facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiandien daug kur užtiksime tekstus apie keliones. Į Paryžių, į Norvegijos fiordus, į Egiptą, į Ispaniją, bet primiršti tekstai apie keliones į Maskvą, Rusijos gilumą, Vidurinę Aziją, netgi į Kaliningrado sritį.

Tiesa, vienas kitas dėl pastarosios kelionės atsiranda, nes panaikinus vizas ir perėjus prie elektroninių, be didesnių pastangų ten galima vykti. Andrius Užkalnis vykstančius Į Kaliningradą pavadino naiviais ir žioplais („Kaip Rusija jaukinasi naivius ir žioplius lietuvius“). Vykstantieji teisinasi: „vykstame į Tilžę“, „vykstame į Karaliaučių“, „vykstame į Raušius“.

Sako, Rusijos pusė dėl palengvinto įvažiavimo nuo liepos 1 d. į Kaliningrado sritį tikėjosi iki metų pabaigos sulaukti 12 tūkst. turistų iš Lietuvos, bet tiek ir net kiek daugiau sulaukė per pirmąjį mėnesį. Pirmieji važiavusieji dalijasi nemalonia patirtimi susidūrę su pasienio eilėmis ir lėtu muitininkų darbu. Pamatę tokį žmonių srautą, tiek Rusijos, tiek Lietuvos pasieniečiai, regis, metė papildomas pajėgas ir eilės sumažėjusios.

Už Tauragės, pravažiavęs per Nemuną karalienės Luizės tiltu iškart atsiduri Rusijoje, vos ne pačiame Sovetsko centre. Didžiausias eksponatas čia – centrinėje miesto aikštėje, vos 1,5 km nuo Lietuvos stovinti Lenino skulptūra. Tai, be abejo, artimiausiai Lietuvos esantis Leninas. Mūsų lankymosi dieną turėjo prasidėti kažkoks jaunimo dviratininkų žygis, tad visi jie buvo susirinkę prie to paminklo. Per garsiakalbį skambėjo muzika, garsas buvo kiek gergždžiantis, bet susirinkusiųjų veidai atrodė linksmi.

Sovetske nėra ką žiūrėti, nebent į karalienės Luizės tiltą, nes iš visų statinių jis pats gražiausias, tad buvusioje Tilžėje ilgai neužsibuvome, o pasukome Kaliningrado link.

Nesakysi, kad Kaliningradas nesitvarko. Miesto pakraščiuose yra visko, bet centrinė Pergalės aikštė „iščiustinta“, į akis iškart krinta spalvingų kupolų Kristaus Gelbėtojo cerkvė, Maskvos to paties vardo cerkvės atkartojimas, tik maskviškė, be abejo didesnė. Statant tiesiog ji, laikantis mastelio, proporcingai sumažinta, nes nejau bus tokia pat kaip pačioje Rusijos širdyje. Ji veikianti, o štai liuteronų katedra virtusi tik koncertine sale ir jokių liturginių apeigų joje nebevyksta, tuo parodant, kad Kaliningradas, girdi, pravoslaviškas miestas.

Tiesa, ši katedra net nebūtų atstatyta, jei ne prie jos esantis Imanuelio Kanto kapas. Nebuvo kaip neatstatyti ar suniokoti pastatą, kai čia ilsisi K. Markso ir F. Engelso įkvėpėjas.

Keistai nuteikia užrašai ant įstaigų ir net parduotuvių durų „režim raboti“ ir nurodytos valandos. „Režimas“ – bent man pernelyg griežtas žodis. O jei apie alkoholį, tai girtų gatvėje nesimatė, nebent grupelė tirtančių vyriškių, kurių drąsesnis kreipėsi į mus: „Bratja niemci, pomogite.“ Alkoholio pardavimo valandos ribotos, cigaretės paslėptos, prie kasų užrašyti tik jų pavadinimai.

Daugelis turistų laiko būtinumu nusileisti į povandeninį laivą. Nusileidžiame. Suspausta nemaloni patalpa, aplink begalė visokiausių rankenėlių, kad, atrodo, ne tą pasuksi ir tikėkis nelaimės arba įvykus nelaimei nežinosi kurią sukti. Galvoje kirba Kursko tragedija ir nebesinori būti patalpose, kur mažytės miniatiūrinės (tarsi vaikiškos) lovelės ir vietoj durų iš patalpos į patalpą siaurutė anga. Didžiausia atrakcija turistams lįsti per tas angas.

Turistams dar skirtas paplaukiojimas Priegliaus upe, marcipanų ragavimas kavinukėje Brandenburgo vartuose ir apsilankymas zoologijos sode. Regis, mūsų keliautojų grupėje susibūrę vien gyvūnų mylėtojai, nenorintys matyti jų narvuose, ir į zoologijos sodą niekas nesiveržia.

Tiesa, dar vargonų koncertas minėtoje katedroje. Savaitgaliais koncertai, paskelbta, vyksta 14 ir 18 val., tačiau mums lankantis vakarinio koncerto nebebuvo, nes nesusirinko klausytojai. Kaliningrado turistus vargonų muzika nedomina, jiems geriau landyti povandeninio laivo liukais.

Vakarop traukiame į vieną iš seniausių viešbučių „Maskva“, įsikūrusi miesto centre. Įsivaizduoju, kaip šio viešbučio kambariai atrodė sovietmečiu, bet dabar viskas europietiška, švaru. Nors kai lankėmės buvo dar rugsėjo vidurys, radiatoriai jau kiek šilo ir ypač džiaugėmės šiltu radiatoriumi vonios patalpose.

Įdomiausia buvo ryte. Po 7 val. ėjome pusryčiauti. Nustebau pamatęs pilną holą žmonių. Įspūdis, tarsi prasidėjusi viešbučio evakuacija. O, pasirodo, į darbą pavėlavo restorano darbuotojai ir jis buvo uždarytas, o anksti tęsti ekskursiją susiruošę turistai lūkuriavo viešbučio hole.

Pirma kelionė antrą lankymosi Kaliningrado srityje dieną vyko į gintaro kasyklas. Nustebino prie jų išsirikiavę autobusai. Gal dešimt. Ir visi iš Lietuvos. Ekskursantų būryje regėjau ir ne vieną buvusį mūsų parlamentarą. Tik nė vieno normalesnio, visi kažkokie „lievi“, patekę į įvairiausius skandalus. Pasirodo, Kaliningradas, ar tiksliau Rusija, tokius traukia.

Kelionę tęsėmė į Svetlogorską (Raušius). Kurortinis miestelis, net ne ką besiskiriantis nuo mūsų Palangos. Mieste daug senų vokiečių statytų pastatų, prie jūros graži promenada. Į pajūry nusileidome siaura gatvele, o kylant aukštyn pasirinkome funikulierių. Bilieto kaina 50 rublių (72 rubliai – 1 euras), bet vietinis gidas tarstelėjo, jog vietiniams senjorams kaina – tik 20 rublių. Girdi, prašykite bilieto rusiškai ir gausite nuolaidą.

Ne dėl tos nuolaidos, kuri mūsų pinigais labai jau mažytė, bet įdomumo dėlei rusų kalba (stengiausi kuo teisingiau) paprašiau bilieto su nuolaida senjorams. Kasininkė net nesuabejosi atrėžė, jog „pensionieram nie s Rosii“ nuolaidų nėra. Kelionės draugas Dainius juokėsi, o aš negalėjau suprasti kaip ji skiria ar čia žmogus vietinis, ar ne. „Gal iš aprangos, gal iš laikysenos, manierų?“ – gerai apie save galvodamas garsiai svarsčiau ir Dainius patikslino, jog ne, o dėl to, jog koks rusas pirks bilietą į keltą, kai kalnas neaukštas ir šalia funikulieriaus nestatus kelias.

Karaliene Luizė – karaliaus Frydricho Vilhelmo III, valdžiusio Prūsiją XVIII–XIX sandūroje, žmona. Liudmila Rusijos prezidento Vladimiro Putino žmona (tiesa, jau buvusi), gimusi Kaliningrade. Visi kaliningradiečiai sako pajutę jos dėka į jų sritį plaukiančias investicijas. Kai Putinas buvo atvykęs į Kaliningradą, kelias nuo Kaliningrado iki kaimelio, kur gyvena Liudmilos mama, buvo išasfaltuotas, pakelę papuošė modernūs žibintai. Nežinai, ar prezidentas nesugalvos aplankyti savo uošvienės. Niekas tuo keliu šiandien nevažinėja, jis baigia užželti. Ir išsiskyrė ši pora įdomiai: Vladimiras Putinas Rusijoje paskelbė šeimos metus ir paliko žmoną.

Rusai daug kuo mėgsta pasigirti. Pavyzdžiui, per ekskursiją po povandeninį laivą pasakojama, kad Rusija turi 40 povandeninių laivų, o Kanada – tik 3. Norėjosi įsiterpti, kad tik jie neskęsta. Pabrėžia, kad šalia Kaliningrado yra oro uostas su moderniausiais SU35M naikintuvais. Gal ir taip, o gal ir ne, nes keliai aplink tą oro uostą siaubingi ir suabejoji, ar tokie galėtų vesti link moderniausių naikintuvų bazės. Vandenynų muziejuje, anot vietinio gido pasakojimų, beveik viską pasaulyje atradę rusai, net visi Magelano žygiai šiai tautai priskiriami.

Ar kelionę po Kaliningradą ir jo apylinkes būtų galima priskirti „juodajam turizmui“? Gal visgi ne, nors kai lankaisi povandeniniame laive, visokių minčių kyla.

Labiausiai apie „juodąjį turizmą“ pradėta kalbėti, kai Vorkutos mies¬to meras buvo sugalvojęs atstatyti Stalino laikų lagerį ir pritaikyti jį turistams, pageidaujantiems patirti stalinistinių laisvės atėmimo vietų atmosferą. Sargybiniai, šunys – vis¬kas turėjo būti tikra. Tokie teminiai parkai yra Amerikoje, tik tų tema ne diktatorių priverstinių darbų la¬geriai. Vorkutos lageriuose žuvo apie 200 tūkstančių žmonių, todėl, gerbiant jų atminimą, toks planas buvo užprotestuotas.

O šiaip pasau¬lyje susidomėjimu totalitariniais režimais jau masiškai naudojasi, pavyzdžiui, restoranų savininkai. Skaičiau, jog Kambodžos sostinėje Pnompenyje įsikūręs restoranas, menantis diktatorių Pol Potą, kuria¬me galima paragauti jo mėgstamiau¬sio patiekalo – sūdyto ryžių nuoviro su palmių lapais, o Pietų Korėjos sostinė Seulas turi restoraną „Penk¬tasis reichas“ (kažkodėl tiesiogiai nepavadintu – „Trečiasis reichas“), kurio interjeras – nacistinio stiliaus, padavėjai vaikštinėja su svastiko¬mis, ant sienų kabo Hitlerio portre¬tai, o atsivertę valgiaraštį galime rinktis kokteilius „Adolfas Hitle¬ris“, „Mirtis“, „Gestapas“ ir pan. Maskvoje jau beveik dešimtmetį sėkmingai gyvuoja naktinis klubas „Zona“, primenantis kalėjimą, o arčiausiai mūsų, Liepojoje, turistus priiminėja kalėjimas. Norint galima pasėdėti jo karceryje ir tai, tarp kitko, nemažai kainuoja.

Restoranai-bunkeriai įsikūrę ir Lvove („Krivka“), ir Kijeve („Paskutinė barikada“), su kareiviais prie įėjimo, ginkluotais padavėjais, pasų tikrinimu. Tiesa, tie sargybiniai prie įėjimo, jei žinai slaptažodį, įpila net išgerti.

Turistai plūsta į Černobylį, Hirosimą, Manheteną, kur stovėjo Pasaulio prekybos centras, dargi pastaroji vieta yra tiesiog privalomas ekskursijos po Niujorką maršruto punktas. Praėjus metams po skausmingo įvykio šią vietą aplankė 3,6 milijono turistų, t.y. du kartus daugiau, negu jų būta prieš metus Pasaulio prekybos centro viršutinėje apžvalgos aikštelėje.

Tiesa, man tokios kelionės nėra mielos, todėl iš knygų lentynos traukiu populiariosios Jurgos Iva¬nauskaitės straipsnių ir esė rinkinį „Kelionių alchemija“, kur aprašomi mieli širdžiai pasaulio kampeliai.

Knyga sudaryta iš trijų dalių. Pirmojoje dalyje – „Kelionė po pasaulį“ – pateikiami įspūdžiai iš Egipto, Peru ir Venecijos. Antrojo¬je – „Pastabos ant bilietų skiaučių“ – pikantiškos, komiškos kelionių detalės, įvairiausi nuotykiai, kartkar¬tėmis sugrįžtant ir į Lietuvą, su pa¬svarstymais apie lietuviškąjį elitą ir apie tai, jog pas mus, galimas daly¬kas, yra atskridusių ateivių.

Trečiojoje dalyje – „Kelionės į save“ – ra¬šoma, jog keliaudami mes ne tik su¬sipažįstame su pasauliu ir atrandame dar nematytus kampelius, bet taip pat įžengiame į paslėptas savo sielos vietoves ar net jos užkabo¬rius. Atostogos, kelionės – poilsis sielai. Kurlink kreipti sielą, kad ji pailsėtų, atsinaujintų? Šioje knygos dalyje telpa viskas: sapnai, tikėji¬mas ir skirtingų religijų dialogas, dogmų ir tabu įveikimas, nuodėmė ir atleidimas, pasiruošimas mirčiai, pamąstymai apie angelus sargus ar Žemės gyventojų sudėtį.

„Niekas taip neatpalaiduoja ir neišlaisvina žmogaus kaip kelionė, išsiveržimas iš senos aplinkos ir naujų vietų magija, – sako rašytoja ir pratęsia pasvarstymais apie patį žmogų: – Jei tikėsime, kad žmogus yra miniatiūrinis visatos atspindys, tuomet jame telpa žvaigždės, planetos, žemynai, salos, vandenynai, kalnai, šalys, miestai, miškai, stepės, jūros, ežerai, upės ir upeliai. Nežinau kaip nupiešti tokį vidinį žemėlapį, bet, pirmą kartą patekusi į svečią šalį, visuomet jaučiu, kad manyje subanguoja ir atgyja nauja erdvė, iki tol buvusi tik balta dėmė neištirtame kontinente.“

Perskaitęs šią Jurgos Ivanaus¬kaitės knygą supranti, kas, atrodo, ir taip jau turėjo būti aišku, – sielai, kaip ir kūnui, reikia duoti galimy¬bę pailsėti (= sielos atostogos). Be to, manau, jog nebūtinai siela turi ilsėtis tik vienumoje; tai gali vykti artimųjų ir draugų susitikimuose, kelionėse. Juk sielai, kuri mane tiek metų saugo, priklauso atosto¬gos.

Bičiulis teigia, jog žiūrėdamas TV kelionių laidas ar knaisiodamasis internete apsilanko visame pasaulyje. Sutinku, jog mažajame ekrane gali išvysti labai įdomių laidų apie keliones, reportažų iš tolimiausių pasaulio kampelių, tačiau tų laidų uždavinys, mano galva, turi būti paraginimas keliauti. O ypač malonu, kai regime reportažus iš jau mūsų aplankytų šalių, tuomet galime besti pirštu ekrano pusėn ir oriai tarti: „Ir aš ta alėja vaikščiojau!“ Tiesa, sakyčiau, tokio pobūdžio reportažuose pernelyg mažai rodomos šalies, apie kurią pasakojama įdomiausios vietos, architektūros paminklai, parodų salės, teatrai, o pernelyg daug dėmesio skiriama restoranams ir maistui.

Psichologai atkreipia dėmesį, kad labiausiai mums reikia įdomių atostogų tuomet, kai mūsų paprastas gyvenimo būdas sukelia mums daug streso.

Aišku, išrankiesiems atostogų mėgėjams masinis turizmas jau seniai yra atgyvena. Viešbučiai panašūs, grupinis slankiojimas iš vienos vietos į kitą malonumo irgi nesuteikia. Tiesa, man paminklai patinka, nors girdėjau ne vieną svarstant, ar gali būti žavus žiopsojimas į paminklus. Estetai teigia, jog masinis turizmas padaro daug žalos tų šalių gyventojams. Pirmiausia kenčia jų autentiška kultūra, nes dažniausiai ji adaptuojama – pritaikoma tipiniam (daugiaserijiniam) turistui. Bet tai jau kita tema.

O mes grįžkime prie Kaliningrado. Dar neparašiau apie kainas. Netiesą sako tas, kuris teigia, kad ten viskas pigu. Kiek pigiau, bet tikrai nedaug. Vakarieniavome restorane „Ugly“, Kaliningrado centre, netoliese mūsų viešbučio „Maskva“. Prie durų mus pasitikusi restorano administratorė (net malonu, kad tokios čia dar išlikusios) papasakojo, jog jų restoranas garsėja mėsa, kepama ant žarijų, tai yra ant anglių (ugly). Dainius valgė šonkauliukus (330 rub), aš lašišos kepsnį (570 rub). Išgėrėme po 100 g rusiškos degtinės ir šviežiai spaustų sulčių. Už viską sumokėjome 1870 rublių, tai yra, apie 26 eurus.

Ar vykčiau dar kartą į Kaliningrado sritį? Ne. Bet kad apsilankiau, nesigailiu. Kiekvienam norisi įsitikinti, ar čia verta vykti. Kam patiks Kaliningrade? Tiems, kurie mėgsta Gazmanovo dainas. Man gi iš šios kelionės labiausiai įsiminė muitinės darbuotoja rūkanti šalia plakato „Rūkyti draudžiama!“

Į viršų