facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

XXI televizijos kanalas rodė kino filmą „Ana Karenina“. Amerikiečių pastatymas. Ėmiau svarstyti, ar tai Tolstojus, ar kažkas amerikietiško pagal Tolstojų. Gal todėl į rankas paėmiau knygą.

Pirmą kartą „Aną Kareniną“ skaičiau būdamas, berods, septyniolikos. Šis Levo Tolstojaus romanas tuomet man paliko didžiulį įspūdį, tiesiog sukrėtė. O štai skaitant jį dabar, tai yra po 50 metų, tokio įspūdžio nebelikę. Apkaltinau racionalų pasaulį, kuris trukdo iš širdies gelmių gilintis į tokius kūrinius. Bet kad po tiek metų dar kartą šį kūrinį perskaičiau nesigailiu. Neatsisakau minties ir toliau skaityti klasikos kūrinius, kuriuos pirmą kartą į rankas buvau paėmęs prieš keletą dešimtmečių.

Kodėl tai pasakoju? O suku prie to, kad norisi apsilankyti ir miestuose bei šalyse, kuriuose keletą dešimtmečių nebūta. Ir vienas tokių miestų – Tbilisis. Gruzija, oi, atsiprašau, Sakartvelas negali netraukti. Jei Lvovą reikia vadinti Lvivu, tačiau patys ukrainiečiai šito nedaro, tai sakartveliečius įžeisi jų šalį pavadinęs Gruzija. Nors girdėjau juos vienas kitą dar pavadinant gruzinais.

Tbilisis verčiamas kaip šilto vandens miestas. Jei Vilnius siejamas su vilku, tai Tbilisis – su sakalu ir fazanu, nes čia V amžiuje medžiojusio karaliaus Vachtango I Gargasalo sakalas pagavo fazaną ir su juo įkrito į karštas versmes. Štai toje vietoje karalius nutarė pastatyti miestą. Nors kita legenda sako, jog tai buvęs ne fazanas, o elnias. Gal dėl kelių miesto atsiradimo legendų Tbilisis liko kontrastų miestu, pavyzdžiui, čia visi keikia rusus, bet su jais apsikabinę geria. Su lietuviais jiems paprasčiau – ir myli, ir geria.

Retas nežino Bertoldo Brechto pjesės „Kaukazo kreidos ratas“ – kūrinio apie meilę ir senovinį kaukazietišką paprotį – išmatuoti meilę kreidos ratu. Toks meilės matavimo būdas, atrastas prieš labai daug metų Kinijoje, yra universalus. Pjesėje meilės sąvoka analizuojama labai plačiai – meilė vaikui, moteriai, tėvynei, planetai. Apie meilę, atsidavimą, gerumą pasakojama ten, kur žaliuojančiuose pievose ganosi didžiulės bandos avių, kur skamba dainos, kur šokama, kur tiesiasi Kaukazo karo kelias. Tenykščiai žmonės moka saugoti tai, ką daugelis mūsų pamirštame – ištikimybę ir pasiaukojimą. „Kaukazo kreidos ratas“ – dar viena gėrio ir blogio kova. Tiesa, užtenka vieno žodžio, kuris nusako „Kaukazo kreidos rato“ idėją – žmogiškumas. Ir paprasta, ir sudėtinga.

Bertoldo Brechto „Kaukazo kreidos ratas“ Tbilisio Šota Rustavelio teatre pastatytas 1975 metais. Stebėjau spektaklį, gerai pamenu, 1983-iaisiais, pirmą kartą lankydamasis Tbilisyje.

Kreidos ratas, kuriuo kultinis Tbilisio teatro režisierius Robertas Sturua ir puikus aktorius Romazas Čchikvadzė, vaidinantis teisėją Azdaką, žemėlapyje apibrėžė Užkaukazę, šiems menininkams buvo ne tik ratas, iš kurio berniuką, kad įrodytų motinystę, stengiasi išplėšti dvi moterys – jį pagimdžiusi ir jį išauginusi. Supratai, kad kalbama apie į dvi dalis plėšomą šalį, apie tai, kaip sunku mažytėms valstybėms esančioms geopolitiškai nepalankioje vietoje. Ir Sakartvelui, ir Lietuvai. Jau tuomet supratau, kad mūsų tautų jungtis – laisvės troškimas.

Žodis „lankiausi“ gal nėra visiškai tinkamas, kai kalbu apie pirmą kelionę į Tbilisį, nes teko ten dirbti. Būsiu atviras, esu sėslus ir gyventi svečioje, kad ir puikioje, šalyje nesinorėtų. Vaikščiodavau Tbilisio, kurį A. Puškinas mielai vadino Tiflisiu, gatvelėmis, o traukė į Lietuvą. Džiaugiausi, kad atsirado norintis ten dirbti žmogus, o aš, pabuvęs ten vos du mėnesius, galėjau grįžti gimtinėn. Bet jei visam gyventi tenai netraukė, tai grįžti kaip turistui magėjo.

Todėl apsidžiaugiau, kai lėktuvo ratai ėmė riedėti Tbilisio oro uosto nusileidimo taku. Tiesa, draugai siūlė prisijungti ir skristi poilsiui į Batumį, bet pasirinkau sostinę. Tiesa, Batumyje, manau, irgi būtų buvę puiku, nes ten viešėję pasakoja puikiai pailsintys ir net geriau nei Turkijoje, iki kurios nuo šio Sakartvelo kurorto vos 18 km.

Tbilisio oro uoste tuoj apspito taksistai siūlantys nuvežti į miesto centrą. Žinojau, jog neverta jų paslaugomis, o dar nepigiomis, naudotis, kai puikiausias susisiekimais autobusais.

Kas pasikeitę per tuos veik keturis, po mano apsilankymo Sakartvelo sostinėje, dešimtmečius? Atsakymas vienareikšmis – daug kas. Ženkliai daugiau pėsčiųjų gatvių, atkurtos anksčiau stovėjusios, bet sovietmečiu sugriautos cerkvės, atnaujintas Pirosmanio muziejus. Dėmesį patraukia pačiame miesto centre įdomios architektūros Teisingumo rūmai vien iš stiklo, tarsi bylojant, jog teisingumas pas juos skaidrus. Tiesa, korupcijos, sako, tikrai mažiau nei prieš du dešimtmečius. O prokuratūros pastatas juodas, labai jau primenantis mūsiškį Vilniuje. Tarp Sakartvelo su Lietuvos panašumų ir tas, kad vienas Sakartvelo laris lygus mūsų litui – už 1 eurą gauni 3,45 lario.


Prabanga tviska 30 aukštų viešbutis „Biltmor“, kurį už 140 mln. eurų pastatė kažkoks arabų šeichas. Viešbutyje – 216 liukso numerių, o viršutiniame aukšte – karališkieji apartamentai. Mieste begalė naujų restoranų ir, be abejo, apsilankyti traukiantis lietuvių baras Lietuvos aikštėje, duris atvėręs praėjusių metų Joninių išvakarėse.

Kiekvienas miestas turi savo keistą restoraną (Šiauliai, pavyzdžiui, „Kišenę“). Tbilisyje tai – kavinė „KGB“. Nors visur gali paskanauti chinkali ir chačapuri. Chinkali – tai paprasčiausi koldūnai, tik jų forma panaši į grybo. Rankomis (Sakartvele veik viskas valgoma imant rankomis) paimi už kotelio ir kandi galvutę, kurios viduje aviena. O chačapuri viduryje esantį kiaušinį reikia spėti dar šiltą išmaišyti, kad į jį galėtum dažyti atsilaužtu lavašo gabalėliu. Su draugu valgėme charčio sriubas, po porciją chinkali ir chačapuri, išgėrėme po dvi taures vyno ir sumokėjome 90 larių, tai yra, apie 26 eurus.

Žmonių bendravimas ir santykis į lietuvius Tbilisyje nuo pirmo mano pabuvojimo nepasikeitęs. Lietuvius jie dar labiau myli, pasiruošę atverti savo namų duris.

Ano lankymosi metu „Biltmor“ viešbučio dar nebuvo, o visi stengėsi apsigyventi „Iverijoje“ ar bent apsilankyti to viešbučio restorane. Su draugais iš Tbilisio ten leidome vakarą. Prie gretimo stalelio įsitaisė keletas tuomet garsaus Tbilisio futbolo klubo „Dinamo“ žaidėjų. Tiesa, jie atėjo ne visi iškart. Keli vėlavo. Nesu regėjęs taip vėluojančių žmonių kaip sakatveliečiai. Kuo aukštesnių pareigų ar turtingesnis, tuo labiau vėluos. Net spektakliai, būna, prasideda vėliau, nes kažkas iš garbingų žiūrovų laiku neatvyksta.

Keli nuo mūsų stalelio, pasirodė, su futbolininkais pažįstami. Mane užkalbino komandos kapitonas. Šalia jo vis sukiojosi mažas storas žmogeliukas. Man paaiškino, jog tai „sponsorius“. Aš tuomet dar nesupratau, ką tai reiškia. Kapitonas paklausinėjo manęs, ką veikiu Tbilisyje, prisiminė, kaip Vilniuje žaidė su „Žalgiriu‘, tik apgailestavo, kad Lietuvoje toks mažas, tiesiog miniatiūrinis stadionas. Pasakiau, jog Vilniuje ant kalno pradedamas statyti naujas, tik vėliau pagalvojau, kad, be Lietuvos, neteko matyti šalies, kur stadionas būtų statomas ant kalno. Net nežinau, ką šiandien apie mūsų stadioną tektų tam kapitonui sakyti. Bet labiausiai nustebau, kad tas sponsorius, kapitono palieptas, sumokėjo ir mano sąskaitą. Tad žodis „sponsorius“ man įsiminė ir nuo tada tuos žmones gerbiu bei bendrauti su jais labai noriu.

Ir dar apie šunis. Praėjo tiek metų, o šunys Tbilisyje tokie pat. Priglunda gatvėje koks prie tavęs. Imi numeti jam kokį kąsnį. Bemat kelios dešimtys šunų šalia tavęs atsiranda. Važiuojant Sakartvelo kalnų keliais sutiksi laisvai klaidžiojančių ir ant kelio gulinčių karvių ar net kiaulių.

Paklausi gatvėje sutiktojo kelio. Tas tuoj teiraujasi, iš kur tu. Atsakai. Paklaustasis apsisuka ir pats lydi tave į norimą vietą. Pakeliui sutinka bičiulį, Paaiškina, iš kur svečias ir kur jį lydi. Tas irgi apsisuka ir prisijungia. Po to sutinka dar vieną draugą, po to dar ir taip tave lydi visas būrys. Visi vienas kitą perrėkdami kažką pasakoja. Palydi tave, kur reikia, padėkoji, visi patenkinti, bet pagalvoji – juk jie kažkur ėjo, kažką turėjo veikti...

Tad ar verta apsilankyti Tbilisyje? Supratote – verta. Ir nėra ko delsti, nes kiekvienais metais Sakartvelo sostinę aplanko 9 mln. turistų, o ateityje, reikia manyti, jų bus dar daugiau.

Kelionės – tai atradimai. Net nuvykęs į miestą, kuriame jau esi buvęs, kažką naujo vis tiek visad atrandi. Pakartotinai pabuvus Tbilisyje iškart kilo mintis nukeliauti į dar kai kurį anksčiau jau lankytą miestą. Pamąsčiau šįkart sukti Vakarų link. Nesiūlau keliones į Italijos miestus, Paryžių, Londoną. Visiems čia viskas aišku. O ar buvote Amsterdame?

Jei paklaustumėte, kodėl verta aplankyti šį miestą, tam yra daug priežasčių ir tai ne tik kanalai ar raudonųjų žibintų kvartalas. Jums įspūdį paliks Nacionalinis muziejus, Naujoji katedra, Karalių rūmai, gotikinė Senoji bažnyčia, Šv. Antano vartai, Rembrandto namas, Van Gogo muziejus, Madam Tiuso muziejus, gėlių turgus ir net blusų turgelis. O kur dar naktinis Amsterdamo gyvenimas.

Pirmą kartą Amsterdame lankiausi labai seniai, kai dar nebuvo pas mus įsiskverbęs bet koks moralinis sugedimas ar kitos blogybės. Tai buvo gal prieš trisdešimt metų. Tuomet man Amsterdamas pasirodė panašus į pragarą.

Bet ilgiau pabuvęs šį miestą pamilau. Sunku apsakyti tą miesto laisvumą, gyventojų atvirumą, kurie nežino, kas yra langų užuolaidos. Tu gali gulėti ant kokio nors paminklo laiptelių ir sėdintys tau negali trukdyti to daryti. Ypač miela šlapintis lauko tualetuose Amsterdamo gatvėse ir tuo pačiu (nes tualetas tave uždengia tik iki pečių) stebėti praeivius. Jie gi tavęs nepastebi, praeina iš mandagumo droviai nuleidę akis, kaip ir dera praeinant pro besišlapinantį žmogų. Kiekvieną pirmą rugpjūčio šeštadienį vyksta visų gerai žinomi Amsterdamo gėjų paradai.

Bet ar viskas Amsterdame galima? Negalima eiti dviračių takais ar ant jų stovėti (tai niekur negalima daryti, o Amsterdame ypač), rūkyti tik specialiose zonose (nuo 2004 m. mieste uždrausta daug kur rūkyti, kai iki tol dūmas buvo plėšiamas bet kur), o žolės rūkyti viešose vietose visiškai negalima. Praėjusio lankymosi metu dažna buvo matyti geriančius aikštėse. Dabar tai jau draudžiama. Panaikintas ir vadinamasis girtas tramvajus, tai yra, po miestą važinėjantis baras.

O jei rimčiau, tai ypač mėgstu Nacionaliniame muziejuje sėdėti prieš Rembranto paveikslą „Nakties sargyba“. Prasėdžiu gal pusvalandį ir gėriuosi. Vienas garsiausių šio dailininko paveikslų „Kapitono Franso Baningo Koko ir leitenanto Vilemo van Roitenbiurgo šaulių kuopos pasirodymas“ apie du šimtus metų kabojo įvairiose salėse ir tik XIX a. jį aptiko dailėtyrininkai. Kadangi figūros buvo pavaizduotos tamsiame fone, jis buvo pavadintas „Nakties sargyba“, šiuo pavadinimu paveikslas įėjo į pasaulio meno lobyną. Ir tik 1947 m. jį restauruojant buvo aptikta, kad paveikslas spėjo apaugti suodžių sluoksniu, kuris iškreipė jo koloritą. Jį nuvalius galutinai paaiškėjo, kad Rembranto pavaizduota scena iš tiesų vyksta dieną. Nuo kapitono Koko krintančio šešėlio padėtis rodo, kad veiksmas vyksta ne vėliau kaip 14 valandą.

Ir Nacionalinis muziejus, ir Van Gogo muziejus duris atvėrė po renovacijos. Į pastarąjį sugrįžo ne tik Van Gogo „Autoportretas“, bet ir „Saulėgrąžos“, „Bulvių valgytojai“ – iš viso 75 kūriniai. Tiesa, nustebau muziejaus pirmajame aukšte eksponuojama kažkokio dailininko paroda. Tokia jau prasta bet tokiame muziejuje. Muziejaus darbuotojai paaiškino, jog jeigu dailininkai gerai susimoka gali čia eksponuotis, nes sunku muziejui be papildomų lėšų išsilaikyti.
Muziejų čia yra visokiausių: vienas iš didžiausių pasaulyje erotikos muziejų ar mikrobų muziejus. Įdomiausia stebėti, kaip mikrobai ėda vienas kitą. Sužinai, kad per vieną bučinį žmogus žmogui perduoda apie 1 milijoną mikrobų.
Jei apie Amsterdamo barus, tai verta apsilankyti bare „Waterhole“, kuriame gyva muzika skamba kas vakarą, o įėjimas simboliškas – 1 euras. Bliuzo mėgėjai kviečiami į bliuzo barą „Maloe Melo“, o džiazo fanatikai – į „Jazz Cafe Alto“. Yra restoranų, kur pateikiamos mažytės porcijos įvairių pasaulio šalių maisto. Taip skanaudamas per vakarą gali apkeliauti vos ne visą pasaulį

Turtuoliams Amsterdame sunku, nes čia nepriimta didžiuotis savo turtais. Auklė ar valytoja čia visur vienodai gerbiama, kaip ir koks vadybininkas ar firmos savininkas. Mažesnes pajamas gaunančiais yra rūpinamasi. Pavyzdžiui, trečiadieniais didžiojoje koncertų salėje vyksta nemokami didžiųjų meno meistrų koncertai. Tad jei savaitgalį koncertą gali pamatyti sumokėjęs nemenkus pinigus, tai trečiadienį tuo pačiu gali gėrėtis ir klausytis nemokamai. Skirtumas tik tas, kad trečiadieniais muzikantai ne su frakais, o džinsuoti, su maikutėmis ar kita paprasčiausia ir patogia apranga. Žodžiu, patogu žiūrovams, patogu ir atlikėjams.

Amsterdamas miega mažai, miesto centras perpildytas turistais, kurie iš visos Europos suvažiuoja čia pasilinksminti ir puikiai praleisti laiką. Rašydamas apie Amsterdamą visad pastebiu, jog daug kas palieka įspūdį, tačiau jeigu vyras sako, jog jam didžiausią įspūdį paliko muziejai ar pasiplaukiojimas laivu kanalais, žinokite, jis meluoja.

Ir baigiant statistiniais duomenimis, kad Amsterdamas 700 tūkst. gyventojų miestas, per metus čia apsilanko 18 mln. turistų, tai yra, dvigubai daugiau nei Tbilisyje.              

    
          

Į viršų