facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Gruodžio pabaiga pažeria gausybę laisvadienių. Tad norisi pradėti nuo klausimo: „Ar tinkamai išnaudojate laisvalaikį?“ Net Jėzus savo apaštalams yra sakęs: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite.“

Amerikoje atliktas tyrimas skelbia neįtikėtinus rezultatus – daugiau nei du trečdaliai amerikiečių neišnaudoja laisvadienių. Ne tik amerikiečiai, o ir 22 proc. prancūzų, 24 proc. vokiečių ir net 92 proc. japonų sako laisvadienių turintys per daug. Bet juk taisyklė turėtų būti tokia: „Jeigu norite jaustis darbingi ir reikalingi, tegul poilsis tampa jūsų tikslu.“

Lietuvoje viskas panašiai. Skaičiau, kad net ketvirtadalis lietuvių nepageidauja, kad kalėdiniu-naujametiniu laikotarpiu būtų daug laisvadienių. Žinia, lietuviai – darbšti tauta. Tai nuo seno. O psichologai atkreipia dėmesį, kad labiausiai mums reikia laisvadienių tada, kai mūsų paprastas gyvenimo būdas sukelia mums daug streso.

Kai kas nenori daug laisvadienių, nes dažniausiai jie susieti su triukšmingomis šventėmis. Bet juk enciklopedijos ir „Vikipedija“ byloja, kad šventė yra socialinis susirinkimas, skirtas švęsti ir... ilsėtis.

Dovanos irgi gerai. Ypač jas gauti. Bet ir teikti yra malonumas. Statistiniai duomenys byloja, kad praėjusiais metais kalėdinės ir naujametės dovanos dažniausiai buvo grynieji pinigai, dovanų čekiai ir knygos. Atrodo, tas pat ir šiemet.

Ką apie laisvalaikį anuomet galime papasakoti mes, vyresnieji, jaunystės metus praleidę sovietinės sistemos rėmuose? Laisvalaikio leidimo vietų nebuvo daug, valdžia mąstė, kad turėdama daug laisvo laiko liaudis gali prisigalvoti visokių keistų dalykų: dalytis antitarybinėmis nuotaikomis, pasakoti politinius anekdotus. Jaunimui net sunku įsivaizduoti, kad kažkada buvo šešių dienų darbo savaitė.

Tikriausiai mano mąstymas klostytųsi kitaip, o mano užsiėmimai ir gyvenimas būtų kitoks, jeigu jaunystėje būčiau perskaitęs kai kurias knygas, nuo kurių dabar lūžta knygynų lentynos. Taip pat jis būtų kitoks, jei nebūčiau perskaitęs knygų, kurias perskaičiau. Tą patį galima pasakyti ir apie kino filmus, teatrų spektaklius, koncertus, dailės parodas.

Nuostabiausia, kad anuomet kai daug kas buvo draudžiama, gyvavo bohema. Sovietmečio Lietuvos bohema laisvės sėmėsi iš vadinamosios smetoninės bohemos.

Juk Lietuvoje bohema atsirado kartu su pirmaisiais organizuotais modernistų sambūriais, pavyzdžiui, keturvėjininkų. Visas Kauno literatūrinis gyvenimas tarpukaryje telkėsi kavinėse ir restoranuose, kur Kazys Binkis, Antanas Herbačiauskas ir kiti sąmojingai komentuodavo dienos įvykius, žarstydavo anekdotus, deklamuodavo moderniąją rusų ar lenkų poeziją.

Nusigėrę menininkai būdavo iškilmingai nešami ant pečių Laisvės alėja. Pasakojama, kad vienas rašytojas, prašvilpęs gautą avansą, užstatė rašomąją mašinėlę.

Neseniai mano draugas muzikantas užstatė savo saksofoną. Užstatęs rašomąją mašinėlę, gali rašyti ranka, bet, užstačius savąjį muzikos instrumentą, kuo bepagrosi, todėl šiandienė bohema jau ne tokia, nes įvykis su saksofonu labiau panašus į paprasčiausią alkoholizmą.

Kas bendro tarp knygos, muzikos, dailės ir bohemos? Būtent jie visi sovietmečiu, atspindėjo laisvės ir saviraiškos poreikį. Kaip ir retos, sunkiai anuomet į dienos šviesą prasibraunančios knygos, taip ir muzika, dailė, taip ir bohemos susibūrimai buvo iššūkis penkmečiams įsibrovusiai sistemai su viena tiesa. Galime pasakyti, jog mums, anuometiniai kartai, išgyventi padėjo knygos ir kiti menai.

Pradėkime nuo knygos. Knyga buvo didžiulė vertybė ir deficitas bei labai branginama dovana. Lietuviai visada gerbė knygą. Priimta, kad į žmogų su ja žvelgiame pagarbiai, skaitančiajam stengiamės netrukdyti. Žodis „knygnešys“ sunkiai verčiamas į kitas kalbas, o ypač norint teisingai perduoti jo tikrąją prasmę, nes gimtojo žodžio draudimas beveik nesutinkamas kitų tautų istorijoje.

Dabartiniai penkiasdešimtmečiai ir vyresni puikiai pamena tuos laikus, kai negalėdavo užmigti be knygos rankose, kai ją skaitydavo traukiniuose, autobuse ar net prie pietų stalo šakute smeigdavo cepeliną, o akys būdavo nukreiptos į šalia lėkštės atverstą knygą, žurnalą ar išskleistą laikraštį. Gydytojai mėgo aiškinti, kad tokie skaitymai kenkia akims, o aš tiems skaitytojams jausdavau pagarbą. Atrodo, šiandien skaitančių traukiniuose ar autobusuose rečiau beišvysi. Gal ir rečiau, bet pats mačiau ne vieną.

Tiesa, be knygų skaitydavom ir laikraščius bei žurnalus. Laukdavom šeštadienio, kai kioskuose pasirodydavo „Literatūra ir menas“, pakenčiami buvo „Švyturys“ ar „Jaunimo gretos“, o ką jau bekalbėti apie žurnalą legendą „Nemunas“, kuris dėl aktų nuotraukų buvo žinomas visoje Sovietų sąjungoje. Bet daugelis skaitė „Liaudies sargyboje“ – kriminalų laikraštį. Ką darysi. Tiesa, vienas toks ir tebuvo.

Buvo humoristinis leidinys „Šluota“, bet jis irgi tapo idėjiniu, besišaipančiu iš kapitalizmo ir šlovinančiu socializmą. Todėl nei skaityti tokius leidinius, liaudis labiau buvo linkusi pasakoti anekdotus. Aišku, pirmavo politiniai ir apie socialistinio gyvenimo grimasas. Kad ir šis.

Keleiviai jau buvo susodinti į lėktuvą, šis pajudėjo link pakilimo tako, tačiau netikėtai sustojo. Keleiviams buvo pranešta, kad reisas atidedamas ir jie nuvežti į laukimo salę. Tiesa, po valandos vėl buvo pakviesti į lėktuvą. Paklausus stiuardesės, kas buvo įvykę, ji atsakė, jog vienas pilotų pajuto lėktuvo variklyje kažkokį keistą ūžesį, todėl praėjo valanda, kol rado kitą pilotą.  

Prasidėjus sovietiniam periodui dalis bohemos atstovų, o tai buvo avangardistai, išvyko į Vakarus, dalis atsidūrė Sibire, kur ir baigė savo dienas. Bet dalis bohemos išliko. Kultine asmenybe tapo Širvys. Išgyveno ir vaizduojamojo meno bohema. Nepaisydami epochos sunkumų, dailininkai ir toliau tapė, rūsiuose rengė slaptas parodas ir liko ištikimi bohemos tradicijoms.

Septintajame dešimtmetyje universitetas ir kitos aukštosios mokyklos tapo naujuoju bohemiškosios dvasios šaltiniu. Daugiausia tai buvo kūrybinės inteligentijos atstovų vaikai, kurie laisvalaikiu gėrė, dainavo „bitlų“ bei „rolingų“ dainas, net pastatė roko operą „Jesus Christ Superstar“‚ domėjosi progresyviaisiais menais. Jie ir paruošė dirvą šiandieniniam avangardui.

Anuomečiai bohemos atstovai prisimena, jog netiesa, kad širviaamžė bohema tebuvo latrų ir paleistuvių užuovėja. Pasakojama, kad užstalėse beveik nepasitaikė chamizmo, būdavo daug šviesios išminties. Vyko ir dvasinio peno ieškojimai, kurio estai sėmėsi iš Suomijos, lietuviai, girdi, iš Lenkijos. Visiškai su tuo nenorėčiau sutikti. O kur Liuksemburgo radijas, kur siuntiniai iš anapus su plokštelėmis ir džinsais...

Aišku, buvo nesirenkančių, klausėsi Vilniaus radijo (ypač populiarūs buvo imtuvai VEF) ir tiek, žiūrėdavome televizorių, kuris transliavo dvi, Lietuvos ir Maskvos, programas, bet abi apgailėtinas.

Iš kino filmų pamenu „Išsaugok žvėris ir vaikus“, „Smėlio karjerų generolai“, „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“, o jų tarpe – net pats nustebau prisiminęs režisieriaus Algirdo Aramino juostą „Kai aš mažas buvau“.

Retas šį filmą pamena. Filmas buvo itin nepalankiai priimtas Maskvos kino kritikų, nes jame daugiausia koncentruojamasi į jauno žmogaus jausmus, o sovietinė realybė lieka nuošalyje. Abiturientai Eglė ir Tomas pabėga iš labai primityvios ekskursijos po parodą. Jie klajoja po Vilnių, apsilanko žirgyne (veiksmą lydi „The Animals“ muzika). Bunda meilė, tačiau gimsta ir pavydas. Eglė mokosi piešti pas profesionalų dailininką ir Tomui ima atrodyti, kad mergina vis labiau tolsta nuo jo. Paguodos jis bando ieškoti alkoholyje ir atsitiktinėse kompanijose, tačiau jos neatneša laukto nusiraminimo. Galiausiai jis išsiruošia ieškoti merginos. Deja, paieškos bevaisės, bet čia pati Eglė pati žengia pirmąjį susitaikymo žingsnį.

Veiksmas filme vyksta vasarą, bet man ši istorija kalėdinė. Kaip tik tinkama šioms dienoms.

Stiprų šiuolaikinį teatrą, manau, suformavo ankstesnieji Lietuvos teatrai. Vis prisimenu teatrų gastroles. Viename mieste kito miesto teatras spektaklius rodydavo vos ne visą mėnesį. Galėjai pamatyti visus gastroliuojančio teatro repertuaro spektaklius. Aktoriai gyvendavo viešbutyje. Ypač linksma buvo, kai atvykęs teatras jau pradeda gastroles, o to miesto dar neišvykęs ir abiejų teatrų aktoriai susitikdavo.

Ateidavo tai vieno, tai kito teatro banga. Mano jaunystės laikais pirmavo Panevėžys, statantis užsienio klasiką (A. Strindbergas, H. Ibsenas, A. Mileris, V. Borchertas...). Po to kilstelėjo Kaunas su Jono Jurašo ir Jono Vaitkaus spektakliais. Vis prisimenu, kai per gastroles Vilniuje Vilniaus rusų dramos teatro salėje šis teatras vaidino A. Žari pjesę „Karalius Ūbas“. Sėdi Ūbas (aktorius Kęstutis Genys) ant rampos, ilgai stebi salę ir pagaliau prataria: „Kur tik žiūriu, vieni rusai.“ Pjesėje šie žodžiai yra, cenzoriai ne ką galėtų prikišti, bet kaip jie buvo tarti – salė ėmė ploti, nes visi matė, žinojo ir suprato. Visi žinojome, kad esame įkliuvę. Žinojo net partijos sekretoriai.

Bet grįžkime prie laisvadienių. Dar kartą norisi pasikartoti, jog jeigu lietuviai nėra laisvadienių šalininkai, reiškia esame darbšti tauta. Jei į viską pažvelgus ironiškai, pasirodys, kad Lietuvoje jau dabar geriau gyventi nei, pavyzdžiui, Švedijoje. Štai lietuviai samdosi kažką, kas jiems tieks šilumą ir pateiks sąskaitą. Švedai neleidžia sau tokios prabangos ir patys sprendžia, kaip ir kiek šildysis savo butą.

Elektros, statistika byloja, kad lietuviai išnaudoja kaip pasiturintys europiečiai. O eilės prekybos centruose prie kasų. Švedijoje parduotuvės sekmadienį nedirba, o visomis kitomis dienomis dirba daug trumpiau nei Lietuvoje, bet eilių nėra. Išvada – švedai turi mažiau pinigų pirkiniams. Švedijos miestuose tokių automobilių spūsčių gatvėse kaip pas mus regėti neteko, be to, girdėjau juokaujant, jog duobės keliuose yra turtingųjų šalių bruožas, nes sulaužę vieną automobilį jie tuoj gali įsigyti kitą.

Lietuvoje yra daugiau aktyvių mobiliojo ryšio telefono vartotojų, skaičiuojant vienam gyventojui, nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Netgi Lietuvoje mobiliuosius telefonus turinčių daugiau nei pačių gyventojų.

Atskira kalba apie būrėjų, pranašų, parapsichologų ir visų kitų panašių į juos klestėjimą mūsų krašte. Tokie bujoja tik labai turtingose šalyse, nes tik nebeturintys kur dėti pinigų pradeda ieškoti kažko, kas yra antgamtiška.

Lietuviai nesunaudoja daugiau alkoholio nei kitų šalių gyventojai. Tik vienu metu jie suvartoja jo didelius kiekius, tai yra, geria rečiau, bet didesniais kiekiais nei kitos šalys. Lietuviai trokšta, kad visko būtų daug.

Mūsų moterys švedų moteris pasivijusios, o gal net ir pralenkusios. Kai vakariečiai kalba apie barakudas, tuoj pat įsivaizduoja lietuves. Mūsų moterys viską pramatančios ir viską suprantančios. „Jaučiu, tu bendrauji su kaimyne?“ – vyrui priekaištauja žmona. „Ne“, – atsako vyras. Bet moteris tuoj pastebi: „Kodėl taip liūdnai atsakai?“

Be to, jei lietuvių neaplankytų pozityvios mintys, būtų dar daugiau pasikorusių. O ne visus ir depresija kankina. Kai kas net išvis nežino, kas ji yra. Kad ir benamiai. Net į klausimą apie emigraciją jie atsako optimistiškai: „Kas liks, jeigu mes išvažiuosime.“ Nepaliečia depresija ir „Olialia“ mergaičių. Pats žodis „olialia“ – linksmas, dainingas – priešprieša depresijai.

Jau esu rašęs, kad kalėdinius pamokslus man labiausiai patinka klausyti kurioje nors kaimo ar mažo miestelio bažnytėlėje. Kunigas neskubėdamas dėsto mintis, tai ne pamokslai Tikėjimo žodžio ar kitų konfesijų, kur pamokslautojas šaukia, daro pauzes, vėl šaukia, taip norėdamas besiklausantiems į smegenis „įmušti“ savo teiginius: „Vakar pas mane atėjo Jėzus (pauzė), jis paėmė mane už rankos (pauzė) ir tarė „Nuo šiol turi sakyti tik tiesą“ (ilga pauzė).

Kalėdos skatina kalbėti apie dvasingumą. Dvasingą žmogų įsivaizduojame tokį, kuris susirūpinęs ne tik savo kūnu (pinigai, automobiliai, namai, galia, šlovė), bet ir siela (pagarba kitam žmogui, dora, tiesos sakymas). Dvasingumas siejamas su dvasininkija, bet dažnai gali būti ir priešingai – daug dvasingų žmonių yra pasauliečiai. Ir ne tik poetai, dailininkai, muzikai, filosofai, bet ir proziškesnių profesijų atstovai.

Artėjant Kalėdoms bulvare sutiktas senjoras viltingai tarstelėjo: „Ne viskas pasauly taip juoda...“ Prisiminiau ir gyvenimo patikrintą mintį, jog jūs – geras žmogus, jei jūsų niekas nemėgsta, o jūs visus tuos žmones suprantate ir jiems pritariate.

Viena tik gaila, kad anuomet daikto įsigijimas buvo svarbiau nei geras laisvalaikio praleidimas. Nors pasitaiko tai ir dabar. O pabaigai norisi rasti mielų žodžių, nes artėja Kalėdos ir daug laisvalaikio bei begalė sveikinimų.

Skambutis vidurnaktį. „Alio“, – atsiliepia pakėlęs ragelį. „Ir jums alio, gerasis žmogau“, – palinki skambinantis.

Į viršų