facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Ar pastebėjote, jog jau kitokie rytai? Kitokie ir vakarai. Vieniems ruduo mielas, kitiems – ne. Rudenį eseistų mėgstamiau-sios temos – vienišiai ir gyvenimu nusivylę žmonės. Bet, jeigu tiks¬liau, žmonės nebuvo pasiruošę priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Todėl jis daugeliui tapo ne¬gailestingas, apgaulingas, griau¬nantis iliuzijas ir neskubantis su dovanomis...

„TV 1000“ ar kiti televizijos kanalai parodo visai dar nesenų filmų. Nors režisieriaus Roberto Zemeckio „Prarastasis“ – visad ak¬tuali juosta. Normaliai, netgi pasiturinčiai gyvenantis tarptautinių pašto siuntų gabenimo kompanijos darbuotojas Čakas Nolandas (aktorius Tomas Henksas) kažkur Ramiojo vandenyno platybėse, lėktuvui patyrus katastrofą, paten¬ka į negyvenamą salą.

Čia niekas neparuoš skanaus maisto, niekas neišskalbs purvinų drabužių. Herojui teks mokytis išgyventi... Įspūdingos filmo scenos – herojaus bandymas prisišaukti pagalbos, nevilties proveržiai, darbai, kurie kitomis sąlygomis pasirodytų pa-tys elementariausi (kokoso riešuto suskaldymas, ugnies įžiebimas), o čia reikalaujantys nežmoniškų pa¬stangų. Nėra fakso aparatų, mikro¬bangų krosnelių, mobiliųjų telefo¬nų, automobilių ir paties svarbiau¬sio – interneto.

Čako Nolando gyvenimas – iš proto varanti vienatvė ir kova už būvį. Filmo pabaiga atvira – ar sugrįžimas į įprastą aplin¬ką iš tiesų tapo išsvajotuoju išsi¬gelbėjimu? Ar tai, ką daugelis iš mūsų, besisukančių kasdienybės sumaištyje, laikome vertybėmis, iš tiesų verta šio vardo?

Kaip patikėti, kad ateityje gyvensime geriau arba bent jau kitaip? Netikime. Nusivylė klausiame: jei Dievas tikrai yra, kodėl jis neįrodo savo buvimo, neatskleidžia savo vei¬do? Kodėl aplink tiek daug netei¬sybės?

Prisiminiau gan įdomų vieno kunigo pamokslą. Jis siūlė įsivaizduoti, kad vieną naktį visi pasaulio žmonės Paukščių Take pamato didėlėmis aukso raidėmis tvieskiantį užrašą: „Aš tikrai esu.“ Žmonės išeina į kiemus, į gatves, į aikštes ir nustebę skaito. Patys religingiausi, pamatę ne įprastai padriką žvaigždžių krati¬nį, o šį užrašą, suklups tiesiog aukštoje žolėje prie savo namų. Kiti persigandę bėgs atgal į na¬mus. Ne vienas lies apgailestavi¬mo ašaras – o, kad būtų žinoję anksčiau, būtų gyvenę kitaip.

Pirmasis įspūdis, sukeltas tokių Dievo pateiktų jo buvimo įrodymų, bus nepaprastas. Išnyks nusikalti¬mai, liausis karai, žmonės tars vie¬nas kitam tik gražius žodžius. Ir taip praeis keleri metai, o spinduliuojan¬tis Dievo buvimo įrodymas kiekvie-ną naktį švies visiems. Tuomet vieną dieną kažkas tars: „Dievas yra, ir kas iš to?“ Kitas pamąstys: „O gal jo visai nėra, gal čia kažkas kitas užrašė, o gal užrašas iš ūkų pats susidarė?“

„Saulė, duodanti regėjimą ereliui, apakina pelėdą“, – rašoma prieš kelerius metus išleistoje, bet dar knygynuose užsilikusiojo Entonio de Melo knygelėje „Paukščio giesmė“. Šioje knygelėje – trumpos, paprastos, tačiau kupinos išminties istorijos. Tik spėk jas dėtis į galvą. Tuo labiau kad joje tvirtinama, jog bet kuris pasakojimas yra apie tave ir skirtas tau. Knygą išleido „Katali¬kų pasaulio“ leidykla, nors ją gali skaityti tiek religingi, tiek nereligin¬gi žmonės, tiek krikščionys, tiek bu¬distai, tiek hinduistai ar dar kitų ti¬kėjimų atstovai.

„Ką po galais tu da¬rai?“ – tariau aš beždžionei pamatęs, kad ji traukia žuvį iš vandens ir kabi¬na ant medžio. „Aš ją gelbėju, kad neprigertų“, – išgirdau atsakymą“.

Knygelė siūlo giliai apmąstyti kiek¬vieną pasakojimą, visą dieną nešio¬tis jį savyje, po to pritaikyti savo gy¬venimui.

Kiek anksčiau viename dienraš¬tyje regėjau skelbimą, kur administ¬racija praneša, jog jų restorane kaž¬kas iš lankytojų pamiršęs didelę su¬mą pinigų ir prašo atvykti jų atsiim¬ti. Kadangi vargiai patikėsi, jog taip buvo, stebina to restorano reklamos kūrėjų išradingumas. Realu, jog ne vienas panorės apsilankyti restora¬ne, kur toks sąžiningas kolektyvas. O ir reklama laikraštyje restoranui būtų kainavusi daug daugiau negu šis skelbimas.

Žinok, žmogau, kaip čia vienu ar kitu atveju pasielgus! Dažnai jautie¬si tarsi loterijoje. Tarsi įeidamas į lo¬šimo namus. Nusišypsos laimė ar ne? Nors girdėjau, kad ruletės krupjė gali taip įgusti pagal ruletės suki¬mosi greitį išmesti kamuoliuką, kad jis įkris į norimą skaičių.

Atrodytų, jeigu gatvėje jau yra viena kavinukė, jos šeimininkai tu¬rėtų labai nenorėti, kad šalia įsikurtų kita. Deja, jie gali būti neteisūs. Kar¬tais kelios kavinukės gali sutraukti daugiau lankytojų. O jeigu visas ka¬vinių kvartalas? Tas pat ir su par-duotuvėmis. Visas jų pasažas iškart traukia lankytojus.

Kad imtum gyventi kitaip, reikia paplušėti ir pačiam. Dabar populia¬ru mesti svorį. Siūlomos įvairiau¬sios dietos. Draugai nugrūdo pas vieną tokį dietų išrašinėtoją ir mane. Tas, išklausinėjęs, kada ir kiek aš valgau, kada labiausiai noriu valgy¬ti, sužinojęs mano darbo grafiką ir kitą dienotvarkę, pasiūlė maitintis taip: rytą, kadangi valgyti nenoriu, tai ir nevalgyti, pirmą kartą apie 12 valandą dienos sukrimsti sumuštinį ar du sumuštinius su arbatos, kavos puodeliu ar sulčių stikline, o prisišveisti apie 17–19 valandą, t. y. tada valgyti sočius pietus. Po jų į skrandį nieko.

Pamokymų, kad po 18 valandos nebegalima valgyti, buvau girdėjęs tiek ir tiek, bet neiškęsdavau, nes alkis apie 22 valandą visad atsirasdavo. Dietologas aiškino, jog jeigu apie 18 valandą pavalgysiu labai daug, valgyti tą vakarą nebenorėsiu. Kažkodėl šie pamokymai man pasi¬rodė logiški, todėl apie juos čia ir papasakojau.

Kiekvienas kada nors ant ko nors „užkimbame“. Nors, mano manymu, greičiausiai suplonėti būtų galima pasirinkus štai to¬kią lieknėjimo dietą:
1. Ruošdami maistą nenaudokite grybų, riešutų, uogų, bananų, avokadų, apelsinų, mandarinų, obuolių, kriaušių vynuogių, kivių, slyvų ir visų kitų vaisių.
2. Apribokite riebalų, baltymų, angliavandenių, mineralinių druskų ir vitaminų kiekį.
3. Venkite virto, kepto, garinto, konservuoto, rūkyto ir marinuoto maisto.
4. Nevalgykite sūraus, saldaus, rūgštaus, kartaus, aštraus, aitraus maisto.
5. Nerekomenduojamas pjausty¬tas griežinėliais, kubeliais, juostelė¬mis, rombais, taip pat trintas, tar¬kuotas, spaustas ir apskritai neapdo¬rotas maistas.
6. Jokių košių, uogienių, tortų ir kitokių saldumynų.
7. Kuo mažiau vartokite skysčių, ypač kompotų, gėrimų su saldik¬liais.
8. Stenkitės tapti vegetaru ir vi¬sai nevalgykite mėsos, ribokite pie¬no produktus.
9. Kiaušinis jums taip pat ne draugas, ne ką geriau mąstykite ir apie žuvį. Jokių duonos gaminių, o svarbiausia – šalin bulves.
10. Iš savo raciono išbraukite už¬sienio produktus.
11. Pats svarbiausias – visa kita rūpestingai smul¬kiai sukramtykite, skysčius gerkite mažais gurkšneliais.

„Norėk gyventi kitaip!“ – toks turėtų būti šūkis. Bet tūlas tuoj pra¬dės guostis, girdi, pinigų trūksta, kad galėtum gyventi kitaip. Žinia, pinigai – svarbus dalykas, tačiau jeigu jums jų užtenka, vadinasi, jums trūksta vaizduotės ir fantazijos.
Vėl rausiuosi knygų lentynose. Traukiu iškart net tris knygas, kurios, kiek suprantu, daugiau ar mažiau susijusios su žodžiu „laikas“.

Lenkų romanisto Mareko Sobolio „Valandos be laiko“. Tuoj prisimeni gal prieš dešimtmetį, o gal dar anksčiau, susuktą garsųjį Holivudo kino filmą „Valandos“, kuriuo, kaip ir „Prarastojo“, demonstravimu šiandien vieną ar kita televizijos pradžiugina žiūrovus.

Be abejo, prisimenu ir Michaelo Cunninghamo romaną „Tos valandos“, pagal kurį buvo susuktas minimas filmas. Ką ir sakysi, stipriai anas amerikiečių kūrinys lenkų romanistą paveikė. Vėl trys moterys: holokaustą išgyvenusi sena žydė, vėžiu sergančių vaikų slaugytoja lesbietė ir prostitutė. Ak, negali vyrai rašyti apie moteris. Neduota. O jeigu duota, tai labai retam. Bet štai apie laiką vyrai rašyti gali ir tai jiems pavyksta geriau negu moterims.

Oskaro Vaildo „De profundis“ jau trečias lietuviškas leidimas. Nuodėmių istorijos pasakojimas. Mūsų temai išskirtina, kad autorius žaidžia su laiku. Akimirksnis ir atsuka jį atgal. O šiaip tai knyga apie dviejų vyrų santykius (XIX-XX amžių sandūros „Kuprotas kalnas“, nors greičiau pastarasis O. Vaildo įkvėptas). Vaildas nebuvo silpnas, tačiau poetėlis Bosie (lordas Alfredas Duglasas) sugeba jį apvynioti aplink pirštą. Edipas atspėjo sfinkso mįslę ir pabaisa pražuvo, Oskaras Vaildas su savo mįsle tik galynėjasi.

Ir Italo Kalvino „Nematomi miestai“. Italas Kalvino ir daug kitų italų žino, kaip sustabdyti laiką, tačiau to niekam neišduoda. Jau ir Leonardas da Vinčis kūrė įvairiausius sraigtasparnius, povandeninius laivus, kad kuo greičiau kažkur nuvykus. Kaip ir O. Vaildo „De profundis“, taip ir šiame romane kalbasi du vyrai. Pasakoja jie apie savo svajonių miestus. Miela, gražu ir laikas neprailgsta.

Astrologai teigia, kad ne tik gimimo metai, mėnuo ar diena gali byloti apie žmogų, bet netgi gimimo valanda. Prieš patekant saulei gimę žmonės būna aktyvūs, pasitikintys savimi, atkakliai siekia tikslų, nori lyderiauti (prieš saulės patekėjimą gimė F. Petrarka, R. Vagneris, caras Petras 1-asis, Konan-Doilis, V. Vysockis). Gimę saulei tekant – nori būti garsūs (Mao Dzedungas), po saulės patekėjimo – nesunkiai randantys draugų (F. Nyčė, E. Hemingvėjus, M. Monro, Ž. Gabenas), per vidurdienį – išskirtinės asmenybės (V. Leninas, M. Gorbačiovas), po vidurdienio – norintys kuo daugiau visko patirti (G.  Galilėjus, L.van Bethovenas, Dž. Lennonas), leidžiantis saulei – vidinio pasaulio žmonės (F. Dostojevskis), po saulėlydžio – vertinantys laisvę (A. Puškinas, V. A. Mocartas, J. Štrausas, R. Šumanas, Dž. Verdis), prieš vidurnaktį – uždari (A. Čechovas, Č. Dikensas, V. Hugo), po vidurnakčio – besiblaškantys (Mikelandželas, Dž. Baironas, B. Šo).

Vasaros ar žiemos laiku gyvename, bet visad populiariausias pasiteisinimas – „Neturiu laiko.“ Visi pasakys, jog mūsų proseneliai turėjo daugiau laiko. Netiesa, mes jo turime lygiai tiek pat: dvidešimt keturias valandas per parą. O kiek aplink mus laiką taupančių įrengimų, apie kuriuo mūsų proseneliai net nesvajojo. Kiek senelėms reikėjo laiko rankomis į skalbimo lentas betrinant skalbinius, o mums tereikia tik paspausti skalbiamosios mašinos mygtuką. O maisto ruošimas: visos pjaustymo, tarkavimo, sulčių spaudimo priemonės, viryklės, „greitaeigiai“ puodai, mikrobangės. O restoranai (vėl – greito maisto), išsivysčiusi buitinio aptarnavimo sfera.

Kai sakome „Neturime laiko“, ar nesijaučiame laiko vergais? Esame pardavę paskutinę minutę, o reikia tik paaukoti kokiam reikalui laiko ir laiko bus, nes tokia jau aukos esmė – grįžti pasidauginus. O žmonės, neturintys laiko, paprastai nieko neveikia.

Kiekviena šalis, kiekvienas miestas turi savo pagrindinį laik¬rodį. Vilniuje ir Lietuvoje tai – Ka¬tedros aikštės bokšto laikrodis, Šiauliuose, kiek suprantu, – laikrodis „Gaidys“ Vilniaus ir Tilžės gat¬vių sankirtoje ir t. t.

Fizikai sako, jog laikas nei bėga, nei teka – jis tiesiog yra. Laikas matuojamas jau 20 tūkstančių metų, tačiau niekas tiksliai negali pasakyti, kas jis toks. Gal teisingiausias A. Einšteinas, kuris pasakė, jog „laikas yra tai, ką rodo laikrodis“. O rusų seržantas Petrenka pirmasis sujungė laiką ir erdvę kareiviams liepdamas: „Griovį kasite nuo tvoros iki pietų.“

Tas pats A. Einšteinas savo studentams išdalijo užduotis. „Bet juk čia tokie patys uždaviniai, kuriuos davėte per praėjusį egzaminą?“ – pastebėjo studentai. „Taip, bet atsakymai jau kitokie“, – paaiškino mokslininkas. Ir tuomet supranti (bent kiek), kas tai yra laikas.

O dėl laiko neturėjimo, tai kažkas yra teisingai pasakęs, jog jo neturėjimas (neradimas) gali uždusinti mūsų santykius su kitais žmonėmis ir užtemdyti mūsų dienas. Laikas, deja, gali tapti ir stabu. Be abejo, jog laikas brangesnis ir už pinigus, bet žmonės moka pinigus, kad smagiai praleistų laiką.

Jaunam regis – visas laikas dar prieš akis. Atrodo, jis gali pasakyti, jog šiandien nieko neveiks, jog viską suspės padaryti vėliau. Garbingesnio amžiaus žmogus bandys jaunėliui paaiškinti, kaip jis klysta, tačiau ar tas klausys… Jauni gyvena ne laiku, o dabartimi.

Bet blogiausia, kai jauni sako, „užmušinėja“ laiką, nes „neturi jo kur dėti“. Įžeistas laikas turi savybę keršyti. Gal kai mes paprašysime laiko padaryti vieną ar kitą darbą, sužinoti tą ar aną, laikas atsakys, jog mes jį kažkada „užmušėme“.
Net nežinau, kas gražiausiai yra kalbėjęs apie laiką. Gal Marselis Prustas, o gal dar anksčiau antikos išminčiai. Sunkiausia jausti, kad laikas nėra tavo, o maloniausia, kai užčiuopi – tavo. Laike lipdai save, tad neleisk nieko neveikti, nes tas neveikimas grįš tuštuma – nei gražesnės muzikos, nei prasmingesnės minties. Alberas Kamiu yra pasakęs, jog pradžioje laikas mus neša, po to mes jį turime nešti.

Šiandien dažnai bylinėjamasi dėl garbės ir orumo, o reikėtų bylinėtis dėl prarasto laiko. Pasakysiu, jog kam vis dažniau išsprūsta žodis „uždrausti“, tas nenumaldomai sensta. Tik patek į laiko apsisukimų spąstus ir apie save galėsi pasakyti – „senas“. Ir būtinai noriu priminti T. S. Eliotą, kuris gyvenimą matavo „kavos šaukšteliais“.

Kam skyriau šį tekstą? Ogi įsibėgėjančiam rudeniui ir tiems, kurie bando jį pamilti. Kažkuri rašytoja yra gražiai išsireiškusi, jog ji stengiasi rudenį prisijaukinti. Tikiu, jog ir taip galima.

Į viršų