facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Ar mes dažnai kalbame apie pinigus? Statistika byloja, jog laimingesni tie, kurie pinigų temai skiria mažiau dėmesio. Bet ar tai įmanoma gaunantiems minimumą? Nors ta pati statistika praneša, jog mes niekad taip gerai negyvenome, kaip šiandien.

Bent mano jaunystės laikais televizijos ar radijo laidų apie pinigus nebuvo, žinių laidose nebūdavo jokių verslo rubrikų, ši tema reta buvo ir laikraščių ar žurnalų puslapiuose. Kalbėti apie pinigus tarsi buvo nemoralu. Nors gerai prisimenu vieno žydo pamoką, kad norint turėti eurą reikia gauti ne 99 euro centus, o 100 centų, ir jeigu to vieno cento trūks, euro neturėsi.

Pradedant garsiu ansamblio ABBA kūriniu, priskaičiavau veik dešimt dainų tema „Pinigai, pinigai...“ Esu matęs perspausdintą iš vokiško žurnalo nuotrauką, kurioje nufotografuotas žmogus šluoja pinigus, besimėtančius ant gatvės – milijonus, gal net milijardus markių. Tačiau šių pinigų niekam nereikia – už visą tą krūvą netgi degtukų nenusipirktum. Po Pirmojo pasaulinio karo infliacija Vokietijoje pasiekė tokį mastą, kad 1923 metų pabaigoje paprasčiausi pietūs kainuodavo apie bilijoną (tūkstantį milijardų) markių.

Holivudo filmų kūrėjai sako, kad filmas bus populiarus, jei jame kalbėsi apie tris dalykus: valdžią, seksą ir pinigus. Filmai filmais, bet sveikas protas ir logika sako, kad pinigų nereikia nei garbinti, nei niekinti. Skaičiau, kad ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse vis sparčiau plinta depresija, o pas psichologus ir psichiatrus lankosi kone kiekvienas šiek tiek aukštesnes nei vidutines pajamas gaunantis pilietis ir kapitalistiniame pasaulyje savižudybių skaičius dvigubai didesnis tarp turtingųjų nei viduriniajai klasei priklausančių asmenų.

Kai žmogus sako, kad pinigai gali viską, išvada viena – jis jų neturi ir niekada neturėjo. Tikrai turtingas niekad nekalbės (nesigirs), kiek kainavo jo automobilis, o jo žmona neminės savo suknelės kainos. Tokie netgi nemėgsta pozuoti blizgančiuose žurnaluose, jie nejaučia jokio pasitenkinimo, kad jiems pavydima.

Tik poetai ir moterys moka elgtis su pinigais taip, kaip šie nusipelno. Nors, aišku, blogai, kai pinigai pasibaigia greičiau negu atostogos. O dar tos mintys, kad turtingi žmonės laimingesni, sveikesni, kad jiems geriau sekasi. Aišku, geriau būti turtingam ir sveikam, negu biednam ir ligotam. Pensininkams net girdisi, kad E. Hemingvėjus parašęs „Senius į jūrą“. Jie gal net nežino, kad Leninas yra pasakęs, jog daugiau kaip 50 metų gerą gyvenimą gali gyventi tik paskutinis niekšas.

Žmonės skundžiasi, kad neturi pinigų. Tačiau eilės prekybos centruose liudija kitką. Susimąstai, jog jei dabar tiek norinčių kažką pirkti, kiek jų būtų, jei pinigų turėtų...

Prekybos centrai, tiesa, nepasimetė: prieš pirkėjus jie laimi – atveža daug daugiau prekių, negu šie gali išpirkti.. Dargi nuolaidas daro: žiūrėk – buvo nuolaidos 20 proc., po to – 50 proc., o dargi – 75 proc. būna. Tad kitas etapas – prekybos centrai pradės dalyti prekes nemokamai, o dar kitas – atėjusiems pasiimti prekių pinigų pridės.

Ar yra, ko nebūtų galima nusipirkti? Sveikatos? Bet gydytojai tuoj paklausia: „Kas jums sakė, kad sveikatos už pinigus nenusipirksi?!“ Neabejotinai iš lietuvių taupiausi yra suvalkiečiai. Ar kada nors buvo koks nors suvalkietis garsus krepšininkas? Suvalkiečiai negali mesti į svetimą krepšį. Net savo mobiliuosius telefonus visados svečiuose įkrauna.

Visgi teigiama, kad lietuviai nemoka taupyti. O vokiečiai, girdi, yra taupūs ir apdairūs. Pats metas griauti stereotipus. Ir mokytis iš lietuvių – kur tai matyta, kad būtų pensininkų, kurie sugeba iš 300 ar 200 eurų pragyventi visą mėnesį.

Nors šiaip jau Vokietijoje vadovai yra nukryžiuojami, užsakę keliais tušinukais daugiau, negu to reikia biuro darbuotojams… Pasakojama, kad vienos firmos vadovas liepęs kartą vienam savo vadybininkų pademonstruoti, kaip šis sugebąs vienu metu rašyti keliais tušinukais, nes tas buvo „užsipirkęs“ keliais daugiau nei tuo metu jam reikėjo…

Pamąsčiau, jog minimalus atlyginimas – nėra jau taip blogai. Jis daug ką gyvenime sustato į savas vietas. Psichologai ir įvairiausi mūsų gyvenimo tyrinėtojai net išvardija minimalaus atlyginimo žmogui teikiamus pliusus. Aišku, tie pliusai daugiau skirti sielai, o ne kūnui, bet kai sielai gerai, tai ir kūnui juk geriau. Turi pinigų – norisi šnapso ir mergų. O dabar prisėsk bare prie kokios panelės, pasakyk, kad tavo atlyginimas minimumas ar vos virš jo ir jūsų pokalbis amžiams nutrūks.

Geroji krypimo į kairę pusė tik ta, kad vyrai su meilužėmis plėtoja ekonomiką. Jei eina į teatrą, perka brangiausius bilietus, jei į restoraną – valgo brangiausius patiekalus ir geria geriausius gėrimus, vyksta kelionėn, perka brangiausią kelialapį, užsisako prašmatniausią viešbutį... Būtų su žmonomis, valgytų pigiausią maistą, pirktų pigiausius kelialapius, užsisakytų pigiausius viešbučio kambarius...

Minimalus atlyginimas padeda tapti patriotu ir lietuviškos pramonės rėmėju. Tiesa, dėl antrosios teiginio pusės bandyčiau pasiginčyti. Mano galva, tokiais atvejais labiau imama remti kinų ar lenkų pramonę. Minimalus atlyginimas ne viename pažadina kulinarijos genijų. Gaudamas tūkstančius, valgai kavinėse, perki pusgaminius.

400 eurų per mėnesį atpratina nuo tokių kvailų įpročių. Atrandi net malonumą plušti prie puodų. O kur dar grįžęs gamtos pažinimo jausmas uogaujant ir grybaujant? Žvejai irgi badu nemirs. Koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už, naudojant įvairiausius chemikalus, užaugintus svogūnus, kai galima įmerkti svogūno galvą į vandens stiklinę ir po kiek laiko mėgautis ekologišku produktu?

Bet didžiausias malonumas, kai gaudamas tuos 400 eurų, dar sugebi mokamais telefonais skambinti į įvairiausius TV šou ir balsuoti už tau patinkančius atlikėjus.

Anot žydų patarlės, neturtas nėra gėda, bet tai vienintelis teigiamas dalykas, kurį galima pasakyti apie neturtą. Nuo senų senovės žinome, kad kai viena visuomenės dalis ima garbinti turtą, kitoje atsiranda jos atsvara ir pasigirsta neturto gynimas.

Liaudies pasakose, sakmėse, padavimuose neturtėlis dažniausiai vaizduojamas savo dorybėmis pranašesnis už turtuolį. Tikrovėje gi būna visko. Ir tarp turčių, ir tarp varguolių sutiksi visokių – gerų, blogų, meilių ir piktų – žmonių. Visi žinome, išmintinguose tekstuose skaitome, esama niekšingų turtuolių ir kilnių neturtėlių. Bet net ir turintys solidžias banko sąskaitas būna padorūs, kilnūs, o dažnai ir dosnūs. Ir atvirkščiai, žmogelis plikas kaip tilvikas, tačiau piktumu ir bjaurumu lenkia visus aplinkinius. B. Franklinas teigė, jog „sunku žmogui, neturinčiam pinigų, išlikti padoriam“. Nors turinčiam – irgi.

Man patinka palinkėjimas: „Visko, ko trokšta širdis.“ Kartą jubiliejaus šventėje, kai jubiliatui šito buvo palinkėta, viena moteriškė dar pridūrė: „Ir pinigų!“ Be abejo, šviestu košės nepagadinsi, tačiau iš gyvenime dingsta visi klausimai, o lieka tik vienas: už kiek?

Sako, jog norėdamas turėti pinigų rinkis piniginės spalvą. Žalia, mėlyna – naujos galimybės ir nauji pinigai, geltona, ruda – taupo pinigus, balta, pilka, sidabrinė, kreminė – byloja apie pastovumą. Žinomas posakis, jog nereikia turėti daug pinigų, bet reikia jų turėti tiek, kad pakaktų, tai yra, tiek, kad galėtum ką nori nusipirkti. Šiaip jau bent aš skaičiuodamas pinigus jaučiuosi nejaukiai, tarsi šalia stovėtų nelabasis.

Šiandien gali turėti visko, ko tik širdis geidžia. Užsigeidei pavalgyti austrių arba midijų – prašau, įsigyti dizainerių rūbų – prašau, naujausią „iPhone“ – prašau, naują prabangų automobilį – jokių problemų. Negali pasipuikuoti, jog turi daiktą, kurį retas turi ar net niekas neturi. Aišku, tokį turėjimą apsprendžia pinigai, bet tai kitas klausimas, o aš apie tai, jog tavo turimą daiktą kitas, turėdamas tiek pat pinigų, turėti negalėtų.

Gera būdavo anais laikais, kai daug ko trūkdavo. Niekas kokio deficitinio daikto neturi, o tu turi. Gali prieš kitus pasipuikuoti. Tam deficitiniam daiktui įsigyti nereikėdavo kažkokių didelių pinigų. Reikėdavo tik pažinčių, vadinamojo blato. Senieji rusų komikai anksčiau juokaudavo, sakydami, jog reikia, kad visko būtų, bet kažko trūktų ir žmonės bus laimingi siekdami to trūkstamo. Trūkstamas daiktas – gyvenimo variklis, nes kai viską turi, gyventi nebeįdomu.

Iliuzija, kad daugiau pinigų būtinai suteiks daugiau pasitenkinimo. Posakis „Laimė – ne pinigai, bet jų kiekis“ išreiškia vieną pavojingiausių mitų apie pinigus. Būtent šis mitas visas žmonių pastangas verčia siekti neįgyvendinamų finansinių tikslų ir nuolat kentėti, nes jie nepasiekiami. Neturėti daugiau, negu būtina, reikia neapsakomos jėgos.

Gal pastebėjote, kad visai neblogai išsimiegate viešbutyje. Sakysite – todėl, kad jeigu jau miegate viešbutyje, tai reiškia, jog esate kelionėje ir esate pavargęs. Manau, kad taip yra dar ir todėl, kad viešbučio kambaryje nėra nereikalingų daiktų.

Sovietmečiu daiktų turėjimas reiškė dvasinių vertybių išdavystę, šiandien „materialinių gėrybių kultas“ įteisintas oficialiai, bet aš ne apie tai, o apie nepaneigiamą dalyką, jog išeinantieji iš šio pasaulio visus daiktus nori nenori turi palikti. Ir nors visi tai žino, gyvieji laikosi įsikibę į daiktus – sakytum, nežinodami, jog teks mirti. O gal čia patys daiktai nenori žmogaus paleisti ir žaidžia savo piktus žaidimus?

Norisi turėti, norisi kaupti. Tik kai daug daiktų turi ir dėl kokio nors įvykių visko netenki, bet pats išlieki, supranti, kad ne daiktai gyvenime svarbiausi. Gali apie tai kitiems aiškinti, moralizuoti, bet jie tavęs nesupras. Vis tiek sieks turėti, būti daiktų sužlugdyti ir tik tuomet įgis šias gyvenimo pamokas. Svarbiausias klausimas – kas kam tarnauja: ar daiktas žmogui, ar žmogus daiktui?

Yra daiktai niekučiai, bet yra ir daiktai milžinai, į kuriuos net pats telpi ir jų panešti negali (automobilis, karstas). Ar knyga – daiktas? Manau, neperskaityta – daiktas, o perskaitytą jau kitaip reikėtų vertinti.

Nenoriu teigti, kad daiktai yra nereikalingi. Reikalingi daiktai yra reikalingi. Blogiausia, mano galva, kai iš daikto mes padarome prekę. Pinigai viską sugadina ir žmonių santykiai tampa kaip pardavėjų ir pirkėjų. Todėl vėl grįžtu prie minties, kad žmonija galėtų gyventi su kur kas mažiau daiktų ir dėl to būtų tik geriau, nes mažiau būtų eikvojama gamtos išteklių, mažiau naikinama ir teršiama. Bet ekonomistas pasakys, jog tai – darbo vietų netektis ir todėl blogesnis gyvenimas.

Ką daryti? Gal vieną kitą pagiriamąjį žodį ir daiktams galima rasti? Gera gamtoje – miške, prie upės, ežero, bet juk pabuvus gamtoje norisi grįžti į savo kambarėlį tarp turimų daiktų. Ir jeigu jie mūsų nevargina, jeigu netrukdo, o padeda ilsėtis, vadinasi, viskas gerai. Bet šis tekstas apie neprisirišimą prie daiktų.

Visi restoranai kaip susitarę savo lankytojams demonstruoja medinius ratus, geldas, kočėlus... Visa tai gražu, romantiška. Bet kai visur tas pats...

Kitas pastebėjimas. Paaugliai šiandien puikiausiai valdo kompiuterius. Bet kai paskaitai, kokias žinutes jie anonimiškai siuntinėja, kur tik gali, supranti, kad technikos progresas ir gebėjimas ją valdyti, deja, nieko nedavė sielai...

Bičiulio kompiuterio užrašų knygelėje pastebėjau, kad prie jo draugų, pažįstamų pavardžių sąrašo nurodomas ne tik jų adresas, darbovietė, bet ir kuo vienas ar kitas žmogus gali padėti. Prie vieno mačiau prierašą: „Gali viską.“

Ar reikalingi dabar „reikalingi“ žmonės? Kai trūko prekių, reikalingi buvo bazių direktoriai, parduotuvių vedėjai, vedėjos ar bent pačios pardavėjos. Kai deficitas buvo knygos ar bilietai į teatrą, reikalingos buvo knygyno darbuotojos, teatro administratoriai, kasininkės ir t. t. Panašių pavyzdžių būtų galima rasti daug.

Dabar norint gauti bet kokią prekę nereikia jokių ryšių – užeik į parduotuvę ir pirk, ko tik širdis geidžia. Tam „reikalingi“ žmonės nebereikalingi. Bet neskubėkime, nedėkime taško... O jeigu nori nusipirkti jūros krantinę, įlįsti į energetikos ar kitą pelningą verslą, laimėti kokį nors konkursą prekėms įvežti, gauti užsakymą pastatams statyti ar šiaip gauti didelį projektą? Tuomet tų „reikalingų“ žmonių ir prireikia.

Taigi teisi buvo liaudis, sakydama apie šimtą draugų. „Reikalingų“ žmonių negalima ignoruoti. Nežinai, kada jų prireiks. Nors gal daugelis pasakys, kad turi tik draugų ir jokių „reikalingų“ žmonių jiems nereikia. Bet kiekvienas, pridėjęs ranką prie širdies, atsakykime, ar rinkdamiesi, ką pasikviesti į svečius, nepasvarstėme, kuo tie žmonės gali būti naudingi, ir pagal tai sudarinėjome svečių sąrašą.

„Reikalingam“ žmogui, jeigu jis protingas, nėra lengva, kai visi tau pataikauja, padlaižiauja, tačiau jeigu jis kvailas, jam malonu. Tokiam žmogui sunkiausia, jei atsitinka taip, kad jis tampa nereikalingas. Bet tai jau kita tema. O kad jis neliktų nereikalingas, reikia kad kažko trūktų.

Tarp žmogaus ir daiktų yra tarpas, skylė. Tas tarpas ir skirtas, kad jame dingtų tai, kas nereikalinga. O ką daryti su labai mėgstamais daiktais? Reikia apsimesti, kad jie tau visai nerūpi, o jais naudojiesi todėl, kad toks gyvenimas.

Rašydamas apie pinigus dažniausiai pasakoju šį, manau, vykusį anekdotą.

Rytą atsikėlęs vyriškis apžiūrinėja save vonios veidrodyje... Atrodytų, jog gyvenime jam reikia tik džiūgauti – verslas sekasi, prabangus namas, puikus automobilis, bet kai pasižiūri į save veidrodyje... Baisiai jau jis negražus: storas, kažkoks sukrypęs...

Grįžta į miegamąjį, kur guli nuostabaus grožio mergina, pažvelgia į ją ir prataria:
– Ak, kaip tu pinigus mėgsti! 

Į viršų