pasisiūlė jį parvežti namo. Bevažiuojant ji tarstelėjo: „Jūs geras žmogus“. Ir nuo tada rašytojas vėl tapo toks, kokį mes pažįstame.

Nuo Naujųjų metų pradedame laukti pavasario. Juokinga būtų klausti, kodėl mes jo laukiame. Dėl taikesnių santykių politikoje ir namuose. Juk kad ir ką šnekėtume, buvo ir bus vienintelis tikras šioje žemėje dalykas – meilė ir pagarba.

Į viršų