facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Bičiulis sakosi išvykęs iš Lietuvos tik dėl draudimų, nes jam skaudžiausia, kai varžoma laisvė rinktis. Kuo daugiau draudimų, tuo labiau atsilikusi ir tamsi šalis, pavyzdžiui, Rusija, ar kokios ten Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos šalys.

Pradedu nuo alkoholio, nes, sako, nori nenori, pradedi nuo temos, kuri tave domina. Atrodo, viskas apie alkoholio žalą išsakyta, jo vartojimo draudimai vykdomi, tad ir rašyti nėra apie ką. Nebent apie tai, kad net patys aktyviausi prieš jį kovotojai ėmė svarstyti ar ne per griežtai viskas draudžiama (kad ir alkoholio negalėjimas įsigyti sekmadieniais po 15 val.). Tiesa, yra ir neatlyžtančių, reikalaujančių uždrausti alkoholį lauko kavinėse.

Žodis „alkoholis“ yra kilęs iš arabų kalbos – arabiškai „al kohl“ reiškia „esmė“. Niekas neprisimena, kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis išrado alkoholį. Esą duomenų, jog tai įvyko prieš 10 tūkstančių metų Viduriniuose Rytuose.

Kaip ten bebūtų, reikia nepa¬miršti, jog alkoholis – nuodai, ir jei išgertume natūralaus, neapdirbto alkoholio, mirtumėme, galimas da¬lykas, nė nespėję susiraukti. Juk al¬koholis – tai stipriai veikiantis che¬minis preparatas, kuris, beje, nau¬dojamas aušinamajam skysčiui bei klijams gaminti. Viena taurelė – 50 ml. Leistina – 75 ml. Toliau žmogus jau laikomas girtu.

Kiek išgėrei per paskutinę savaitę? Formulė, kaip paversti 40 laipsnių degtinę (50 ml) taurelėmis, labai paprasta; padau¬gink gėrimo laipsnius iš išgerto tū¬rio ir padalyk iš 2000. Piktnaudžia¬vimo alkoholiu rizika: kepenų ciro¬zė ar net kepenų vėžys, padidėjęs kraujo spaudimas padidina insulto galimybę 12 kartų, infarkto – 6. O dar žūstančios smegenų ląstelės!

Žinoma, daug kam galima rasti pateisinimus. Kad ir dėl žūstančių smegenų ląstelių. Juk žinome, kad žmogus per gyvenimą panaudoja tik mažą dalį savo smegenų. Tad galime numoti ranka – tą likusią da¬lį tegul alkoholis ir žudo. Kad žmo¬gus iki savo septyniasdešimtmečio sunaikintų visas savo smegenis, jis turi nuo pat aštuonioliktojo gimtadienio kasdien išgerti po 38 bute¬lius degtinės.

Spaudoje ir internete daug mitų apie alkoholį.
    
1 mitas: alkoholis greitai sušildo. Deja, jis apgaulin¬gas, nes suaktyvėja išspinduliavi¬mas ir kūnas atšąla dar greičiau, nors žmogui atrodo, kad jis ir toliau jaučiasi gerai.

2 mitas: alkoholis gerina apetitą. Pripažįstama, jog taip, bet kas iš to.

 3 mitas: alkoholis pašalina stre¬są. 20 – 40 gramų stipresnio gėrimo pašalina vidinę įtampą, padeda at¬sipalaiduoti. Bet juk tam dažniau¬siai naudojame visai kitokias do¬zes. Tuomet imame guostis savo nesėkmėmis ir tikrai viskas baigiasi depresija.
4 mitas: alkoholis didina dar¬bingumą. Medikai gi prieštarauja ir sako, kad net nedidelės alkoholio dozės sumažina dėmesio koncen¬traciją ir pablogina mąstymo kokybę.

5 mitas: alkoholis mažina arte¬rinį spaudimą. Žinia, nedidelis alkoholio kiekis kraujagysles praplečia ir spaudimą sumažina, tačiau toliau geriant... Čia vis prisimenu posakį, jog pirmoji taurelė praplečia kraujagysles, visos kitos – akiratį.

6 mitas: kokybiškas alkoholis nekenkia. Bičiulis geriantis viską, kas papuola, tvirtina, jog kai vakare išgeria degtinės, rytą jaučiasi geriau, negu visai nieko nebūtų gėręs. Medikai tai aiškina taip – kokybiškas alkoholis kenkia mažiau negu nekokybiškas.

Alkoholis – klastingas priešas. Jis kiekvieną akimirką vis stengiasi priminti apie esą savo gerąsias sa¬vybes, kurių, jeigu kiek ir yra, tai pirmuose 50 gramų šio skysčio.

 Atrodo, kas kitas, jei ne pats alkoholis sugalvoja tokius klausimus: ar geresnis išgeriantis žmogus ar visiškas abstinentas? Klausia ir net bando įrodinėti, kad išgeriantis nelaimėje atskubės pa¬galbon, padės, o negeriantis, girdi, kažkoks keistas, užsidaręs savyje.

Dar alkoholis bando įrodinėti, jog jis atskleidžia tikrąjį žmogaus vei¬dą. Girdi, vieni pasigėrę tampa ag¬resyvūs, puola net muštis, o kiti – švelnūs, malonūs – reikia ar nerei¬kia, bet vis kažko atsiprašinėja. To¬kių minčių įtikinta viena moteris man net aiškino, jog labai norinti prieš vestuves išvysti savo būsimąjį pasigėrusį: jai įdomu, kaip jis tuo¬met elgsis, ką šnekės. Ji tvirtino, jog norinti įsitikinti, koks jis žmo¬gus.

Alkoholikų kasdienybę ir išgyvenimus pastaruoju metu iš mūsų rašytojų geriausiai atskleidė Jurgis Kunčinas ir Gintaras Beresnevičius. Gaila, abu jie mus anksti paliko.

Jurgis Kunčinas vėjuotą ir lietingą rudens dieną mėgdavo stebėti žmogelius, besitrinančius aplink „gastronomą“, kažko lūkuriuojančius. Gal eis pro šalį koks geradarys, duos cigaretę, o gal net centų alui. Tiesa, jo herojai neklūpo ir nesimeldžia. Gali ir piktai duoklės pareikalauti. Nelygu, kokia lokalizacijos vieta, paros laikas ir kas pro šalį traukia. Jei jie rašytų kokį stebėjimų žurnalą, būtų patys tikrieji miesto metraštininkai. Net analitikai. Praeiviai juos apeina tarsi paminklą. O jie laukia savo šanso, už tą atkalų stovėjimą nori kažką pešti, kad ir minimumą.

Gintaras Beresnevičius gi labai gailėdavosi pasigėrusių, todėl jo ra¬šiniuose pilna pamokymų, kaip šiems elgtis, jeigu jau taip įvyko. Pavyzdžiui, kaip grįžti namo. Ypa¬tingas dėmesys gatvės perėjimui. Rašytojas siūlo dairytis šuns ir jį sekti. Gudriausi šunys dargi kerta gatvę perėjose ir automobiliai sustoja jų praleisti.  Šuo – juk gyvūnas, ne žmogus.

Visai neseniai vieną vakarą teko svečiuotis dviejose draugijose. Vienur ir kitur užvedžiau diskusiją apie poeziją. Pirmojoje, negeriančių draugijoje, visi, kiek supratau žinojo tik Maironį ir Brazdžionį, nes apie juos tekalbėjo. Antrojoje buvo išgėrinėjama ir kalbos sukosi apie Marčėną, Navaką, Patacką, Šlepiką.

Du turtingi amerikiečiai Bilas ir Bobas turėjo silpnybę – mėgo išgerti. Kasdien jie piktnaudžiaudavo alkoholiu, tad jų turtai greitai tirpo, sveikata prastėjo. Todėl susėdo jie kartą ir nusprendė nebegerti. „Tu morališkai padėk man ir aš laikysiuo duoto žodžio negerti“, – paprašė Bilas Bobo. „O tu palaikyk mane“, – to paties paprašė Bobas Bilo.

Kaip tarė, taip ir padarė. Ir ne tik patys nebegėrė, bet dargi iš likusio savo kapitalo, pasikvietę psichologų, sukūrė narkologinę gydymo programą, steigė narkologijos centrus. Jų sukurta gydymosi nuo alkoholizmo programa išpopuliarėjo visame pasaulyje.

Yra toks senas lietuviškas tostas: „Kilpinio!“ Atveda žirgą, svečias atsisveikina ir, dar prieš keldamas koją į kilpą, išgeria „Kilpinio“. Gražu ir simboliška. Nors „Kilpinio“ gali juk reikšti ir visai kitką. Dažnai paskutinė taurelė – kilpa ant kaklo.

Atrodo, jau viskas padaryta ir kovojant su nuodijimusi tabako dūmais. Tiesa, yra manančių, jog veikti šioje srityje dar yra ką. Jie prabyla apie rūkymo uždraudimą balkonuose, lauko kavinėse, atstu nuo kai kurių pastatų. Tačiau tokių nėra daug, nes ne vienam jau pagailo rūkorių.

Kur jiems dėtis? Jei negalima bus rūkyti pačiuose pastatuose ir jų balkonuose, 30 m atstumu nuo pastatų, o juk mieste tarpai tarp pastatų dažniausiai mažesni (ta prasme, atstumai tarp pastatų turi būti 60 m – 30 m nuo vieno ir 30 m nuo kito), didmiesčiuose vietos rūkymui neliks. Rūkoriai persikraustys į miškus. Bet štai net aš, palankus rūkoriams, miške drausčiau bet kokį cigaretės uždegimą.

Bet šis tekstas apie tai, jog kovoje su rūkymu daug nuveikta ir tekstų apie tabako blogį sumažėję, nes kiek galima apie tą patį rašyti, o paskutinė cigaretė jau seniai turėjo būti surūkyta. Seniai visi turėjo suprasti, kad rūkymas tai didžiulė yda.
Peržvelgiau nuodėmių, ydų ir visų kitų negerovių sąrašą. Pasiro¬do, o siaube! – viskas, kas bloga, man yra būdinga. Neaplankė ir ne¬pakerėjo manęs tik viena negerovė – rūkymas. Gaila, bet viena iš mažiau¬sių. Tiesa, kad mažiausia – tai tik aš taip manau, o kovojantys prieš šią blogybe mąsto priešingai.

Visgi, mano galva, gal verčiau jau rūkyčiau, o ne stiklelį kilnočiau. Nors ką gali žinoti – kas geriau. Suprantama, geriausia būtų, jei prieš abi šias negeroves at¬silaikyčiau. Tiesa, nieko bendro neturiu ir su narkotikais, bet kadangi jie man kažkur toli, tai tarsi ir kalbėti nėra apie ką.

O kas liečia tabaką... Nemeluosiu, kad rūkyti visai ne¬bandžiau. Kažkurioje mokyklos klasėje truktelėjau, pakosėjau, ir tuo, ačiū Dievui, viskas baigėsi. Tie¬sa, jau subrendęs turėjau surinkęs nemenką pypkių kolekciją. Visi ją pamatę tuoj klausdavo, ar rūkau. Iš¬girdę neigiamą atsakymą, atrodo, nusivildavo, girdi, dulka tokia graži kolekcija. Aš gi paaiškindavau, jog man pypkės – tarsi skulptūros, tad ir grožiuosi.

Mano vaikystės metais, kai susi¬rinkdavo giminės, vyrai, kiek pasė¬dėję prie stalo, pakildavo ir eidavo į balkoną parūkyti. Prie stalo likdavo vienos moterys. Vė¬liau, po kelių dešimtmečių, moterys kildavo nuo stalo ir eidavo parūkyti prie stalo palikdamos sėdėti vyrus.

Oi, kiek prirašyta apie rūkymo žalą. Visi žino – lašas nikotino už¬muša arklį. Bet ar rūkymas neturi savų teigiamesnių pusių? Pavyz¬džiui, rūkydamas žmogus niekur neskuba, nebelekia tarsi akis išde¬gęs. Gal tik tuomet jis ir randa laiko pamąstyti apie savo gyvenimą, nudirbtus ir būsimus darbus. Nesusto¬tų, taip ir nepamąstytų. Rūkymas – taipogi ir bendravimas. Ar jei nerū¬kytume, taip draugiškai bendrautume su rateliu sustojusiais dūmo ger¬bėjais?

Tabako rūkymas cigarais ir pyp¬kėmis buvo indėnų kultūros dalis dar iki europiečiams atrandant Ameriką – rūkymas aptinkamas ma¬jų mene maždaug nuo 500 metų po Kristaus. Majai taip pat naudojo ta¬baką kaip vaistą nuo daugelio ligų ir priskyrė jam magiškas galias. Eu¬ropoje tabakas savo pergalės žygį pradėjo XVII amžiuje, taigi kartu su švietėjiškomis idėjomis. Dantė „Dieviškojoje komedijoje“, deja, dar neaprašo, į kurį pragaro ratą nu¬trenkti rūkaliai, nes apie rūkymą nieko nežinojo.

Viskas ypač pasistūmėjo tarpu¬karyje, kai rūkymas buvo reklamuo¬jamas kaip prabangaus, lengvo gy¬venimo dalis. Albertas Einšteinas 1950 metais, tapdamas Monrealio pypkininkų klubo amžinuoju nariu, pareiškė, kad „pypkės rūkymas lei¬džia ramiau ir objektyviau spręsti apie gyvenimą“.

Prisiminiau ir pas mus prieš penkis dešimtmečius kompozitoriaus Teisučio Makačino sukurtą dainą poeto Vytauto Bložės žodžiais „Pypkės dūmai“, kurioje šiaipjau apie tuos dūmus kalbama ir dainuojama tik gerai. O tokių pavyzdžių daug.
Kodėl šitaip? Ogi Eu¬ropoje tabakas pirmiausia paplito aukštojoje visuomenėje, nes tai bu¬vo brangus malonumas. Ponų gar¬derobą dargi papildė specialus rūky¬mo kostiumas – smokingas. Ėmė rū¬kyti ir moterys – vėlgi aukštuomenės damos. Žorž Sand dažniausiai regi¬me su cigarete rankoje. Iš to – ir pa¬sekmės.

Tik nesupraskite iš šio teksto, kad rūkymą ir rūkorius ginu. Ir jei kam atrodo, kad mano nuomonė ginanti, tai žinokite, jog aš pats su ja nesutinku.

XX a. 6 ir 7 dešimtmečiuose galutinai įrodžius rūkymo žalą prasidėjo kampanija prieš rūkymą. Be abejo, visi rūkoriai pasakys, jog jų „diskriminacijos“ metai prasidėjo pačioje XXI amžiaus pra¬džioje. Tabaką sudaro apie 300 įvairių cheminių medžiagų. Nustatyta, kad 50 iš jų – nuodingos. Statistika byloja, jog nuo rūkymo sukeltų ligų kasmet per anksti miršta 1 milijonas 200 tūkstančių europiečių, iš kurių 7 tūkstančiai – lietuvių. Tabakas suardo vitaminus C, A ir B 3. Ir dar – „lengvos“ cigaretės yra tik gamintojų išmyslas. Įdo¬mu, jog Kolumbas, atvežęs iš Ameri¬kos į Europą tabaką, pats rūkyti ne¬pradėjo.

Negalima tokiame tekste nepasvarstyti, kiek pinigų išleidžiama rū¬kalams. Jei rūkome normalias ciga¬retes ir mums reikia vieno jų pakelio per dieną, tai mėnuo tam iš mūsų pa¬reikalauja apie 90 eurų, metai – tūkstančio, dešimtmetis – 10 tūks-tančių (jau ne pati blogiausia mašina) ir t. t. Nors vienas užkietėjęs rūkalius man sakė, jog jeigu jis lankytųsi pas psichologą, išleistų žymiai daugiau, o parūko – nusiramina, ir jokių psichologų nebereikia. Vėl pastebėsiu, jog tai tik jo nuomonė.

Kadangi aš nerūkau, tai kodėl rū¬koma nesuprantu, tačiau traukian¬čiojo dūmą norėčiau paklausti: „Ko¬dėl, tamsta, rūkote?“ Ar kas atsakys? Girdėjau guo¬džiantis: „Aš sėdėjęs.“ Iškart dar ir suprasti negali, apie ką kalbama. Dargi norisi pašmaikštauti: „O aš gulėjęs.“ Laimėtų, mano galva, pasitei¬sinimas, kad rūkoma, nes nervinamasi dėl blogėjančios sveikatos.

Man kaip knygų žiurkei tuoj rūpi pasiskaitymai apie tabako žalą. Pavargau beieškodamas. Daug 28 puslapių ar panašių brošiūrų ir „neuždegančių“ knygučių. Žodžiu, geros literatūros apie rūkymo žalą nėra daug. Mano mėgstamas autorius Nikas Brownlis išleidęs populiarias knygas „Alkoholis“ ir „Kanapė“, tabakui, atrodo, neskyrė tiek dėmesio.

Sako, jog viena geriausių šios temos knyga – Jungtinės Karalystės rašytojo ir psichologo Alleno Carro „Lengvas būdas mesti rūkyti“. 235 puslapių knyga išleista 2018 m. Nustebau, kodėl šis veikalas nepasirodė anksčiau. Bet pasirodo, tai jau trečias šios knygos leidimas.

Autorius neskuba prie reikalo tiesmukai, bet nagrinėja įvairiausias temas, kaip, pavyzdžiui, kas būdinga rūkymui Vakarų kultūroje, kaip cigaretės gaminamos, kokia jų sudėtis, kokia yra nikotino pristatymo sistema, kaip tabako kompanijos „auginasi“ sau klientus. Yra net rūkančių, kad prisitaikytų prie kitų (jei rūkoma kolektyve ir rūkančių tarpe yra vadovų), paveikti reklamos, vėliau – iš įpročio.

Atrodo, jog pasaulyje yra tik vie¬na valstybė, kurioje rūkyti visiškai uždrausta. Tai – Butanas. Europos Sąjungoje su rūkymu ypač kovoti pradėta nuo 2003 metų. Sugalvota daug įspėjimų, kurių ne vienas užrašomas ant cigarečių pakelio: „Rūkyti greit pripranta¬ma. Nepradėk“, „Rūkymas gali būti lėtos ir skausmingos mirties priežas¬tis“, „Rūkymas žudo/Rūkymas gali pražudyti“. Mano galva, itin veiks¬mingas būtų: „Rūkymas kenkia po¬tencijai“...

– Dėl rūkymo jūs sergate labai reta liga.
– Ar labai reta, gydytojau.
– Labai reta, pavadinimą pats turėsite sugalvoti.

Į viršų