Bulvare sutiktas bičiulis sukritikavo neseniai publikuotą vieną manąjį tekstą, priekaištaudamas, kodėl aš šaipausi iš feisbuko ir iš jame besiskelbiančių. Atsakiau, jog aš rašiau tik apie tuos, kurie akivaizdžiai per dažnai tai daro. Pavyzdžiui, per dieną net 20 kartų skelbia apie savo veiklą. Ar galima per dieną tiek kartų būti įdomiam, kad sudomintum kitus? Jau dešimčia veiklų sunku kitus sudominti. Gerų geriausiu atveju – dviem. Nors užvis geriausiai – viena. Kaip sakė vienas psichoterapeutas, už pokalbį su žmogumi reikia imti pinigus.   

Bet vienas bičiulio pastebėjimas man patiko. Feisbuke apie save rašančius žmones jis pavadino gyvenančius be užuolaidų. Dangstymo langų užuolaidomis ir aš nemėgstu ir be jų gyvenančius žmones gerbiu. Plauki vakare Amsterdamo kanalais, praplauki laivus, kuriuose gyvenama, matai žmones, vakarieniaujančius, sėdinčius prieš televizorių, skaitančius, moteris, mezgančias, ir tas nesislėpimas, bylojantis apie jų šeimos idilę, tave apglėbia maloniais jausmais ir nepiktu pavydu.

Pastebiu, jog gal sekant Vakarų pasauliu, pas mus žmonių gyvenančių be užuolaidų daugėja. Bet tai šios dienos ir ateities tekstai, o aš apie laikus, kai tik pradėjus vakarėti tuoj užtraukdavome užuolaidas. Neseniai į tuos laikus grąžino du pastebėjimai: Juozo Baltušio dienoraščių 2-oji knyga ir LRT laida „Istorijos detektyvai“, pasakojanti ne apie Vytautą Didįjį, bet sovietmetyje klestėjusį „blatą“. Man gi tą laikotarpį labiausiai primena pjuvenų plokštės stalelis trimis kojomis, kai metėme iš butų tikro medžio stalus, o statėme šį šlamštą.

Septintas ir aštuntas dešimtmečiai. Vienas šalia kito pilki blokiniai daugiabučiai, pro buto langus matai gretimo daugiabučio langus, kiemuose įrengti skalbinių džiovinimo ir kilimų dulkinimo stovai, vaikų žaidimo aikštelės, į kiemą dukart dienoje atvažiuojanti šiukšlių surinkimo mažina... Šalia gyvenamųjų namų standartiniai vaikų darželių ar mokyklų pastatai... Bet anuomet būstas tokiame mikrorajone buvo daugelio gyvenimo svajonė. Dėl jų užsirašinėta į daugybę metų trukdavusias eiles. Pamenu, kaimynai keldamiesi iš miesto centro į pietinį rajoną džiaugėsi – gyvensime šviesiame dideliame bute... Būtent iš to laikmečio man ir įsiminė tas trikojis stalelis.

Užuolaidas ant langų tuomet kabinosi visi, baimindamiesi KGB „akių ir ausų“. Gyvenančius be užuolaidų, tokių buvo vienetai, kaimynai laikė savotiškais ekshibicionistais, nors juos taip nevadino, nes šio žodžio tuomet veik niekas nežinojo.

Prisi¬minkite, jog tuo metu Šiauliuose, o ir visur, reikšmingiausia vieta tokiuose namuose buvo jūsų pačių ar jūsų draugų virtuvė. Ankšta, prastai apšviesta, aklinai uždangstytais langais, užtat šilta ir jauki, kur visi prietemoje suprasdavo norintys gyventi šviesoje ir be užuolaidų, būti savo laikmečio aušrininkais. Čia virdavo aistringos diskusijos, čia, toli nuo viskuo besidominčių ausų, išgirsdavai naujausią politinį anekdotą.

Prisimenu „Amerikos balso“ radijo laidas iš Vašingtono, nors mes, jauni, labiau linkdavome prie radijo imtuvų, kai ateidavo muzikinių laidų iš Liuksemburgo laikas. Girgždesys, traškesiai, ne viską galėdavai girdėti. Tokios sueigos vykdavo – miesto parko dešinėje aukšti trukdymo bokštai apie save primindavo, bet nuo to dar labiau sustiprėdavo noras daugiau išgirsti ir sužinoti.

Juozo Baltušio antrosios dienoraščių knygos tekstas tarsi iš tų pokalbių virtuvėje. Tiesa, suabejoji, ar čia anas Baltušis (pirmoji dienoraščių knyga buvo raudonu viršeliu, dabar – žaliu, tad trečioji, reikia manyti, bus geltonu): „Labai atidžiai dar ir dar kartą žiūrėjau „Sakmės apie Juzą“ rankraštį. „Vagos“ leidyklos darbuotojai dreba dėl kai kurių šitos sakmės vietų, konkrečiai, kur rašau apie išvežimus, vykdytus Lietuvoje 1941 metais. Pasirodo, dabar duoti nurodymai: viską vaizduoti taip, kad išvežimų tarytum nė būti nebuvo, o jeigu ir buvo, tai išvežė tiktai kaltus, niekas nekaltas nenukentėjo. Sunku įsivaizduoti absurdiškesnius teiginius!“ (1978 m. lapkričio 15 d.).

Šiandien gali turėti visko, ko tik širdis geidžia. Užsigeidei pavalgyti austrių arba midijų – prašau, įsigyti dizainerių rūbus – prašau, naujausią „iPhone“ – prašau, naują prabangų automobilį – jokių problemų. Negali pasipuikuoti, jog turi daiktą, kurį retas turi ar net niekas neturi. Aišku, tokį turėjimą apsprendžia pinigai, bet tai kitas klausimas, o aš apie tai, jog tavo turimą daiktą kitas, turėdamas tiek pat pinigų, turėti negalėtų.

Gera būdavo anais laikais, kai daug ko trūkdavo. Niekas kokio deficitinio daikto neturi, o tu turi. Gali prieš kitus pasipuikuoti. Tam deficitiniam daiktui įsigyti nereikėdavo kažkokių didelių pinigų. Reikėdavo tik pažinčių, vadinamojo blato. Senieji rusų komikai anksčiau juokaudavo, sakydami, jog reikia, kad visko būtų, bet kažko trūktų ir žmonės bus laimingi siekdami to trūkstamo. Trūkstamas daiktas – gyvenimo variklis, nes kai viską turi, gyventi nebeįdomu.

Kai su bičiuliu pasidalijau prisiminimais bei pamąstymais, jog pirmuosius susėdusiuosius pokalbiams virtuvėje būtų galima pavadinti disidentais, jis nepritarė, nes, anot jo, pirmieji pokalbiams virtuvėje susėdo prekybininkai – laikmečio, kai parduotuvėse daug ko trūko, elitas. Ir kalbama buvo apie vakuotų žirnelių stiklainius, ikrų dėžutes, kavos pakelius... Vieni su kitais sutardavo, kuris paliks porą kilogramų karšto rūkymo strimelių, o kuris – madingo audeklo gabalą. Tiesos yra.

Anuomet žmonės buvo atsargūs. Neskubėdavo, nerizikuodavo, apgalvodavo, pasitardavo. Keldamiesi į naują butą svarstydavo, ar pirmiau tą butą aplaistyti, ar šventinti? Šiandienos žmonės trokšta garsių pažinčių, mūsų kartos prestižas – reikalingos pažintys. Šiandien drožiama į furšetus su televizijos žvaigždėmis, misėmis ir manekenėmis, nors nuo to, kad pastovėjai šalia gražuolių, nepagražėji. Anuomet draugus susirasdavai per buvusius klasės ar studijų draugus, automobilių remontininkus... Nemėgstama buvo valkiotis po restoranus, kad atskleidus žiopliams bei barmenams, kas yra kas.

 Prašokome lapkričio 7-ąją. Tyliai, ramiai, niekas ir nebeprisiminė, kokios anksčiau šlovinamos šventės būta. O ir šiaip lapkritis likęs be švenčių. Man labiausiai gaila veik nebešvenčiamos lapkričio 17-osios – Tarptautinės studentų dienos. Nors ką čia Šiauliuose bešvęsi. Gi šios dienos išvakarėse nuplėšdami kalendoriaus lapelį turėtume žinoti, jog tai kovą už laisvę, demokratiją ir savo valstybę žyminti data. 1939 m. tuometėje Čekoslovakijoje studentai surengė mitingą prieš okupaciją ir čekų studento nužudymą.

O kad lapkričio 7-oji išrašyta iš mūsų gyvenimo – džiugu. Jau net šalys, kuriuose dar tebestovi Lenino paminklai, žiūri į viską kiek kitaip. Neseniai lankiausi Gardine ir ten aikštėje stovintį Leniną baltarusiai vadina Betmenu, nes Leninas iškaltas su lietpalčiu.

Dėl kitų lapkričio švenčių, man kiek gaila, kad neįsigali Tarptautinė vyrų diena, kurią siūloma švęsti pirmąjį lapkričio šeštadienį. 1999 m. tai iniciavo buvęs TSRS lyderis Michailas Gorbačiovas, todėl lietuviai gana skeptiškai žiūri į šią šventę. Reikėtų vyrams kažko, kai iš kalendorių išbraukta vasario 23-ioji. O juk Tarptautinė vyrų diena švenčiama visame pasaulyje, nes M. Gorbačiovo pasiūlytą šventę patvirtino Jungtinių Tautų organizacija Vienoje.
Retas pažymėjo ir lapkričio 21-ąją – Pasaulinę televizijos dieną. Leidinyje, kuris skelbia TV programas, norisi šią dieną prisiminti, nes kokia tai televizijos diena, jei jos darbuotojų niekas nesveikina. Diena praeina be gėlių, sveikinimo šūksnių, šampano taurių.

Tiesa, galima rasti pasiteisinimą, jog televizijos žmonės, kaip ir visi žurnalistai, sveikinami gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo dieną, bet Pasaulinės televizijos dienos nederėtų pamiršti, juolab kad ji lapkričio 21-ąją simboliškai sutampa su dar viena švente – Pasauline sveikinimosi diena.

Pastaroji šventė minima nuo 1973 metų. Ją švęsti paskatino du broliai amerikiečiai Maiklas ir Brajenas Makkomak, kovojantys prieš šaltąjį šalių karą. 1973 m. rudenį broliai netyčia susitiko Nebraskoje ir taip apsidžiaugė susitikimu, kad nutarė savo džiaugsmu pasidalyti su kitais. Jie išsiuntė laiškus draugams ir pažįstamiems į visus pasaulio kampelius. Jų siunčiamuose laiškuose nebuvo jokių idėjinių užuominų. Tai buvo tiesiog sveikinimai, linkėjimai ir prašymas perduoti sveikinimus dar bent dešimčiai žmonių. Galiausiai jų idėją palaikė JAV ir kitos valstybės. Taigi lapkričio 21-ąją siūloma išsiųsti kuo daugiau sveikinimų visiems savo draugams ir pažįstamiems.

Bet, aišku, rašau tai jau pavėluotai. O dar šį mėnesį yra Diena be pirkinių, bet šiai dienai nesinori daug dėmesio skirti, nes prekybos centrų nemėgstu vien todėl, kad didžiausia ten besidarbuojančių klaida – orientacija į produktą, o ne į klientą.

Pagyvenusieji dažniau grįžta prie prisiminimų. Kokia diena buvo Šiauliuose lapkričio 23-ioji prieš 50 metų? Ieškau tos dienos miesto laikraščio „Raudonoji vėliava“. Pasirodo, būta sekmadienio ir miesto laikraštis tą dieną nebuvo spausdintas. Ieškau lapkričio 22 d. – šeštadieninio – numerio. Pirmajame puslapyje, netgi pačiame puslapio viršuje, skelbiama, kad rytoj Šiauliuose atsidaro miesto dailininkų kasmetinė paroda, skirta Lenino 100-osioms gimimo metinėms. Dar tame puslapyje pasakojama apie Neaustinių medžiagų fabriko pasiekimus, o skyrelyje „Ištikimi partijos kovotojai“ pasakojama apie Kazį Preikšą, kuris gimęs Verbūnuose, netoliese Šiaulių.

Antrajame puslapyje pasakojama Šiaulių Lenino gatvės istorija. Jokio paminėjimo, kad tai Tilžės gatvė, sovietmečiu pavadinta Lenino vardu. Atrodo, kad visad ji vadinosi Lenino vardu, net kai pastarasis dar gimęs nebuvo.

Trečiasis ir ketvirtasis puslapis daugiau pramoginiai. Čia spausdinamas Jadvygos Gabriūnaitės eilėraštis, naujų knygų rubrikoje pristatomas albumas „Lietuvos fotografija“, skelbiamas teatro ir kino teatrų repertuaras. Dramos teatras rodo M. Karklelio režisuotą V. Rimkevičiaus pjesę „Girių kirtėjai“, kuri būtų aktuali net šiandien su hamletišku šūkiu „Kirsti ar nekirsti?“

Tas senų laikraščių vartymas, prisiminimai, sako, pavadintinas vienu žodžiu „nostalgija“. Nežinau paslaptingesnio žodžio už žodį „nostalgija“. Ilgokas žodis, jau pats iš savęs liūdnokas. Kol jį ištari apninka ilgesys, liūdesys ir visi kiti niūroki jausmai.

Žodynuose jis apibrėžtas paprastai – praeities ilgesys, bet daug kur šis žodis kiek paslaptingiau ir kilniau apibūdinamas – ilgesingas idealizuotas praeities prisiminimas. Graikiškai „nostos“ – grįžti, o antroji žodžio pusė ir pabrėžia tą ilgesį. Nostalgija XIX amžiuje buvo traktuojama kaip liga: niūrastis, verkšlenimai, širdies ritmo sutrikimai. Šiandien, sakoma, nostalgija sukelia teigiamus jausmus, tačiau to slogučio likę. Jautiesi prastai, o gyventi norisi. Bet nesutikčiau su tais, kurie sako, kad nostalgija verčia kabintis kilpą ant kaklo. Bent man žodis „nostalgija“ primena vaišes, pobūvį, kai dar ne viskas suvalgyta ir išgerta, bet svečiai jau skirstosi namo.

Jei nostalgija būtų raidės pavadinimas, ji rastųsi viduryje tarp alfos ir omegos. Sakyčiau, tai – epsilon. Nors, anot Jurgio Kunčino, kuris visą vieną savo tekstų skyrė raidei epsilon, ji arčiau omegos, o ne alfos. Jei reikėtų „nostalgiją“ lyginti su ženklu, sakyčiau, jog šis žodis tapatus ženklui „begalybė“ – irgi ilgokas, kur sujungtos dvi ištysusios „o“ raidės, du ovalai.

O gražiausias tekstas, kurį norėčiau pacituoti rašant apie nostalgiją, tai žodžiai iš Julijaus Slovackio „Laiškų motinai“: „Norėčiau kada nors, saulei leidžiantis, nuvažiuoti su Tavim, mieloji mano, prie to namo, to geltono, medinio; to, prie kurio auga šermukšnis karoliais papuoštomis šakomis; nors ten jau nieko iš tų laikų neliko.“

Manyčiau, gan svarbu ar nostalgiją kelia vietos, ar daiktai. Lapkričio mėnesį, stovint prie artimųjų kapų, nostalgija dar tvirčiau mus apglėbia. Nelengva išmokti mirti, nelengva susitaikyti, jai atėjus, ir nelengva paversti ją meilės dovana, kaip siūlo beveik visos religijos. Prieš mirtį niekas nesako: „Dėkoju, Viešpatie, kad mane sukūrei.“

Mirtis mums asocijuojasi su pabaiga, tik kyla vienas vienintelis klausimas, į kurį žmonės vis dar neranda atsakymo, – kieno pabaiga? Kas iš tikrųjų numiršta? Ar tie, kurių nebėra tarp gyvųjų, ar tie, kurie pasiliko žemėje. Kas nustatė, kad žemė – tai gyvenimas?

Girdėjau, kad mirusiojo vėlė dar keturiasdešimt dienų būna tarp ano ir šio pasaulio. Ji jaučia gyvenimą žemėje, aplinkinį pasaulį, bet negali jo paveikti. Sako, jog veidrodžius uždengia todėl, kad mirusysis, pažvelgęs į veidrodį ir išvydęs savo kūną, nepajustų paniško siaubo.

Neseniai netekau labai artimo žmogaus. Keista, kad artimesnis jis tapo tada, kai jo nebeliko. Tiesa, prieš mirtį tik ypač taurios sielos žmogus, kaip kažkuris senovės filosofas, gali ištarti: „Už ką labiausiai dėkoju, tai yra žmonės, kuriuos sutikau.“

Štai kokius pasvarstymus sukelia ano meto užsidangstymas užuolaidomis ir noras jas praskleisti ar visiškai atidengti. Daug ko iš sovietmečio nelikę, gal išnyks ir iš mūsų prisiminimų? Tik keista, kad buvo ginčijama ar galima į mokyklų programą įtraukti A. Škėmos „Baltą drobulę“, nes pagrindinis herojus destruktyvus. Čia tik norisi pasidžiaugti, kad kažkas taikliai pajuokavo, girdi, sovietmečio idėjinis suvokimas gali būti gajus, pirmiausia dėl to, kad yra visiškai nesuvokiamas.

  

Į viršų