facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Vakarų pasaulis, kaip visada, spalio pradžioje pradėjo joms ruoštis. Neatsiliekame ir mes. Tiesa, lietuviai sulaukia Vėlinių ir tuomet jau sukrunta. Gal ir gerai, kad lietuviams mirusieji svarbu ir tik juos pagerbus pradedama galvoti apie šventes.

Šiandien populiaru prisiminti sovietmetį, tad norisi prisiminti ir to laikmečio dovanas. Daug ko sovietmečiu nebuvo, daug ko trūko, bet dovanos vis tiek buvo teikiamos. Visi ieškojome, tikėjomės kažko tokio. Nebūtinai ypatingo, kad ir smulkmenos, kuri maloniai nustebintų, pradžiugintų, pakylėtų virš kasdienybės, sušildytų širdį.

Kuo skyrėsi dovanos anuomet nuo dabartinių? Anuomet net dovanomis mes buvome arčiau rusų, šiandien – arčiau vakariečių. Vakariečiai (ypač vokiečiai ir skandinavai) labiau mėgsta praktiškas dovanas, rusams pati dovana visai nesvarbu, jiems svarbiausias pats dovanojimo procesas ir vaišės po to. Bet visad, anksčiau ir dabar, sunkiausia dovanas rinkti moterims, nes jos pačios ne visada žino, ko nori.

Tiesa, sovietmečiu niekas prieš du mėnesius iki švenčių apie dovanas kalbėti nepradėdavo ir net negalvodavo. Be to, anuomet buvome išmokyti sakyti „naujametinės“ dovanos ir šiukštu tik ne „kalėdinės“. Ir reikdavo dovanas teikti gruodžio 31-ąją, Naujųjų išvakarėse, o ne per Kalėdas ar net prieš jas. Nors daug kas vienas kitą sveikindavo per Kalėdas ir eglutes tai dienai papuošdavo.

Su dovanomis visi bent Kalėdų sulaukdavo, o nesulaukus jų niekas nieko nesveikindavo, nes tokius saugumas būtų gan greitai užmatęs. Sveikinamasis laikotarpis trukdavo savaitę nuo Kalėdų iki Naujųjų. Religingesni ir labiau patriotiškai nusiteikę dovanomis keisdavosi arčiau Kalėdų dienos, mažiau religingi ir nesiklausantys „Amerikos balso“ – arčiau Naujųjų.   

Pinigų kultas anais laikais buvo smerktinas, tad ir pinigai kaip dovana nebuvo skatinama. Dažniausia dovana anuomet buvo knyga. Ypač poezijos rinkinėliai. Pirmavo čia Justinas Marcinkevičius. Toliau sekė tekstilės gaminiai, krištolas, indų servizai, stalo įrankių komplektai... Vyrams dažnai buvo dovanojami marškiniai, jų rankovių sąsagos (liaudyje vadintos – kolonikais), kaklaraiščiai, jų segtukai. Moterims – kvepalai, sagės, karoliai. Vaikams paprasčiausiai – žaislai. Ir būdavo jie patenkinti, nes nebuvo jokių ten planšetinių kompiuterių, iphonų, kuponų pramogoms.

Ypač galėdavai pasipuikuoti teikdamas dovaną iš deficitinių prekių asortimento, tai yra, ko parduotuvėje be blato negautum. O pasipuikuoti nebuvo sunku, nes daug prekių anuomet trūko. Kad ir tų pačių krištolo dirbinių.

Maisto produktų trūkumas leido dovanoti net juos, kas dabar būtų ne šis nei tas. Pavyzdžiui, kilogramą rūkytų strimelių. Nors gerai pagalvojus gal ir dabar galima būtų dovanoti, pavyzdžiui, ungurį. Dovana galėjo būti ir žirnelių stiklainis ar kavos pakelis. Tiesa, ir dabar žirnelių stiklainio, aišku, nedovanosi, bet kavos pakelis – tinka. Neseniai girdėjau apie dovaną – labai gero aliejaus butelį. O ką anksčiau dovanosi, jei net „Naturos“ nebuvo. Aišku, geriau gero aliejaus butelis nei pliušinis meškiukas.

Jei vyrams ką iš trikotažo buvo galima dovanoti, tai moterims nelabai. O apie apatinį trikotažą net pagalvoti nebuvo galima. Neseniai bičiulis sako, sugalvojęs bendradarbei padovanoti ką nors iš prabangaus apatinio trikotažo, bet nežinąs jos dydžių, tad, kadangi ji ir ūgiu ir talija taškas į tašką kaip jo žmona, tad galvoja šios ir paklausti. „Geriau šito nedaryk“, – patariau jam. „Bet mūsų santykiai su bendradarbe draugiški ir net žmona tai žino“, – bando jis paaiškinti. „Vis tie geriau to nedaryk“, – lieku prie savo nuomonės.

Moterys ir anksčiau ir dabar skundžiasi, jog gauna per mažai dovanų, o jei gauna – tai prastas. Man norėtųsi pamoralizuoti – elkitės su kitais žmonėmis taip, kaip norėtumėte, kad jie elgtųsi su jumis. Ar dovanojate savo vyrui gėlių? Nustebau pamatęs draugą perkantį gėles. Niekad nebuvau šito regėjęs. „Tu nežinojai, kad aš perku gėles žmonai?“ – paklausė jis. „Aš net nežinojau, kad tu turi žmoną“, – atsakiau.   

Net keista, bet anuomet žmonės rečiau dovanojamus daiktus siejo su prietaringais ženklais. Šiandien, sako, netinka dovanoti veidrodžius, žvakides ar žvakes, aštrius daiktus, o pranašautojai dar tvirtina, kad negalima dovanoti nuotraukų, nes jų turėjimas verčia pamiršti jas dovanojusius, o kai neturi nuotraukų dažniau nori matyti patį žmogų; pinigines, nes jas turi pirktis pats, tai yra, niekas tau pinigų neatneš, o pats turi užsidirbti; šlepetes, nes jos simbolizuoja laikinumą, o aš dėl jų tai nieko nesuprantu – man atrodo, jog šlepetės pririša prie namų.

Loterijos bilietas negali būti dovana, nes jis dažniausiai būna tuščias, nebent jį galima pridėti prie dovanos. Iš netikėčiausių dovanų, kurias teko savo gyvenime matyti, tai buvo paukščio iškamša. Net apsidžiaugiau, kad ji buvo įteikta ne man.

Šiandien, girdėjau, pasitaiko, jog dovanojami net kelialapiai atostogoms. Puiki dovana. Norėčiau tokios. Anksčiau gauti tokią dovaną niekas nėra nė sapnavęs. Tokią dovaną turėdavai pasidovanoti pats sau. Nors ir keliauti anksčiau labai kur nebuvo. Po plačiąją Sąjungą. Aišku, Maskva, anuometinis Leningradas, respublikų sostinės, Tolimieji Rytai... Gaila, kad kelionės nei anuomet, nei dabar nepatenka tarp populiarių dovanų, nors jau šv. Augustinas yra pasakęs, kad „pasaulis yra knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmą puslapį“.  

Jeigu yra kraštų, kur dovanos neteikiamos, kur nėra tokios tradicijos, tai Lietuva tokiems regionams niekad nepriklausė, nepriklauso ir, manau, nepriklausys. Statistika rodo, kad didžioji dalis lietuvių kalėdiniams sveikinimams skiria apie 100 eurų. Išvada, manau, viena – gerėja vartotojų nuotaika. Nors anksčiau 10 litų kainavusi dovana jau atrodė šis tas, tai dabar 3 eurus – tik niekalas. Su sovietmečiu net nelyginsiu, nes nėra kaip ir lyginti: pinigų dovanoms tarsi išleisdavai nedaug, bet prie anuometinių atlyginimų tai buvo gan daug.

Jei šiandien sunku parinkti dovanas, tad kaip tai buvo sunku anuomet, kai sąraša,s iš kurio galėjai rinktis, buvo trumputis. Prisimenu linksmą istoriją, kaip vienoje šeimoje berniukas paprašė tėvų kelių pinigėlių, nes ketinąs pirkti dovaną kaimynų mergaitei. Tėvams paklausus, ką pirks, šis atsakė: „Vėduoklę.“

Darbuotojai klausia boso, ką jam padovanoti Kalėdų proga. Bosas aiškina, jog jam nieko nereikia, jog darbuotojų šypsenos yra jam geriausia dovana, bet taktiškai užsimena, kad neseniai dovanų gavo stalelį, ant kurio statomas televizorius didžiuliu ekranu. Darbuotojai padovanojo jam vazą.

Vis prisimenu istoriją apie bičiulį, kuris sumanė Kalėdų proga pasidaryti dovaną sau. Paklausė mano patarimo, ką jam vertėtų pasidovanoti. Būta tai verslininko, neseniai pasistačiusio namą, todėl pasiūliau dailininko tapytą paveikslą. Patariau rinktis vyresnės kartos tapytojo, kurį jau galima pavadinti klasiku, Algirdo Petrulio kūrinį (šiuo metu Algirdas Petrulis jau mus palikęs, tačiau visad miela prisiminti šį malonų žmogų ir puikų menininką). Bičiulis paveikslą išsirinko, įsigijo, pasikabino savo namuose, džiaugiasi. Sako, būtų gerai pasikviesti autorių, kad šis pasižiūrėtų, kaip jo kūrinys dera naujoje vietoje.

Pasikvietėme. Susėdome prie paveikslo. Bičiulis vaišina tapytoją konjaku ir aiškina, koks tai geras ir brangus gėrimas. Kai pildamas gal trečią taurę paveikslo savininkas vėl pagyrė konjaką, metras Algirdas Petrulis patikslino: „Koks pirkinys, tokios ir vaišės.“

Dovana nėra tik paprastas daiktas. Ji atskleidžia mūsų jausmus, apibūdina žmonių tarpusavio santykius. Labai smagios būna ir daug gerų jausmų sukelia humoristinės dovanos, tik, aišku, jei abi pusės turi humoro jausmą, kitaip galima pakliūti į labai keblią, dviprasmišką padėtį.

Kvaila, kad mūsų visuomenėje per daug akcentuojama materialioji dovanų pusė. Pagarba didiesiems filantropams, bet net G. Sorosas yra pripažinęs, kad daugiausia pinigų skurdui mažinti ir įvairiems kitiems visuomenės projektams įgyvendinti paaukoja ne milijardieriai, o mažieji aukotojai.

Skaičiau plastinės chirurgijos specialisto Patricko Hudsono pasakojimą, kad prieš kelerius metus vienas vyras jo paprašė išrašyti dovanų kuponą, nes jis norėjo padovanoti žmonai krūtų didinimo operaciją.

Tačiau moteris, gavusi šią dovaną Kalėdų rytą, nebuvo labai patenkinta. „Jo žmona neapsidžiaugė, – sakė P. Hudsonas. – Aš nežinau, ar ši dovana tapo jų skyrybų priežastimi, bet, be jokios abejonės, prie to prisidėjo. Dabar pasakoju šią istoriją, norėdamas pamokyti savo klientus. Kai žmonės papasakoja savo mylimiesiems apie kūno defektus, dažniausiai viskas, ko jie nori, yra bučinys ir apkabinimas, o ne operacija.“

Įsivaizduoju, jog vyras nuperka savo žmonai riebalų šalinimo operaciją kaip dovaną. Galima užuominą apie antrosios pusės viršsvorį padaryti ir kitaip, kiek švelnesniu būdu, pavyzdžiui, dovanojant per siaurą suknelę. Aišku, galima dovanoti ir knygą apie svorio metimą. Bet tai irgi nepatartina.

Įsivaizduoju ir vyrą, kad ir save, iš savo žmonos gavusį dovanų nosies plaukų skustuvą. Mano nosis ir ausys yra plaukuoti, tai tiesa. Taip pat antakiai pastaruoju metu tapo labai stori. Tačiau nežinau, ar apsidžiaugčiau per Kalėdas gavęs nosies plaukų skustuvą, nors tai praktiška dovana ir tikrai ne pati blogiausia, kokių per visą gyvenimą žmogus gauni.

Šiuo susvetimėjimo laikmečiui dovanos žmones suartina, suteikia malonių akimirkų. Kokie visi buvome draugiški, artimi kalantis pirmiesiems Atgimimo daigams. Kokie buvo jausmai! Kaimo žmogus net karves eidavo melžti nešinas lietuviška vėliavėle. O dabar? Tik dovanos gali bent šiek tiek padėtį pataisyti.

Tekstas apie dovanas, prašosi šviesių istorijų. Parinkau kelias.

Pažįstamas garbaus amžiaus dailininkas pradėjo draugauti su jaunesne mergina. Ji buvo menotyrininkė, tad bendrų pokalbių temų tarp jų, be abejo, daug, tačiau amžiaus skirtumas – per keturiasdešimt metų. Jis pirko jai dovanas. Ir ne tik per Kalėdas ar Naujuosius, bet ir kitomis progomis ar net visai be jų.

Bent aš vyrams, turintiems jaunas drauges, norėčiau patarti būti budriems, jei šiuos susitikimus skiria prekybos centruose. O kai vyras vedė jaunutę merginą, žmona ištekėjo už jos tėvo, tapdama savo vyrui uošve ir taip atkeršydama.
Bet nenuklysiu, grįžtu prie to dailininko. Net man, o aš labai normaliai žiūriu į tai, kad moteris gali būti net ir gerokai jaunesnė už vyrą, toks per keturiasdešimt metų amžiaus skirtumas pasirodė kiek didokas. Tai pastebėjo ir kiti, o girdėdamas įvairiausias kalbas, kad toji menotyrininkė su dailininku bendrauja dėl jo turtų, dailininkas kartą man prasitarė, jog jis ištyręs, ar ji su juo draugauja dėl turtų, ar iš meilės.

Kartą, žingsniuojant gatve, jis netikėtai žengė į gatvę prieš pat važiuojančią mašiną. Aišku, pasakojo jis, buvo apgalvojęs iškart užšokti vėl ant šaligatvio. Bet pačiam nereikėjo, jaunoji jo žmona tvirtai sugriebė jį už rankos ir patraukė atgal ant šaligatvio. Dailininkas pasakojo, jog jam tai buvusi didžiausia dovana.

Dovanos atskleidžia žmogaus sielą. Rūpestis siela reiškia būdraujančią vaizduotę, nes visada tenka įsivaizduoti kelią, kurio nėra. Sielos gelbėtojai yra vaizduotė ir jausmai. Sako, patartina turėti užrašų sąsiuvinius, skirtus žmonėms, vietoms, drabužiams, orui, nuotaikoms, jausmams. Radęs ką nors, kas patinka, įrašyti į vieną iš šių sąsiuvinių.

Tarp rašytojų, tyrinėjančių sielos užkabarius, vyrauja dvi nuomonės. Pavyzdžiui, Johnas Irvingas teigia, kad literatūra apie žmogaus jausmus būtų neapsakomai nuobodi, jei visi rašytų tik apie tai, ką žino. Ernestas Hemingvėjus manė priešingai – anot jo, rašyti galima tik apie tai, ką jauti.

Dievas kelis mėnesius lydėjo suvargusį žmogelį, norėdamas su juo šnektelėti apie sielą. Bandė jį prakalbinti, bet nepavyko – žmogelio rūpestis buvo kaip parduoti tėvų sklypą.

Didelis malonumas, kai gavęs dovaną pasako: „Ačiū, nesitikėjau, maniau, kad mane pamiršote.“ „Kada tikros Kalėdos?“ – paklausė bičiulis. Pamąsčiau ir nusprendžiau: „Kai Lietuva tampa brangi.“

Kalėdinių dovanų idėjos: tavo priešui – atleidimas, tavo oponentui – tolerancija, tavo draugui – tavo širdis, tavo klientui – paslaugos, visiems – geraširdingumas. Nes kas neturi Kalėdų savo širdyje, neras jų ir po Kalėdų eglute.

Bent man miela, kai vyresnieji papasakoja apie jų laikų Kalėdas. Apie tikrą eglutę, apie riešutus, riestainius ir kitus gardumynus kuriuos naktį, kai tėvai nematydavo, valgydavo, apie Kūčias, kai namuose gamindavo dvylika patiekalų.
Kalėdų ir Naujųjų metų laukimas yra puiki proga pasveikinti savo bičiules ar bičiulius. Mano galva, įdomi dovana būtų kokoso riešutas ar vardinė pakaba drabužiams. Gali būti ir praktiškos dovanos, prie kurių priskirčiau tauriuosius gėrimus. Tiesa, jei jau maliesi po parduotuves, nusipirk ką nors ir sau. Dėl visa ko, jeigu niekas nieko tau nedovanos. Bet tikėk – šito neturėtų būti.

O baigsiu tekstą patarimu turtingiesiems, kurie gaili pinigų dovanoms. Žinokite, kad mirti turtingam yra negarbinga.

Į viršų