facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Rudeniui einant vis tikryn dažniau pamąstome apie savo gyvenimą. Būtent šiuo metu mums ima atrodyti, kad gyvename ne taip. O juk visi plaukiame į savo paskutinį uostą – Porto Fino ir nežinia kiek kelio iki jo likę. Pamąstymai apie mirtį visus metus būna primiršti ir tik šiomis dienomis jie atgyja.

Lapkritis prasidėjo žvakių įsižiebimu visoje Lietuvoje, tarsi dar kartą stotume į Europos Sąjungą. Įsižiebė didžiuliai mirusiųjų miestai. Kapinės yra gerai. Ten niekada nebūsi aukštesnis, teisingesnis, gražesnis. Kartą girdėjau aiškinimą, kad kol nors vienas žmogus meldžiasi ir prisimena tą, kuris jau baigė savo žemišką kelionę, šiam nieko blogo negali atsitikti. Labai norėtųsi, kad kiekviename mūsų būtų mažytės kapinės, kuriose ilsėtųsi tie, kuriuos mylėjome.

Anksčiau kino teatruose ar kur kitur degdavo užrašas „Išėjimas“. Galvojau gal kuomet užsidegs toks pat užrašas, nurodantis išėjimą iš šio pasaulio. Neatsirado, net aplamai užrašų apie išėjimą veik niekur nebeliko. Kartais net norisi palikti pasaulį, kuriame viskas vyksta pakopomis – pradžioje pristatoma degalinių, vėliau prisisteigia odontologijos kabinetų, o dabar ėmė daugėti psichologų. Ir tai vadinama vyksmu gėrėjimo linkme.

Ir štai tokiu metu iš kažkurio kampo išlenda žodis „krizė“. Jau veik dešimtmetis kai šis žodis buvo primirštas. O atsiverskime 2008-2009 spaudą ar atsisukime to meto internetinius puslapius, žodis „krizė“ tuomet buvo vienas populiariausių. K raide prasideda daug populiarių žodžių, pavyzdžiui, „krepšinis“, „knyga“, „koncertas“, „kinas“, „kelionė“, „karnavalas“, pagaliau – „kultūra“, bet tuo laiku dažniausiai skambėjo „krizė“. „Google“ skelbė, kad per mėnesį žodžiui „krizė“ buvo 784 000 užklausos, o „klestėjimui“ – 18 700.

Sako, vaikams šis žodis labai patinka, nes jis savotiškai ir įdomiai skamba. O ir pats žodis nėra kažkoks negražus ar bylojantis kažką pikta – graikų kalba (Krisis) jis reiškia: a) lūžį, b) posūkio vietą, c) sprendimą, bet mes jo bijome kaip nelabojo. Mums krizė tai ko nors trūkumas. O trūkumas visad yra blogai.

Anuomet, prieš dešimtmetį, visi svarstė – pavyks ar nepavyks išbristi iš krizės. Optimistai sakė, jog pavyks – kaip kitaip. Krizės sprendimų scenarijų yra įvairiausių, bet pats optimistiškiausias – atskris ufonautai ir išgelbės.

„Antikrizinį“ planą galime susikurti ir patys. Pavyzdžiui, nebeišgerti butelio ar nesurūkyti pakelio cigarečių. Sutaupysime 20 ar net 40 eurų (priklausomai – kas kokį gėrimą geriame ir kokias cigaretes rūkome). Dar nauda – rytą neskaudės galvos, netroškins, jausimės žvalūs. Krizė – gyvenimo pamokos, už kurias, šiaip jau, reikėtų daug mokėti, o krizės metu jas gauni dykai. Krizėje pasireiškia protingieji, kitu atveju jiems sunkiau būtų atsiskleisti. Sako, jei krizės nebūtų, ją tektų išgalvoti. Įtariama, kad visokiausi bankininkai ar ant pinigų maišų sėdintys tai ir daro.
     
Žmonės į krizes reaguoja daugiau mažiau vienodai, tik elgiasi skirtingai. Pradžioje būna šokas, vėliau imama pykti ir ieškoti kaltų, o po to susitaikoma. Tiesa, vieni įstringa gedėjimo stadijoje ir neieško išeičių, kiti greit randa naują darbą, naują kelią ir lengviau išgyvens šį sunkų periodą.

Kaip atpažinti krizės atėjimą? Manyčiau, kad ir iš mobiliųjų telefonų. Jeigu kuo arčiau savęs jį laikome, iš rankų nepaleidžiame – krizė artėja. Įtampa, skambučio laukimas, negirdėsime, neatsiliepsime – pražūsime. Atsiliepsime – būsime išgelbėti, mums praneš džiugią naujieną. Nieko nestokojantys Vakarų pasaulio žmonės savo mobiliuosius kažkur nukišę neskuba, tingi atsiliepti.

Kodėl atsiranda krizės? Atsiranda iš mūsų egoizmo, kai pradedame pernelyg daug vartoti. Visa gamta, išskyrus žmogų, suvartoja tiktai tiek, kiek būtina egzistavimui palaikyti. Tam, kad pasaulyje būtų pusiausvyra, mes turime sėkmę ir nesėkmę, juodą ir baltą, teigiamą ir neigiamą, minus ir plius. Be žmogaus ego, visos gamtos jėgos išlaiko pusiausvyrą, sudarydamos vieną bendrą sistemą ir tik žmogus trukdo jų harmoniją. Gamtoje viskas tarpusavyje susiję ir siekia išlaikyti tą pusiausvyrą, tiek vidinę, tiek ir su aplinka. Vidiniams ryšiams suirus, viskas ima žlugti.

Atrodo, gerai čia apie pusiausvyrą suskėliau, ironija verčia krizėje ieškoti ko nors linksma. Pavyzdžiui, turime du mobiliuosius telefonus. Na, gerai, tai dar suprantu – vieno numeris duotas reikalingiems žmonėms, kitas – prašalaičiams. Bet trijų kambarių bute – keturi televizoriai (ketvirtas virtuvėje) ir visi įjungti. Gyvena trys žmonės. Kiek elektros sutaupytume turėdami tik vieną televizorių ir nedebilėtume. Žmonės taptų artimesni šalimais žiūrėti vieną laidą susėdę. O du šaldytuvai? Tikrai pakaktų vieno ir tuštesnio. Atveri šaldytuvo dureles po šeštos vakaro, o ten tuščia ir eini miegoti nevalgęs. Tik į sveikatą.

Pamenu, per prieš dešimtmetį buvusią krizę vienos firmos vadybininkas skundėsi, jog nesukrapšto 5 tūkst. litų (tuomet dar tie pinigai buvo) jubiliejui muzikantus užsakyti. Anokia čia bėda. Kas praradote? Neskoningo popso kratinį? Tokiems muzikantams nė cento negalima skirti, kad jie pagaliau išnyktų iš mūsų padangės ir nebegadintų klausos bei skonio.

Sovietmečiu krizės niekas nežinojo, nes ji buvo amžina. Kai nežinai, kas yra gerbūvis, ir visą laiką gyveni krizėje, gali pradėti atrodyti, jog taip ir turi būti. O kad žmonės neliūdėtų ir nieko nežinotų apie krizę, radijas ir TV transliuodavo koncertus vienu ir tuo pačiu pavadinimu „Dainos, šokiai, estrada“. Kas bus dainuojama, kas šokama, kas gros ir kokius kūrinius, niekas nenurodydavo, tiesiog toks koncerto pavadinimas, o ką jau ten išgirsi, tą ir išgirsi. Nejau tai svarbu? Niekam tuomet nekilo galvon mintis pavadinti koncerto „Duokim garo!“, o ir vargu ar tokį pavadinimą cenzoriai būtų patvirtinę.

Be šių koncertų dar populiarus būdavo „Sveikinimų koncertas“ ir koncertas „Linkime pasveikti“. Pastarasis skirtas, kaip ir supratote, ligoniams. O sveikinimų koncertai tebesitęsia iki šių dienų. Mano galva, sveikinimų koncertas pats pozityviausias reiškinys. Lieka patenkinti tie, kuriuos sveikina, tie, kurie sveikina, ir patys atlikėjai (Kučinskas, Šiškauskas, Kazlauskai, o juo labiau žentai...), kad būtent jų žmonės dar vis nori klausytis. Anuomet, tiesa, dainuodavo Paltinienė su Ivanausku ir Ščiukaitė su Tallat-Kelpšaite, na, dar dainininkas, apie kurį pasakota, kad Lietuvoje nebuvo miesto ar miestelio, nuo kurio kultūros namų ar lauko estrados jis nebūtų nuvirtęs. Tiesa, pats dainininkas per televizines pokalbių laidas ne kartą tvirtino, kad niekad to nėra buvę.

Kad būtų sudainuotas koks Vakarų pasaulio kūrinys, reikėdavo išmonės, tad štai „The Beatles“ daina „Ledi Madona“ buvo apibūdinama kaip socialinio pobūdžio kūrinys, pasakojantis apie sunkią dirbančios moters dalį Vakarų pasaulyje.
Ansambliams buvo nurodoma, kiek procentų programoje turi būti tarybinių autorių kūrinių, kiek lietuvių, kiek soc. lagerio ir kiek Vakarų (šių berods 2 ar 3 proc.). Meno komisijos tvirtindavo tik pripažintų kompozitorių kūrinius, dainų tekstus galėjo rašyti tik aprobuoti poetai, o dainininkai irgi komisijų išklausyti. Ano meto muzikos gerbėjai šiandien pamurma, kad dainuoja bet kas. Kartais ir aš apie tai pamąstau ir laukiu, kada pradės dainuoti Gražulio Birutė, nors gal jau ir pradėjo, nes visų estrados naujienų nežinau.

Ar mūsų laukia dar viena krizė? Išmintingieji, sako, jog laukia. Ir ji užklups mus netikėtai, kai mes nebūsime pasiruošę. Viskas bus kaip su tomis Alytaus padangomis. Tiesa, yra bandančių teigti priešingai – krizės nebus. Anot jų, kai kuriasi gerovės valstybė, jokios krizės nebaisios. Nors kai matau, kas tą gerovės valstybę kuria, atrodo, jog niekam nieko gero nebus.

Krizės labiausiai paliečia vyrus, moteris kažkaip nuo jų išsisuka. Štai moteris įėjusi į santuokų rūmus nuotaikingai šūktelėjo: „Man kaip visada!”

Labiausiai viskam kenkia prisirišimas prie pinigų. Nėra blogai, jei tu kas mėnesį nutari sutaupyti po 100 eurų. Per metus 1 200, o kitais metais tą sumą kažkiek padidini ir t. t. Blogai jei tavo tikslas per mėnesį sutaupyti 10 000 ar 100 000, nors jei turi iš ko... Taip ir gyveni nuo 100 tūkstančių iki 200 tūkstančių. Nors ką aš čia, juk taupymas skatintinas reiškinys, aišku, jei tik turi iš ko.

O kad knygų leidykla „Lengvas būdas“, išleidusi A. Carr knygą „Lengvas būdas mesti rūkyti“ ir, kaip suprantu, skirta, įsteigta tik tokioms knygoms, kaip, pavyzdžiui, „Lengvas būdas tapti turtingu“, „Lengvas būdas susirasti tinkamą sekso partnerį“, „Lengvas būdas pasiekti karjerą“, „Lengvas būdas suliesėti, prisivalgant vakarais“, „Lengvas būdas sužinoti lengvus būdus“ ir pan., leisti, pradžiugintų skaitytojus knyga „Lengvas būdas išvengti krizės“. Deja. Belieka tik žinoti, kad krizės atveju išlošia tie, kurie išlaiko šaltą protą, blaiviai įvertina padėtį ir, svarbiausia, nepamiršta ankstesnių krizių pamokų.

Keista, bet šiomis dienomis visos knygos, kurias skaitau, visi spektakliai ar kino filmai, dailės kūriniai man tarsi kalba apie gyvenimo trapumą.

Jaunimo teatre prancūzų režisierius Erico Lacascade‘o Lietuvos žiūrovui pateikia tėvynainio Jeano Genet pjesę „Balkonas“. Pats Jeano Genet (šiauliečiai gal dar prisimena mūsų teatre režisieriaus S. Varno pastatytas „Kambarines“) buvo nuteistas mirti ir tik katalikiškos krypties rašytojas Paulio Clodelis išprašė pas prezidentą jam malonę. Menininkas išgelbėjo kitą menininką, kuris po to pasauliui padovanojo daug puikių kūrinių, todėl šios mirties nutolinimas pasauliui tapo reikšmingas. Penkias valandas trunkantis spektaklis grąžina žiūrovą į E. Nekrošiaus ilgųjų spektaklių dienas (spektaklio dailininkas jo sūnus Marius Nekrošius) ir pasakoja apie melo pilną pasaulį. Veik visuose savo kūriniuose Genet žiūrovą įveda į veidrodžių menę.   

Prisiminiau pasakojimą apie Miro. Pasakojama, kad jis, prikaustytas prie lovos, jau veik nenulaikydamas rašiklio, vis tiek paprašė paduoti pieštuką ir popieriaus. Ir ėmė piešti. Vien tik linijas. Nieko daugiau, tik linijas, tada paleido popierių ant žemės ir paprašė naujo. Linijos. Viena po kitos. Visą dieną. Kol kažkas paklausė, ką jis piešiąs. Miro atsakė bandąs nupiešti horizontą.

Iš knygų lentynos, aišku, traukiu šiųmetinės Nobelio premijos laureatės Olgos Tobarczuk romaną „Bėgūnai“. Apie ką knyga? Atsakyčiau trumpai – apie bėgimą. Norisi pabėgti nuo savo gyvenimo, nuo savo minčių, bet ar pabėgsi. Tad šio teksto pabaigai, manau, labiausiai tiks citata iš šios knygos: „Gyvenimas? Nieko tokio nematyti, matau linijas, plokštumas, kūnus ir kaip jie keičiasi laikui bėgant. O laikas atrodo lyg elementarus prietaisas smulkiems pokyčiams matuoti, mokyklinė liniuotė su supaprastinta skale – joje viso labo trys padalos: buvo, yra ir bus.“

Krizės laukimas man panašus į Godo laukimą S. Beketo pjesėje „Belaukiant Godo“. Lauki lauki, bet niekas nepasirodo.
Kada ima atrodyti, jog artinasi krizė? Girdėjau, jog kai pasineri depresijon. Skaičiau, kad depresija būna klasikinė ir sezoninė. Klasikinė žinoma nuo seno, o sezoninė – nuo XX a. pabaigos. Nors kažkokių didesnių skirtumų tarp šių depresijų bent aš nematau, nes abiem būdinga prislėgta nuotaika, jėgų, energijos praradimas, nepasitenkinimas savimi, niekas nebedžiugina ir net, pašėlimas, mažėja seksualinis potraukis. Gal tik gera žinia, kad rudens depresijos kamuojami žmonės žudosi rečiau nei klasikinės. Bet jie dažniau įninka į įvairias priklausomybes: ima vartoti alkoholį, narkotines, psichotropines medžiagas.

Bandysiu perteikti, ką apie rudeninę depresiją sako gydytojai psichologai. Pasirodo, ji atsiranda dėl šviesos stygiaus. Žmogaus smegenyse pakinta cheminių medžiagų – serotonino ir melatonino, kurių gamybai įtakos turi saulės šviesa, pusiausvyra. Serotoninas gerina nuotaiką, didina aktyvumą, o melatoninas – priešingai, sukelia mieguistumą, apatiją. Melatoninas gaminasi tamsiu paros metu. Rudenį, žiemą, kai dienos trumpos, daug tamsos, melatonino gaminasi daugiau, o serotoninas gaminasi šviesoje. Tai va. Depresijos simptomai nėra liūdesys dėl to, kad vyras nenupirko kailinių. Statistika teigia, kad rudens depresija serga apie 3–5 proc. žmonių. Tai nebūtų jau taip blogai, bet apie 50 proc. gyventojų patiria depresinius simptomus.

Ir dar depresiją iššaukia baimė. Baimė padaryti klaidą, baimė priimti svarbius sprendimus, baimė prarasti darbą arba nesuspėti (nesugebėti) atlikti savo pareigų, baimė kurti naujus santykius arba prarasti jau turimus, baimė kalbėti viešai... Baimė dėl planetos išlikimo.

Naujovės turi tarnauti žmogui, o net jos gąsdina. Didžiulė E pasaulio baimė. Baiminamasi daržovių, išaugintų naudojant naujas technologijas, ypač genetiškai modifikuotų šakniavaisių. Panaši panika europiečiams kyla dėl kaučiuko ir plastiko žaislų, pagamintų naudojant minkštinamąsias medžiagas. Tvirtinama, kad mobilieji telefonai pažeidžia smegenis... Baimė tampa viena iš europietiškos kultūros dalių. Beveik kas savaitę kyla panikos bangos apie naujus pavojus sveikatai ir tai tampa neatskiriama šiuolaikinio gyvenimo dalimi.

Didžiulė baimė kausto šiandienos mūsų verslininkus. Kaip susimokėti mokesčius, kaip išgyventi. Tiesa, su verslu lietuviams niekad nebuvo lengva. Net mūsų rašytojai klasikai savo knygų jiems neskyrė. Pirmasis verslininkas – Palangos Juzė. Dar pamenu Benediktą Šešplaukį iš Vaižganto „Pragiedrulių“, kuris stato malūną. Aišku, dar Franką Krukelį. O kur dar baimė, kad artėja šalta žiema ir pagaliau baimė, kad gali būti dar blogiau. Bet grįžtu prie neateinančio Godo ir tikėjimo, jog visos negandos mus prašoks. O svarbiausia, jog gal sulauksime laikų, kai pagaliau gyvensime kaip Švedijoje.  

Į viršų