facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Sovietmečiu buvo toks traukinys pavadinimu „Žuvėdra“, kuris jungė Minską su Talinu. Pradėdamas keliones nuo sostinių Minsko ar Talino, jis prasukdavo ir pro kitas dvi broliškų respublikų sostines Vilnių bei Rygą ir, aišku, stodavo Šiauliuose. Kartą vykstant iš Vilniaus į Šiaulius teko į Rygą iš Minsko vykstantis kaimynas, prisidėjęs pilną lagaminėlį iškarpų iš laikraščių ir žurnalų apie NSO. Jo nuomone, jau tokia tekstų gausa ir toks dėmesys yra pakankamas įrodymas, kad neatpažįstami skraidantys objektai ir su jais atskrendantys ateiviai egzistuoja.

Neseniai Vilniuje šiuolaikinio meno centre MO atidaryta paroda „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. Joje yra skyrius, primenantis, kas anuomet buvo kalbama ir rašoma apie tuos neatpažįstamus objektus ir ateivius.

Šiandien tekstai apie atskridusius NSO primiršti, be to, taip pat primiršti tekstai apie pasaulio pabaigą, tačiau niekaip nuo scenos nenužengia ekstrasensai, chiromantai, būrėjai, magai, ezoterikai, aurų nustatinėtojai, karmų lopytojai, okultizmo skleidėjai ir visi panašaus plauko veikėjai.

Ypač rudenį jie atgyja. Tamsus metas jiems parankus. Aš visus juos vadinu ufonautais, nes, mano galva, jie anuomet atskrido su tais NSO, čia užaugo, subujojo ir ėmėsi veiklos. Apsistojo jie net Šiaulių universitete ir čia buvo pradėti dėstyti ezoteriniai mokslai, dėl ko įsižeidė bei supyko mokslų deivė Minerva ir nustojo globoti universitetą. Pasekmes regime. Nors šiaip jau sakoma, kad ekstrasensai – patys padoriausi žmonės, nes jie niekada nesinaudoja savo gabumais, kad laimėtų loterijose. Bet tik tiek gero ir tegalima apie juos pasakyti.

Pranašai išeina, pasaulis lieka. Mirė pasaulio pabaigų pranašas Haroldas Campingas, tokią pabaigą žadėjęs jau 1994 metais. Vėliau pranašas baugino, kad visuotinio teismo diena ateis 2011 metų gegužę. Dar vėliau sakė suklydęs ir paskelbė naują datą – 2011 metų spalį. Tų prognozių vedini daug jo į pasaulio pabaigą įtikėjusių pardavė savo nuosavybę ir pinigus išleido iki išpranašauto patekimo į dangų. Tiesa, po 2011-ųjų pranašysčių nesėkmės Campingas kiek aprimo ir 2012 pasaulio pabaigos, nei kiti jo kolegos, nebepranašavo.

Campingas mirė, tačiau į jo vietą stoja nauji pranašai. Tad skaitant apie pasaulio pabaigas, iš pačių artimiausių užtikau pranašaujamą 2020 metais. Šią pabaigą pranašauja Jeane Dixon, kuri buvo išpranašavusi JAV prezidento Johno Kenedy žūtį. Bet tik tas jos spėjimas ir buvo teisingas, kiti – nelabai. Ji pranašavo, kad 1958 metais prasidės III pasaulinis karas, o rusai pirmieji išsilaipins Mėnulyje. Taip pat anksčiau ši aiškiaregė turėjo kitą pasaulio pabaigos datą – 1962 metus.
Kalbant apie pasaulio pabaigą visgi labiausiai dera vadovautis senaisiais pranašais, kad ir Mikalda, knygos „Mikaldos, Sabijos karalienės, pranašystės“ autore. Mūsų seneliai tą knygą leido iš rankų į rankas. Sako, ji buvo antroji po maldaknygės.

„Baisaus teismo diena ateis po didžiųjų atmainų. Praėjus dviem tūkstančiams metų po Mesijo nukryžiavimo, ateis vienas karalius iš Saulėlydžio, arba Vakarų šalies, užkariaus visas šventas vietas ir atvers pagonis į tikrą tikėjimą. Tada žmonės didelėje prabangoje gyvendami vėl taps blogi, darys piktus darbus ir tikės netikrais pranašais“, – rašo Mikalda.
Atkreipkite dėmesį – „praėjus dviem tūkstančiams metų po mesijo nukryžiavimo“. Kadangi Mesijas nukryžiuotas būdamas 33 metų, tai nesunku paskaičiuoti – 2033.

Bent man labiau patinka ne pranašautojai, bet fantastai. Jau dešimtmetis, kai miręs „2001-ųjų kosminės odisėjos“ autorius, Britų imperijos riteris, JAV fantastų organizacijos didysis meistras, rašytojas, kūrėjas mokslininkas ir didis pranašas Artūras Klarkas.

2000-ųjų gruodžio 31-ąją jis pateikė XXI a. pranašysčių sąrašą, kuris atrodo štai taip: 2009 m. vienoje iš trečiojo pasaulio šalių sprogs bomba, paskui Jungtinės Tautos priims sprendimą sunaikinti branduolinio ginklo atsargas, 2010 m. bus išplėtota visuotinio elektroninio sekimo sistema, kurios tikslas – įveikti nusikalstamumą, bus sukurti nešiojamieji kvantiniai generatoriai, galintys išgauti energiją tiesiog iš vakuumo, 2012 m. atsiras reguliarūs kosminių lėktuvų reisai, 2014 m. orbitoje bus atidaryti kosminiai viešbučiai, 2015 m. bus išmokta išgauti auksą iš kitų metalų, triumfuos alchemija, 2016 m. bus įvesta bendra tarptautinė valiuta, 2020 m. dirbtinis intelektas prilygs žmogiškajam, Žemėje vienu metu egzistuos dvi proto formos, bet viena iš jų tobulės greičiau, 2021 m. žmonės išsilaipins Marse, 2023 m. bus klonuoti dinozaurai, mažieji bus laikomi kaip naminiai gyvūnai, 2025 m. bus atrasta jutimo organų veiklos sistema, išradimas leis pakeisti akis, nosį ir odą funkcionalesniais dirbtiniais organais, 2036 m. Kinija pralenks JAV pagal bendrąjį vidaus produktą, 2040 m. bus išmokta kurti visų medžiagų ir daiktų molekulių pakaitalus: iš gatvės purvo bus galima gaminti maisto produktus, drabužius, deimantus, pramonė ir žemės ūkis taps nereikalingi, žmonija atsidės menams, lavinimuisi ir pramogoms, 2045 m. bus sukurtas vadinamojo uždaro ciklo būstas, galintis visiškai apsirūpinti energijos ištekliais ir perdirbti atliekas, 2050 m. bus pradėta masiškai taikyti krionizacija – užšaldymas, kuriam ryšis vis daugiau žmonių, norinčių priartėti prie nemirtingumo ir savo akimis pamatyti ateitį, 2051 m. Mėnulyje bus pradėtos kurti gyvenvietės pensininkams, kuriems gydytojai patars gyventi nedidelės gravitacijos sąlygomis, 2090 m. prasidės ledynmetis, žmonija ims intensyviai deginti kurą, kad sukurtų šiltnamio efektą, 2095 m. bus sukurti aparatai, judantys šviesai artimu greičiu.

Jei Mikalda tiesiai šviesiai pranašauja pasaulio pabaigą, tai Artūras Klarkas – amžinas optimistas.

Vieni pranašai aiškina, jog gamta taps itin palanki žmogui: nebus jokių audrų, didesnių šalčių ar karščių, o ką jau ten bekalbėti apie žemės drebėjimus, potvynius ir t. t., kita dalis gi teigia, kad vyks kur kas daugiau stichinių nelaimių negu įprastai.

Dėl katastrofų, tai yra, laivų, lėktuvų, traukinių bei atominių ar cheminių sprogimų ir pan., pranašai irgi vienas kitam prieštarauja: vieni prognozuoja ramius laikus, o kiti mini būsiant begalę tragedijų. Įsivaizduoju, kad astrologai žiūri į lubas ir svarsto, kokį horoskopą sugalvojus.

Pastebėjau, jog pranašai labiausiai reikalingi turčiams ir vargšams, vidurinioji klasė apsieina be jų. Nors išimčių būna. Net keista, kad, atrodo, šiaip jau protingai mąstantys kai kurie mano bičiuliai dieną pradeda nuo horoskopų, priglunda prie televizoriaus ekrano vykstant laidoms su ekstrasensais. Žiū, džiūgauja jie – išsipildė. Ir kas čia nuostabaus, juk turi kažkas vienaip ar kitaip įvykti. Anot linksmojo kareivio Šveiko, „dar nėra taip buvę, kad kaip nors nebūtų“.

Skaičiau, kad Lenkijoje praėjusiais metais už ezoterines paslaugas buvo surinkta 1,90 milijardo zlotų (apie pusė milijardo eurų). Įdomu, kiek Lietuvoje?

Tie, kurie netiki pranašystėmis, Zodiako ženklų prognozėmis, dar skeptiškiau turėtų vertinti savaitės dienų horoskopus. O sako, kad žmogaus charakteris priklauso ir nuo to, kurią savaitės dieną jis gimęs. Be to, skaičiau, jog savaitės dienų horoskopai ypač daugiaplaniai. Pirmasis, kaip jau minėjau, – tavo charakteris priklauso nuo to, kurią savaitės dieną gimei. Antrasis – kiekvieną savaitės dieną vis kitaip jausis skirtingomis savaitės dienomis gimę žmonės. Pavyzdžiui, pirmadienį vienaip jausis gimę antradienį, o jau kitaip – į šį pasaulį atėję trečiadienį. Savaitės dienų horoskopų sudarinėtojai tvirtina, kad žmogui geriausia savaitės diena yra ta, kurią jis ir gimęs, pavyzdžiui, pirmadienis ir bus laimingiausias gimusiam pirmadienį.

Kadangi šiandien šeštadienis, tai pakalbėsiu apie šeštadienio žmones. Horoskopai liudija, kad šeštadieniais net ir kitomis savaitės dienomis gimę žmonės jaučiasi labai gerai. Tad ką jau bekalbėti apie gimusius šeštadieniais. Šeštadienio horoskopai visai kitokie nei kitų savaitės dienų, pavyzdžiui, sekmadienio, kuris byloja „Sekmadienis – pasyvi diena“.

Jeigu daugiau dėmesio skirsime šeštadienių horoskopams ir paskaitysime net keletą jų, skirtų tai dienai (jei pasitaikė ką nors blogo pranašaujantis horoskopas, ieškokite gero linkinčio), sužinosime, kad žmonės yra laimingi, tik jie to nežino. Pastebėkite – šeštadienio horoskopuose visada yra daugiau gerų žodžių nei blogų.

Gimusiuosius šeštadieniais veikia Saturnas. Šią dieną pasaulį išvysta filosofai, mokslininkai, mokytojai, rimtai žiūrintys į viską, kas vyksta išoriniame pasaulyje ir aplink juos. Kad ir kuo užsiimtų, jais visada galima pasikliauti, nes ištikus bėdai nelaimėlio niekada neapleis. Šeštadienį gimusieji – žavūs, mandagūs, jiems svarbi graži aplinka, geros manieros. Sako, jog ir juokiasi žmonės daugiausia šeštadieniais. O juk juoktis yra sveika. Liūdnas žmogus dažnai užspeičiamas į kampą savo depresijos. Ji iš jo atima galią veikti, bendrauti, pastebėti detales. Be to, visas savaitgalis priklauso Venerai – meno ir meilės planetai. Gal todėl šeštadieniais užmezgama tiek daug meilės romanų. Net televizijos laidos šeštadieniais linksmesnės ir net rimtieji spaudos leidiniai tą dieną turi pramogoms skirtus puslapius. Štai kokią nors kitą savaitės dieną kokioje nors televizijos pokalbių laidoje, kai susėda prezidento patarėjas, politologas, seimūnas ir dar, išimtiniais atvejais, vienuolis, iškart aišku, kad diskusijos nebus. Bus monologai.

Šeštadieninės televizijos laidos daug žada. Taip ir norisi kartkartėmis žvilgtelėti, ar iš televizoriaus neiškrito kokia nekalta dovanėlė. Šeštadieniais mažiausiai klausinėjama. Nes klausinėti nėra lengvas užsiėmimas. Reikia mokėti teisingai paklausti. Pašnekovas sužeidžiamas, jei klausi neteisingai. Todėl klausimai ir atidedami kitoms savaitės dienoms.

Šeštadienis – tai jau savaitgalis. Šeštadienis skirtas poilsiui. Ir klausinėti, kaip minėta, ir diskutuoti sudėtingomis temomis nuo šią dieną nebevertėtų. Ne vienas gali paklausti „Kodėl kitos savaitės dienos blogos?“

Šito nesakiau. Tik rašau šeštadienį, tai ir giriu šią dieną. Jeigu rašyčiau kokią nors kitą savaitės dieną, ir joje rasčiau daug gero. Jeigu esi laimingas, neužmiršk, kad esama dar laimingesnių. Jeigu esi nelaimingas, neužmiršk, kad esama dar nelaimingesnių. O jeigu tu esi gabus, nereikia jokių horoskopų – tave anksčiau ar vėliau išskirs iš minios.

Prisiminimas apie neseniai mus palikusį režisierių Eimuntą Nekrošių. Esu jau rašęs, bet režisieriui išėjus vėl norisi prisiminti.

Berods 1990 metais į tuomet kylantį ir jau populiarų Vilniaus Jaunimo teatrą pasižiūrėti savo romano „Ilga kaip šimtmečiai diena“ inscenizacijos atvyko rašytojas Č. Aitmatovas. Sutapo, kad pažiūrėti šio teatro spektaklių buvo atvykęs ir garsus amerikiečių dramaturgas A. Mileris.

Po spektaklio teatro fojė abu rašytojai šnekučiuojasi, juos filmuoja televizija, šalia apsivilkęs aptrintu megztuku sukinėjasi spektaklio režisierius E. Nekrošius. Jaunimo teatro fojė prietema, todėl televizijos operatorius, nepažindamas E. Nekrošiaus, įbruka jam į rankas šviestuvą, kad palaikytų ir pašviestų jam filmuojant. E. Nekrošius pildo operatoriaus prašymą – šviečia, o A. Mileris šnekučiuojasi su Č. Aitmatovu. A. Mileris sako: „Tavo romanas – kaip romanas, bet turi būti dėkingas režisieriui, kad jis taip puikiai įkūnijo tavo kūrinį scenoje. Kur tas Nekrošius? Noriu pamatyti tą genijų“. Kai visi susigaudė, kas yra kas, tuoj paėmė iš E. Nekrošiaus tą prožektorių ir garsusis dramaturgas apkabino jaunąjį režisierių.

Netrukus televizijų ekranuose dažniau pradėsime matyti sociologą Vladą Gaidį. Tai reiškia, kad artėja rinkimai. O laikas iki rinkimų – pažadų metas. Iš visų pusių tiek jų girdime, kad net išsigąsti, jog jei visi jie bus išpildyti, mus užgrius nuostabus gyvenimas. Išsigąsti todėl, kad kardinalios permainos nėra gerai. Žmogus gali neatlaikyti staiga jį užgriuvusio gyvenimo gerbūvio.   

Man tie pažadai labai panašūs į vaikų ar giminaičių pažadus, kaip jie globos ir rūpinsis savo senoliais tėvais ar sergančiais giminaičiais, jei tik šie užrašys palikimu jiems savo namą ar butą. Pagaliau ateina diena, kai senoliai prikalbinami. Kas vyksta po to, visi žinome. Mums tokia diena Kitais metais bus spalio 11-oji, kai nebeturėsime savo balso, būsime jį kam nors atidavę ir taip tapsime nebereikalingais.

Po 2008 metų rinkimų sakėme, jog pasimokėme ir 2012 metais klaidų nebedarysime. 2012 m. sakėme, jog 2016 m. tikrai nebesuklysime, dabar, pažvelgę jau į 2016 m. rinkimus vėl galime pasakyti, jog nieko taip ir neišmokome, kaip yra pasakęs garsusis P. Pikaso, pažvelgęs į pirmųjų žmonių piešinius. Ką darysi, populistų visad atsiranda. Jie ir susuka galvas.

Kas bus išrinktas, kuri partija laimės? Renkamės už ką balsuoti. Aišku, balsuosime už tuos, kurie mus mažiausiai apgaus. Bet kaip žinoti, kas jie?      

Bičiuliai sako Chaimui, jog iš patikimų šaltinių girdėję, kad jis metęs gerti. Chaimas atsako, jog gali būti su jais dar atviresnis – nemetė.

Tekstus apie ekstrasensus mėgstu baigti istorija, kaip vienas ekstrasensas gyrėsi galintis žiūrėdamas televizorių užhipnotizuoti tiesiogiai žinias skaitantį pranešėją ir tas ištars jo norimus žodžius. Su daug kuo susiderėjo, sutarė, kokius žodžius pranešėjas turės pasakyti, ir laukia. Tiesioginis eteris, žinios prasidėjo, visi susikaupę, ekstrasensas rankomis mojuoja ir pranešėjas tikrai ima ir ištaria sutartus žodžius. Visi sveikina ekstrasensą, o tas susirenka išloštus pinigus ir išbėga dalytis su pranešėju...

Ir pačiai pabaigai viltingas pamąstymas, jog gal kai atskris į žemę koks skraidantis objektas ir atgabens čia tokių ekstrasensų, kurie galės pasakyti kaip tapti laimingais.

Į viršų