Sako, yra dvi Lietuvos. Imu jų ieškoti. Ir atrandu. Viena, nuožmioji, įsitaisiusi internetiniuose komentaruose, kita – draugiška ir geranoriška, facebook erdvėje. Komentarų rašytojai („rašytojai“ šiuo atveju keistas žodis, gal turėtų būti „keverzotojai“, o gal dar tikresnis žodis rastųsi) besisvaidantys pykčiu visiems ir viskam, facebook draugai gyvena vienu žodžiu – „patinka“ ir šypsenėlės ženkleliu.
Apie pirmuosius nekalbėsiu, o ir Tau, mielas skaitytojau, jie neturėtų būti įdomūs, nes jie galvoja, kad rašo apie kitus, o iš tikrųjų jie rašo tik apie save. Tiesa, komentarų tarpe pasitaiko ir vienas kitas protingesnis, bet tokių reta, nes blaiviai mąstantys nenori su šiuo reiškiniu turėti bet kokio ryšio. Juk šiandieniniai internetiniai komentarai atsirado nuo užrašų ant tualetų sienų. Ar jūs ant jų rašydavote?
O rašantys ir talpinantys nuotraukas facebook‘e man primena anuos dienoraščių rašytojus, kurių knygas šiandien skaitai kaip didžiausius romanus. Ar pastebėjote, kad didžiųjų rašytojų dienoraščiai jų autorius parodo ne tik kaip rašytojus, bet ir leidžia į juos pažvelgti kaip į paprastus žmones, mėgusius aprašinėti įvairius įvykius, įspūdžius apie sutiktus žmones, netgi sapnus, jau nekalbant apie pamąstymus ir pasvajojimus.
Visai neseniai į rankas pakliuvo garsiojo George Orwell („Gyvulių ūkis“, „1984-ieji“) knyga „Dienoraščiai“. Pasirodo, George‘as Orwellas buvo nenuilstantis metraštininkas („Nutiko tai antradienio rytą“ arba „Josephas Higgsas, velionis, gyvenęs šioje parapijoje“). Dienoraščiuose atsispindi ne tik autoriaus asmeninis gyvenimas, socialinė aplinka, politiniai įvykiai ir jų vertinimas, kelionės, gamtos grožis, bet juose randame ir perrašytą informaciją iš laikraščių, įvairius receptus, sodininkystės bei daržininkystės patarimus.
Birželio 16-ąją Dublinas ir airių rašytojo Džeimso Džoiso gerbėjai švenčia Blumo dieną (Bloomsday). Šventės pavadinimas kilo iš Dž. Džoiso romano „Ulisas“ veikėjo Leopoldo Blumo vardo. Romane aprašoma Blumo odisėja po Dubliną trunka dieną – nuo 1904 metų birželio 16 dienos 8 valandos ryto iki 1904 metų birželio 17 dienos 3.15 valandos nakties. Šventės metu vaikštoma L. Blumo keliais, skaitomos romano ištraukos, rengiami įvairūs pasirodymai ir inscenizacijos.
Facebook‘e talpinantys savos dienos įvykius žavi atvirumu, tarsi Blumo bendražygiai ar Amsterdamo ir kitų laisvų miestų gyventojai neužsidangstę langų. Laisvas žmogus, kai jis nežino, kas yra užuolaidos. Kai kas su visais savo draugais facebook‘e pasisveikina „Labas rytas“, kai kas atsisveikina „Labanakt“.
Sužinai, kokius kraštus tavo draugai aplankė, ką ir kokiame restorane valgė, kokią knygą perskaitė... Jie pasidalija kurio nors laikraščio įdomesniu straipsniu ar bet kuriais pasaulio įvykiais, kurie, jų nuomone, gali būti įdomūs ir kitiems.
Bent mane patraukia jų geranoriškumas. Mano galva, jie žino, kaip pralenkti ar atsukti laiką, nors sena išmintis byloja: „Niekam nepavyks tiksliau, stipriau ir vaizdingiau išreikšti mus supančio pasaulio absurdą, košmarą ir žaismingumą, negu tai atlieka pats gyvenimas.“
Tiesa, šiandien facebook‘o eroje retas berašo popierinius dienoraščius. Mus, vyresniuosius, tai gal kiek ir liūdina. O juk malonu po penkiasdešimties, dvidešimties, pagaliau penkerių ir net po metų atsiversti savo dienoraščio puslapius ir paskęsti prisiminimuose.
Aišku, tai gali padaryti ir facebook‘as. Pažvelgi ryte į jo langą, o jis primena, prieš kiek tai metų buvusius įvykius. Tie įvykiai visad šviesūs, linkintys tau dar vienos sėkmingos dienos. Jau nekalbant apie gimtadienio dieną, kai visi draugai facebook‘o paraginami su ja tave pasveikinti. Atrodo, kad iš telefono tuoj iškris gėlių puokštė ir torto gabalas.
Tuos, kurie pasiguodžia neprisiverčiantys tapti facebook‘o nariais, noriu paskatinti prisiversti. Ką gali žinoti, kas iš tų užrašų gali išsirutulioti, o, be to, jūsų patirtis gali pagelbėti kitiems. Juk šiandien facebook‘o draugų pagalba galima rasti net pamestus ar pavogtus daiktus (neseniai skaičiau apie taip rastą automobilį) ar sulaukti bet kokio patarimo. Paklauskit, pavyzdžiui, kaip gydytis nuo vienos ar kitos ligos, sulauksite begalės patarimų. Tai, aišku, nervina gydytojus, bet jau noras patarti ir pagelbėti yra mielas reiškinys. Ypač patiko, per slenkstį žengiant rudeniui, gan taiklus facebook‘o draugų patarimas: „Po vasaros neskubėkite slėpti ryškių spalvų drabužių.“
Puiku, kai facebook‘o draugai stengiasi tau pagelbėti žodžiu ar bent moraliai palaikyti. Stenkitės tai daryti ir jūs. Kai Pikaso paklausė, kas lėmė jo paveikslų populiarumą, jis atsakė: „Mano daltonizmas, žvairumas, Parkinsono liga, švento Vito šokis ir pagirių sindromas.“
Išskirčiau keturias facebook‘o funkcijas – tai pastebėti įvykiai, apmąstymai, išsakymas ir malonumas tai pateikti. Rašantys facebook‘e gali patys sau prieštarauti, klysti, bet vėliau pasitaisyti, vieną kartą gali būti mylintys Lietuvą, kitą kartą – jau jos nemylintys, gimtojo miesto patriotai arba keikiantys jį.
Neseniai rašiau, kad įsiminė vieno facebook‘o draugo patarimas besibaigiant vasarai neįnikti į alkoholį. Girdi, kažkas taip gali pradėti elgtis dėl liūdesio. Šis draugiškas patarimas daug naudingesnis nei visi Verygos draudimai, nežiūrint to, kad alkoholis – tai cinko, mangano, kalio ir dau¬gelio B grupės vitaminų šaltinis, o šį gėrimą aukštino karaliai ir ap¬dainavo poetai, gi pakvietimas pa¬kelti taurę – visame pasaulyje su¬prantamas draugiškumo ženklas.
Laisvadieniais bent jau aš labiau nei piktnaudžiavimą alkoholiu, renkuosi knygų apie alkoholikus skaitymą. Kad ir Čarlio Bukovskio romanus – „Paštas“ ir „Skai¬talas“. „Paštas“ – alkoholiko gyvenimo dienoraštis, „Skaitalas“ – apie nevykėlį, pageriantį detek¬tyvą Niką Bilciną, kuris po barus ieško mirusio garsaus prancūzų rašytojo Luji Ferdinando Selino. Rekomenduoju tai ir jums.
Bičiulis sako, jog aš ne ten dviejų Lietuvų ieškau. Girdi, viena Lietuva – turtingųjų, o kita – vargšų. Girdėjau išsireiškimą, jog pinigai formuoja žmogaus prestižą. Bent man nėra artimas posakis „prestižinis žmogus“. Gali būti prestižinis namas, prestižinis restoranas, prestižinis sporto klubas, prestižinė įmonė. Girdėjau net išsireiškimą „prestižinė partija“. Šis žodis skambėjo tol, kol partija neapsivogė.
Taip, prestižiniai žmonės dažniausiai yra turtingi, tačiau turtuoliams pavydėti nevertėtų. Juk ir gyvena jie, yra įrodyta, trumpiau ir didelius pinigų pluoštus skaičiuojant yra tikimybė greičiau kokia kvaraba užsikrėsti, nes ant vieno banknoto, taip pat įrodyta, gyvena apie 2 tūkst. bakterijų. Įdomiausia, jog daugiausiai ant 20 eurų banknoto, o vis galvojau, kad ant 5 ar 10. Po 20 pagal nešvarumą seka 50 eurų banknotas. Tad turtuoliai, nesidžiaukite – 100, 200 ir 500 banknotai irgi pakankamai nešvarūs. Man keisti ir VIP vakarėliai, kai viskas dvelkia prabanga, o paduodamas prastas vynas. Girdi, taurėse, o iš kokio butelio įpiltas niekas nematys.
Sako, aukštuomenė ir prestižiniai žmonės – tai tas pat. Lietuvos aukštuomenės išskirtinumas – didžiuotis įspūdingais finansais, kurie turi atsispindėti namuose, automobiliuose, aprangoje ir, aišku, sukinėjimasis įvairiuose vakarėliuose, ypač jei tuos vakarėlius rodo televizija ir įamžina fotografai. Bet ypač tai turi būti ryšku reitingų lentelėse – kas aukščiau.
Tiesa, aukštuomenei ne kas kitas, o jie patys save ir prisiskiria. Jie kuria ir perka savo kilmingus genealoginius „medžius“, bet dažniausiai, deja, yra atėję iš bufetų, tad kilnumo ir gerų manierų nelabai yra iš ko pareikalauti. Lietuvos aukštuomenė sunkiai integruojasi į pasaulinę aukštuomenę, kuri vadovaujasi kitomis taisyklėmis. Įdomu tik tai, kad mūsų aukštuomenė labai traukia pranašus, būrėjus ir visokius kitus šarlatanus. Toks tokį, taip sakant.
Mūsų visuomenei vertėtų išgryninti aukštuomenės sąvoką, kad jai būtų priskiriami žmonės pagal jų kūrybą ir darbą, atliktą dėl kitų. Aukštuomenė sinonimai: draugija, aristokratija, orumas, visuomenė, bajorija, kilnumas, diduomenė, taurumas, didžiadvasiškumas, kilnybė, prakilnybė, prakilnumas, organizacija, bendrija, bendruomenė, titulas, būrelis.
Lietuvos aukštuomenė buvo naikinama dešimtmečius ir net šimtmečius: 1831 ir 1863 m. sukilimai, po kurių – represija, tremtis, Vilniaus universiteto uždarymas 1832 m., pagaliau po 1940 m. – vėl okupacija, represija, masinė emigracija, deportacija. Lietuvos aukštuomenė nuo to nukentėjo labiausiai. Iš mūsų mažos tautos, nedidelės valstybės aukštuomenės liko griuvėsiai, aukštuomenės likučiai. Analitikai sako, kad dabar tikrąjį Lietuvos humanitarinės kultūros lygį parodantys žmonės gali būti suskaičiuojami ant pirštų. Žinoma, visur ir visuose sluoksniuose yra įvairių žmonių. Mano galva, prestižiniai žmonės tiesiog gyvena savo gyvenimą ir tuo yra patenkinti.
Google pasiteiravau apie aukštuomenę ir prestižinius žmones. Prieš pateikiant rezultatus šiems žodžiams, buvo pasiūlyta gauti paskolą. Tik nesupratau, ar čia turčiai paskolą siūlo ir nori, kad žmonės tik įkištų pirštus, o jau kaip įtraukti visą ranką jie žinos. Nors gal turčiams paskola siūloma, sprendžiant, kad ne visi turčiai, kurie turčiais dedasi.
Vis prisimenu internete užtiktą pastebėjimą. Didesniuose miestuose, laukiant sankryžoje žalios šviesos, neretai priešais laukiančiųjų koloną užlenda koks, taip dabar visų vadinamas, storas-juodas-bumsintis BMW. Jis mano, kad jam taip galima. Laukiantieji eilėje niršta, bet tyliai. Todėl storas-juodas-bumsintis savo išskirtinumu mėgaujasi ir taip pradeda elgtis kasdien. Galiausiai tai tampa to miesto kasdienybe.
Šiauliuose šito dar, atrodo, neatsiranda. Bet ir didesnių automobilių kamščių mūsų mieste nebūna. Būtų – atsirastų. Nes tokie jau dabar žmonių santykiai.
O štai kitas pastebėjimas. Gatve eina užsienio turistų grupė – visi orūs, pasitikintys, sotūs, neskubantys. Kaip norėčiau, kad užmarštin nugrimztų posakis, jog kiek belinksmintum lietuvį, šis vis tiek bus liūdnas. Aplankę mūsų kraštą vakariečiai iškart pastebi, kad niekas čia nesako „ačiū“, tačiau kai kurie užsieniečiai tai pateisina manydami, kad pas mus tokia kultūra.
Iš statistikos rinkėjų sužinojau, kad lietuviai labiausiai vertina darbštumą, norą dirbti, kurti. Ar šie duomenys išskiria mus iš kitų tautų? Pavarčiau lenkų spaudą. Nežinau, gal itin religinės ir dorovinės pakraipos leidiniai man pateko į rankas, bet juose buvo rašoma, kad 72 procentams lenkų vertingiausias dalykas yra šeima, 50 procentų mūsų kaimynų tarp labiausiai vertinamų dalykų nurodė darbą. Net sveikata jų vertybių sąraše liko trečiojoje vietoje. Tarp didžiausių vertybių buvo nurodyta ramybė, padorumas, sąžiningumas ir kitų žmonių pagarba. Vertybių sąraše – draugai, religingumas, patriotizmas, išsilavinimas, gerovė, žodžio laisvė, dalyvavimas visuomeninėje veikloje. Net 92 procentai mūsų kaimynų respondentų pritarė minčiai, kad darbas žmogaus gyvenimui suteikia prasmę. Žodžiu, savo noru dirbti mes nesame išskirtiniai. Nors gal statistikos duomenų rinkėjams tiek mes, kiek kiti bando pasirodyti geresni, negu iš tikrųjų yra.
Asmenybės narcicizmo apraiškai priskiriamas noras gerėtis savimi. Savo naujausius pirkinius galima demonstruoti ne tik vakarėliuose, bet ir, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose. Aukščiausios klasės daiktai pasaulyje gana neblogai perkami, bet perkami ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, naujo modelio itin brangių televizorių jų tėvynėje Olandijoje per mėnesį parduota 2, Maskvoje – 10, o Lietuvoje irgi 2. Atprantame nuo pangasijų filė.
Turčių aplinkoje pasitikėjimo matas ne meilė, draugystė, bet pinigai. Jų nekenčia ir skurdžiai, ir kiti turtingieji. Nustebau sužinojęs, kad ypač nekenčia restoranų padavėjai, nes sako, jog turtingieji mažiau palieka arbatpinigių. Be to, turtuoliai dažniau meluoja ir apgaudinėja nei mažiau pasiturintys. Jie pasiteisina vienu žodžiu „tenka“. Nors kad ir ką besakytum apie tai, kad sunku būti turtingam, kad jie turi begalę problemų, veik visi nori atsidurti jų vietoje.
Ką daryti? Bilas Gatesas Markas Zuckerbergas, Marco Cubano sako – reikia kuo daugiau skaityti. Bilas Gatesas perskaito 50 knygų per metus (po knygą savaitėje), Marco Cubano skaitymui skiria 3 val. per dieną.
Nustebau, kad jų mėgstamiausių knygų sąraše ne, pavyzdžiui, Irvino Šo „Turtuolis, vargšas“, bet F. Scott Fitzgerald „Didysis Getsbis“. Po jos seka Oscaro Wildo „Doriano Grėjaus portretas“ ir Harper Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“. Visi pamini Bibliją ir eilutę, pagal kurią gyveną: „Esi susietas su žmona? Neieškok skyrybų. Likai be žmonos? Neieškok žmonos“ (1 Kor 7,25). Bent man nelabai suprantama. Gal todėl aš ir nesu turtuolis.
Viską gyvenime galima pakeisti. Vienatvę irgi. Ir tam gali padėti facebook‘as. Kam daugiausiai dėmesio skiria facebook‘o rašytojai? Nežinau, ar yra tokia statistika. Iš savo pastebėjimų, sakyčiau, jog gal kelionėms.
O kuriuos metų laikus labiausiai myli facebook‘o nariai? Ar galima pamilti rudenį? Galima. Reikia atrasti šio meto grožį. Iš paskutiniųjų kelionių po Lietuvą įsiminė naujasis Birštono apžvalgos bokštas ar Anykščių lajų takas, karstinės Biržų įgriuvos, ant Žemaitijos kalvelių pro pilką rūką vos regimos kapinaitės, kurios po kelių mėnesių pasidengs žybčiojančia žvakių jūra. Facebook‘o lange bent man labiau patinka regėti ne didmiesčių vaizdus, bet mažų miestelių nuotraukas, nes myliu miestelius, kuriuose taksi gali nuvažiuoti iš vieno krašto į kitą už 2 eurus.
Bet grįžkime prie dienoraščių. Kalbant apie popierinių jų pabaigas, jas nulemia kieno nors pabaiga. Pavyzdžiui, metų, vasaros, atostogų, kelionių, darbo ir mokslinių tyrimų, pasitraukimo į dvasinę vienatvę ir t. t. Aišku, dienoraštį rašantysis gali atitolinti momentą, kai sąsiuvinis pasibaigs. Galima rašyti ant viršelio ar įdėti papildomų lapų. O rašančiam facebook‘e tai nebaisu.
Esu vieno menininkų klubo narys. Mūsų susitikimai – tai nedidukės šventės, kurių nuotraukas talpiname facebook‘e. Sulaukiame daug paspaudimų su mielu žodžiu „patinka“ ir tuo džiaugiamės.
