facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Gyvasis klasikas Juozas Erlickas prasidedant rudeniui konstatavo: „Naujo rudens pristatymas nenudžiugino, tie patys daugsyk regėti lietūs, įkyrėję šiaurės vakarų vėjai, vis trumpėjančios dienos...“

Kodėl taip – jeigu kas nors susiję su rudeniu – jau ir blogai? Girdėjau sakant, jog net lietus rudenį liūdnas. Tačiau yra ir teigiančių, kad lietus pagyvina rudenį. Norisi būti jų pusėje. Imponuoja žmonės, mėgstantys ne dulksną, kuri tegali įvaryti melancholiją, bet gerą tikrą pliaupimą, kai iš debesies griūte griūva vanduo. Apie tokius neseniai skaičiau. Miela.
Nesiginčysiu ir su tais, kurie nesinešioja skėčių ir sako, kad lietus yra ne tam, kad nuo jo dangstytumeis, o tam, kad sulytum. Tai yra nuostabi Dievo dovana.

Norėčiau išskirti vieną lietaus savybę – jis niekieno, o drauge jis tavo ir mano. Lietus priklauso visiems, jo neprivatizuosi, kaip kokio nors ežero ar kito vandens telkinio.

Vienoje iš televizijos viktorinų buvo klausiama, koks mėnuo metuose ilgiausias. Prisipažinsiu, nebūčiau atsakęs. O pasirodo, kad tai spalis, nes paskutinį šio mėnesio sekmadienį laikrodžio rodykles pasukame vieną valandą atgal ir tuo mėnesį valanda pailginame.

Vasaros ar žiemos laiku gyvename, bet visad populiariausias pasiteisinimas – „Neturiu laiko.“ Visi pasakys, jog mūsų proseneliai turėjo daugiau laiko. Netiesa, mes jo turime lygiai tiek pat: dvidešimt keturias valandas per parą.

O kiek aplink mus laiką taupančių įrengimų, apie kuriuo mūsų proseneliai net nesvajojo. Kiek senelėms reikėjo laiko rankomis į skalbimo lentas betrinant skalbinius, o mums tereikia tik paspausti skalbiamosios mašinos mygtuką. O maisto ruošimas: visos pjaustymo, tarkavimo, sulčių spaudimo priemonės, viryklės, „greitaeigiai“ puodai, mikrobangės. O restoranai (vėl – greito maisto), išsivysčiusi buitinio aptarnavimo sfera.

Kai sakome „Neturime laiko“, ar nesijaučiame laiko vergais? Esame pardavę paskutinę minutę, o reikia tik paaukoti kokiam reikalui laiko ir laiko bus, nes tokia jau aukos esmė – grįžti pasidauginus. O žmonės, neturintys laiko, paprastai nieko neveikia.

Fizikai sako, jog laikas nei bėga, nei teka – jis tiesiog yra. Laikas matuojamas jau 20 tūkstančių metų, tačiau niekas tiksliai negali pasakyti, kas jis toks. Gal teisingiausias Einšteinas, kuris pasakė, jog „laikas yra tai, ką rodo laikrodis“. O rusų seržantas Petrenka pirmasis sujungė laiką ir erdvę kareiviams liepdamas: „Griovį kasite nuo tvoros iki pietų.“

Tas pats Einšteinas savo studentams išdalijo užduotis. „Bet juk čia tokie patys uždaviniai, kuriuos davėte per praėjusį egzaminą?“ – pastebėjo studentai. „Taip, bet atsakymai jau kitokie“, – paaiškino mokslininkas. Ir tuomet supranti (bent kiek), kas yra laikas.

O dėl laiko neturėjimo, tai kažkas yra teisingai pasakęs, jog jo neturėjimas (neradimas) gali uždusinti mūsų santykius su kitais žmonėmis ir užtemdyti mūsų dienas. Laikas, deja, gali tapti ir stabu. Be abejo, jog laikas brangesnis ir už pinigus, bet žmonės moka pinigus, kad smagiai praleistų laiką.

Jaunam regis – visas laikas dar prieš akis. Atrodo, jis gali pasakyti, jog šiandien nieko neveiks, jog viską suspės padaryti vėliau. Garbingesnio amžiaus žmogus bandys jaunėliui paaiškinti, kaip jis klysta, tačiau ar tas klausys?.. Jauni gyvena ne laiku, o dabartimi.

Bet visų blogiausia, kai jauni sako, „užmušinėja“ laiką, nes „neturi jo kur dėti“. Įžeistas laikas turi savybę keršyti. Gal kai mes paprašysime laiko padaryti vieną ar kitą darbą, sužinoti tą ar aną, laikas atsakys, jog mes jį kažkada „užmušėme“.

Net nežinau, kas gražiausiai yra kalbėjęs apie laiką. Gal Marselis Prustas, o gal dar anksčiau antikos išminčiai. Sunkiausia jausti, kad laikas nėra tavo, o maloniausia, kai užčiuopi – tavo.

Laike lipdai save, tad neleisk nieko neveikti, nes tas neveikimas grįš tuštuma – nei gražesnės muzikos, nei prasmingesnės minties. Alberas Kamiu yra pasakęs, jog pradžioje laikas mus neša, po to mes jį turime nešti. Šiandien dažnai bylinėjamasi dėl garbės ir orumo, o reikėtų bylinėtis dėl prarasto laiko.

Pasakysiu, jog kam vis dažniau išsprūsta žodis „uždrausti“, tas nenumaldomai sensta. Tik patek į laiko apsisukimų spąstus ir apie save galėsi pasakyti – „senas“. Ir būtinai noriu priminti T. S. Eliotą, kuris gyvenimą matavo „kavos šaukšteliais“.

Ar pastebėjote, jog jau kitokie rytai? Kitokie ir vakarai. Rudenį eseistų mėgstamiau¬sios temos – vienišiai ir gyvenimu nusivylę žmonės. Bet jeigu tiks¬liau, žmonės nebuvo pasiruošę priimti gyvenimo tokio, koks jis yra. Todėl jis daugeliui tapo ne¬gailestingas, apgaulingas, griau¬nantis iliuzijas ir neskubantis su dovanomis...

O dėl draudimų, tai nesu jų šalininkas, bet bent aš norėčiau, kad gyvenime būtų laikomasi kai kurių taisyklių. Pavyzdžiui, norėčiau, kad mokiniai vilkėtų uniformas ir būtų atskiros mokyklos mergaitėms ir atskiros berniukams.

Jei dar apie laiką, tai astrologai teigia, kad ne tik gimimo metai, mėnuo ar diena gali byloti apie žmogų, bet netgi gimimo valanda. Prieš patekant saulei gimę žmonės būna aktyvūs, pasitikintys savimi, atkakliai siekis tikslų, nori lyderiauti (prieš saulės patekėjimą gimė F. Petrarka, R. Vagneris, caras Petras 1-asis, K. Doilis, V. Vysockis). Gimę saulei tekant – nori būti garsūs (Mao Dzedungas), po saulės patekėjimo – nesunkiai randantys draugų (F. Nyčė, E. Hemingvėjus, M. Monro, Ž. Gabenas), per vidurdienį – išskirtinės asmenybės (V. Leninas, M. Gorbačiovas), po vidurdienio – norintys kuo daugiau visko patirti (G. Galilėjus, L. van Bethovenas, Dž. Lennonas), leidžiantis saulei – vidinio pasaulio žmonės (F. Dostojevskis), po saulėlydžio – vertinantys laisvę (A. Puškinas, V. A. Mocartas, J. Štrausas, R.  Šumanas, Dž.Verdis), prieš vidurnaktį – uždari (A. Čechovas, Č. Dikensas, V. Hugo), po vidurnakčio – besiblaškantys (Mikelandželas, Dž. Baironas, B. Šo).

Ir dar viena šio teksto tema – dainos. Bičiulis sako, jog rudenį reikia dainuoti ir tas niūrus metų laikas taps šviesesnis. 2003 m. žmonijos žodinio ir ne¬materialaus paveldo šedevru buvo pripažinta trijų Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – dainų švenčių tradicija ir simbolika. Estams, pavyzdžiui, muzikologai teigia, di¬džiausia vertybė yra profesionalus aštuoniabalsis (ar keturbalsis, penkiabalsis) dainavimas.

Lietuviams ri¬bų nėra. Mūsų tautietis puikiai gali dainuoti ir vienas, ir duete, ir didžiu¬liame chore. Atrodo, kad dainų šven¬tėse meninis rezul¬tatas mums nėra la¬bai svarbus, o lemia žmonių saviraiškos galia, kylanti iš mū¬sų tradicijos, istori¬jos, papročių. Gal todėl lietuviai folklorinį dainavimą gerbia labiau negu kur kitur ir nemano, kad kompozitoriaus sudėliota daina yra vertingesnė.

Kai kurios kom¬pozitorių dainos taip išpopuliarėja, kad imamos vadinti liau¬dies dainomis (= ma¬sių dainomis). „Lauksiu tavęs ateinant“ („Skinsiu raudoną rožę ir at¬nešiu tau kas rytą dovanų“) sukūrė kompozitorius Algimantas Raudoni¬kis, nors daugelis ją vadina liaudies daina.

O kai per vienas vestuves svečiai užtraukė dainą apie taborą „Tolumo¬je laužo liepsnos“ ir ten buvęs dainų tekstų autorius Algis Elenskis pasi-gyrė, jog parašęs šiuos žodžius, pa¬broliai liepė jam užtilti, nes, anot jų, tokius populiarius žodžius tegalėjo parašyti tik liaudis ir jis gaus lupti už tokį savinimąsi. O šis autorius nuo neatmenamų laikų rašė žodžius Ne¬lės Paltinienės ir Eugenijaus Iva¬nausko atliekamoms dainoms, vėliau talkino Edmundui Kučinskui („Basas aš einu prie jūros“).

Lietuviai tremtiniai prisimena dainuodavę ir Sibire. Kai užtraukdavo, sako, net rusai mesdavo dirbę ir klausydavosi. Rašytojas Stasys Kašauskas apie garsiuosius Žiūrų kaimo dainininkus rašo: „Visi sustoja ir traukia. Iškilmingai, kažkaip pasitempę, o veiduose nepaprasta rimtis ir susikaupimas... Dainavo iš visos širdies. Ir įsiklausęs nebejautei, kur esi, ar žalioje girioje tarp paukščių, ar švelniame slėnyje, kur nuo amžių neša savo juodus ir šaltus vandenis Ūla... Drįs¬tu pasakyti, kad tai, ką girdėjau, buvo ne¬paprasta ir didinga“.

Dainavimo iškilmin¬gumas bei rimtumas – vertybės, kurias da¬bar retai pajusi ar iš¬girsi. Ypač šito neno¬ri televizijos. Tad kai žmogus šiaip sau at¬sistoja kur dainuoti, pakelia ranką, su¬gniaužia kumštį ir laiko prie burnos – suprask, kad tai mikrofonas.

O Žiūrų kaimo dainininkai pasakoja: „Vaikštau po mišką, įsivaizduoju sūnelį mirus – verkiu ir rau¬du. Kitos moterys irgi taip – įsivaizduoja ir rauda. Vyrai nerauda, bet iš Milioniškės Saulevičius Krisius raudojo sesers, paskui motinos laidotuvėse. Rauda visada savi, o ne samdyti.“

Dar Žiū¬rų žmonės pasakojo, kad iš jų yra išsikėlusių į Panevėžio kraštą, tai ten juokėsi, kai jie raudojo laidotuvėse. Žiūriečiai atsikirto, jog pas juos juoktųsi ir pirštais užbadytų neraudančiuosius.

Skaitydamas apie žiūriečius jauti, kad tai – laisvi, drąsūs ir linksmi žmo¬nės. Daina atspindi dainuojančių žmonių dvasią, jų gyvenimą. Žiūriečių gyvenime nepastebėsi piktumo, ginčai ramūs, apkalbos atsargios. Ypač stebina elgesys su vaikais. Jeigu vaikas sudaužo puodelį, tai mama jį ramina, glosto. Ramumui, susiklau¬symui, švelnumui nuteikia ir tokios dainos.

Žiūrų kaimo tyrinėtojas Jonas Trinkūnas pažymi, jog kai tik nuvyksta į Žiūrus, atrodo, kad kaimo daini¬ninkės nepasikeitusios. „Gal jos nesusensta niekad, jų akys nuolat šviečia gyvybe, žvilgsniai tokie aiškūs“, – ste¬bisi žiūriečių svečias.

Nuo kada gimusiam kūdikiui pra¬dėti dainuoti lopšines? Mokslininkai sako, jog dainuoti reikia pradėti dar negimusiems. Gaila, bet labiau su¬klestėjusiose industrinėse šalyse žmo¬nės apskritai nebeturi laiko dainuoti patys ir apsiriboja vien populiariosios muzikos vartojimu. Mokymąsi skam¬binti pianinu ir dainavimą pakeičia įrašų rinkimas.

„Šiandien žmonės re¬tai bedainuoja“, – girdėjau ir tokią nuomonę. Bet juk vienos te¬levizijos laidos dainininkų varžytuvių vertinimo komisijos pirmininkas Vytenis Pauliukaitis džiaugiasi: „Visa Lietuva dainuoja!“ Nors duodamas interviu žurnalistams atvirauja, jog jis pats nedainuoja ir nebandys. Ypač nori dainuoti neturintieji klausos. Bet žmoguje negali viskas būti tobula.

Televizijos dainininkų varžytuvėse kitas vertinimo komisijos narys konstatuoja, jog dainininkas detonavo, bet vis tiek skiria jam didžiausią balų skaičių. Suprask, tai už žmogaus norą dainuoti. Ir gerai, ar gaila. Reikia nuvainikuoti pesimistus, kurie, kaip minėta, įsitikinę, kad šiandien dainuojama rečiau.

Pesimistai sako, jog kiek belinksmintum lietuvį, jis vis tiek bus liūdnas. Sako, kad lietuviai rūškani ir dėl to, kad jie taip sudėti.
Netgi mūsų fonoteka tarnauja kalbos niūrumui. Kai kasdien daug kartų tari visokius š, ž, č ir panašiai, kur ten linksmas bebūsi. Tariant raides ar skiemenis su tokiais garsais veikia tie patys veido raumenys, kurie reikalin¬gi raukantis ar nutaisant rūškaną fizio-nomiją. O naudojant ilgesnius tokių garsų junginius lietuvių veidai įgauna itin pagiežingą išraišką. Todėl ir reikia mums dažniau dainuoti. Dainuojant daug kas užslepiama.

Prisiminiau aktorę Moniką Mironaitę, kuri turėjo daug sveiko hu¬moro. Kartą ji su Juozu Baltušiu ap¬silankė vienoje šeimoje, kuri šven¬tė jubiliejų ir aktorę su rašytoju bu¬vo kvietę. Kai svečiai atvyko, šei¬mininkė jau dainavo anksčiau susi-rinkusiesiems. Ji nebuvo profesio¬nali dainininkė, bet dainuoti mėgo ir visad svečiai turėdavo ją išklau¬syti. Pamačiusi naujus atvykėlius šeimininkė dainuoti nustojo ir atvy¬kusiuosius jau buvusiems svečiams pristatė kaip didelius muzikos my¬lėtojus ir žinovus. „Taip tai taip, – atsakė Mironaitė, – bet jūs dainuo¬kite.“

Rašydamas apie dainas mėgstu pateikti ir kitą pavyzdį. Viename miestelyje turėjau draugą. Senbernį. Šiaip tai – gražus, aukštas, kiek žilstelėjęs vyriškis. Puošnus namas, prabangus automo¬bilis. Vesti jis norėjo, bet būsimajai kėlė sąlygą, kad ši gražiai dainuotų. Ir ne tik liaudies dainas ar kokias po¬puliarias daineles, bet net operų ari¬jas. Kiekvienos besiperšančiosios pirmiausia paprašydavo padainuoti. Miestelis tapo dainingas. Kur tik ei¬ni, girdi – moterys dainuoja, repe¬tuoja.

Prisimenu, prieš keletą dešimtmečių, dar sovietmečiu kritikavau dainininkes iš Klaipė¬dos atliekamą dainą „Kapitono tan-go“, o vienas kapitonas pasakė: „Jei grįžęs iš tolimojo reiso restorane iš¬girsčiau šią dainą, didelius pinigus mokėsiu, kad dainininkė dar ir dar kartą ją padainuotų.“

Štai kaip būna. Negali lietuviai be dainų. Tarsi jaučia, jog jeigu dainuos, nepražus. Kas paneigs.

Jei jau pradėjau linksmomis istorijomis, tai norisi ir tęsti. Gal keletas anekdotų. Šį kartą apie laiką.

Septynis kartus ištekėjusios garsios aktorės žurnalistai paklau¬sė, ar, jei būtų galima kartoti gyve¬nimą, ji ir vėl tekėtų už tų pačių vy¬rų. Aktorė atsakė, jog taip, bet tik kita eilės tvarka.

Ar yra gyvenime kas nors am¬žino? Prancūzai, pavyzdžiui, juo¬kauja, jog tai – Paryžius. Net yra anekdotas-klausimas, kuris, beje, labai patinka moterims: „Kuo ski¬riasi vyras nuo Paryžiaus?“ Atsa¬kymas: „Paryžius visada Paryžius“.

Grįžkime prie rudens. Tiems, kam šis metas nėra mielas, siūlau prisiminti Alberą Kamiu, kuris pasakė, jog ruduo – tai antrasis pavasaris. O mes apskritai pamiršome džiaugtis. Juk pasaulis pilnas netikėtumų. Ir dažnai malonių.

Tad pabaigai dar viena linksma istorija rudens nuotaikai praskaidrinti. Apie moteriškę paskambinusią į policiją ir pasiskundusią, jog jos bute apsigyvenęs nematomas žmogus. Jai buvo atsakyta, jog tuoj atvyks nematomas policininkas, kuris tą nematomą žmogų išsiveš.

Į viršų