facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kuris metų laikas labiausiai moteriškas? Kokį metų laiką moterys labiausiai myli? Gal pavasarį? Gal vasarą? Tinkamiausias atsakymas, manau, būtų – visi metų laikai moterims pavaldūs.

Kokie bebūtų Šiauliai, žmonės mieste – gražūs. Viena moteris mane tikino, jog Dievas moterį neteisingai sukūręs. Gal iš tiesų?
Taip besiskundžiant atsirado žodis „feminizmas“. Į šį žodį beveik visi vyrai žvelgia įtariai ar net to žodžio bijo. O jeigu prie šio žodžio dar pridėjus žodelytį „naujasis“? Ar ne gražiai skamba – „naujasis feminizmas“? Tiesa, visa tai sugalvota ne mano. Jei pavartysime užsienio, o pasta¬ruoju metu ir lietuvių moterų žur¬nalus, šį pavadinimą dažnai rasime.

O moterų žurnalai – bent man – im¬ponuoja nuo to karto, kai berods net prieš tris dešimtmečius į „Oskarą“ pretenduojantis Holivudo filmas „Pamestoji“ tokiame žurnale buvo vadinamas – „Moteris, kuri šiuo metu viena“.

Taigi naujasis femi¬nizmas yra judėjimas, susidedantis iš daugybės radikalių, tačiau lanks¬čių strategijų, siekiančių rasti naują emocinį, seksualinį, ekonominį ir politinį jėgų paskirstymą. Jis tiki humoru, meile ir subalansuota dali¬jimosi etika. Naujasis feminizmas žino, toks svarbus moterų vaidmuo ekonominei bendruomenių raidai, todėl reikalauja geresnio pelno pa-skirstymo. Naujasis feminizmas tu¬ri netgi savo tezes:

1.    Atrask daugybę skirtingų žavesio ir radikalaus prašmatnumo formų.
2.    Būk turtinga, t. y. ekonomiškai nepriklausoma ir mokėk tvarkyti finansus.
3.    Nebijok dalytis pareigomis, draugais, žiniomis, rūpesčiais, visais kitais dalykais ir netgi meilužiais.
4.    Gerai išmanyk naujas technologijas.
5.    Atrask didžiules galimybes patirti malonumą.
6.    Mėgaukis ironija, „nekaltumu“, meditacija (induizmas būtų puiku, todėl perskaityk Jurgą Ivanauskaitę) ir daugybe kitų dalykų.

Ar užsienio moterų spauda ski¬riasi nuo mūsiškės? Mūsų moterys sako, jog labai, nes pas mus net mo¬terų spauda negina moterų teisių. Štai rašytoja Jurga Ivanauskaitė jau kadais teigė, jog mūsų spaudos problema – „kad iš moters dažniausiai daroma prekė – barbė, kuri turi patikti vyrams. Tai yra re¬komendacijos, kaip jiems patikti. Tos rekomendacijos parankios įvairiems verslo magnatams, gaminantiems įvairias lieknanančias piliules arba kosmetiką. Taigi moterims skirti žurnalai yra tiesiog manipuliavimo ir smegenų plovimo organai“.

Bet grįžkime prie naujojo femi¬nizmo. Kuo jis skiriasi nuo senojo? Mano galva, tik tuo, jog naujojo fe¬minizmo atstovės kritiškiau žvel¬gia į serialus, kai senojo – tuos se¬rialus tiesiog dievino.

Štai kita ra¬šytoja, taip pat, manau, neklystu, naujojo feminizmo atstovė Renata Šerelytė rašo: „Meilės kiekviena¬me seriale paprastai būna tiek, kiek vonioj putų, bet aš nuo to nepasida¬rau geresnė, atvirkščiai, mane ima smaugti neapykanta, ir baisiausia, kad ne serialo herojams ir ne pro¬diuseriui, o niekuo dėtiems pada¬rams. Šeimynykščiams, pavyzdžiui. Norisi pasmaugti katiną.“

Nors naujasis feminizmas žais¬mingas, neliepiantis prie ko nors prisirišti, laužo kai kurias nusisto¬vėjusias dogmas, vis tiek moterys tvirtina net ir naujojo feminizmo įtakoje norinčios išlikti moteriškos bei prieraišios, jeigu tik to iš jų tiki¬masi bei norima. Atseit kavinėse ar viešint pas draugus juokaujama, šokama, kvailiojama su visais, bet namo išeinama su savo žmogumi arba grįžtama iš vaišių pas jį, jei jo ten nebuvo.

Kanų kino festivaliuose, kaip ir visuose kituose, vertinimo komisija kasmet keičiasi. Prisiminiau, kad berods prieš du dešimtmečius, o gal dar anksčiau, komisijai vadovavo moteris – žymi norvegų aktorė bei režisierė Liv Ulman. Gal todėl, o gal ir ne todėl, pirmuosius prizus gavo filmai apie moteris: režisieriaus N. Morečio „Sūnaus kambarys“ (apie šeimą, kuri turi išgyventi sūnaus netektį; čia ypač ryškus motinos vaidmuo) bei režisieriaus  M. Hanekės „Pianistė“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlikusi Izabelė Hupert pripažinta geriausia festivalio aktorė.

Kino mylėtojai, manau, abu šiuos kino filmus matė todėl, kad jie jau net ne kartą buvo rodyti per įvairius tele¬vizijos kanalus. Filme „Pianistė“, palyginti su „Sūnaus kambariu“, moteris žiauri ir negailestinga. Fortepijono mokytoją tyrai įsimylėjęs jos auklėtinis, geidžiantis švelnių bučinių, gauna žiaurią sadomazochistinio sekso pamoką. Keturias¬dešimtmete pianistę bei mokytoją kažkada sužalojo kiti žmonės (net motina) ir dabar ji keršija, bet jau kitiems.

Kas supras moterį?!

Iš lietuvių autorių, manau, naujojo feminizmo kiną pradėjo režisierės Kristinos Inčiūraitės su¬kurtas filmukas „Laiptais žemyn“ apie vestuves, pažymėtas Berlyno videomeno festivalyje. Laiptais že¬myn iš santuokų rūmų keturis kar¬tus leidžiasi ta pati nuotaka, bet kiekvieną kartą su kitu jaunikiu.

Tuoj prisimeni „Ketverias vestuves ir vienerias laidotuves“, „Pabėgu¬sią nuotaką“, kur nuotaka sprunka keturis kartus, pagaliau taip pat lie-tuvių A. Puipos „Moterį ir keturis jos vyrus“. Kiekvieną kartą nuota¬ka vis kitokia: kitaip šypsosi, kitaip priglunda prie vyro, net eisena jos kitokia.

Štai, mielieji vyrai, nuo ko priklauso, kaip atrodo moteris. Nors vyrai, atrodo, geriau linkę šito nežinoti, nes, jeigu jau apie kiną, tai net garsieji kino meistrai štai ką porina: „Aš visada sakiau, kad moteris turi būti kaip geras siaubo filmas: kuo daugiau lieka vietos fantazijai, tuo labiau ji traukia“ (Alfredas Hičkokas), „Yra tik vienas laimingo vedybinio gyvenimo receptas: kol aš jį atrasiu – vesiu dar kartą“ (Klintas Istvudas)... Tiesa, pavyzdžiui, Keris Grantas mano perpratęs moteris: „Kad moteris būtų tavo, pasakyk, kad esi impotentas. Ji būtinai užsinorės tai patikrinti.“

O ypač savo išmanymu apie moteris giriasi Melas Gibsonas, suvaidinęs populiariame kino filme „Ko nori moterys?“, – „Tik po dvidešimties vedybinio gyvenimo metų pradėjau suprasti, ko nori moterys. Atsakymo į šį klausimą, ko gero, reikia ieškoti kažkur tarp dialogo ir šokolado.“

Visi žinome garsiuosius daili¬ninkų klasikų paveikslus: „Moteris (Madona) su kūdikiu“ (dažniausia tema), „Moteris su šermuonėliu“, „Moteris su verpste“ ir t. t. Šiandien gi atsiverti moterų žurnalus ir matai moterį su šuniu, moterį šalia auto¬mobilio, net regėjau moterį su smaugliu. Tiek jau to tie dailininkų klasikų paveikslai, bet kodėl mote¬rys nebesifotografuoja su vyrais? Juk logiško mąstymo išvada būtų – moteris moteriškiausia šalia vyro.

Pamačius jau minėtą moterį su smaugliu kyla įvairiausių minčių. Pirmiausia gal, kad moterys dažnai prisiima „nemoteriškus“ vaidme¬nis. Tarp kitko, ši mintis juk chres¬tomatinė. Kai moteris prasibrauda¬vo į istoriją, ji „užgrobdavo“ „vy-rišką“ vaidmenį.

Tai ypač akivaiz¬du politikoje. Egipto Kleopatra, Ki¬jevo kunigaikštienė Ona, Anglijos Elžbieta, Lenkijos ir Lietuvos kara¬lienė Bona, Ispanijos Izabelė, Ško¬tijos Marija Stiuart ir t. t. Sąrašą bū¬tų galima tęsti ir tęsti. Švelnios bū¬tybės gali tapti geležinės. Būta gar¬sių moterų terorisčių (V. Zasulič, S. Perovskaja), garsių moterų šnipių (Matą Hari), net šiaip garsių nusi¬kaltėlių (Boni Parker), būta net mo-terų karvedžių (E. Pliaterytė, Žana d‘Ark). Meno ir mokslo pasaulyje – tas pats. Yra pašėlusių moterų.

Kaip ten bebūtų, bent mano nuomonė konservatyvi – šalia mo¬ters turi būti vyras. Ir man atrodo, teisus buvo Napoleonas XVIII ir XIX a. sandūroje apeliuodamas į tradicinį moters vaidmenį. Anot jo, o ir daug nuomonių, jog kiekvienas turi savas savybes bei pareigas. Moters savybės – grožis, malonu¬mas, menas patikti. Jos pareigos – atsidavimas, ištikimybė.

O juk Lie¬tuvoje, kaip niekur kitur, moteris apglėbta amžinojo moteriškumo idėjos. Be to, būkime teisingi – mui¬lo operų frazė „Leiskite man pabūti vienai“ įtaigi tik serialuose. Aišku, viskas susimaišo, jeigu šalia mote¬rų šiandien dažniausiai būna Chai¬mė Garsija, o tikrasis vyras, moterys guodžiasi, net iš rūsio nepajėgia nurodyto dydžio agurkų stiklainio ar reikiamo bulvių kiekio atnešti.

Skaudu, kai matai, kad mūsų krašte žmonės nemoka būti drauge. Psichologai sako, jog jeigu žmonės nori būti drauge, reikia paaukoti da¬lį savo ambicijų. Lietuviai susibu¬ria draugėn, solidarizuojasi tik kri¬tinėse situacijose: kai kyla grės¬mė, kai atvažiuoja tankai. Kai vis¬kas gerai, ima vienas kitą išdavinė¬ti, parduoti, apspjaudyti. Lietuviai neapkenčia žmonių, kuriems seka¬si, ir tų, kurie šypsosi.
Visgi grįžtant prie moterų išsi¬vadavimo temos kiek šnektelkime apie sportą. Šiandien nedaug tėra sporto šakų, į kurias moterys nebū¬tų išsikovojusios teisių. Tačiau ar tai, kad moterys žaidžia futbolą ar krepšinį, užsiima kultūrizmu bei svaido diskus, kūjus ir ietis, jau reiškia didelę pergalę? Antra vertus, ar verta dėl šito pykti, nes Lietuvoje vis tiek visada bus krepšinis ir moterų krepšinis.

Nors gal ir šiurpoka, bet juk neuždrausi moteriai kilnoti sunkumus, kultivuoti tailandietišką boksą ar kečą. Kažkuris iš didelių vyrų yra pasakęs, jog baigusios sportinę karjerą moterys vėl sės siūti, skalbti, adyti, ravėti, mazgoti.

Sakyčiau, jog gan protingos tos moterys, kurios teigia nenorinčios išsivaduoti vienos, o nori tai daryti drauge su vyrais. Jau XIX a. kai ku¬rios feminizmo atstovės tai suprato ir sušuko: „Už jūsų ir mūsų laisvę!“ Suprantama, jog vyras pagelbės moteriai, bet tik tada, kai pats išsi¬vaduos iš jį kaustančių stereotipų.

Kalbant apie feminizmą būtų neteisinga pamiršti krikščionybės. Evangelijų mokslas yra palankus moterims, vaikams, luošiams, vargšams ir nusidėjėliams. Vyrai teigia, jog per tą feminizmą mote¬rys šiandien turi jau daugiau teisių negu jie. Jei vyras apkuls moterį, kur apie tai rašys spauda? Atsaky¬mas – kriminalų skyriuje. O jeigu moteris užduos vyrui? Rašys „Sti-liuje“.

Visgi viena aišku, jog šalia mo¬ters vyras turi būti pasitempęs, jai asistuoti, jam reikia pasirūpinti, kad moters rankose nuolat būtų gė¬lių, o, anot anekdoto, užleidęs jai vietą autobuse į jos „Na, ką jūs, nereikia, aš pastovėsiu“ niekada neatsakys: „Negalvokite, kad vyrai už¬leidžia vietas tik jaunoms ir simpa¬tiškoms moterims“.

Džentelmenas yra tas, kuris pakelia merginos nu¬mestą nosinaitę, nors mergina ir ne¬graži. Tiesa, neseniai skaičiau, jog vyras turi pakelti visus moters numestus daiktus, išskyrus nosinaitę. Kai nesutaria etikos specialistai, tenka remtis intuicija.

Nusprendžiau, jog laisvalaikiu geriausia bendrauti su knyga. Pastaruoju metu pamėgau moterų autorių kūrinius. Iš knygų lentynos išsitraukiu suomių rašytojos Leenos Lander romaną „Juodųjų drugelių na¬mai“. Sužinau, jog Leena Lander yra viena garsiausių šiuolaikinių suomių rašytojų, puikiai žinoma visoje Skandinavijoje, o ir pla¬čiai už jos ribų.
Pradedu skaityti. Asociali šeima. Iš jos atimami vaikai. Vyresnysis patalpinamas į koloniją, kurioje auklėjama prievartiniu darbu. Čia visko va¬das – griežtas Direktorius. Prasi¬kaltę, nesugebantys ar nespėjantys dirbti berniukai plakami rykš¬tėmis, uždaromi į karcerį. Be vi¬sų savo žiaurybių Direktorius tu¬ri ir gražią svajonę – atokią, nykią šiaurės salelę (kolonija yra salo-je) paversti rojaus sodu, panašiu į tą, kuriame kažkada gyveno Adomas ir kuriame vėliau atsira¬do Ieva.

Dažnai taip būna, jog kai pra¬dedu skaityti naują nežinomo au¬toriaus kūrinį, dedu knygą į šoną ir imu kokią anksčiau jo parašytą. Dar anksčiau nei pastarasis romanas, pas mus pasi¬rodė kitas Leenos Lander kūrinys „Tegul užeina audra“.

Irgi ne¬lengva knyga. Pradžioje net ne¬susigaudai, kas vyksta: keista mažos mergaitės mirtis, senovi¬niai aukojimo ritualai, paslaptys, stebuklinga akmenų galia. Tik kažkelintame puslapyje supranti, jog kalbama apie įvykius, atsiti¬kusius prieš daug metų mažame Suomijos akmenkasių miestelyje ir palikusius žymę keletui vienos šeimos kartų.

Šeimos paslapties pėdsakais seka jauna moteris, no¬rinti suvokti savo senelės gyveni¬mo dramą. Gimsta istorija – gra¬ži, liūdna, magiška ir kartu pa¬prasta. Romane yra viskas, kas reikalinga trileriui, vienos meilės istorijai; be abejo, meilė ir išsi-skyrimas, kaltė ir atleidimas, pra¬radimas ir susitaikymas su liki¬mu... Išaiškėjus visoms paslap¬tims atrodo, kad jokios paslapties ir nebuvo.
Grįžtu prie „Juodųjų drugelių namų“. Pasirodo, šis romanas yra trilogijos pirmoji knyga (autorės parašyta 1991 m.), o „Tegul užeina audra“, pas mus pasirodžiusi anksčiau, – antroji parašyta 1995 m. Reikės pasidomėti, ar trečioji – „Džiugus pragrįžimas namo“ (1998 m.) – jau išversta ir lietuviškai pasirodžiusi.

Skaitant „Juodųjų drugelių namus“ iškyla dilema – pritarti Direktoriaus veiksmams ar ne. Jėga, žiaurumas. Bet norima sukurti idilę. „Dirbti ir nebūti“ – toks jaus¬mas kankina žvelgiant į kolonijos berniukų gyvenimą. Direktorius irgi galop gyvenimo neįvertina džiaugsmingai: „Aš supratau, kad galiausiai jis vis tiek rieda – viena diena po kitos, kad ką mes darytumėm. Gyvenimas. Bėgs viena diena po kitos. Vieną rytą atsikel¬si iš lovos ir pamatysi, kad baisiai pasenai. Štai ir viskas.“ Bet nejau¬gi dėl šito nereikia gyventi, ir dirbti, ir švęsti?

Gal ir ginčysite, bet esu įsitikinęs, kad ne vyrai, bet būtent moterys geriausiai rašo ir apie moteris, ir apie vyrus. Nors vyrai įsitikinę, kad geriausiai tai gali jie, atkreipkite dėmesį, kad rašydami apie moteris, vyrai bemat susipainioja, o apie vyrus irgi mažiau išmano nei moterys. Keista, bet moterys užčiuopia pačias tolimiausias vyrų sielų kerteles.

Moterys visad kažkuo žavios. Vienos patinka, kad ateina, kitos – kad išeina. Arabų ir hebrajų kalbose Adomas reiškia „žmogus“, o Ieva – „gyvybės davėja“. O dėl to atėjimo ir išėjimo, viena moteris mane pataisė: girdi, tik vyrams atrodo, kad moterys ateina ir išeina, kada jie nori, o iš tikrųjų jos tai daro, kada nori pačios.

Kaip ir daugelį tekstų, baigsiu anekdotu. Apie moteris ir vyrus jų daug. Parinkau trumputį.

Vyras žiūri televizorių, moteris mezga. Žodžiu, šeimyninė idilė. Staiga, ar kažką pamatęs ir išgirdęs televizoriaus ekrane, ar šiaip jam tokia mintis toptelėjo galvon, moters klausia: „Ar norėtum būti vyras?” Moteris į tai: „O tu?”

Į viršų