facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Lapkričio išvakarės. Paskutinis rudens mėnuo įveda į Vėlines. Tai ramybės ir susikaupimo mėnuo, kai niekur neskubama, kai gamta suklususi laukia ateinančios žiemos ir speigo, kai su visa šeima lankome mirusiųjų kapus, kai laukiame prasidedant advento. Mėnuo, prasidėjęs Mirusiųjų pagerbimo diena, tarsi skirtas mirusiųjų prisiminimui. Žvarbūs orai, trumpėjančios dienos tam ypač tinkami.

Lapkričio 1-oji – Visų šventųjų diena, 2-oji – Vėlinės. Šventųjų mums nelabai reikia (nusidėjėlių diena būtų populiaresnė), tad ją tiesiog prašokame, netgi išbraukiame, ir lapkričio 1-oji mums – Vėlinės.

Nelengva išmokti mirti, nelengva susitaikyti, jai atėjus, ir nelengva paversti ją meilės dovana, kaip siūlo beveik visos religijos. Prieš mirtį niekas nesako: „Dėkoju, Viešpatie, kad mane sukūrei.“ Mirtis mums asocijuojasi su pabaiga, tik kyla vienas vienintelis klausimas, į kurį žmonės vis dar neranda atsakymo, – kieno pabaiga? Kas nustatė, kad žemė – tai gyvenimas?

Girdėjau, kad mirusiojo vėlė dar keturiasdešimt dienų būna tarp ano ir šio pasaulio. Ji jaučia gyvenimą žemėje, aplinkinį pasaulį, bet negali jo paveikti. Sako, jog veidrodžius uždengia todėl, kad mirusysis, pažvelgęs į veidrodį ir išvydęs savo kūną, nepajustų paniško siaubo.

Nueini į kapines – kiek gražių paminklų. Skulptūros gedinčios, angeliukų žvilgsniai liūdni, spalvos juodos. Kiek dvasingumo. „Kaip jūsų gyvieji turi vienas kitą mylėti, jei net mirusius taip mylite!“ – pasakys ne vienas atklydėlis.
Senieji pranašautojai sako, kad kai miršta žmogus, danguje atsiranda žvaigždė. Mirtis lietuvio gyvenime turi daug sakralumo. Gal todėl net Naujųjų metų išvakarėse lietuviai būtinai nori pamatyti kenčiančią ir mirštančią moterį (turiu galvoje „Traviatą“). Net įvardijame, jog tokios lietuviškos tradicijos, o kai keletą metų Naujųjų išvakarėse „Traviatos“ nerodė, rašėme ir skambinome piktindamiesi – kaip mes be naujametės mirštančios Violetos? Atrodo, niekas daugiau pasaulyje Naujųjų išvakarėse liūdnosios „Traviatos“ nerodo. Manau, jei tokią dieną mums reikėtų rinktis ne pasaulinę klasiką, o ką nors lietuviško, rinktumėmės, be abejo, „Pilėnus“.

Vėlinės iš knygų lentynos paskatina išsitraukti A. Mickevičiaus „Vėlines“. Dažnai iškart atsiverčiu Trečiąją „Vėlinių“ dalį, kur veiksmas prasideda Vilniuje, Aušros Vartų gatvėje, Bazilijonų vienuolyne. Čia kalėjo ir pats Adomas Mickevičius. Rašytojas atkuria1823–1824 metų įvykius, kai, caro valdžios nurodymu, buvo suimta daug Vilniaus universiteto studentų. „Vėlinių“ dramoje susipina realybė ir fantazija. Poetui svarbūs ne tik istoriniai įvykiai, realijos, bet ir įvairios giluminės patirtys. Taip jau yra, kad realybės ir fantazijos jungtys romantikams itin būdingos.

Ir dar viena istorija, kuri man šiam metui, atrodo, ypač tinkama, nustebsite – „Eglė žalčių karalienė“. Ąžuolo, Uosio, Beržo ir Drebulės panteonas. Eglės vaikų virtimas medžiais tarsi byloja apie mirtį, nebūtį, bet drauge ir apie išsivadavimą iš jos.

Knygos apie mirtį nėra malonus skaitalas, bet rašytojai – mirties tyrinėtojai – išskiria kelis priešmirtinius etapus. Pirmasis – žinia apie artėjančią mirtį ir dilema, ar sakyti ligoniui tiesą apie mirtiną ligą. Vis dėlto pirmasis etapas – kai ligonis sužino. Antrasis etapas – ligonio pyktis, įsiūtis, pavydas, pagieža. Kodėl jis? Bet juk iki šiol televizoriaus ekrane stebėdamas mirtį jis pats ramiausiai gurkšnojo alų. Į klausimą „Kodėl aš?“ gali sulaukti atsakymo: „O kodėl ne?“ Trečiasis etapas – derybos. Ligonis bando pasiderėti su Dievu, primindamas jam savo gerąsias savybes, už kurias, jo nuomone, Aukščiausiasis jam turėtų pratęsti gyvenimą. Ir paskutinis etapas – susitaikymas. Dingsta apmaudas, pyktis, depresija. Tai įvyksta, tiesa, tik prieš pat mirtį.

Skaičiau, kaip klinikoje vieną sunkiai sergantį teologą jaunas gydytojas paguodė: „Nebijokite, mes su jumis. Neprivalote kentėti.“ Teologas atsakė: „Jaunuoli, palikite mano iškeliavimą Dievui ir tiesiog dirbkite savo darbą.“
Idealo ilgesys, tobulo grožio paieškos daugelį menininkų įkvėpė geriausiems jų darbams. Iš to radosi ir vienas subtiliausių bei giliausių Luchino Visconti filmų „Mirtis Venecijoje“, ekranizuota pagal to paties pavadinimo Thomo Manno novelę.

Skaičiau, kad italų kino klasikas ne kartą yra minėjęs, kad „Mirties Venecijoje“ sumanymą brandino ilgus metus, tačiau vis atidėdavo į šalį. Norėjo sulaukti brandos, įgauti daugiau patirties ir gyvenimiškos išminties, kad būtų galima imtis galutinių išvadų, kurias užčiuopė glūdint ir T. Mano kūrinyje. Pagrindinis filmo herojus – sunkią krizę išgyvenęs senstantis kompozitorius, atvykęs pailsėti į Venecijos kurortą, pastebi čia apsistojusią lenkų šeimą ir jos sūnų, išsiskiriantį tobulu grožiu. Jį stebėdamas kompozitorius patiria džiaugsmą ir laimę.

O štai literatūrinės Nobelio premijos laureato Josė Saramago romanas „Kai mirtis nusišalina“, prasideda sakiniu „Kitą dieną niekas nemirė“. Romanas kelia esminį filosofinį klausimą – kas būtų, jei vieną gražią dieną nebeliktų mirties? Taip ir nutiko knygoje aprašytoje šalyje – pasipiktinusi žmonių nedėkingumu, pirmąją naujųjų metų dieną mirtis paskelbė neterminuotą streiką ir nuo to laiko niekas nebemirė!

Toks staigus pokytis, be abejonės, pasėjo siaubą ir sumaištį tarp politikų, religinių lyderių, laidotuvių biurų savininkų ir gydytojų, bet žmonės linksminosi ir šoko gatvėse: jie juk pasiekė išsvajotą žmonijos tikslą – amžinąjį gyvenimą. Deja, netrukus iškilo milžiniškų demografinių ir finansinių problemų: daugybė žmonių neteko darbo, ligoninės persipildė nepagydomų ligonių, o pats gyvenimas ėmė nebetekti prasmės. Padėties neišgelbėjo net mafija vadinama verslo grupuotė, organizavusi sunkių ligonių gabenimą į kaimynines šalis.

Tada mirtis prisėdo ant kėdės savo vėsiame kambaryje, nužvelgė į sieną atremtą dalgį ir susimąstė – gal šis eksperimentas vis dėlto buvo klaida?

Teko dalyvauti diskusijoje, kur vienas dalyvių aiškino, kad mirusieji ir laidotuvių procesijos labai gadina gyviesiems nuotaiką, todėl siūlė numirėlius laidoti slaptai. Geriausia būtų, kad artimiesiems laidoti savo mirusiojo visai nereikėtų – pasamdei lydėtojus, kurie viską gražiai atliktų (tokių lydėtojų paslaugas siūlančių firmų bemat atsirastų). Populiarios taptų ir virtualios kapinės. Susiradai kompiuterio ekrane reikiamas kapines, norimą kapą, spustelėjai ties juo „pelę“ ir uždegei žvakelę. Dar girdėjau pasvarstymus, jog kai kuriems iš mūsų tiek ir tetrūksta – nusipirkti amžiną gyvenimą. Tokių atsirastų nemažai. Tuomet negadintų kapinių vaizdo kičiniai sulig medžiais dydžio paminklai. Tada mažuose tėviškės kalneliuose žeme užberti ilsėtųsi tik vargšai.

Gal jau net du dešimtmečiai, kai Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre pastatyta britų dramaturgo Briano Clarko pjesė „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ (rež. J. Vaitkus), pasakojanti apie stiprią, aštraus proto, aistringą moterį bei darbui atsidavusią skulptorę Klerę. Po automobilio avarijos ji lieka iki kaklo suparalyžuota ir visiškai prikaustyta prie lovos. Klerė nenori vien užuojautos kupino gyvenimo ir prašosi, kad jai leistų numirti.

Eutanazijos tema, ryški pjesėje, iki šiol kelia karštas diskusijas įvairiose šalyse, ypač katalikiškose. Profesionalai medikai optimistiškai aiškina, jog gyventi galima ir taip bei vengia nuoširdaus, tiesaus pokalbio su ligone. Spektaklis baigiasi tuo, kad moteris laimi teismą. Ligoninė privalo ją išleisti, tai reiškia – neteikti jai reikalingos pagalbos, leisti numirti. Paskelbus sprendimą visų veiduose matyti pasimetimas. Laimėjo pacientės teisė pasirinkti. Bet niekam nebeaišku, kas svarbiau: ši teisė ar gyvenimas.

Tarp kitko, po spektaklio premjeros pjesės autorius B. Clarkas, lankęsis Vilniuje, prisipažino, jog tai buvo geriausias jo matytas šio kūrinio sceninis atlikimas nuo pat jo sukūrimo 1970-aisiais. O diskusijų metu britų dramaturgas nedvejojo: „Nesvarbu, pritariate ar ne ligonio pasirinkimui, turite gerbti jo valią.“ Tiesa, diskusijų metu nuskambėjo ir kita frazė, jog laisvė yra atsakomybė. Ir dar norėtųsi prisiminti, jog, mano galva, tai vienas geriausių Klerę suvaidinusios Nijolės Narmontaitės vaidmuo (pjesė buvo rašyta pagrindiniam herojui vyrui, tik vėliau autorius pakeitė moterimi).

Dažnai sapnuoju, kad vėluoju lyg į stotį, lyg į oro uostą ar prieplauką ir mano autobusas ar traukinys išvažiavęs, lėktuvas išskridęs, laivas išplaukęs. Galvojau, kad tik vienas tokius sapnus sapnuoju. Su bičiuliais išsikalbėjome. Pasirodo, panašiai sapnuoja ir jie. O vienas net nuramino, girdi, nesikrimsk – visa tauta tai sapnuoja. Tad gal tikrai mes kažkur vėluojame ar net jau pavėlavome?

Dabar, kai skambinu draugams ir klausiu „kur esi?“, turiu galvoje ne „namuose, parduotuvėje, darbe“, o kokioje šalyje esi... Toks greitas gyvenimas! Visi laukiame skambučių, „skaipučių“, el. žinučių.

Prisiminiau vasarą veik prieš 50 metų. Tai buvo laikai, kai tik buvau pradėjęs studijuoti ir į namus grįždavau kartą per mėnesį, dažnai – ir rečiau. Laiškas iš sostinės į Šiaulius keliaudavo dvi dienas... O dabar? Ar tu vasarą prisiminsi parašyti, paskambinti, aplankyti? Šiaip sau, be jokio reikalo. Juk kažkas laukia.

Jau M. Bulgakovas yra sakęs, jog kai žmonės ligi paskutinio siūlo apiplėšti, jie pradeda ieškoti antgamtinių jėgų pagalbos. Kai susiduria legenda su istorija, visada nugali legenda. Sutikti moterį su tuščiu kibiru reiškia... Na, nieko gero tai nereiškia.

Įsivaizduok, atsikėlei rytą ir sugalvojai: viskas, nuo šiol nebeskaitysiu horoskopų, nebesidėsiu magneto į kišenėlę prie širdies, išmesiu visus homeopatinius „vaistus“, nebenaršysiu po internetą, nes pagaliau pradėsiu suvokti, kad mano lankomi puslapiai tušti ir neaktualūs. Bet vėl imi ir perskaitai: „Ciklameno spalvos kojinėmis pasipuošęs Žilvinas Grigaitis traukė ir žavių damų, ir fotoreporterių dėmesį.“

Ką dar lapkričio dienomis traukti iš knygų lentynos? Šiandien kaip niekad populiarūs visokie astrologiniai, dvasinių praktikų ir patarimų leidiniai. Apie būrėjus, alchemikus, žuvėdras ir t. t.

O štai Aleksandro Solženicyno apysaka „Vėžininkų korpusas“ (vertė Marius Norkūnas ir Nida Norkūnienė) yra visiška priešingybė tokių knygų grupei. Lietuvoje ji pasirodė prieš keletą metų – per patį ekonominės krizės piką. Žmonės kariasi, barasi, keikia valdžią, laisvę – visuotinė panika. Atrodo, kad jei neuždirbsi keliais šimtais daugiau, tai išvis neverta gyventi. Be to, geriau pagalvojus, krizė parodo, ant kokių apgailėtinų vertybių yra pastatytas daugelio mūsų gyvenimas. Literatūros kritikai pastebi, jog krizė, kaip vėžys, aprašomas Nobelio premijos laureato ir amžino tremtinio A. Solženicyno apysakoje, leidžia pervertinti vertybes ir patikrinti, kuo žmonės gyvena. Tiesa, „Vėžininkų korpuse“ aprašoma istorija nėra originali.

Aleksandras Solženicynas paprasčiausiai pasakoja apie gyvenimą. Jokių fantastinių kodų, neatrastų lobių, burtų, vampyrų – nieko, kas būdinga šiuolaikinei populiariai literatūrai. Pasakojimas apie vėžininkų gyvenimus. Vėžio graužiami ligoniai jau nesako: „Mirsiu kada nors“ arba „Džiaukimės gyvenimu ir negalvokim apie liūdnus dalykus“. Tiesiog mirštant gražiausias yra gyvenimas. Gyvenimas tampa svarbiausias.

Pabandžiau atsiversti dar vieną knygą. Primirštą Levo Tolstojaus apysaką „Ivano Iljičiaus mirtis“. Kažkaip su didžiuoju klasiku šiandien mažai susiduriame, nes „Karą ir taiką“ retas bando „įveikti“, gal tik „Aną Kareniną“ yra atsiverčiančių.
„Ivano Iljičiaus mirtis“ – vieno gyvenimo ir mirties istorija: teismo valdininkas Ivanas Iljičius Golovinas gyvena padorų ir patogų gyvenimą, kol vieną dieną, savo naujajame bute kabindamas puošnias užuolaidas, slystelėti nuo kopėtėlių ir krisdamas dunksteli šoną: „Mat mirė, o aš štai ne“, – pagalvojo ir pajuto kiekvienas.

Kartą draugas manęs klausė: „Ką darytum sužinojęs, kad gyventi tau likusi valanda?“ Ilgai negalvojau ir trumpai aiškiai atsakiau: „Kuo greičiau prisigerčiau.“ Tuomet jis klausinėjo toliau: „O ką darytum, jei gyventi būtų likusi diena?“ Atsakiau, kad gerčiau visą dieną. Tada dar pratęsė: „O jei savaitė?“ Atsakiau: „Keliaučiau po gražiausias pasaulio vietas ir gerčiau.“

Skaitytojui jau esu pasakojęs, kaip 1922 metais Paryžiaus laikraštis „L’Intransigeant“ sukūrė tokią situaciją: „Amerikiečių mokslininkai skelbia, jog ateina pasaulio pabaiga arba didelę dalį Europos žemyno ištiks katastrofa, tokia staigi, kad mirties neišvengs šimtai milijonų žmonių. Jei ši pranašystė išsipildytų, kaip jūs įsivaizduojate žmonių reakciją nuo tos akimirkos, kai jie tiksliai sužinos apie neišvengiamą katastrofą, iki pačios katastrofos? Ir ką pats darytumėte paskutinę valandą?“

Vieni rinkosi bažnyčią, kiti – miegamąjį, kai kas gražiai pasakojo, jog kops į kalnus, kad pasigėrėtų Alpių vaizdais bei augmenija... O štai Marselis Prustas atsakė taip: „Aš manau, kad jei mums visiems iškiltų pavojus žūti taip, kaip jūs sakote, gyvenimas staiga pasirodytų labai nuostabus. Tik pagalvokite, kiek užmačių, kelionių, meilės intrigų, studijų jis – mūsų gyvenimas – nuo mūsų slepia, dengia mūsų tingumu, kuriuo, būdami įsitikinę ateitimi, be paliovos jas gožiame. Bet jei šis slaptumas amžiams pasidarytų nebeįmanomas, koks gražus vėl taptų gyvenimas! O! Jei tik šį kartą katastrofa aplenks, mes būtinai aplankysime naują Luvro galeriją, pulsime panelei X po kojų, nukeliausime į Indiją... Katastrofa praeina pro šalį, bet mes nedarome to, ką ketinome daryti, nes vėl pasijuntame apgauti normalaus gyvenimo, kuriame troškimus slopina aplaidumas.“

Prisiminiau Meistro žodžius iš Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“: „Jaunystėje norėjau apkeliauti visą žemės rutulį. Matyt, nelemta.“

Bet baigti tekstą, be abejo, norisi kokia nors optimistine gaidele. Pagalvojau, jog ruduo jau baigiasi, tuoj žiema, tuoj Kalėdos, Naujieji metai, o po jų, žiūrėk, greitai ir pavasaris.

Į viršų